- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-20
- Bylos Nr.
- P-552-188-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01938-2009-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- E. A., V. A., G. B., B. B., A. B., R. B., R. C., J. C., A. Č., J. G., V. G., N. I., S. J., A. K., R. L., R. M., A. M., E. M., R. P., A. P., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Trečiasis asmuo
- Kauno apygardos teismui, Lietuvos apeliaciniam teismui, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
- Kategorijos
- 80.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininko) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų E. A., V. A., G. B., B. B., A. B. (procesinių teisių perėmėja – D. B.), R. B., R. C., J. C., A. Č., J. G., V. G., N. I., S. J., A. K., R. L., R. M., A. M., E. M., R. P., A. P., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-238/2013 pagal E. A., V. A., G. B., B. B., A. B. (procesinių teisių perėmėja – D. B.), R. B., R. C., J. C., A. Č., J. G., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., A. M., E. M., R. P., A. P., G. P., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apygardos teismui, Lietuvos apeliaciniam teismui, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai E. A., V. A., G. B., B. B., A. B. (procesinių teisių perėmėja – D. B.), R. B., R. C., J. C., A. Č., J. G., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., A. M., E. M., R. P., A. P., G. P., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. V. ieškininiu pareiškimu kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą (I t., b. l. 3-5, 29-31) dėl tarnybinio atlyginimo, gauto iki 2000 m. sausio 1 d., neteisėto sumažinimo. Specialiajai teisėjų kolegijai ginčams dėl teismingumo spręsti nutarus, kad byla nagrinėtina Vilniaus apygardos administraciniame teisme, pareiškėjai Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde, kurį tikslino (II t., b. l. 41-44, 84; 3 t., b. l. 115-120; IV t., b. l. 47-50, 100-103), suformulavo galutinius reikalavimus:
1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neteisėtai sumažintą tarnybinį atlyginimą už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.: E. A. – 338 175,0353 Lt, G. B. – 352 734,0779 Lt, B. B. – 359 771,1487 Lt, A. B. – 362 504,2036 Lt, R. B. – 332 721,9057 Lt, R. C. – 363 746,5096 Lt, J. C. – 337 920,7246 Lt, A. Č. – 375 949,7066 Lt, V. G. – 281 319,9966 Lt, N. I. – 361 736,9228 Lt, S. J. – 365 571,6242 Lt, J. K. – 357 533,4078 Lt, A. K. – 362 038,7662 Lt, R. L. – 365 983,3467 Lt, R. M. – 365 843,2636 Lt, A. M. – 395 636,7865 Lt, R. P. – 361 541,2124 Lt, A. P. – 359 428,3741 Lt, G. P. – 372 604,1336 Lt, A. R. – 363 896,259 Lt, A. S. – 372 830,3917 Lt, D. Š. – 362 235,21 Lt, E. T. – 363 168,7044 Lt, G. V. – 363 826,9706 Lt, V. V. – 365 266,0217 Lt; V. A. – 275 299,8415 Lt už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gegužės 16 d.; J. G. – 294 060,3688 Lt už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. birželio 6 d.; E. M. – 333 670,4891 Lt už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 20 d.;
2) priteisti pareiškėjams E. A., G. B., B. B., A. B., R. B., R. C., J. C., A. Č., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., A. M., R. P., A. P., G. P., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V. ir V. V. po 0,75 atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki bus nutrauktas neteisėtai sumažinto pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494 atlyginimo mokėjimas;
3) remiantis Civilinio kodekso 6.37 straipsniu, 6.210 straipsnio 1 dalimi, priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimu (V t., b. l. 86-97) pareiškėjų skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atlyginimo skirtumą nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.: E. A. – 161 879,54 Lt, G. B. – 176 822,8 Lt, B. B. – 178 607,89 Lt, A. B. – 182 860,83 Lt, R. B. – 165 973,45 Lt, R. C. – 181 515,5 Lt, J. C. – 181 426,4 Lt, A. Č. – 190 515,48 Lt, V. G. – 143 316,01 Lt, N. I. – 180 657,77 Lt, S. J. – 182 668,76 Lt, J. K. – 181 677,75 Lt, A. K. – 180 739,89 Lt, R. L. – 183 047,24 Lt, R. M. – 182 594,51 Lt, A. M. – 195 183,58 Lt, R. P. – 182 635,66 Lt, A. P. – 178 269,8 Lt, G. P. – 188 263,34 Lt, A. R. – 181 615,04 Lt, A. S. – 190 426,71 Lt, D. Š. – 180 348,71 Lt, E. T. – 180 921,4 Lt, G. V. – 181 527,19 Lt, V. V. – 182 587,84 Lt, V. A. – 113 735,81 Lt, J. G. – 128 289,5 Lt, E. M. – 161 774,61 Lt. Teismas nurodė, kad iš priteistų sumų sprendimo vykdymo procese nustatyta tvarka turi būti išskaičiuoti mokesčiai. Kitus pareiškėjų reikalavimus teismas atmetė.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas (administracinė byla Nr. I-3-437/2008) įsiteisėjo nepatikrinus jo pagrįstumo ir teisėtumo apeliacine tvarka, kadangi atsakovo prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą buvo atmestas (V t., b. l. 130-131), o apeliacinis procesas pagal pareiškėjų apeliacinį skundą buvo nutrauktas pareiškėjams atsisakius apeliacinio skundo (V t., b. l. 135-136, 147-148).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi Nr. P756-235/2009 (V t., b. l. 178-184) buvo patenkintas atsakovo atstovo prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008. Procesas byloje buvo atnaujintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008 galėjo būti netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos ir tai galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008, netaikė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatų (šiuo atveju – DK 298 straipsnio).
Vilniaus apygardos administracinis teismas atnaujinęs sustabdytą bylą ir ją išnagrinėjęs 2012 m. liepos 20 d. nutartimi (VII t., b. l. 1–23) paliko nepakeistą šio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008, kurioje buvo atnaujintas procesas (ABTĮ 162 str. 1 d. 1 p.).
II.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartimi padavė apeliacinį skundą (VII t., b. l. 28–31), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį ir pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Savo prašymą grindė argumentu, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė teisinės valstybės principą, nes nesivadovavo aukštesnės instancijos teismų sukurtais precedentais – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, pagal kurią DK 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto atlyginimo priteisimo bylose, Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais. Pirmosios instancijos teismas 2012 m. liepos 20 d. nutartimi nepašalino 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimu padaryto esminio materialinės teisės normų pažeidimo – nepagrįstai netaikė DK 298 straipsnio nuostatų. Teigė, kad teisėjai, kurie nesumokėtą darbo užmokesčio dalį gaus pagal 2008 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo Nr. X-1761 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nuostatas, patektų į blogesnę padėtį nei teisėjai, kurie kreipėsi į teismą ir jiems buvo priteista nesumokėta darbo užmokesčio dalis.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį, pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą sumažinant pareiškėjams priteistas nesumokėto darbo užmokesčio sumas iki šių sumų: už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. E. A. – 79 072, 73 Lt, G. B. – 91 136, 46 Lt, B. B. – 95 036, 00 Lt, A. B. – 95 470, 22 Lt, R. B. – 92 520, 84 Lt, R. C. – 96 767, 52 Lt, J. C. – 95 555, 58 Lt, A. Č. – 99 057, 67 Lt , V. G. – 90 852, 82 Lt, N. I. – 95 525, 91 Lt, S. J. – 95 476, 03 Lt, J. K. – 96 059,11 Lt, A. K. – 92 649, 52 Lt, R. L. – 96 514, 50 Lt, R. M. – 96 924, 94 Lt, A. M. – 100 121, 47 Lt, R. P. – 95 900, 83 Lt, A. P. – 96 003,11 Lt, G. P. – 99 446, 03 Lt, A. R. – 94 082, 77 Lt, A. S. – 101 809, 02 Lt, D. Š. – 95 958, 98 Lt, E. T. – 94 594, 68 Lt, G. V. – 95 429, 15 Lt, V. V. – 95 797, 16 Lt; už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 17 d. iki 2006 m. gegužės 16 d. V. A. – 101 778, 40 Lt; už laikotarpį nuo 2004 m. birželio 5 d. iki 2007 m. birželio 6 d. J. G. – 103 156, 54 Lt; už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 21 d. iki 2008 m. sausio 20 d. E. M. – 96 459, 19 Lt. Įskaitė į minėta nutartimi pakeistu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimu priteistas pareiškėjams nesumokėto darbo užmokesčio už trejus metus sumas (neatskaičius mokesčių), išvardytas šios nutarties rezoliucinės dalies trečiojoje pastraipoje, pareiškėjams pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotas (neatskaičius mokesčių) nesumokėto darbo užmokesčio sumas (neatskaičius mokesčių) už trejus metus, nurodytas Nacionalinės teismų administracijos 2012 m. gegužės 30 d. pažymoje Nr. 4R–1113–(4.34). Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan, pažymėjo, kad atnaujinus procesą bylos nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtus proceso atnaujinimo pagrindus, kurie apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi atnaujindamas procesą administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008 dėl įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimo, nustatė, kad pirmosios instancijos teisme galėjo būti neteisingai pritaikytos materialinės teisės normos ir tai galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Procesą atnaujinusiai teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl materialinės teisės normų galimai neteisingo taikymo tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas netaikė DK 298 straipsnio, kurio nuostatos teismų praktikoje pagal įstatymo analogiją yra taikomos nagrinėjant ginčus dėl darbo užmokesčio neišmokėtos dalies priteisimo ir užpildant teisinio reguliavimo spragas specialiuosiuose įstatymuose dėl valstybės tarnybos teisinių santykių, tarp jų ir Lietuvos Respublikos teismų įstatyme (toliau – ir Teismų įstatymas) bei Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatyme (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas), kadangi šie įstatymai nenustato už kokį laikotarpį gali būti priteisiamos su darbo santykiais susijusios išmokos. Be to, teisėjų kolegija atnaujino procesą ir dėl būtinumo užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.) DK 298 straipsnio taikymo aspektais, atsižvelgdama į iš esmės analogiškoje byloje dėl teisėjams neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pateiktus teisės išaiškinimus (LVAT 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009). Konstatavo, jog iš minėtų nutarties dėl proceso atnaujinimo argumentų matyti, kad proceso administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008 atnaujinimas yra siejamas su tikslu ištaisyti pirmosios instancijos teismo taikant materialinės teisės normas padarytas klaidas, kurios lėmė iš dalies neteisėto sprendimo priėmimą. Taigi bylos nagrinėjimo iš naujo ribas apibrėžė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai.
Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą, priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. (5 metus ir 8 mėnesius). Akcentavo, kad trims pareiškėjams (V. A., J. G. ir E. M.) buvo priteista už trumpesnius laikotarpius, kurių pabaigą siejo su teisėjo įgaliojimų pasibaigimu. Pareiškėjui V. A. priteista nesumokėto darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gegužės 16 d. (už 3 metus 4 mėnesius ir 16 dienų); J. G. priteista už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. birželio 6 d. (4 metus 5 mėnesius ir 6 dienas); E. M. priteista už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 20 d. (5 metus ir 20 dienų).
Žemesnės instancijos teismas
Pasisakė, kad nekyla abejonių, jog pirmosios instancijos teismui priimant 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą, pareiškėjų teisės dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies turėjo būti ginamos, tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė laikotarpio, už kurį gali būti priteistas darbo užmokestis, ribas. Atsakovas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (2006 m. kovo 28 d., 2007 m. sausio 22 d. nutarimai) bei teismų praktiką analogiškose bylose, apeliaciniame skunde pagrįstai teigė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą atnaujinus procesą ir priimdamas 2012 m. liepos 20 d. nutartį, nepašalino priimant 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą padaryto esminio materialinės teisės normų pažeidimo, nukrypo nuo teismų praktikos taikant DK 298 straipsnį, nes pareiškėjams neišmokėto atlyginimo dalis galėjo būti priteista ne daugiau kaip už trejus metus.
Akcentavo Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo (2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai), kurį turi užtikrinti ne tik bendrosios kompetencijos, bet ir specializuoti teismai, ir atsižvelgdama į Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, teisėjų kolegija pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas, atnaujinus procesą nagrinėdamas bylą iš naujo, turėjo remtis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjant analogiškas bylas dėl teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Pasisakė, kad pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš naujo, buvo susiformavusi pakankamai gausi, vieninga teismų praktika dėl DK 298 straipsnio taikymo analogiškose bylose, kuri išplėtota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo sprendimuose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi teisės aiškinimo taisyklės, kad teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose turėtų būti remiamasi pagal įstatymo analogiją DK 298 straipsniu, kuriame įtvirtinta, jog darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus (nutartys administracinėse bylose Nr. A822-790/2009, A822-432/2009, A822-788/2009, A756-1209/2009, A143-57/2010, A143-70/2011, A143-3291/2011, A261-3291/2011 ir kt.).
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių išskirtinių aplinkybių dėl kurių būtų pagrindas keisti minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką ir kurti naujas teisės aiškinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas, atnaujinus procesą nagrinėdamas bylą iš naujo, turėjo vadovautis minėtais precedentais (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.) ir ištaisyti anksčiau padarytas materialinės teisės normų taikymo klaidas, tačiau priimdamas 2012 m. liepos 20 d. nutartį nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, netinkamai (neteisingai) taikė materialinės teisės normas, o tai apeliacinės instancijos teismui yra pagrindas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį, kuria išnagrinėjus bylą iš naujo po proceso atnaujinimo, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas buvo paliktas nepakeistas (ABTĮ 162 str. 1 d. 1 p.) ir atitinkamai pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą (ABTĮ 143 str.).
Pažymėjo, kad taikant DK 298 straipsnio nuostatas pareiškėjams Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimu turėjo būti priteistas darbo užmokestis už laikotarpį, kuris neviršija trejų metų ribos. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą atnaujinus procesą ir priimdamas 2012 m. liepos 20 d. nutartį, turėjo Nacionalinės teismų administracijos pateiktus duomenis (2012 m. gegužės 30 d. pažyma Nr. 4R-1113-(4.34)) apie tai, kad visi pareiškėjai dalimis (2009, 2010 ir 2012 metais) yra gavę nesumokėto darbo užmokesčio dalį už 3 metus: V. A. už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 17 d. iki 2006 m. gegužės 16 d.; J. G. už laikotarpį nuo 2004 m. birželio 5 d. iki 2007 m. birželio 6 d.; E. M. už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 21 d. iki 2008 m. sausio 20 d.; visi kiti pareiškėjai už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Pasisakė, kad ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant, kuria apimtimi turi būti koreguojamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas.
2009 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2008 m. spalio 28 d. Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas Nr. X-1761, o 2009 m. kovo 29 d. įsigaliojo su šio įstatymo įgyvendinimu susijęs Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 194 (galioja 2011 m. gegužės 18 d. nutarimo Nr. 583 redakcija) patvirtintas Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Pirmosios instancijos teismas 2012 m. liepos 20 d. nutartyje teisingai pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui priimant 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą Grąžinimo įstatymas dar nebuvo įsigaliojęs, tačiau nagrinėjant bylą atnaujinus procesą šis įstatymas galiojo ir jo nuostatos dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo, kaip matyti iš Nacionalinės teismų administracijos 2012 m. gegužės 30 d. pažymos Nr. 4R-1113-(4.34), pareiškėjų atžvilgiu buvo taikytos dėl jų iškeltam ginčui aktualaus laikotarpio dalies. Šios aplinkybės reikšmės byloje įvertinimas nelaikytinas išėjimu už proceso atnaujino ribų (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 ir 12 p.), kadangi procesas buvo atnaujintas nustačius, kad galėjo būti netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos (nebuvo taikytos DK 298 straipsnio nuostatos, kurios nustato su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimui trejų metų ribą), o specialusis Grąžinimo įstatymas taip pat numato teisėjams nesumokėjo darbo užmokesčio grąžinimo ribą (treji metai), kuri iš esmės sutampa su darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų riba taikant DK 298 straipsnio nuostatas.
Pažymėjo, kad vykdant Grąžinimo įstatymo ir Aprašo nuostatas, lėšos teisėjams neišmokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimui pirmą kartą buvo skirtos ir paskirstytos teismams Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr.1429 „Dėl lėšų, numatytų 2009 metams teisėjams nesumokėtai darbo užmokesčio daliai padengti paskirstymo“, kuris įsigaliojo 2009 m. lapkričio 11 d.
Akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose byloje ne kartą yra konstatavęs, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo ir Aprašo nuostatos neapribojo teisėjų teisės ginti savo pažeistas teises teisme, o tik numatė alternatyvų (neteisminį) problemos dėl nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo sprendimo būdą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A143-57/2010, A756-137/2010, A858-362/2011, A261-3291/2011 ir kt.). Nurodė, kad Pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnį, Aprašo 3, 7 punktą, jei pareiškėjas savo teises dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo gina teisme, pagal Grąžinimo įstatymą jam gali būti išmokama už atitinkamą laikotarpį tik tuo atveju, jei įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista už mažesnį nei 3 metų laikotarpį. Ir atvirkščiai, faktiškai išmokėta pagal Grąžinimo įstatymą suma, įskaitoma į priteistą sumą.
Rėmėsi Nacionalinės teismų administracijos 2012 m. gegužės 30 d. pažyma Nr. 4R-1113 – (4.34), kurioje nurodytos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, kurios buvo apskaičiuotos pareiškėjams pagal Grąžinimo įstatymą už trejus metus – laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. – ir išmokėtos dalimis 2009-2012 metais. Visi pareiškėjai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui raštu patvirtino, kad pirmiau minėtas apskaičiuotas (neskaičius mokesčių) neišmokėto darbo užmokesčio sumas už trejus metus jie yra gavę. Atsižvelgdami į šią aplinkybę ir teigdami, kad jų atžvilgiu neturėjo būti taikomos DK 298 straipsnio nuostatos, pareiškėjai sutinka, kad į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimu jiems priteistas nesumokėto darbo užmokesčio sumas būtų įskaitytos tos sumos, kurios jiems buvo apskaičiuotos (neatskaičius mokesčių) ir išmokėtos (atskaičius mokesčius) pagal Grąžinimo įstatymą, išskyrus laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., kuris buvo taikytas visų pareiškėjų atžvilgiu, išskyrus pareiškėjus V. A., J. G. ir E. M., kadangi šis laikotarpis išeina už ginčo šioje byloje ribų.
Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas turi būti pakeistas sutrumpinant laikotarpį, už kurį pareiškėjams buvo priteistas nesumokėtas darbo užmokestis, iki trejų metų, taip pat atitinkamai sumažinant priteistas sumas iki apskaičiuotų (neatskaičius mokesčių) pagal Grąžinimo įstatymą sumų, išvardytų pirmiau minėtos Nacionalinės teismų administracijos 2012 m. gegužės 30 d. pažymoje Nr. 4R-1113 – (4.34), kurios pareiškėjams yra grąžintos, įskaitytinos į priteistas (sumažintas) sumas. Taigi, pagal pakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą, pareiškėjams išmokėjimai neturi būti atliekami.
IV.
Pareiškėjai E. A., V. A., G. B., B. B., A. B. (procesinių teisių perėmėja – D. B.), R. B., R. C., J. C., A. Č., J. G., V. G., N. I., S. J., A. K., R. L., R. M., A. M., E. M., R. P., A. P., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. V. 2013 m. liepos 23 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje (VIII t., b. l. 1–20).
Nors prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje paduotas ir pareiškėjų J. K. bei G. P. vardu, tačiau šie pareiškėjai nėra pasirašę prašymo ar įgalioję juos atstovauti kitus asmenis, todėl nelaikytini prašymą atnaujinti procesą pateikusiais asmenimis.
Šalies argumentai
Pareiškėjai teigia, kad procesas išnagrinėtoje administracinėje byloje atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu nurodo, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota tik nustačius ABTĮ septintojo skirsnio (46 ir 47 straipsnių) nuostatų pažeidimus. Teismo sudėtis yra neteisėta, jei ji neatitinka įstatymo reikalavimų (ABTĮ 46 straipsnis), teismas buvo šališkas (ABTĮ 47 straipsnis), buvo pažeistas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą (ABTĮ 46 straipsnis).
Teigia, kad asmens teisė į nešališką teismą nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Ši teisė reiškia, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas (teisėjų kolegija), dėl kurio nešališkumo gali kilti pagrįstų abejonių. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo.
Šališku teismas turėtų būti pripažįstamas tais atvejais, kai bylą nagrinėjo nors vienas iš kolegijos teisėjų, negalinčių dalyvauti procese įstatyme numatytais pagrindais, o įvertinus tai, kad pagal ABTĮ 46 straipsnio 5 dalį bylas posėdžiui rengia ir atskirus procesinius veiksmus atlieka vienas teisėjas teismo vardu (šiuo atveju tai buvo pranešėja L. Baltrūnaitė) kolegijos pranešėjo galimas šališkumas turi būti vertinamas kaip ypač svarbi ir reikšminga aplinkybė.
Remdamiesi ABTĮ 47 straipsniu pažymi, kad egzistuojant aplinkybėms, kurios kelia abejonių teisėjo nešališkumu, pats teisėjas privalo nuo bylos nagrinėjimo nusišalinti, nepriklausomai nuo to, ar nušalinimą jam pareiškė proceso dalyviai, kuriems įstatymu suteikta tik nušalinimo teisė, bet ne pareiga.
Įsitikinę, kad administracinę bylą Nr. A146-238/2013 nagrinėjęs ir 2013 m. balandžio 24 d. nutartį priėmęs teismas buvo šališkas ir kad byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, nes teisėja Laimė Baltrūnaitė, privalėjusi nuo bylos nagrinėjimo nusišalinti pati, to nepadarė.
Nurodo, kad teisėja L. Baltrūnaitė pati buvo ieškove visiškai analogiškoje Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-695-232/2008 (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2A-202/2009) dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies išieškojimo, kurioje dalyvavo tas pats (kaip ir byloje Nr. A146-238/2013) atsakovas – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Toje civilinėje byloje Nr. 2-695-232/2008 Vilniaus apygardos teismo priimtu 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 2009 m. kovo 9 d. priimta nutartimi, pritaikius Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnį, ieškovams (tarp jų ir teisėjai L. Baltrūnaitei) buvo priteista iš atsakovo nesumokėta darbo užmokesčio dalis už trejus metus. Taigi, pačiai teisėjai L. Baltrūnaitei kaip ieškovei, nors ji buvo prašiusi priteisti atlyginimą už septynis su puse metų, buvo pritaikytas DK 298 straipsnis, kurio pareiškėjai prašė netaikyti, tačiau jis buvo pritaikytas administracinėje byloje Nr. A146-238/2013, nagrinėtoje teisėjos L. Baltrūnaitės, todėl teisėja negalėjo išlikti objektyvi nagrinėdama jų bylą. Teigia, kad teisėja L. Baltrūnaitė vadovavosi atsakovo Lietuvos valstybės apeliaciniame skunde nurodyta teismine praktika, tame tarpe ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009. Nurodo, kad aplinkybė, jog L. Baltrūnaitė buvo ieškovė civilinėje byloje Nr. 2A- 202/2009, pareiškėjams paaiškėjo tik po bylos išnagrinėjimo.
Teigia, kad pareiškėjams nebuvo jokio pagrindo aiškintis aplinkybės, ar teisėja L. Baltrūnaitė pati nebuvo ieškove analogiškoje byloje su Lietuvos valstybe, kadangi teismuose buvo susiformavusi aiški praktika, jog teisėjai, kurie su Lietuvos valstybe dėl darbo užmokesčio bylinėjosi teismuose, nuo tokių bylų nusišalindavo patys. Argumentą grindžia pavyzdžiais iš praktikos. Akcentuoja, kad aptariamą bylą antrą kartą nagrinėjant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ir pirmininko 2012 m. sausio 17 d. nutartimi sudarius teisėjų kolegiją iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Laimės Baltrūnaitės ir Audriaus Bakavecko, pastarasis teisėjas 2013 m. sausio 23 d. pareiškimu pats nusišalino nuo bylos nagrinėjimo (nurodęs, kad proceso dalyviams gali kilti abejonių dėl jo galimo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo šioje byloje), tačiau teisėja L. Baltrūnaitė to paties nepadarė.
Tai, kad ta pati aptariamos ir teisėjos L. Baltrūnaitės bylų šalis – Lietuvos valstybė, žinodama apie tai, jog teisėja L. Baltrūnaitė buvo ieškove byloje Nr. 2A-202/2009, nereiškė jai nušalinimo, nors paprastai teisėjus, kurie dėl darbo užmokesčio priteisimo su valstybe bylinėjosi teismuose, nuo kitų teisėjų darbo užmokesčio bylų nagrinėjimo šalindavo, leido jiems pagrįstai manyti, jog teisėja L. Baltrūnaitė dėl jai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ieškinio teisme nebuvo padavusi.
Atsižvelgdami į nurodytas aplinkybes mano, kad teisėja L. Baltrūnaitė prieš priimdama 2013 m. balandžio 24 d. nutartį jau turėjo išankstinę suformuotą nuomonę pagal byloje, kurioje ji pati buvo ieškove, priimtą sprendimą, tačiau nuo bylos nagrinėjimo nenusišalino, nors privalėjo tai padaryti.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu pasisako, kad bylą Nr. A146-238/2013 nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisingai aiškino ir be jokio pagrindo taikė materialinės teisės normą – DK 298 straipsnį, tokiu būdu padarydamas akivaizdų ir esminį teisės normos taikymo pažeidimą.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, pareiškėjų nuomone, būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą sprendžiant darbo užmokesčio priteisimo bylas tais atvejais, kai pareiškėjai į teismą kreipiasi nepažeisdami DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytų ieškinio senaties terminų, tačiau dėl užsitęsusio bylos nagrinėjimo prašomo priteisti darbo užmokesčio suma ima viršyti trejų metų terminą.
Pažymi, kad kaip nurodė savo 2013 m. kovo 25 d. pareiškimuose dėl skundo reikalavimų patikslinimo, pareiškėjai sumažino savo skundo reikalavimus, kiek jie susiję su prašomo priteisti negauto darbo užmokesčio apimtimi (suma), jiems išmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. dalimi, nurodyta Kauno apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 25 d. pažymose, ir nurodė, jog tokiu atveju Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimu priteistos sumos mažintinos iki pažymų paskutinėse grafose Nr. 3 nurodytų dydžių, pažymint, jog priteista už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. spalio 31 d., t. y. už 2 metus ir 10 mėnesių, išskyrus E. M., J. G. ir A. A. (jiems skaičiuotini kiti laikotarpiai).
Pakartotinai paaiškina, jog iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimu priteistos sumos už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. atėmė ne visą 2013 m. kovo 25 d. pažymų grafoje Nr. 2¹ nurodytą sumą (atitinkančią ir 2013 m. vasario 6 d. raštu pateiktoje suvestinėje nurodytas sumokėtas sumas), o tik išmokėtos už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. sumos dalį be 2008 metų rugsėjo ir spalio mėnesių sumų, kadangi už šiuos mėnesius teismo sprendimu jiems nebuvo priteista (nes priteista tik iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.), o Lietuvos valstybė už tuos du mėnesius grąžino pagal Grąžinimo įstatymą kaip ir visiems kitiems teisėjams nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Vadinasi, suma, išmokėta už tuos du mėnesius (2008 m. rugsėjo ir spalio mėn.), už kuriuos jiems nebuvo priteista, negali būti pripažįstama kaip grąžinta pagal teismo sprendimą Grąžinimo įstatymo pagrindu ir negali būti minusuota iš priteistos sumos.
Pažymi, jog, 2013 m. kovo 25 d. teisme registruotu pareiškimu jiems sumažinus skundo reikalavimus dėl darbo užmokesčio priteisimo ir priteistinoms sumoms nebeviršijant trijų metų laikotarpio, netgi nebebuvo likę jokio pagrindo svarstyti dėl DK 298 straipsnio taikymo šioje byloje, tačiau, kaip matyti iš teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutarties, joje į skundo reikalavimų sumažinimą visiškai nebuvo atsižvelgta ir buvo priteista už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d., t. y. buvo priteista ir už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d., už kurį pareiškėjams buvo sumokėta pagal Grąžinimo įstatymą ir už kurį priteisti nebeprašė, atsisakydami savo reikalavimų toje dalyje. Mano, jog visiškai be jokio pagrindimo ir argumentų sprendimo motyvuojamojoje dalyje įrašytas sakinys, kad „pagal pakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą, pareiškėjams išmokėjimai neturi būti atliekami“, nes jeigu priteista ir už kitą laikotarpį nei buvo išmokėta pagal Grąžinimo įstatymą, tai už tą kitą laikotarpį (šiuo atveju tai būtų 2005 m. rugsėjo ir spalio mėnesiai) pinigai turi būti realiai išmokami ir negali būti daromi jokie įskaitymai su sumomis, išmokėtomis pagal Grąžinimo įstatymą. Teigia, kad tokia formuluotė nėra tapati kai kuriose kitose bylose pateiktai formuluotei, jog „teismui apgynus ieškovų teises teismine tvarka, jie nebegalės reikalauti tos pačios neišmokėtos atlyginimo dalies dar kartą pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas“, nes priteista suma už kitą laikotarpį – tai ne ta pati neišmokėto atlyginimo dalis, kuri grąžinta pagal Grąžinimo įstatymą, o visiškai kita dalis.
Remdamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-363/2013 mano, kad turėjo būti priteista už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. spalio 31 d., t. y. už 2 metus ir 10 mėnesių, išskyrus E. M. (nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. sausio 20 d.), J. G. (nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. birželio 5 d.) ir V. A. (nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gegužės 17 d.).
Atkreipia dėmesį į dar vieną, pareiškėjų teigimu, klaidą – buhalterija, skaičiuodama neišmokėtą atlyginimą, kiekvieno mėnesio darbo užmokestį skaičiavo atskirai, o tam tikrais atvejais tos sumos skirdavosi dėl įvairiausių priežasčių (nedarbingumo, atostogų ir pan.). Tokiu būdu suma, išmokėta už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d., būtent kurios dydį kolegija visiškai nepagrįstai priteisė, negali sutapti su suma už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d., už kurį kolegija nusprendė priteisti, pareiškėjams, kaip teigia, visiškai nepaaiškintais ir nesuprantamais argumentais. Tai nebuvo jų pasirinktas laikotarpis (todėl ir neteikė duomenų apie to laikotarpio konkretų darbo užmokestį).
Teigia, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-954/2009 pareiškėjams, Vilniaus apygardos teismo teisėjams, buvo priteista priklausomai nuo to, kuris laikotarpis kuriam pareiškėjui yra palankesnis. Tuo tarpu jų atveju, priešingai nurodytai bylai, buvo parinktas laikotarpis, kuris praktiškai sutampa su laikotarpiu, už kurį grąžinta pagal Grąžinimo įstatymą (skirtumas – tik du mėnesiai), be to, be jokio teisėto pagrindo padarytas įrašas nutarties motyvuojamoje dalyje, kad „pagal pakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą, pareiškėjams išmokėjimai neturi būti atliekami“, tokiu būdu atimant galimybę atgauti uždirbtą darbo užmokestį bent jau už du mėnesius.
Atkreipia dėmesį, jog administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 pareiškėjams buvo priteista nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., t. y. už labai panašų laikotarpį, kaip ir prašė pareiškėjai, ir kuris yra kitas laikotarpis nei už kurį grąžinama pagal įstatymą. Nors šiuos argumentus kolegijai buvo nurodę 2013 m. kovo 25 d. teisme registruotame pareiškime dėl skundo reikalavimų patikslinimo, kolegija visiškai juos ignoravo, paprasčiausiai nutylėjo ir dėl jų 2013 m. balandžio 24 d. nutartyje liko nepasisakyta.
Mano, jog atsakovo teiginys, kad, patenkinus jų sutikslintus reikalavimus, pareiškėjai atsidurtų geresnėje padėtyje nei visi kiti Lietuvos Respublikos teisėjai, būtų teisingas tik įrodžius (pateikus tai patvirtinančius duomenis), jog: l) nei vienam teisėjui, kuriam darbo užmokestis buvo priteistas už kitą laikotarpį nei sumokėta pagal Grąžinimo įstatymą, nebuvo ir/ar garantuotai nebebus išmokėtas jam priteistas darbo užmokestis už tą kitą laikotarpį; 2) nebuvo tokių atvejų, kai teisėjams, darbo užmokesčio sumažinimo metu dirbusiems skirtinguose teismuose, neišmokėto atlyginimo skirtumas buvo priteistas už ilgesnį nei treji metai laikotarpį; 3) nebuvo tokių atvejų, kai teisėjai į teismus dėl darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi atskirose bylose, kuriose priteistos sumos bendrai paėmus viršija trejų metų terminą. Nurodo priešingus atvejus (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, 2009 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-408/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Mano, kad jų negalima lyginti su visais teisėjais (o tiksliau – su tais teisėjais, kurie dėl jiems nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo nebuvo kreipęsi į teismus), nes Grąžinimo įstatymas buvo priimtas tik po to, kai teismai, sulaukę Lietuvos apeliacinio teismo paskirtos ekspertizės išvadų, ėmėsi atstatyti pažeistas teisėjų teises ir priteisinėti jiems priklausantį neišmokėtą darbo užmokestį. Ginčijama nutartimi dabar yra sukurta tokia situacija, pagal kurią aktyviai daugiau kaip trylika metų teismuose gynę savo pažeistą teisę atgauti sąžiningai uždirbtą darbo užmokestį ir tik dėl to turėję patirti tam dideles laiko ir materialines sąnaudas teisėjai sulyginti su teisėjais, kurie, „nepajudinę dėl to nei piršto“, gavo išmokas Grąžinimo įstatymo pagrindu.
Teigia, jog tiek atsakovo byloje teiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartyje, kuria visiškai nepagrįstai buvo atnaujintas procesas šioje byloje, paminėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų (2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-2065/2006, 2006 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-583/2006, 2006 m. kovo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-189/06, 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. Al-638/05) ratio decidendi iš esmės skiriasi, nes jose analizuotos faktinės aplinkybės bei jų pagrindu teismo padarytos teisinės išvados nėra analogiškos (identiškos) teisinei situacijai nagrinėjamoje administracinėje byloje. Itin svarbi aplinkybė yra tai, jog tose bylose DK 298 straipsnis buvo taikytas kartu su DK 27 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia 3 metų ieškinio senatį. Kuomet aptariamoje byloje, pradėtoje nagrinėti dar 2000 m. balandžio 7 d., ieškinio senatis nebuvo praleista, DK 27 straipsnio 2 dalis nebuvo taikyta, atsakovas savo procesiniuose dokumentuose jos taikyti niekada ir neprašė.
Mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi procesas byloje buvo atnaujintas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai ir pareiškėjų argumentai dėl to turėtų būti iš naujo įvertinti, konstatuojant, jog 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi procesas buvo atnaujintas nesant jokio teisėto pagrindo.
Pažymi, kad ginčijamoje nutartyje nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų ratio decidendi iš esmės skiriasi, nes jose analizuotos faktinės aplinkybės bei jų pagrindu teismo padarytos teisinės išvados nėra analogiškos (identiškos) teisinei situacijai nagrinėjamoje administracinėje byloje.
Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose administracinėse bylose Nr. A822-432/2009, A756-l209/2009, A143-57/2010, A261 -3291/2011, A143-70/2010 , A143-1605/2011 pareiškėjai dėl neišmokėto atlyginimo priteisimo kreipėsi žymiai vėliau – 2007-2010 metais, ir prašydami priteisti atlyginimą už laikotarpius žymiai ilgesnius nei trys metai, o nagrinėjamu atveju pareiškėjai su skundu į teismą kreipėsi dar 2000 m. balandžio 7 d. ir pradiniu pareiškimu (kurį vėliau teko tikslinti dėl užsitęsusio bylos nagrinėjimo) prašė priteisti darbo užmokestį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. kovo 31 d., t. y. tik už tris praėjusius mėnesius. Visose teisėjų kolegijos nurodytose nutartyse patys ieškovai, savalaikiai nesikreipę į teismą, buvo praleidę DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, tokiu atveju pagrįstai taikytiną sistemiškai su DK 298 straipsniu. Vienintelėje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, pareiškėjai į teismą buvo kreipęsi anksčiau (dar iki 2003 m.), tačiau šią bylą nuo aptariamos bylos skiria aplinkybė, jog toje byloje pareiškėjų skundas, kuriuo prašyta išmokėti atlyginimo skirtumą nuo 2000 m. sausio 3 d. už kiekvieną mėnesį buvo atmestas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 27 d. sprendimu, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-295/2003 buvo palikęs nepakeistą. Vadinasi, toje byloje priimtas pareiškėjams nepalankus sprendimas nuo 2003 m. kovo 25d. jau buvo įsiteisėjęs ir patys pareiškėjai iki proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 9 d. nutartimi, t. y. daugiau kaip penkerius metus, atsakovui nebuvo pareiškę jokių reikalavimų dėl darbo užmokesčio priteisimo, tokiu būdu patys sudarydami prielaidas DK 298 straipsnio taikymui, jiems priteisiant nesumokėto atlyginimo skirtumą tik už tris metus. Skirtingai nuo šios situacijos, nagrinėjamoje byloje nuo bylos pradėjimo 2000 m. balandžio 7 d. buvo įsiteisėjęs tik pareiškėjams iš dalies palankus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas, dėl kurio pagal atsakovo prašymą procesas buvo atnaujintas tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P756-235/2009. Vadinasi, laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. spalio 31 d., būtent už kurį ir prašė priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, nagrinėjant bylą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, kur nuo 2003 m. gegužės 14 d. iki 2007 m. sausio 9 d. jokie procesiniai veiksmai nebuvo atliekami, taigi pareiškėjai patys jokių prielaidų DK 298 straipsnyje numatyto 3 metų termino taikymui nesukūrė.
Pažymi, jog atskirajame (apeliaciniame) skunde atsakovas visiškai nepagrįstai rėmėsi skunde nurodytomis Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimis, t. y. bendrosios kompetencijos teismų praktika, kadangi procesas byloje buvo atnaujintas dėl būtinybės užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).
Tačiau, nežiūrint į tai, mano, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktika (2009 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-281/2009, 2009 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-278/2009, 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-123/2009, 2009 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-408/2009, 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-290/2009, 2009 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-29I/2009, 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-261/2009, 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-166/2009, 2009 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009), rodo, jog, jeigu būtų buvę patenkinti 2013 m. kovo 25 d. pareiškimais sumažinti reikalavimai ir būtų priteista už 2 metų ir 10 mėnesių laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. spalio 31 d., dėl to pareiškėjai, bylą inicijavę net daugiau kaip prieš trylika metų, nebūtų patekę į išskirtinę padėtį, lyginant su kitais teisėjais, kurie savo pažeistas teises aktyviai gynė teismuose dar nuo 2000 metų. Teigia, kad pareiškėjų padėtis būtų labai panaši į Vilniaus apygardos teismo teisėjų, kurie į teismą kreipėsi 2000 m. lapkričio 16 d., kuriems Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-954/2009 buvo priteista už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. (skirtumas nuo laikotarpio, už kurį grąžinta pagal Grąžinimo įstatymą – dveji metai ir 9 mėn.), bei į padėtį Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjų, kuriems Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 23 nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, buvo priteista nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. (skirtumas nuo laikotarpio, už kurį grąžinta pagal Grąžinimo įstatymą – dveji metai ir 9 mėn.).
Pažymi, jog DK 298 straipsnyje įtvirtintas trejų metų terminas, kuriuo vadovaudamasi teisėjų kolegija atmetė jų skundą dėl darbo užmokesčio priteisimo, nėra tapatus ieškininės senaties terminui, jo paskirtis yra kita – paskatinti darbuotoją su savo išmokomis elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. P756-235/2009 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis priimta atsakovui praleidus trijų mėnesių terminą kreiptis dėl proceso atnaujinimo. Mano, kad šia 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi yra pažeistas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas.
Remdamiesi Konstitucinio Teismo doktrina pažymi, kad teisingas apmokėjimas už darbą reiškia gauti jį „visos apimties“ ir neribojant jokiais terminais. Teisėjų atlyginimų skaičiavimą ir mokėjimą ginčo laikotarpiu reglamentavę ir šiuo metu reglamentuojantys teisės aktai nenumatė ir nenumato jokių terminų, kuriais būtų ribojamas teisėjui priklausančio darbo užmokesčio išmokėjimas.
Mano, kad DK 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, taip pat sudaro prielaidas pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio nuostatas, 1 Protokolą (nuosavybės teisės). Pažymi, kad ir teisėjo atlyginimas yra nuosavybė, kuri saugoma specialiuoju Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintu teisėjų nepriklausomumo principu, teisėjo atlyginimo apsauga yra sietina su tuo, kad jis galėtų tinkamai apginti žmonių teises ir vykdyti teisingumą, tuo tarpu nurodytais DK straipsniais užkertamas kelias prisiteisti jų uždirbtą atlyginimą.
Pareiškėjų nuomone, teisėjų kolegija, nagrinėjusi administracinę bylą Nr. A146-238/2013 ir nusprendusi taikyti Konstitucijai prieštaraujantį DK 298 straipsnį, privalėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti šios teisės normos atitiktį Konstitucijai. Atkreipia dėmesį, kad Konstituciniame Teisme 2013 m. birželio 6 d. yra gautas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1 B-19/2013 ištirti DK 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir DK 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikimą Konstitucijai. Todėl, patenkinus pareiškėjų prašymą ir atnaujinus procesą administracinėje byloje Nr. A146-238/2013, jeigu per tą laiką byla Konstituciniame Teisme išnagrinėta nebus, siūlytų taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl DK 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) bei DK 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Konstitucijai.
Taip pat pareiškėjai prašo atnaujinus procesą administracinėje byloje Nr. A146-238/2013 atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. sprendimo administracinėje byloje dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir palūkanų priteisimo perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, ir bylą išnagrinėjus iš naujo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-238/2013 panaikinti ir priimti naują nutartį, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-3-437/2008 pakeisti, sumažinant pareiškėjams priteistas nesumokėto darbo užmokesčio sumas iki Kauno apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 25 d. pažymų paskutinėse grafose Nr. 3 nurodytų dydžių (nuo kurių mokesčiai neatskaityti), pažymint, jog priteista už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. spalio 31 d., t. y. už 2 metus ir 10 mėnesių, išskyrus E. M. (nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. sausio 20 d.), J. G. (nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. birželio 5 d.) ir V. A. (nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gegužės 17 d.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas (Brum?rescu prieš Rumuniją). Ši teisė kyla iš teisinio tikrumo principo (2003 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Ryabykh prieš Rusiją, §§51-58). Bylos šalis neturi teisės siekti galutinio ir privalomo sprendimo peržiūrėjimo vien tuo tikslu, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta ir išspręsta (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Varnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04). Ekstraordinarinis teismo sprendimo peržiūrėjimas privalo būti griežtai ribojamas labai įtikinamų aplinkybių ir jis neturėtų tapti paslėpta apeliacija: vien tik galimybė, kad yra du požiūriai tuo teisės klausimu, nėra pagrindas peržiūrėti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Nukrypimas nuo šio principo gali būti pateisinamas tik svarių ir įtikinamų aplinkybių. Aukštesnių teismų teisė atnaujinti procesą turėtų būti įgyvendinama siekiant ištaisyti teismines klaidas, tačiau ne siekiant, kad būtų iš naujo išnagrinėta byla (Ryabykh prieš Rusiją, 52 par.). Kai byla atnaujinama remiantis argumentais, kurie jau buvo pateikti vienos iš šalių nagrinėjant bylą, tai gali būti vertinama kaip tos šalies pastangos iš naujo ginčyti bylą tais aspektais, dėl kurių byla jau buvo pralaimėta.
Proceso atnaujinimo pagrindai išvardinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardintų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.
Pareiškėjai prašymu dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9, 10 ir 12 punktų pagrindu.
Pareiškėjų manymu, procesas atnaujintinas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas – į administracinę bylą Nr. A146-238/2013 nagrinėjusios ir 2013 m. balandžio 24 d. nutartį priėmusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos sudėtį įėjo teisėja Laimė Baltrūnaitė (pranešėja), kuri turėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, kadangi pati buvo ieškove analogiškoje civilinėje byloje dėl neišmokėto atlyginimo priteisimo. Taip pat pareiškėjai teigia, kad teisėja neatskleidė minėtų aplinkybių bylos nagrinėjimo metu, tokiu būdu atimdama teisę ABTĮ 47 straipsnyje nustatyta tvarka pareikšti apeliacinės instancijos teismo teisėjams nušalinimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 47 straipsnio 1 dalį teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu. Teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą: 1) jeigu jis pirmiau nagrinėjant tą bylą dalyvavo kaip liudytojas, specialistas, ekspertas, vertėjas, atstovas, prokuroras, teismo posėdžių sekretorius; 2) jeigu jis yra šalių, kitų proceso dalyvių ar kolegijos teisėjų giminaitis; 3) jeigu jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba jeigu yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu (47 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjų nurodyta aplinkybė nepatenka į 47 straipsnio 1 ir 2 dalyje imperatyviai nurodytus atvejus, todėl vertintina, ar pareiškėjų nurodyta aplinkybė laikytina kitokia aplinkybė, kuri kelia abejonių teisėjo nešališkumu.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje aiškiai nustatė, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Iš minėto teismo praktikos galima daryti išvadą, kad, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Coeme ir kt. v. Belgija, pareiškimo Nr. 32492/96 , par. 121), 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Salov v. Ukraina, pareiškimo Nr. 65518/01). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas Gautrin ir kt. v. Prancūzija, pareiškimo Nr. 38/1997/822/1025–1028). Visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2010).
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog teisėjo nušalinimo ar nusišalinimo klausimai yra sprendžiami kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į konkrečios administracinės bylos aplinkybes, nurodytas aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas prašymas dėl nušalinimo, reiškiamos abejonės teisėjo šališkumu ar pačiam teisėjui kyla tokių abejonių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-89/2013). Taigi, nors pareiškėjai nurodo teisėjų nusišalinimo atvejus praktikoje, teigdami, jog taip pat turėjo pasielgti – nusišalinti ir teisėja L. Baltrūnaitė, vien tik ta aplinkybė, kad kitose, panašiose bylose teisėjai buvo nušalinti ar patys nusišalino, pati savaime nereiškia, kad teisėjas turi nusišalinti ir konkrečioje byloje, kadangi kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinamos aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas galimas šališkumas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisėja Laimė Baltrūnaitė civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 buvo ieškovė, padavusi ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies išieškojimo. Taigi, teisėjos Laimės Baltrūnaitės suinteresuotumas civilinėje byloje buvo toks pat, kaip ir pareiškėjų nagrinėjamoje byloje – atgauti iš valstybės neteisėtai neišmokėtą atlyginimą. Atsižvelgęs į tai, nušalinimą teisėjai galėjo reikšti atsakovas, kuris yra tas pats kaip ir civilinėje byloje, tačiau jis to nepadarė.
Pažymėtina, jog teisėja L. Baltrūnaitė ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė priteisti jai darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 28 d., ši aplinkybė vertintina kaip įrodanti teisėjos įsitikinimą, kad teisėjams priklauso neišmokėtas darbo užmokestis už visą laikotarpį, kurį buvo mokami sumažinti teisėjų atlyginimai. Aplinkybė, jog teisėjos atžvilgiu civilinėje byloje buvo priimtas mažiau jai palankus sprendimas – t. y. priteista ne visa prašoma suma, o taikytas Darbo kodekso 298 straipsnis ir priteistas neišmokėto darbo užmokesčio dydis už trejus metus, nelaikytina minėtą teisėjos subjektyvų įsitikinimą įtakojančiu ir išankstinį neigiamą nusistatymą pareiškėjų atžvilgiu suformavusiu veiksniu. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti didelę teisėjos darbo patirtį turinčios Laimės Baltrūnaitės pozicija, jog dėl jos kaip savo teises gynusio asmens reikalavimų priimtas sprendimas, nedarys poveikio jai kaip teisėjai, nagrinėjančiai panašaus pobūdžio bylas, dėl ko, teisėja nagrinėtoje byloje nebuvo pareiškusi nusišalinimo. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog 2013 m. balandžio 24 d. nutartyje nurodyta pakankamai motyvų, pagrindžiančių bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos poziciją, kodėl toje byloje turi būti taikytinas Darbo kodekso 298 straipsnis, ir jie nesietini su teisėjos pranešėjos išankstiniu vidiniu įsitikinimu.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog nėra pagrindo teigti, kad teisėja Laimė Baltrūnaitė nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjų reikalavimus privalėjo nusišalinti ir kad administracinė byla Nr. A146-238/2013 išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, todėl nėra pagrindo ir atnaujinti procesą minėtoje byloje pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą.
Pareiškėjų teigimu, nagrinėjant administracinę bylą buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas).
Siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Be to, proceso atnaujinimas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą galimas, tik jei esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-117/2009).
Pareiškėjai teigia, kad išnagrinėtoje byloje nepagrįstai pritaikytas tuo metu galiojusios redakcijos Darbo kodekso 298 straipsnis ir jiems priteista neišmokėto atlyginimo dalis už trejų metų laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 dienos, t. y. už laikotarpį, už kurį jiems buvo sumokėta pagal Grąžinimo įstatymą ir už kurį grąžinti jie nebeprašė.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip ir konstatuota 2013 m. balandžio 24 d. nutartyje, tai, kad sprendžiant klausimą dėl teisėjų atlyginimo priteisimo taikomas Darbo kodekso 298 straipsnis, yra tiek administracinių, tiek bendrosios kompetencijos teismų praktikoje suformuota vieninga ir vyraujanti pozicija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-363/2013, 2011 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-72/2011, 2011 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-73/2011, 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1521/2010, 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009, 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-51/2010, 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-60/2010, 2010 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-49/2010). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėtoje byloje nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą priimti kitokį nei teismų praktikoje suformuotas sprendimą dėl Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo. Taigi nėra pagrindo teigti, kad nagrinėtoje administracinėje byloje dėl Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo, t. y. dėl išvados, jog gali būti priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis ne daugiau kaip už trejų metų laikotarpį, buvo padarytas akivaizdus materialinės teisės normų pažeidimas, todėl konstatuotina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu procesas neatnaujintinas.
Pareiškėjai prašyme atnaujinti procesą taip pat teigia, kad bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija, nusprendusi taikyti DK 298 straipsnį, privalėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti šios normos atitiktį Konstitucijai. Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodė konkrečius procesinės teisės normų pažeidimo atvejus, kurie gali būti pagrindas atnaujinti procesą, todėl tai, kad teismas galbūt netinkamai nesprendė dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, negalėtų būti pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje. Be to, pažymėtina ir tai, kad byla jau yra išnagrinėta, o naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika dažniausiai negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit (pvz., 2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-40/2012, 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-192/2013). Šis principas dėl įstatymų grįžtamosios galios negalimumo taikytinas ir teismo precedentui kaip teisės šaltiniui. Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tas pačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas, šis principas negali būti taikomas anksčiau išnagrinėtoms byloms (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012, 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-230/2012). Todėl pareiškėjų argumentai dėl Konstituciniame Teisme priimto prašymo ištirti DK 298 ir 301 straipsnių atitiktį Konstitucijai, kreipimosi į Konstitucinį Teismą nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, t. y. kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad procesas šiuo pagrindu turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-147/2010). Prašydamas atnaujinti procesą šiais pagrindais, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme, turi būti nurodytas akivaizdus materialinės teisės normų pažeidimas. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2009 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-25/2009). Kaip minėta, nagrinėtoje administracinėje byloje pagrįstai pritaikytas Darbo kodekso 298 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme dėl akivaizdaus materialinės teisės pažeidimo.
Pareiškėjai teigia, kad būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą sprendžiant darbo užmokesčio bylas tais atvejais, kai pareiškėjai kreipiasi į teismą nepraleisdami Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytų ieškinio senaties terminų, tačiau dėl užsitęsusio bylos nagrinėjimo prašomo priteisti darbo užmokesčio suma ima viršyti trejų metų terminą.
Pareiškėjai atkreipė dėmesį į Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtas civilines bylas, kuriose, pareiškėjų teigimu teisėjams buvo priteistos sumos už atitinkamus laikotarpius, kurie sudėjus su laikotarpiais, už kuriuos galima grąžinti neišmokėtą atlyginimą pagal Grąžinimo įstatymą viršytų trejų metų laikotarpį. Teisėjų kolegija pažymi, jog šie bendrosios kompetencijos teismo praktikos pavyzdžiai nevertinti proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą prasme, kadangi minėtos nuostatos paskirtis užtikrinti vienodos praktikos formavimą administracinėse bylose.
Pareiškėjų nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 buvo susiklosčiusi kitokia nei aptariamu atveju situacija, kadangi toje byloje 2009 m. sausio 23 dienos nutartyje teisėjų kolegija konstatavo, jog Vyriausybė dar nebuvo priėmusi nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos ir nesumokėtos socialinių ir valstybinio socialinio draudimo išmokų, kurių dydis priklausė nuo teisėjo darbo užmokesčio, dalies paskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos, nurodytų Grąžinimo įstatymo Nr. X-1761 5 straipsnyje, ir kad realiai įstatymas nebuvo nepradėtas įgyvendinti, priėmus minėtą įstatymą įsiskolinimas pareiškėjams nebuvo padengtas ir todėl pareiškėjai turėjo reikalavimą atsakovams dėl darbo užmokesčio nepriemokos.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Aprašo 3 punktą (2009 m. rugsėjo 9 d. redakcija) šiuo aprašu vadovaujamasi išmokant nesumokėtą darbo užmokesčio dalį teisėjams ir jų įpėdiniams, kurie turi teisę gauti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį pagal įstatymą arba kuriems nesumokėta darbo užmokesčio dalis buvo priteista įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Bendras laikotarpis, už kurį išmokama nesumokėta darbo užmokesčio dalis vykdant įstatymą ir įsiteisėjusius teismo sprendimus, negali viršyti trejų metų. Byloje nėra duomenų, jog teisėjai, kuriems pareiškėjų nurodytoje administracinėje byloje Nr. A756-954/2009, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi buvo priteista nesumokėta darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., pažeidžiant minėtas Aprašo nuostatas, pretendavo ir gavo nesumokėtą darbo užmokestį ir pagal Grąžinimo įstatymą, taigi negalima teigti, kad 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi buvo sudarytos prielaidos pareiškėjams gauti neišmokėtą atlyginimą už laikotarpį ilgesnį nei treji metai. Ir priešingai, nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A146-238/2013 buvo pateikti akivaizdūs įrodymai, ką pripažino ir pareiškėjai, apie jiems išmokėtas darbo užmokesčio dalis už trejų metų laikotarpį pagal Grąžinimo įstatymą.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu esant tapačioms aplinkybėms yra nevienoda ir kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija.
nutaria:
Pareiškėjų E. A., V. A., G. B., B. B., A. B. (procesinių teisių perėmėja – D. B.), R. B., R. C., J. C., A. Č., J. G., V. G., N. I., S. J., A. K., R. L., R. M., A. M., E. M., R. P., A. P., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.
Proceso administracinėje byloje Nr. A146-238/2013 neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.