Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimo bausme penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė penkeriems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš R. Š. priteista 1852,25 Lt Valstybinei ligonių kasai gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 19 d. apie 21 val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, pažeisdamas viešąją tvarką – ignoruodamas elementarias elgesio taisykles ir tuo demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdydamas visuomenės rimtį, be jokios priežasties tyčia medine lazda sudavė nukentėjusiajam A. B. mažiausiai septynis smūgius į įvairias kūno vietas ir padarė nukentėjusiajam A. B. kairės alkūnės sąnario, viršugalvio ir krūtinės ląstos kairės pusės sumušimus, poodines kraujosruvas kairėje šlaunyje, alkūnės sąnaryje, muštinę žaizdą pakaušyje, dešinės rankos trečio piršto antro pirštikaulio ir pakauškaulio, kaukolės pamato kaulų lūžimus, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinio pusrutulio kaktinės skilties projekcijoje su smegenų sumušimu, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas gavus nukentėjusiojo A. B. 2012 m. rugpjūčio 29 d. protokolą – pareiškimą (1 t., 6 b. l.). Jame nukentėjusysis nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 19 d. apie 21 val. A. B. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), kieme, jį su medine lazda dėl neaiškių priežasčių sumušė R. Š.. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. B. patvirtino, kad jam ir A. B. sėdint ant laiptų prie gyvenamojo namo, prie jų priėjo kaimynas R. Š. ir su medine lazda sudavė smūgį nukentėjusiajam į galvos kairę pusę. Pastarasis prarado sąmonę, o atsibudo tik kitos dienos ryte. A. B. jam papasakojo, kad R. Š. jam sudavė smūgius medine lazda į įvairias kūno vietas. Vėliau pažįstamas iškvietė taksi automobilį ir palydėjo jį iki jo motinos namų. Tačiau pastarasis jautėsi blogai, todėl praėjus maždaug kelioms valandoms, kreipėsi į medikus (1 t., 15, 17, 20-23 b. l.). Pažymėtina, kad šie nukentėjusiojo A. B. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesikeitė jį apklausus ir pirmosios instancijos teisme (2 t., 9-11 b. l.). Duomenų, leidžiančių abejoti nukentėjusiojo nuoseklių parodymų patikimumu, byloje nėra. Tokių duomenų nepateikiama ir apeliaciniame skunde. Tai, kad nukentėjusysis A. B. įvykio metu buvo neblaivus, ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu bei teisme kiek kitaip apibūdino nusikaltimo padarymo įrankį (beisbolo lazda, medinė lazda), taip pat neleidžia daryti išvados, kad jo parodymai yra nepatikimi.

Liudytoja A. B. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad R. Š. kaltinime nurodytu laiku atėjo į kiemą ir be jokios priežasties, nieko nesakydamas su medine lazda sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam, t. y. pirmąjį smūgį sudavė į galvos kairę pusę, o kitus – į įvairias kūno vietas (1 t., 19, 24-28, 30-31 b. l.; 2 t., 11-13, 68-69 b. l.). Aplinkybė, kad liudytoja A. B. davė nuteistajam nepalankius parodymus, nesudaro pagrindo netikėti jos parodymais. Liudytoja patvirtino, kad jos santykiai su kaimynu R. Š. buvo draugiški. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad liudytoja A. B. apkalbėjo nuteistąjį, atmetamas kaip nepagrįstas. Tačiau liudytojos A. B. parodymai dėl nukentėjusiojo sąmoningumo buvo nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad nukentėjusysis po smūgio prarado sąmonę, o pirmosios instancijos teisme tvirtino priešingai, t. y. kad nukentėjusysis sąmonės neprarado, pats atsistojo ir nuėjo į kambarį atsigulti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nesuteikia pagrindo atmesti visus liudytojos A. B. parodymus. Pažymėtina, kad ši liudytoja pirmosios instancijos teisme nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu ji davė tikslesnius parodymus. Be to, nukentėjusiojo parodymai dėl sąmonės praradimo po pirmo suduoto smūgio į galvą buvo nuoseklūs viso proceso metu. Liudytojas R. B., kuris VšĮ „Jurbarko ligoninėje“ apžiūrėjo nukentėjusįjį A. B., patvirtino, kad patyręs kaltinime nurodytus sužalojimus nukentėjusysis galėjo prarasti sąmonę (2 t., 109-110 b. l.). Ši aplinkybė užfiksuota ir medicininiuose dokumentuose (2 t., 90 b. l.). Byloje neginčijamai nustatyta, kad tarp nuteistojo veiksmų – smūgių lazda sudavimo ir atsiradusių padarinių – sunkaus sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Todėl aptariama aplinkybė (nukentėjusysis prarado sąmonę po smūgio sudavimo, ar ne) neturi esminės reikšmės sprendžiant R. Š. kaltės ir veikos juridinio įvertinimo klausimus.

Pažymėtina, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina nuteistojo pateiktos versijos, jog nukentėjusįjį sužalojo kiti asmenys. Nors nukentėjusysis į VšĮ „Jurbarko ligoninę“ atvyko tik kitą dieną po įvykio, t. y. 2012 m. rugpjūčio 20 d. 16.40 val., tačiau jį apžiūrėjusiam gydytojui jis nurodė, kad jį sužalojo būtent R. Š.. Iš bylos duomenų matyti, kad kitą dieną po įvykio nukentėjusysis buvo susitikęs su asmeniu, vardu P., kuris byloje neapklaustas, ir liudytoju E. S.. Pastarasis pirmosios instancijos teisme nurodė, kad nukentėjusįjį tik pavežė taksi automobiliu. Nuteistasis apeliaciniame skunde netinkamai interpretuoja liudytojo E. S. parodymus. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, šis liudytojas nepatvirtino, kad nukentėjusysis nebuvo sužalotas. Jis nurodė neatsimenantis šios aplinkybės. Be to, neatmetė galimybės, kad galėjo to nepastebėti ar neatkreipti į tai dėmesio (2 t., 96-97 b. l.). Be nukentėjusiojo A. B. ir liudytojos A. B. parodymų, aplinkybę, kad nuteistasis R. Š. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, patvirtina ir liudytojos V. P. parodymai ( 2 t., 94-69 b. l.). Liudytoja V. P. ryte matė lovoje gulintį nukentėjusįjį, kuris buvo kruvinas, taip pat matė kraujo dėmes ant laiptų, ant kurių buvo sužalotas sėdintis nukentėjusysis. Šie bylos duomenys paneigia apeliaciniame skunde pateiktą versiją, kad nukentėjusysis A. B. galėjo būti sužalotas vėliau, t. y. po susitikimo su nuteistuoju.

Aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas bei apklausas asmuo, vardu P., nereiškia, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliktas pažeidžiant BPK nuostatas. Analogiškai vertinamas ir tas apeliacinio skundo argumentas, kad įvykio vietą apžiūrėjęs ikiteisminio tyrimo pareigūnas G. V. neieškojo nusikaltimo įrankio – medinės lazdos. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas tik 2012 m. rugpjūčio 29 d., t. y. praėjus dešimt dienų po nusikalstamos veikos padarymo. Tą pačią dieną buvo apžiūrėta įvykio vieta (1 t., 11-14 b. l.). Šį ikiteisminio tyrimo veiksmą atlikęs pareigūnas G. V., apklaustas liudytoju pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad įvyko aplinkybės buvo aiškios, todėl atsižvelgiant į laiką, praėjusį po įvykio, nebuvo atliekami pertekliniai veiksmai (2 t., 44-45 b. l.). Akivaizdu, kad nusikaltimo padarymo įrankio paieška bet kokiame ikiteisminiame tyrime negali būti vertinama kaip perteklinis veiksmas. Tokia paminėto pareigūno pozicija parodo jo profesionalumo stoką ir atitinkamą ikiteisminio tyrimo kokybę, tačiau ne skundžiamo nuosprendžio ydingumą ir neteisėtumą. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartų įrodymų visuma, netgi neradus nusikaltimo įrankio, neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika, numatyta BK 135 straipsnyje, pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Kasacinė nutartis Nr. 2K-7/2013).

Nukentėjusiojo A. B. ir liudytojos A. B. parodymais nustatyta, kad nuteistasis R. Š. smūgius nukentėjusiajam sudavė be jokios priežasties. Apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina, kad jo ir nukentėjusiojo santykiai buvo priešiški, kadangi jie buvo pripažinti įtariamaisiais vienoje baudžiamojoje byloje ir jų gynybos interesai nesutapo. Tačiau byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl šios priežasties R. Š. smurtavo prieš nukentėjusįjį. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis nurodė, kad R. Š. negalėjo jam keršyti už tai, jog jis (nukentėjusysis) davė nepalankius parodymus prieš nuteistojo pažįstamus asmenis. Be to, nukentėjusysis tvirtino, kad prieš įvykį su R. Š. nekonfliktavo. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis savo neteisėtais veiksmais, t. y. suduodamas smūgius su medine lazda, demonstravo aiškų žmogaus ar visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą. Taigi nėra pagrindo teigti, kad apelianto viešoje vietoje padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą nulėmė kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl nuteistojo ir nukentėjusiojo santykių, kurios paneigtų chuliganiškų paskatų buvimą nuteistojo veikoje. Ši aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nukentėjusysis, duodamas parodymus, apkalbėjo nuteistąjį.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs įrodymus, nustatė, kad sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam A. B. dėl chuliganiškų paskatų nuteistasis R. Š. padarė sudavęs mažiausiai septynis smūgius su medine lazda į įvairias kūno vietas. Pirmosios instancijos teismas įvertino specialisto A. J. paaiškinimus, kad sužalojimai A. B. negalėjo būti padaryti tokiomis aplinkybėmis, kurias nurodė nukentėjusysis ir liudytoja A. B., ir nustatė, jog tokie specialisto paaiškinimai prieštarauja byloje surinktiems ir BPK nustatyta tvarka patikrintiems įrodymams, t. y. specialisto išvadose nustatytoms aplinkybėms. Siekiant išsiaiškinti sužalojimų padarymo mechanizmą bei pašalinti specialisto išvadų bei specialisto paaiškinimų teisme prieštaravimus, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo paskirta komisijinė teismo medicinos ekspertizė (2 t., 156-157 b. l.). Ekspertizės akte Nr. EKG 73/14 (02) konstatuota, kad nukentėjusiajam A. B. padaryti sužalojimai, t. y. muštinė žaizda ir poodinė kraujosruva pakaušio kairėje pusėje, linijinis pakauškaulio lūžis, nusitęsiantis į kaukolės pamatą, bei galvos smegenų dešinės kaktinės skilties sumušimas, pasireiškęs kraujosruva po voratinkliniu dangalu ir smulkiomis kraujosruvomis žievėje ir požievyje, buvo padaryti buku daiktu, paveikus pakaušio kairę pusę, vienu trauminiu poveikiu. Šie sužalojimai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą dėl į kaukolės pamatą nusitęsiančio pakauškaulio lūžio. Taip pat ekspertizės akte nustatyta, kad poodinės kraujosruvos krūtinės kairiame šone, kairės alkūnės išoriniame paviršiuje ir kairės šlaunies išoriniame paviršiuje buvo padarytos buku (-ais) daiktu (-ais), paveikus krūtinės kairį šoną dviem trauminiais poveikiais, kairės alkūnės išorinį paviršių – vienu trauminiu poveikiu, kairės šlaunies išorinį paviršių – vienu trauminiu poveikiu. Dešinės plaštakos III-ojo piršto vidurinio pirštikaulio lūžis padarytas, šią sritį paveikus buku daiktu, vienu trauminiu poveikiu. Ekspertizės akte daroma išvada, kad visi sužalojimai buvo padaryti 4 – 6 smūgiais (A. B. kairė alkūnė ir dešinė plaštaka galėjo būti sužalotos tiek atskirais smūgiais į šias sritis, tiek smūgių į galvą, krūtinę ar kairę šlaunį metu). Ekspertizės aktu taip pat nustatyta, kad šie A. B. sužalojimai galėjo būti padaryti byloje nurodytu laiku, t. y. 2012 m. rugpjūčio 19 d., kadangi medicininiuose dokumentuose jie buvo aprašyti kaip švieži, ir byloje nustatytomis aplinkybėmis (sudavus vieną smūgį lazda A. B. į pakaušio kairę pusę, o jam nuvirtus ant laiptų aikštelės, gulinčiam ant dešinio šono, sudavus dar 3 – 5 smūgius į kitas kūno vietas – krūtinės kairį šoną, kairę alkūnę, kairę šlaunį ir dešinę plaštaką). Be to, nustatyti sužalojimų požymiai tinkami tik žalojusio (-ų) daikto (-ų) rūšinės priklausomybės nustatymui, tačiau detalesnis žalojusio (-ų) daikto (-ų) savybių nustatymas negalimas (2 t., 172-179 b. l.).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms. Pažymėtina, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Kasacinė nutartis Nr. 2K-24/2014). Todėl nuteistajam inkriminuota nusikalstamų veiksmų apimtis mažintina, nustatant, kad nuteistasis nukentėjusiajam tyčia medine lazda sudavė ne mažiau nei keturis smūgius.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. Š. nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sušvelninti apeliantui paskirtą bausmę.

Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. Š. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), praeityje teistas (nuteistas po šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamo nusikaltimo padarymo) (1 t., 76-78 b. l.), baustas administracine tvarka (1 t., 79-80 b. l.), charakterizuojamas teigiamai. Pirmosios instancijos teismas nustatė R. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jo brolis atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą, ir atsakomybę sunkinančią, kad nusikalstamą veiką R. Š. padarė būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos šio nusikaltimo padarymui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, svarstydamas R. Š. skirtinos bausmės klausimą, visas šias aplinkybes tinkamai įvertino ir nuteistajam už BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Šis teismas bausmių bendrinimo taisyklių taip pat nepažeidė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo R. Š. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ar neteisinga.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. Š. taip pat prašo pakeisti jam paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą į švelnesnę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą, arba namų areštą. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė penkeriems metams, nėra pagrindo panaikinti kardomąją priemonę – suėmimą. Todėl šis prašymas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, BPK 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendį pakeisti.

Nustatyti, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis R. Š. tyčia sudavė A. B. ne mažiau nei keturis smūgius.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.