Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-04-13 · Civilinė byla Nr. e2A-938-852/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2020-12-09Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-04-13Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-04-13
Bylos Nr.
e2A-938-852/2021
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-29492-2019-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Giedrė Čėsnienė, Andrius Verikas, Renata Volodko
Atsakovas
I. B.
Ieškovas
UAB „Legal Balance“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-938-852/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29492-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.2.1; 2.6.29.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Legal Balance“ patikslintą ieškinį atsakovui I. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Legal Balance“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo I. B. (toliau – ir atsakovas) 144,81 Eur negrąžinto kredito, 20,27 Eur bendros kredito kainos, 256,92 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė paaiškino, kas 2014 m. spalio 14 d. tarp pradinio kreditoriaus UAB ,,Ferratum“ (dabar UAB ,,Hallex“) ir atsakovo I. B. buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 115256 (toliau – ir sutartis), kuria atsakovui suteiktas 144,81 Eur vartojimo kreditas, bei kuria atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą kredito kainą sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais. Vartojimo kreditą atsakovas turėjo grąžinti iki 2014 m. gruodžio 13 d. Savo tapatybę bei sutikimus su taisyklėmis atsakovas patvirtino, vadovaujantis sutarties 3 dalyje nustatytomis instrukcijomis. Suteikto kredito suma pervesta į kredito gavėjo banko sąskaitą, kuri buvo naudojama tapatybės patvirtinimui. Pažymėjo, jog atsakovas neginčija paskolos suteikimo fakto bei, kad kreditas nebuvo grąžintas. Atsakovas į bylą nėra pateikęs jokių įrodymų, patvirtinančių skolos grąžinimo faktą. Atsakovas savo įsipareigojimų sutartyje numatytais terminais nevykdė. Pagal sutarties mokėjimų grafiką atsakovas turėjo atlikti dvi įmokas: 2014 m. lapkričio 13 d. – 82,54 Eur, 2014 m. gruodžio 13 d. – 82,54 Eur. Ieškovas taip pat paaiškino, kad 2016 m. liepos 22 d. tarp pradinio kreditoriaus ir UAB ,,Ferratum Finance“ buvo sudaryta sutartis dėl paskolos sutarčių perkėlimo, kuria UAB ,,Ferratum Finance“ perėmė visą pradinio kreditoriaus paskolų sutarčių portfelį, tarp jų ir atsakovo sutartį. Tarp UAB ,,Ferratum Finance“ ir UAB ,,Credit day“ 2019 m. gegužės 9 d. buvo sudaryta Subrogacijos sutartis, kurios pagrindu pradinis kreditorius perleido reikalavimo teises ieškovei. Paaiškino, kad 2019 m. birželio 18 d. atsakovui elektroniniu paštu, kuris buvo nurodytas vartojimo kredito sutartyje, išsiuntė pranešimas apie reikalavimo perleidimą.

2. Atsakovas I. B. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, tačiau 2020 m. lapkričio 20 d. vykusiame teismo posėdyje nurodė, jog su ieškiniu nesutinka dėl ieškinio senaties. Paaiškino, kad nuo paskolos paėmimo praėjo daugiau nei 5 metai, todėl prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, jog jokių įrodymų, pagrindžiančių paskolos sumokėjimo faktą jis pateikti negali, o ir paskolos paėmimo aplinkybių neatsimena, nes jau praėjo 7 metai. Pažymėjo, jog yra daug kam skolingas, o dėl šios paskolos nėra gavęs jokių pranešimų ar laiškų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies: priteisti ieškovei UAB „Legal Balance“ iš atsakovo I. B. 144,81 Eur negrąžintą kreditą, 20,27 Eur kredito kainos su palūkanomis, 13,03 Eur kompensacinių palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą 178,11 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. spalio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 26,63 Eur bylinėjimosi išlaidų, likusioje dalyje ieškinį atmesti. Taip pat teismas valstybės naudai priteisė iš ieškovės UAB „Legal Balance“ 7,34 Eur ir iš atsakovo I. B. 5,32 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

4. Pasisakydamas dėl atsakovo prašymo taikyti senatį, teismas pažymėjo, jog Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis nustato, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). CK 1.127 straipsnis nustato ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo taisykles, pagal kurias ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. CK 1.125 straipsnio 1 dalis nustato bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą. Teismas nustatė, kad atsakovas su pradiniu kreditoriumi UAB ,,Ferratum“ 2014 m. spalio 14 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 115256, pagal kurią atsakovas paskolintą sumą (144,81 Eur su palūkanomis 20,27 Eur) turėjo grąžinti iki 2014 m. gruodžio 13 d. Taigi ieškovei teisė į ieškinį atsirado nuo sutartyje nustatyto vartojimo kredito grąžinimo termino pažeidimo, t. y. 2014 m. gruodžio 14 d. Teismas pažymėjo, kad ieškiniams dėl skolos priteisimo taikomas bendrasis dešimties metų senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovo teiginiai dėl sutrumpinto penkerių metų ieškinio senaties termino yra visiškai nepagrįsti. Pagal ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles, nustatytas CK 1.127 straipsnyje, ieškinio senaties terminas dėl prievolės grąžinti skolą baigtųsi 2024 m. gruodžio 14 d. (10 metų nuo termino įvykdyti prievolę pasibaigimo dienos). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir į tai, jog ieškovė dėl savo pažeistų teisių gynimo į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo kreipėsi 2019 m. spalio 3 d., akivaizdu, kad nei CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas, nei CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas 5 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl palūkanų priteisimo nėra praleistas, todėl darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo taikyti ieškinio senatį ieškovės reikalavimams dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

5. Teismas, spręsdamas dėl skolos priteisimo, konstatavo, kad atsakovas I. B. ir pradinis kreditorius UAB ,,Ferratum“ (dabar UAB ,,Hallex“) 2014 m. spalio 14 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 115256, pagal kurią pradinis kreditorius suteikė atsakovui 144,81 Eur dydžio kreditą iki 2014 m. gruodžio 13 d., o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą sutartyje nustatyta tvarka bei sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą – 20,27 Eur (sumokėti dviem mokėjimais: 2014 m. lapkričio 13 d. – 82,54 Eur, 2014 m. gruodžio 13 d. – 82,54 Eur). Sutartis buvo sudaryta nuotoliniu būdu, vadovaujantis sutarties 3 dalyje nustatytomis instrukcijomis. Teismas nustatė, kad 2014 m. rugsėjo 5 d. atsakovas pradiniam kreditoriui iš savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 0,01 Eur tokiu būdu patvirtindamas savo tapatybę bei duodamas sutikimą su taisyklėmis vartojimo kreditui gauti. Taip pat teismas nustatė, kad 2014 m. spalio 14 d. suteikto kredito suma 144,81 Eur (500,00 Lt) buvo pervesta į atsakovo banko sąskaitą, kuri buvo naudojama tapatybės patvirtinimui. Teismas vertino, kad tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo susiklostė paskolos (vartojimo kredito) teisiniai santykiai. Pagal sutartį atsakovas iki 2014 m. gruodžio 13 d. pradiniam kreditoriui turėjo sumokėti iš viso 165,08 Eur (144,81 Eur vartojimo kredito bei 20,27 Eur bendros kredito kainos su palūkanomis). Teismas taip pat nustatė, kad 2016 m. liepos 22 d. tarp pradinio kreditoriaus ir UAB ,,Ferratum Finance“ buvo sudaryta sutartis dėl paskolos sutarčių perkėlimo, kuria UAB ,,Ferratum Finance“ perėmė visą pradinio kreditoriaus paskolų sutarčių portfelį, tarp jų ir atsakovo sutartį. UAB ,,Ferratum Finance“ ir UAB ,,Credit day“ 2019 m. gegužės 9 d. sudarė Subrogacijos sutartį, kurios pagrindu pradinis kreditorius perleido reikalavimo teises ieškovei. Iš priedo prie 2019 m. gegužės 10 d. Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. RP2019-05/01 Nr. 1 nuorašo matyti, jog atsakovo įsiskolinimą sudaro 144,81 Eur. Teismas pažymėjo, kad kai skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011, 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Teismas taip pat pažymėjo, jog atsakovas teismo posėdyje atsiskaitymo fakto nei su pradiniu kreditoriumi, nei su ieškove, neįrodinėjo, o tik prašė nepriteisti skolos dėl senaties. Atsakovas teigė, jog vartojimo kredito sutarties sudarymo bei pinigų pervedimo gaunant kreditą ar jį grąžinant aplinkybių neatsimena, įrodymų, patvirtinančių, jog paskolos negavo ar, kad ją grąžino, nepateikė. Teismas konstatavo, kad atsakovas, pažeisdamas sutartį su ieškove laiku neatsiskaitė, todėl ieškovės reikalavimą tenkino - iš atsakovo ieškovei priteisė 144,81 Eur negrąžinto kredito bei 20,27 Eur bendros kredito kainos su palūkanomis, iš viso 165,08 Eur.

6. Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti 256,92 Eur kompensacinių palūkanų, teismas pažymėjo, kad ieškovė jas paskaičiavo remdamasi sutarties bendrųjų sąlygų 10.1 punktu bei sutarties specialiųjų sąlygų 5.2 punktu ir nurodė, jog geranoriškai sumažino jų skaičiavimo laikotarpį - kompensacines palūkanas prašo priteisti ne už 5 metus, o už trumpesnį nei 2 metų laikotarpį, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 14 d. iki 2016 m. rugpjūčio 13 d., taikant sutartyje numatytą 111,92 proc. palūkanų normą ir išskaičiavus 12,72 Eur antstolio iš atsakovo išieškotą skolos sumą vykdymo procese (teismo pastaba: iki atsakovui atnaujinant terminą prieštaravimams dėl teismo įsakymo pateikti, teismo įsakymas buvo įsiteisėjęs ir perduotas antstoliui dėl priverstinio vykdymo). Teismas konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t.y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis), ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 3 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos aptariamų palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti mokėjimo palūkanų už naudojimąsi paskolintais pinigais, o kompensuojamųjų palūkanų – už prievolės įvykdymo termino praleidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016). Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju ieškovė kompensacinių palūkanų prašo už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų grupės 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalgoje yra nurodyta, kad vartojimo kredito gavėjo išlaidas ir kitus mokesčius nustatančias vartojimo kredito sutarties sąlygas būtina įvertinti turinio aspektu ir nustatyti jų atliekamą funkciją. Jeigu nustatoma, kad tam tikri mokesčiai atlieka kompensacinę funkciją, jiems taikomi Vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinti ribojimai. Tokį aiškinimą pagrindžia kasacinio teismo praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Aiškinant priešingai, būtų sudaroma vartojimo kredito davėjams galimybė apeiti Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ribojimą. Tokiu atveju nebūtų pasiekti tiek Vartojimo kredito įstatymo, tiek Direktyvos 2008/48/EB, kuri buvo įgyvendinta minėtu įstatymu, tikslai vartotojų teisių apsaugos prasme. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje yra nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus ir galiojantį teisinį reguliavimą, taip pat įvertinus šalių sudarytos sutarties specialiosios dalies 5.2 punktą, aptariamas ieškovės reikalavimas tenkintinas iš dalies, kompensacines palūkanas priteisiant už 180 dienų ir taikant 0,05 procento tarifą už kiekvieną uždelstą dieną, t. y. iš atsakovo priteistina 13,03 Eur (144,81 x 0,05 proc. x 180 d.) kompensacinių palūkanų, o likusioje dalyje ieškovės reikalavimas atmetamas.

7. Teismas nurodė, kad tenkina ieškovės reikalavimą priteisti procesines palūkanas. Pažymėjo, kad pagal CK 6. 37 straipsnio 2 dalį skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl iš atsakovo ieškovės naudai priteistini 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą, sudarančią 178,11 Eur (144,81+20,27+13,03), nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. spalio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

8. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, vertino, kad šiuo atveju bylinėjimosi išlaidos skirstytinos pagal CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatas, numatančias, jog jei ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal ieškovės ieškinį yra patenkinti 42 procentai reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovei priteisiamos vadovaujantis šia proporcija. Ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 15,00 Eur žyminis mokestis bei 48,40 Eur už advokato teisines paslaugas, iš viso 63,40 Eur. Iš atsakovo ieškovui priteistina 26,63 Eur bylinėjimosi išlaidų (63,40 Eur x 42 / 100). Taip pat teismas paskirstė 12,66 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios buvo apmokėtos valstybės lėšomis (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Atsakovas I. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalį, kurioje teismas iš jo priteisė 20,27 Eur bendrą kredito kainą, 13,03 Eur kompensacinių palūkanų, procesines palūkas ir bylinėjimosi išlaidas. Apelianto vertinimu, teismas netinkamai taikė ieškinio senatį. Teigia, kad praėjo daugiau kaip 5 metai ir todėl ieškinys turi būti atmestas dėl senaties.

Atsiliepimas

10. Ieškovė UAB „Legal Balance“ atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti. Paaiškina, kad apeliantas savo skundą grindžia iš esmės vienu argumentu – prašo taikyti ieškinio senatį. Ieškovė laikosi savo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje išdėstytos pozicijos bei pritaria teismo padarytai išvadai, jog šiuo atveju nei CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas, nei CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas 5 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl palūkanų priteisimo nėra praleistas, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo taikyti ieškinio senatį ieškinio reikalavimams dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

11. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

12. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis tiek dėl ieškinio senaties nuostatų taikymo, tiek ir dėl skolos bei netesybų priteisimo.

13. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas I. B. 2014 m. spalio 14 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 115256, pagal kurią paskolos davėjas jam suteikė 144,81 Eur kreditą. Šį kreditą, kartu su 20,27 Eur atlyginimu, atsakovas turėjo grąžinti kredito davėjui per du mokėjimus – 2014 m. lapkričio 13 d., sumokant 82,54 Eur įmoką, ir 2014 m. gruodžio 13 d., sumokant 82,54 Eur įmoką.

14. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė dėl savo pažeistų teisių gynimo į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo kreipėsi 2019 m. spalio 3 d. Tai reiškia, kad ieškovė nėra praleidusi nei CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatyto bendro 10 metų ieškinio senaties termino, taikomo reikalavimas priteisti skolą, nei CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatyto sutrumpinto 5 metų ieškinio senaties termino, taikomo reikalavimams priteisti palūkanas. Teismas teisingai pažymėjo, jog senaties termino eigos pradžia šiuo atveju skaičiuojama nuo 2014 m. gruodžio 14 d., laikant, jog nuo tada paskolos davėjas turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, t.y. turėjo sužinoti apie tai, jog paskolos gavėjas negrąžino paskolos sutartu terminu. Kita vertus, ieškovė nėra praleidusi 5 metų ieškinio senaties termino, net jį skaičiuojant nuo kredito suteikimo dienos.

15. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo iš jo yra priteista dalis skolos (bendroji kredito kaina), netesybos, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos. Apeliantas kitų nesutikimo argumentų, išskyrus prašymą taikyti ieškinio senatį, nenurodo. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrinęs teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą taip pat nenustatė pagrindų, dėl kurių teismo sprendimas galėtų būti naikinamas ar keičiamas.

16. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas kredito nėra grąžinęs ir todėl pagrįstai priteisė 144,81 Eur negrąžinto kredito skolą. Šias išvadas paneigiančių įrodymų apeliantas nepateikė.

17. Apeliantas prašo panaikinti priteistą 20,27 Eur sumą, kuri sutartyje yra nurodyta kaip „bendroji kredito kaina (su palūkanomis)“. Ši suma apelianto yra ginčijama remiantis jo prašymu taikyti ieškinio senatį. Kaip minėta, teismas nenustatė pagrindų ieškinio senaties taikymui. Byloje taip pat nenustatyta, kad šalims susitariant dėl 20,27 Eur atlygio už suteiktą kreditą, būtų buvę pažeisti įstatymo imperatyvai. Iš Vartojimo kredito sutarties matyti, kad šalys dėl 20,27 Eur bendros kredito kainos, į kurią įeina palūkanos už suteiktą kreditą, komisiniai mokesčiai ir kiti su sutarties administravimu susiję mokesčiai, susitarė individualiai vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose (e. bylos t. 1, b.l. 40). Pažymėtina, kad kredito suteikimo metu Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1 punktas (redakcija galiojusi iki 2016 m. vasario 1 d.) numatė prezumpciją, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė palūkanų norma yra didesnė kaip 200 procentų. Tačiau šiuo atveju kredito kainos metinė palūkanų norma šios ribos neviršijo (sutartyje numatyta 192,10 proc., e. bylos t. 1, b.l. 40). Teismas nenustatė kitų Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje numatytų pagrindų, dėl kurių bendra vartojimo kredito kana galėtų būti pripažinta prieštaraujančia sąžiningai verslo praktikai ir, dėl kurių ją reikėtų sumažinti.

18. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas ieškovės prašomas priteisti 256,92 Eur kompensacines palūkanas laikė netesybomis. Tokios teismo išvados atitinka Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatas ir teismų praktiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Teismas teisingai sprendė, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Taigi, teismas pagrįstai sumažino netesybas ir iš atsakovo priteisė 13,03 Eur netesybų.

19. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu priteisti procesines palūkanas. Bet teismo sprendimas priteisti procesines palūkanas yra pagrįstas įstatymu. CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šių palūkanų dydis nustatytas CK 6.210 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

20. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismo iš atsakovo priteistos bylinėjimosi išlaidos atitinka šio ginčo sudėtingumą ir yra proporcingos patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų santykiui (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

21. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 3 dalis).

22. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir atskleidė bylos esmę. Pakeisti ar panaikinti teismo sprendimą nėra įstatyme numatytų pagrindų.

23. Ginčo šalys nepateikė įrodymų apie patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

24. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 21 d. nutartimi atsakovui I. B. buvo atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas už apeliacinį skundą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo. Apeliacinį skundą atmetus, žyminis mokestis, kurio mokėjimas apeliantui buvo atidėtas, iš atsakovo priteisiamas į Lietuvos valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į apelianto ginčijamų reikalavimų sumą (33,30 Eur) ir į tai, kad apeliacinis skundas nebuvo teikiamas elektronine forma, priteistina žyminio mokesčio suma yra 20 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo I. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti Lietuvos valstybei iš atsakovo I. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 20 Eur (dvidešimt eurų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Žyminis mokestis mokamas į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (https://www.vmi.lt/cms/biudzeto-pajamu-surenkamoji-saskaita ). Įmokos kodas 5660.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Giedrė ČėsnienėAndrius VerikasRenata Volodko