- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-29
- Bylos Nr.
- 2A-68-413/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Algimantas Kukalis, Ramūnas Mitkus
- Atsakovas
- S. Ž., L. Ž.
- Ieškovas
- Kauno miesto savivaldybės
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Ramūno Mitkaus,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-248-454/2011 pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovams S. Ž., L. Ž., S. Ž. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
ieškovas prašė iškeldinti atsakovus iš gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (b.l. 3-5). Reikalavimas buvo grindžiamas tuo, kad atsakovai ginčo patalpoje apsigyveno neteisėtai, nuomos sutartis su jais nesudaryta, į perspėjimus išsikraustyti iš patalpų nereaguoja ir gera valia atlaisvinti patalpas atsisako.
Atsiliepimas
Atsakovai prašė ieškinį atmesti, kadangi ginčo patalpose gyvena ilgą laiką (nuo 2003 m.), patalpas suremontavo, moka mokesčius, kitos gyvenamosios patalpos neturi ir įsigyti negali, kadangi sunki šeimos turtinė padėtis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė (b.l. 107-108).
Teismas nustatė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso vieno kambario 18,12 kv.m. bendro ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini). Nuo 2010 m. liepos 2 d. šiame bute deklaruotų asmenų nėra, jame gyvena atsakovai, su kuriais nuomos sutartis nesudaryta. Atsakovai yra įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Atsakovė S. Ž. yra moksleivė, už butą atsakovai moka komunalinių paslaugų mokesčius ir iš esmės vykdo nuomininkų pareigas. Teismas konstatavo, kad atsakovų iškeldinimas, nesuteikiant jiems kitos tinkamos gyventi patalpos, atsižvelgiant į jų socialinį statusą, iš esmės pažeistų atsakovų, o ypatingai nepilnametės atsakovės S. Ž., interesus. Todėl būtent atsakovų interesai tokioje situacijoje nusveria teisėtus valstybės tikslus, o atsakovų iškeldinimas būtų neproporcinga priemonė šiems tikslams pasiekti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas Kauno miesto savivaldybė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį tenkinti, iškeldinti atsakovus S. Ž. (gim. (duomenys neskelbtini), L. Ž. (gim. (duomenys neskelbtini) ir S. Ž. (gim. (duomenys neskelbtini) iš gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), su jiems priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (b.l. 109-112). Apelianto nuomone, teismas neįsigilino į bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė ir aiškino ginčo santykį reguliuojančias materialinės bei procesinės teisės normas, teismo motyvai yra subjektyvūs, neatitinkantys įstatymų nuostatų ir faktinių aplinkybių. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Gyvenamoji patalpa - 18.12 kv. m. bendro ploto kambarys bendrabutyje (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei ir priskirtas savivaldybės socialinio būsto fondui, kurio paskirtis - užtikrinti ir pagal galimybes tenkinti gyventojų poreikį būstui. Socialinio būsto suteikimas yra priskiriamas savivaldybės kompetencijai, kaip viena iš savarankiškų savivaldybės atliekamų funkcijų (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 15 p.). Įstatymas įpareigoja savivaldybes jų turimą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti vadovaujantis visuomenes naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 (1) str.). Todėl savivaldybei išlieka teisė ir pareiga kontroliuoti, kaip naudojamas socialinis būstas, o nustačius pažeidimų, imtis priemonių jiems likviduoti. Pagal CK 6.577 ir 6.579 straipsnių nuostatas, valstybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaromos remiantis valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimu ir turi būti sudaromos raštu. Byloje neginčytinai nustatyta, kad ginčo gyvenamoji patalpa atsakovams nėra suteikta įstatymų nustatyta tvarka. Šiose patalpose atsakovai gyvena be buto savininko (ieškovės) sutikimo ir gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip to reikalauja CK 6.579 straipsnio 1 dalis. Todėl tarp ieškovo Kauno miesto savivaldybės ir atsakovų nuomos santykiai nebuvo ir nėra susiklostę.
2. Byloje nėra duomenų, jog tarp šalių buvo susitarimas dėl nuomos mokesčio, kuris yra esminė nuomos sutarties sąlyga nuomos teisiniams santykiams konstatuoti (CK 6.576 str. 1 d.). Šalys nebuvo ir nėra saistomos tarpusavio prievolinių teisinių santykių, todėl teismo teiginys, jog atsakovai įrodė, kad ginčo bute gyveno kaip šio buto nuomininkai, nepagrįstas ir neįrodytas. Priešingai, atsakovai ginčo patalpa naudojasi neturėdami tam jokio teisinio pagrindo ir jokie veiksmai nesudaro atsakovams pagrindo apsigyventi socialiniame būste kitaip, nei numato įstatymas. CK 6.612 straipsnyje nustatyta, kad asmenys iškeldinami iš gyvenamųjų patalpų teismine tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama, jei į gyvenamąją patalpą jie įsikėlė savavališkai, t.y. be nuomos sutarties. Apie savavališkai užimtą gyvenamąjį būstą ir pareigą jį palaisvinti atsakovai buvo įspėti. Į raginimus patuštinti ginčo butą atsakovai nereagavo. Ieškovei nustačius, kad atsakovai ginčo patalpose gyvena neteisėtai, vadovaujantis CK 6.610 ir 6.612 straipsnių nuostatomis ieškiniu kreipėsi į teismą dėl iškeldinimo iš savavališkai užimtų gyvenamųjų patalpų.
3. Teismas nesilaikė CPK 178, 179, 183, 185, 270 straipsnių reikalavimų ir subjektyviais motyvais privatų atsakovų interesą iškėlė aukščiau už viešąjį interesą. Teismo teiginys, kad ginčo buto nuomos sutartis sudaryta su L. Ž. motina B. Ž., neatitinka faktinių aplinkybių ir prieštarauja byloje pateiktam Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. sausio 10 d. sprendimui, kuris patvirtina, jog B. Ž. iš savavališkai užimto ginčo buto teismo iškeldinta su visa jai priklausančia manta, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.
4. Teismas be pakankamo pagrindo nurodė, kad atsakovai vykdė nuomininko pareigas, mokėjo mokesčius ir išlaikė butą, kurį ne vienerius metus laiko savo namais, kitos gyvenamosios patalpos nuosavybės teise nėra įgiję. Tokie teismo motyvai yra subjektyvaus pobūdžio ir neparemti jokiais objektyviais įrodymais, todėl negali būti naudojami atsakovų teisių į užimamo būsto nuomą atsiradimui pagrįsti. Teismo akcentuotos buto priežiūros ir mokesčių mokėjimo aplinkybės negali būti teisiniu pagrindu, savaime įteisinančiu atsakovų gyvenimą, kai teisės aktų nustatyta tvarka ginčo butas jiems nesuteiktas.
5. Tariamai pažeistas atsakovų teises būtų galima ginti tuo atveju, jei nuomotojas (Kauno miesto savivaldybė) atsisakytų sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį tuo atveju, kai asmeniui gyvenamoji patalpa jau yra suteikta įstatymų nustatyta tvarka (CK 6.577 str. 1 d.). Atsakovai jokių teisių į ginčo butą nėra įgiję, todėl jų interesai negali būti ginami (t.y. nesant pažeistos teisės, nėra objekto, kurį reikėtų ginti). Dėl tokių atsakovų veiksmų Kauno miesto savivaldybė patiria materialinę žalą, kadangi nesant rašytinės nuomos sutarties ieškovas negauna nuomos mokesčio už patalpų nuomą. Be to, šis butas negali būti išnuomojamas asmenims, teisėtai laukiantiems eilėje išsinuomoti savivaldybės socialinį būstą. Visa tai iš esmės pažeidžia tiek Kauno miesto savivaldybės, tiek kitų asmenų, teisėtai laukiančių eilėje išsinuomoti savivaldybės socialinį būstą, teises. Teismas klaidingai nurodė, kad atsakovė S. Ž. yra nepilnametė. Priešingai, S. Ž. yra pilnametė ir savarankiškai įtraukta į sąrašą asmenų socialiniam būstui Nr. 1233.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 116-117). Atsiliepime nurodoma, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ginčo santykį reglamentuojančius įstatymus, visapusiškai ir objektyviai vertino byloje surinktus įrodymus, sprendimas yra teisingas, priimtas vadovaujantis CK 1.2 straipsnio 1 dalies, LR Konstitucijos 24 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis žmogaus būsto neliečiamumą. Atsakovė L. Ž. ginčo patalpoje gyveno kartu su motina B. Ž. (pagrindine nuomininke), kaip šeimos narys, nuo 1993 metų. 2003 metais B. Ž. išsikėlus iš buto, pataptoje apsigyveno atsakovų šeima. Leidimas užimti patalpą buvo suderintas su tuo metu miesto savivaldybėje dirbusiais atsakingais asmenimis. Nuomos sutartis nebuvo sudaryta, kadangi atsakovė nežinojo dokumentų įforminimo tvarkos. Atsakovai buvo įsitikinę, kad ginčo patalpoje gyvena teisėtai, nuo 2003 metų iki dabar jie moka komunalinius mokesčius, į buto pagerinimus investavo savo asmenines lėšas, atliko vidaus patalpų remontą. Patenkinus apelianto skundą, atsakovams būtų padaryta turtinė žala ir pažeisti jų teisėti interesai. Ieškovas nuo 2003 metų pradžios iki 2009 m. vasario mėn. jokių pretenzijų atsakovams nereiškė. Atsakovė L. Ž., gavusi perspėjimus atlaisvinti patalpas, 2010 m. lapkričio 3 d. ir lapkričio 30 d. kreipėsi raštu į Kauno miesto merą, Kauno savivaldybės administraciją, prašydama sudaryti su ja nuomos sutartį, tačiau jos prašymai buvo atmesti. Nuo 2011 m. sausio 25 d. atsakovės L. Ž. ir S. Ž. yra įrašytos į eilę socialiniam būstui išsinuomoti, kito gyvenamo ploto šeima neturi. 2011 m. S. Ž. baigė Kauno „Versmės“ vidurinę mokyklą, toliau ketina mokytis, šeimos pajamos nedidelės, išsinuomoti kitą gyvenamąją patalpą neturi galimybės, nes neužtektų lėšų pragyvenimui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje įtvirtinta žmogaus teisė į būsto neliečiamybę. Šis principas taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiama jo (...) būsto neliečiamybė (...). To paties straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad valdžios pareigūnai gali apriboti asmens teisę į būstą tik įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka bei tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje (Stankova v. Slovakia, judgement of 9 October 2007, ap. no. 7205/02, § 58; Prokopovich v. Russia, jugdement of 18 February 2005, ap. no. 58255/00 §§ 43–45).
Socialinio būsto suteikimo tvarką reglamentuoja Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Įstatymo 2 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad socialinis būstas – nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal šio Įstatymo nustatytas sąlygas. Socialinio būsto suteikimas yra priskiriamas savivaldybės kompetencijai, kaip viena iš savarankiškų savivaldybės atliekamų funkcijų (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 12 p.). Įstatymas įpareigoja savivaldybes jų turimą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti vadovaujantis visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 (1) str.). Todėl savivaldybei per jai pavaldžių įmonių ir įstaigų darbuotojus išlieka teisė ir pareiga kontroliuoti, ar suteiktas socialinis būstas naudojamas pagal tikslinę paskirtį, o nustačius pažeidimų, imtis priemonių jiems likviduoti. Suteikiamo socialinio būsto paskirtis yra apgyvendinti tokiame būste teisę į tokio būsto suteikimą turintį asmenį ir jo šeimos narius. Nustačius, kad į gyvenamąją patalpą asmenys įsikėlė savavališkai, t. y. be nuomos sutarties, šie asmenys gali būti iškeldinami iš gyvenamųjų patalpų teismine tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama (CK 6.612 str.).
Kasacinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, ar gintina asmens teisė į būsto neliečiamybę. Sprendžiant ši klausimą būtina atsižvelgti į kiekvienoje byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes: asmenų apsigyvenimo socialiniame būste aplinkybes, laikotarpį, kurį asmenys gyvena socialiniame būste, jų elgesį (nuomos, komunalinių mokesčių mokėjimas ir pan.), turtinę padėtį, galimybes jiems apsirūpinti gyvenamuoju būstu, socialinio būsto savininko (valdytojo) elgesį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje yloje Nr. 3K-3-410/2010; 2011 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2011; 2011 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2011; 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012).
Bylos duomenimis, atsakovų trijų asmenų šeima ginčo patalpoje (bendrabučio kambaryje) apsigyveno 2003 metais, moka įmokas už teikiamas paslaugas, rūpinasi butu, laiko jį savo namais ir jame realiai gyvena, kitos gyvenamosios patalpos neturi (b.l. 40-42, 47-64, 127). Buto savininkas (ieškovas) 2010 metais įtraukdamas ieškovės šeimą į savivaldybėje sudarytą asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašą, pripažino atsakovų šeimos sunkią turtinę padėtį ir gyvenamojo būsto poreikį (b.l. 134). Ieškovas iki 2009 metų nesiėmė jokių teisinių veiksmų savo kaip savininko ir kitų asmenų, įrašytų į eilę socialiniam būstui gauti, teisėms apginti. Pažymėtina, kad ginčo gyvenamojoje patalpoje savavališkai buvo apsigyvenusi ir atsakovės L. Ž. motina B. Ž., kuri 2002 m. sausio 10 d. teismo sprendimu buvo iškeldinta (b.l. 73). Atsakovės L. Ž. teigimu, bendrabučio kambaryje ji su šeima apsigyveno turėdama bendrabučio atsakingų asmenų leidimą (b.l. 89). Taigi tai, kad atsakovų šeima, gyvendama ginčo patalpoje ilgą laiką ir be kitų mokesčių mokėdama ieškovo įmonei buto priežiūros administravimo mokesčius (b.l. 48), leidžia daugiau tikėti, kad ginčo patalpoje atsakovai apsigyveno su ieškovo žinia ir manyti, kad tarp šalių susiklostė faktiniai buto nuomos santykiai. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., McCann v. United Kingdom, no 19009/04, §50, 13 May 2008; Cosic v. Croatia, no 7205/02, 15 January 2009). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje ginčo situacijoje atsakovų iškeldinimas nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos būtų neproporcinga šių asmenų teisių į būstą apribojimo priemonė. Sutikdama su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovę S. Ž. pripažino nepilnamečiu atsakovų šeimos nariu, teisėjų kolegija šį netikslumą nelaiko esminiu pažeidimu, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo teisingai, nepažeidė materialinės ir procesinės teisės normų, taikytinų šiam ginčui, priėmė teisėtą sprendimą, todėl naikinti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Apeliacinį skundą atmetus, iš ieškovo priteistinos 12,45 Lt (b.l. 114) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
palikti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimą nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.