Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuoto asmens R. J. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-300-470/2014 pagal pareiškėjo R. S. pareiškimą su suinteresuotais asmenimis R. J., E. S., D. J., L. J. dėl palikimo priėmimo faktiškai pradedant turtą valdyti juridinio fakto nustatymo ir suinteresuoto asmens R. J. priešpriešinį pareiškimą dėl palikimo priėmimo pradedant turtą faktiškai valdyti juridinio fakto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Pirmiausia, teismas pažeidė civilinio proceso kodekso nuostatas, neapsiūlė šalims ginčą išspręsti taikiai. Šis procesinis pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.Teismas neteisingai nustatė, kad N. S. neteisėtai valdė savo buvusio vyro, V. S. palikimą, o taip pat neteisingai nustatė aplinkybę, kad apeliantės tėvai faktiškai nesinaudojo užgyventu turtu, gyveno atskirus gyvenimus ir pan. Šioms aplinkybėms paneigti bus teikiamos aplinkybės, kurios parodys, kad abu apeliantės tėvai, nors ir buvo išsiskyrę, tačiau tarp jų abiejų buvo faktiškai sukurti sugyventinių santykiai, nes jie po santuokos nutraukimo išgyveno kartu 11 metų, (Nijolė ir V. S. išsiskyrė 1985-04-23, tėvas numirė 1996-11-16), abu tėvai prisidėjo vienas prie kito turto gerinimo, tėvas prisidėjo prie ūkio priežiūros, namo remonto (sukonstravo visus mamos nupirktus naujus baldus, išklijavo plytelėmis virtuvę), pirko visai šeimai maisto produktus, padėjo mamai paskersti gyvulius ir pan.) Tėvui numirus, mama viena valdė abiejų sugyventinių pagerintą turtą – ūkį, gyveno tėvo kambaryje, kurį ji ir prižiūrėjo, remontavo, laikė savo automobilį tėvo pastatytame garaže, šėrė ūkio gyvulius iš tėvo paliktos žemės pašarų. Taigi teismas neteisingai nustatė, kad apeliantės abu tėvai neatitiko faktinių sugyventinių statuso ir mama po savo sugyventinio mirties neteisėtai valdė buvusio sugyventinio turtą.Su mama kartu gyvenu ir brolis R. S., kuris gyveno iš mamos gaunamų pajamų, nes praktiškai iki 40 metų beveik niekur nedirbo, išskyrus kelerius metus Žuvinto rezervate, iš kurio buvo atleistas dėl nepagarbaus elgesio. Brolis mažai prisidėjo prie ūkio darbų, mama N. S. viena po tėvo V. S. mirties faktiškai valdė jo palikimą. Visi vaikai mažiau ar daugiau prisidėjo prie ūkio priežiūros, kas sodybos aplinkos tvarkymu, kas namo remontu ir pan.Teismas neteisingai nustatė, kad R. J. 11 metų gyveno Vilniuje ir negalėjo prisidėti prie ūkio priežiūros. Apeliantė teigia, kad Vilniuje su savo šeima išgyveno 2 metus, praėjus metams po tėvo mirties, 11 metų išgyveno Alytuje, kiekvieną vasarą sugrįždavo į sodybą ir tvarkydavo sodybos aplinką su mamos žinia. Mamai mirus, tęsė šią tradiciją t.y. kiekvieną vasarą, nors ir broliui gyvenant sodyboje, tvarkydavo sodybos aplinką. Taigi brolio R. S. ir sesers E. S. liudijimai yra melagingi, kad apeliantė jokiais veiksmais neprisidėjo prie sodybos priežiūros ir darbo.2007 metais apeliantei apsigyvenus sodyboje, brolis nei darbu, nei pinigais neprisidėjo prie sodybos išlaikymo, išskyrus pirmus dvejus metus, t.y. 2 kartus nupirko malkų ir jas stambiai sukapojo, apeliantei reikėjo kviesti darbininkus, kad perkapotų malkas ir jiems mokėti atlygį. Taigi apeliantė gyvendama sodyboje matė, kad brolis yra visiškai neūkiškas žmogus, nebendraujantis, egocentriškas, konfliktiškas, nesuprantantis sodybos dalininkų įsipareigojimų, bendradarbiavimo. Teismas neteisingai nustatė aplinkybę, kad apeliantė prižiūri tik savo namo, sodybos dalį, nors ji faktiškai prižiūrėjo ir brolio Rimanto dalį, t.y. jo kambarys apstatytas apeliantės baldais, apeliantė namo nuotekas įvedė ne tik sau, bet ir broliui Rimantui (patvirtina nuotekų įvedimo sutartys), daug kartų tvarkė abiejų paveldėtojų elektros instaliacijos darbus, vandentiekio tvarkymo darbus, sodo tvarkymo darbus, iš naujo viena su vaikais apželdino visą sodybą. Apeliantė su vaikais remontuoja savo ir tėvo V. S. paliktą kambarį, t.y. abiejų kambarių sienos sutvarkytos atlikus kapitalinį remontą. Brolis ir kita sesuo Laima daug kartų buvo raginami, kviečiami tvarkyti, prižiūrėti sodybos, tačiau nei vienas iš jų neprisidėjo, nesusidomėjo sodybos, namo remontu.Teismas pažymėjo, kad R. J. į teismą nesikreipė dėl nustatyto palikimui priimti šešių mėnesių termino pratęsimo. Šios aplinkybės teisme neteikė, nes nenorėjo mamos įžeisti savo elgesiu, nes jos manymu mama N. S. yra viena iš teisėtų paveldėtojų, kadangi su tėvu V. S. faktiškai atitiko sugyventinių statusą. Teismas nustatė aplinkybę, kad prašyti praleisto 6 mėnesių termino atstatymo yra teisėta procedūra, todėl Kauno apygardos teismo prašo atstatyti praleistą 6 mėnesių laikotarpį teisėtam palikimui priimti.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantės ir pareiškėjo tėvas V. S. mirė 1996-11-16, kai apeliantė atvyko į sodybą gyventi po tėvo mirties jau buvo praėję beveik 11 metų. Iki 2007 m. vasaros, t. y. 11 metų, R. J. mirusio tėvo sodyba ir palikimas visiškai nerūpėjo. Pareiškėja nesirūpino nei sodybos išlaikymu, nei priežiūra, nei pagerinimu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką priimančio palikimą įpėdinio valia įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą. Priimdamas palikimą faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad įpėdinis palikimą priėmė bei išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-210/2008).Teismo posėdžio metu R. J. pati patvirtino, kad per šešis mėnesius po tėvo mirties neatliko jokių aktyvių veiksmų palikimui priimti, visai nepretendavo į palikimą. Visa tai lemia atitinkamus teisinius padarinius - teisės paveldėti palikėjo turtą praradimą. Atstatyti praleistą terminą palikimui priimti R. J. pirmosios instancijos teismo neprašė. Nors tokį prašymą apeliantė išreiškė teikiant apeliacinį skundą, jis yra nelogiškas, kadangi bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme ji pati patvirtino, jog po tėvo mirties sąmoningai nepretendavo į jo turto dalį. Siekiant atstatyti praleistą procesinį terminą palikimui priimti, būtina nurodyti ir įrodyti svarbias termino praleidimo priežastis. Tokių priežasčių R. J. nenurodė nei pirmos instancijos teismui, nei pateikė argumentus apeliacinės instancijos teismui.Apeliantės teiginiai, kad V. S. ir N. S. nutraukus santuoką toliau faktiškai gyveno kaip sugyventiniai, todėl laikytina, kad N. S. priėmė V. S. palikimą pradėjusi jį faktiškai valdyti, o po jos mirties palikimą priėmė apeliantė, prieštarauja LR CK teisės normoms. Pažymėtina, kad nei pagal dabar galiojančias CK teisės normas, nei pagal palikėjo mirties metu galiojusio CK 573 str. nuostatas, buvęs sutuoktinis nepatenka į įpėdinių, paveldinčių pagal įstatymą ratą.V. S. mirus, pareiškėjas netrukus ėmė rūpintis visu mirusiojo nekilnojamuoju turtu, taip pat perėmė ir visus smulkius jo asmeninius daiktus. Pareiškėjas nuolat gyveno mirusiam tėvui priklausančiame name, moka visus privalomus mokesčius, rūpinosi ne tik gyvenamojo namo gerbūviu, bet ir jo priklausiniais, tinkamai prižiūri ir žemės sklypą (šienauja žolę, tvarko vaismedžių ir vaiskrūmių šakas ir t. t.). Kol buvo gyva motina N. S., prie sodybos priežiūros ir išlaikymo prisidėdavo ir ji. 2003 m. liepos 15 d. motinai N. S. mirus, sodybos priežiūra teko vienam pareiškėjui.Pažymi, kad nuo 2010 m. sausio 28 d., pagal dovanojimo sutartį Nr. DŽM- 420, pareiškėjui atiteko didžioji dalis mirusiajam tėvui priklausančio namo, tačiau dėl pareiškėjos R. J. nesugyvenamo ir itin konfliktiško būdo, iki šiol tinkamai savo teisių ir interesų įgyvendinti negali. Pareiškėjo seserys E. S., D. J. ir L. J. dovanojimo sutartimi pareiškėjui, o ne R. J. perleido, joms priklausančias gyvenamojo namo ir jo priklausinių dalis. Seserys pateikė teismui atsiliepimus, kuriuose patvirtino, kad neprieštarauja ir palaiko pareiškėjo prašymą dėl palikimo priėmimo tikslu, nustatytų juridinę reikšmę turintį faktą. Seserys gerai žino, kad apeliantė tinkamiau už pareiškėją mūsų tėvų užgyvento turto nesugebės prižiūrėti.Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė, teikiant apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismui pateikia tokius reikalavimus, kokių nebuvo pateikusi pirmosios instancijos teismui. Tokiu būdu ji pažeidžia civilinio proceso kodekso normas, kadangi apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.). Apeliantės pateiktas apeliacinis skundas neatitinka CPK nurodytų apeliacinio skundo keliamų ne tik bendrųjų formai ir turiniui keliamų reikalavimų, bet ir specialiųjų apeliacinio skundo turiniui keliamų reikalavimų. Būtent apeliacinio skundo dalykas (prašymas) identifikuoja apelianto materialinį teisinį reikalavimą. Tinkamai nesuformulavus apeliacinio skundo dalyko, jo nagrinėjimas teisme tampa negalimas.Kartu su apeliaciniu skundu apeliantė pateikia papildomus dokumentus, tačiau apeliacinės instancijos teismo neprašo jų prijungti prie šios civilinės bylos, taip pat nepateikia svarbių priežasčių, dėl kurių šie dokumentai yra svarbūs ir reikšmingi šiai bylai, bei nepaaiškina, kodėl jie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinusi apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja suinteresuoto asmens apeliacinį skundą neperžengdamas jo ribų (CPK 320 str. 2 d.).

Nustatyta, kad suinteresuotas asmuo R. J. pirmosios instancijos teismui pateiktu priešieškiniu prašė teismo nustatyti du juridinę reikšmę turinčius faktus, o būtent, pirma, kad ji po savo tėvo V. S. mirties priėmė tėvo palikimą, pradėdama jį faktiškai valdyti, antra, kad po motinos N. S. mirties ji ir L. J. priėmė motinos palikimą, pradėdamos jį faktiškai valdyti.

Alytaus rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi atsisakė priimti nagrinėti R. J. reikalavimą dėl juridinio fakto, kad ji ir N. S. priėmė motinos palikimą, pradėdamos jį faktiškai valdyti, nustatymo. Teismas šioje nutartyje nurodė, kad 2003-12-12 notarinės sutarties pagrindu N. S. turtas buvo paveldėtas pagal įstatymą, o paveldėtojams - mirusiosios vaikams išduoti paveldėjimo teisės liudijimai. Kadangi palikimo negalima priimti dalimis, darė išvadą, kad visas N. S. turtas po jos mirties buvo paveldėtas. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms negalima nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą apie palikimo priėmimą pradėjus jį faktiškai valdyti, nes toks faktas negali sukelti teisinių pasekmių. Siekdama įrodyti priešingai, R. J. turi teisę ginčyti paveldėjimo teisės liudijimų teisėtumą. Ši teismo nutartis yra įsiteisėjusi, apeliacine tvarka R. J. jos neskundė.

Apeliantė R. J. apeliaciniu skundu prašo ne tik palikimo priėmimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja R. J. nuo 2007 metų viena faktiškai pradėjo valdyti tėvo V. S. palikimą, bet ir pareiškė naujus reikalavimus, t. y. : 1) palikimui priimti R. J. pratęsti šešių mėnesių terminą; 2) nustatyti, kad R. J. su kita paveldėtoja L. J. tėvo V. S. palikimą priėmė faktiškai jį valdydamos po mamos N. S. mirties, kai abi paveldėjo mamos turtinį palikimą nekilnojamo turto registre įregistruotas turtas Nr. (duomenys neskelbtini); 3) nustatyti, kad mama N. S. po tėvo V. S. mirties, t. y. nuo 1996-11-16 d. faktiškai pradėjo valdyti tėvo palikimą, kurį ji ir paveldėjo; 4) įpareigoti R. S. atiduoti R. J. visas skolas, susijusias su namo išlaikymu, remontu, šiai dienai pareiškėjas apeliantei skolingas 3200,93 Lt; 5) įpareigoti R. S., kad jis atiduotų R. J. baldų komplektą, kurį jis laiko pas save užsirakinęs prieš R. J. valią; 6) įpareigoti D. J. atstatyti sugadintą sodybos mėsos rūkyklą, kurią sugriovė naudodama savo reikmėms ir vengia ją atstatyti.

Pažymėtina, kad pagal Civilinio proceso kodekso 312 straipsnį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kaip matyti iš apeliacinio skundo dalyko, apeliantė apeliacinės instancijos teismui pareiškė eilę naujų reikalavimų, kurie nebuvo keliami ir nagrinėjami pirmosios instancijos teisme.

Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios apeliacinį procesą reglamentuojančioms normoms (CPK 302 straipsnis) bei specialiosios apeliacinį procesą apibrėžiančios CPK normos, kuriomis, pavyzdžiui, ribojamas naujų įrodymų priėmimas (CPK 314 straipsnis), draudžiama apeliantui kelti naujus reikalavimus (CPK 312 straipsnis) arba teismui priimti dėl apelianto blogesnį sprendimą nei skundžiamas (CPK 313 straipsnis). Tai reiškia, kad apeliacinis teismas, nors nagrinėja bylą pagal proceso normų nustatytas taisykles, tačiau kaip ir pirmosios instancijos teismas yra saistomas pirmiau aptartų proceso normų, reglamentuojančių ieškinio (priešieškinio) pagrindą ir dalyką bei draudimą peržengti ieškinio (priešieškinio) ribas, taikant ieškovo 9šiuo atveju suinteresuoto asmens) pažeistų teisių gynyba didesne apimtimi, negu ji nustatyta ieškinyje. Be to, CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – jas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014).

Atsižvelgus į išdėstytą, apeliaciniame skunde pareikšti nauji reikalavimai: 1) palikimui priimti R. J. pratęsti šešių mėnesių terminą; 2) nustatyti, kad R. J. su kita paveldėtoja L. J. tėvo V. S. palikimą priėmė faktiškai jį valdydamos po mamos N. S. mirties, kai abi paveldėjo mamos turtinį palikimą nekilnojamojo turto registre įregistruotas turtas Nr. (duomenys neskelbtini); 3) nustatyti, kad mama N. S. po tėvo V. S. mirties, t. y. nuo 1996-11-16 d. faktiškai pradėjo valdyti tėvo palikimą, kurį ji ir paveldėjo; 4) įpareigoti R. S. atiduoti R. J. visas skolas, susijusias su namo išlaikymu, remontu - 3200,93 Lt; 5) įpareigoti R. S., kad jis atiduotų R. J. baldų komplektą; 6) įpareigoti D. J. atstatyti sugadintą sodybos mėsos rūkyklą, kurią sugriovė naudodama savo reikmėms ir vengia ją atstatyti, – apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

Taigi, nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas tik klausimas, ar apeliantė po savo tėvo V. S. mirties priėmė tėvo palikimą, pradėdama jį faktiškai valdyti.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad V. S. mirė 1996 m. lapkričio 16 d. (2 t., b. l. 8). V. S. vardu mirties momentu buvo registruotas nekilnojamasis turtas: 1/7 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/7 dalis keturių ūkinių pastatų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir 1/7 dalis lauko tualeto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 21–24), 71/1000 dalis katilinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 25–27), po 9/500 dalis vaikų darželio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 28–33) bei 13/100 dalių keturių mineralinių trąšų sandėlių, esančių (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 34–43). Taip pat jam buvo atstatytos nuosavybės teisės į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 44–46).

Pareiškėjas R. S. ir suinteresuoti asmenys R. J., E. S., D. J., L. J. yra palikėjo V. S. vaikai (2 t., b. l. 7, 13, 15–16, 18–19, 65).

2012 m. spalio 3 d. notarė M. B. išdavė liudijimą, kad paveldėjimo bylų dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo į V. S. palikimą užvesta nėra (2 t., b. l. 11).

Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsiradusiam paveldėjimui šiuo atveju taikytina palikimo atsiradimo momentu galiojusi teisė, t.y. 1964 metų Civilinio kodekso nuostatos. 1964 m. CK 587 straipsnyje buvo nustatyta, kad palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti dalinai arba su sąlyga ar išlygomis. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Analogiškos nuostatos yra nurodytos ir šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso 5.50 straipsnio 2 dalyje, 5.51 straipsnyje.

Mirus fiziniam asmeniui, atsiranda paveldėjimo teisiniai santykiai. Jeigu fizinis asmuo savo turto arba jo dalies nepalieka testamentu, tada atsiranda paveldėjimas pagal įstatymą, kada įpėdiniais ipso jure pagal įstatyme nustatytą eilę tampa asmenys, turintys tokią teisę palikimo atsiradimo momentu (1964 m. CK 573 str., CK 5.2 straipsnio 1, 2 dalys, 5.11-5.14 straipsniai).

V. S. ir N. S. santuoka buvo nutraukta nuo 1985 m. balandžio 23 d. (2 t., b. l. 128). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas. Nei pagal dabar galiojančio CK normas, nei pagal palikėjo mirties metu galiojusio CK 573 straipsnio nuostatas buvęs sutuoktinis nepatenka į įpėdinių, paveldinčių pagal įstatymą, ratą. Po V. S. mirties, jo dukterys E. S., D. J., L. J. palikimo atsisakė notarų biuruose rašytais pareiškimais (2 t., b. l. 12, 14, 17). Taigi, kitiems įstatyminiams įpėdiniams atsisakius paveldėjimo teisės, V. S. palikimą pagal įstatymą galėjo priimti tik neatsisakę palikimo įstatyminiai pirmos eilės įpėdiniai R. S. ir R. J. (1964 m. CK 573 str.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad po V. S. mirties pareiškėjas R. S. rūpinosi ūkiu, prižiūrėjo sodybą, mokėjo mokesčius, sprendė dėl sodybos apkūrenimo reikalų, todėl padarė išvadą, kad jis priėmė tėvo palikimą, pradėdamas jį faktiškai valdyti. Apeliantė prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog ji nuo 2007 m. viena faktiškai pradėjo valdyti tėvo V. S. palikimą, kadangi nuo 2007 metų apsigyveno sodyboje, tvarkė aplinką, įvedė nuotekas ne tik savo namo dalyje, tačiau ir visam namui, tvarkė abiejų paveldėtojų elektros instaliacijos darbus, kapitaliai sutvarkė tėvo kambarį.

Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi šį priimti. Palikimo priėmimas yra aktyvūs valiniai įpėdinio veiksmai, kuriais įpėdinis išreiškia savo valią įgyti nuosavybės teisę į visą palikimą, o esant įpėdinių daugetui – į įpėdiniui tenkančią visą jo palikimo dalį sudarantį turtą (t. y. turtą, turtines teises, pareigas ir kai kurias asmenines neturtines palikėjo teises). Taigi palikimo priėmimu pripažįstamas įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais sutikimą ir siekį įgyti visas teises į palikimą ir prisiėmimą visų pareigų, kylančių ar galinčių kilti iš palikimo. Įstatymo nustatyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Tačiau jeigu įpėdinis palikimo nurodytais būdais nepriėmė, įstatymo įtvirtintas dar vienas, lygiavertis paminėtiems, palikimo priėmimo būdas – palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti (CK 5.50 straipsnio 2 dalis, 5.51 straipsnis). Pažymėtina, kad palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, nes tai yra asmens (įpėdinio) veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti civilines teises ir pareigas, t. y. įgyti nuosavybės teises į palikėjui priklausiusį turtą (turtines teises, pareigas ir kai kurias asmenines neturtines teises) (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Įstatyme tiesiogiai nustatyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, jeigu jis juo rūpinasi kaip savo (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius ir pan.) (CK 5.51 straipsnio 1 dalis). Kadangi palikimo negalima priimti dalimis (CK 5.50 straipsnio 1 dalis), tai įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą (CK 5.51 straipsnio 1 dalis). (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Z. K. v. B. L., bylos Nr. 3K-3-247/2006; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. O. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-547/2008; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. B. ir kt. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-487/2010; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais ir juos kaip nepagrįstus atmeta. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad apeliantė po tėvo V. S. mirties (mirė 1996-11-16) į tėvų sodybą atsikėlė gyventi po skyrybų su savo sutuoktiniu 2007 metais. Tai reiškia, jog beveik 11 metų apeliantė faktiškai tėvo palikimu nesirūpino, per 1964 m. CK 587 straipsnyje nustatytą šešių mėnesių terminą savo teisių į tėvo palikimą neįgyvendino, jokių aktyvių veiksmų dėl palikimo priėmimo neatliko. Šias aplinkybes patvirtino suinteresuotas asmuo, E. S.. Ji savo rašytiniame paaiškinime teismui nurodė, jog po tėvo V. S. mirties pareiškėjas, jos brolis visą laiką gyveno sodyboje kartu su mama, rūpinosi ir prižiūrėjo sodybą, o po motinos N. S. mirties 2003 m. liepos 15 d., visi įpėdiniai paveldėjo jos dalį, kurią draugiškai susitarimu pasidalijo (2 t., b. l. 68–70). Apeliantė niekada nepretendavo į tėvo V. S. turtą, niekada juo nesirūpino, o palikimu susirūpino tik po skyrybų su savo vyru (2 t., b. l. 136–137). Taigi, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad R. J. nepateikė jokių duomenų, jog po tėvo mirties aktyviai siekė įgyvendinti palikimo priėmimo teises. Priešingai, ji pati patvirtino, kad per šešis mėnesius po tėvo mirties neatliko jokių aktyvių veiksmų palikimui priimti, visai nepretendavo į palikimą, kūrė savarankišką gyvenimą su savo šeima, apie vienuolika metų gyveno Vilniuje, Alytuje ir į tėvų sodybą nepretendavo. Ji laikė, kad visas po tėvo mirties likęs turtas turi priklausyti jų motinai N. S., kadangi abu tėvai visą turtą užgyveno bendrai.

Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o suinteresuoto asmens R. J. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.