Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-05-16 · Civilinė byla Nr. 2A-334/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-16
Bylos Nr.
2A-334/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alė Bukavinienė, Virginija Čekanauskaitė, Nijolė Piškinaitė
Ieškovas
V. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-334/2013Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2.5 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T ARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-3119-232/2011 pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 300 000 Lt turtinę ir neturtinę žalą, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007 m. rugsėjo 20 d. jam einant į butą, esantį (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnai bandė jį be pagrindo sulaikyti ir pristatyti į policijos komisariatą. Policijos pareigūnai nevilkėjo uniformų, greitai parodė ieškovui tarnybinius pažymėjimus, todėl ieškovas manęs, kad jį užpuolę agresyviai nusiteikę asmenys tik apsimeta policininkais. Ieškovui pieš jo valią buvo uždėti antrankiai. Ieškovas manydamas, kad susidūrė su apsimetėliais, bandė išsivaduoti, priešinosi, bėgo ir buvo policijos pareigūnų sužalotas – peršautas. Pareigūnai neturėjo jokio teisėto pagrindo vartoti prieš jį prievartos priemones, kadangi jis jokių neteisėtų veiksmų nebuvo padaręs ir nesikėsino daryti. 2007 m. spalio 23 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-102-7 pagal nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalyje, požymius dėl policijos pareigūnų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. 2008 m. liepos 18 d. ieškovas pripažintas nukentėjusiuoju. Ši byla sujungta su 2007 m. lapkričio 14 d. pradėtu ikiteisminiu tyrimu, pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 1 dalyje, dėl turto prievartavimo, kurioje įtarimas buvo pareikštas ieškovui. 2008 m. liepos 15 d. tyrimas ieškovo atžvilgiu nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę. 2008 m. rugpjūčio 5 d. iš ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-102-7 atskirtas ikiteisminis tyrimas Nr.10-9-095-08 pagal BK 286 straipsnį ir pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. 2009 m. balandžio 8 d. tyrimas nutrauktas, konstatavus, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių. Ieškovo teigimu, atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo tiriamas policijos pareigūnų veiksmų teisėtumas. Pažymėjo, jog policijos pareigūnai neteisėtai panaudojo šaunamąjį ginklą, pažeidė Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnio reikalavimus, taip pat neteisėtai prieš ieškovą panaudojo fizinę prievartą (uždėjo antrankius). Pareigūnai tokiais veiksmais pažeidė ieškovo teises ir teisėtus interesus, viršijo savo įgaliojimus ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Dėl šių pažeidimų ieškovui atsirado žala – buvo sutrikdyta jo sveikata, jis patyrė tiesioginių ir netiesioginių nuostolių. Tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, kadangi būtent pareigūno neteisėti veiksmai sukėlė žalą. Ieškovas patirtą turtinę žalą vertina 100 000 Lt. Ieškovui nustatytas vienkartinis, kiaurinis, šautinis dešiniojo juosmens minkštųjų audinių sužalojimas su klubikaulio sparno skyliniu lūžiu. Toks sužalojimas vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Ieškovui buvo reikalinga operacija, medicininė priežiūra ir vaistai. Dėl patirtos traumos ieškovas prarado galimybę atlikti sunkų fizinį darbą, todėl prarado ir negali susirasti kito darbo. Prieš tai dirbęs UAB „Ranga IV“, kur vidutinis darbo užmokestis sudarė 1 500 Lt per mėnesį, dėl prastos fizinės būklės atgal į minėtą darbą nebuvo priimtas. Tai pat dėl prastos fizinės būklės UAB „Cityco“ išdirbo tik laikotarpiu nuo 2008 m. kovo iki birželio mėnesio. Dėl sveikatos būklės netekęs darbo, ieškovas negauna pajamų, todėl negali padengti prisiimtų kreditorinių įsiskolinimų bankui pagal vartojimo sutartis, auga delspinigiai, atsiranda papildomų nuostolių. Ieškovas darbo negali susirasti ne tik dėl blogos fizinės būklės, bet ir dėl blogos reputacijos po atitinkamų straipsnių žiniasklaidoje. Ieškovo paskaičiavimais, negautos pajamos sudaro 36 000 Lt. Dėl sužeidimo patyrė neturtinę žalą, kadangi dėl šautinės žaizdos kentėjo nuo fizinio skausmo, nes dėl finansinių sunkumų negalėjo įsigyti nuskausminamųjų vaistų. Ieškovas ilgą laiką jautė nepatogumą, dvasinį sukrėtimą, patyrė didelį pažeminimą, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo galimybės bendrauti su artimaisiais. Patirtą neturinę žalą ieškovas vertina – 200 000 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo valstybės naudai 42 Lt procesinių dokumentų išlaidų. Konstatavo, jog pareigūnai gavo operatyvinę informaciją, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), verčiamasi prostitucija bei iš asmenų reikalaujama pinigų, todėl pareigūnai laukė pasaloje. Ieškovas teigė ėjęs į minėta butą pažįstamo S. (S. S.) pavedimu. Kadangi ieškovas su savimi neturėjo dokumentų bei įtarus jį vartojus narkotikų, pareigūnai nusprendė ieškovą sulaikyti ir pristatyti į policijos komisariatą apklausai. Ieškovas priešinosi, jam buvo uždėti antrankiai, vedant laiptais ištrūko, kieme ieškovas bandė jėga išsiveržti, kėsinosi ištraukti pareigūno T. P. ginklą iš dėklo, todėl pareigūnas R. N. išsitraukė ir nukreipė į jį savo ginklą, perspėjo jog šaus, ieškovui puolus bėgti, iššovė į jį bėgantį, taikydamas žemiau juosmens. Teismas nurodė, jog iš Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 3 d. nuosprendžio kopijos matyti, kad ieškovo minimas asmuo S. S. buvo pripažintas kaltu dėl turto prievartavimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, kadangi atvirai savo naudai reikalavo iš R. J. perduoti pinigus už tariamą apsaugą verčiantis prostitucija, grasindamas fiziniu susidorojimu, ir pasitelkęs ieškovą, kuris dėl šios veikos nėra kaltas, nurodė pastarajam nuvykti į butą, adresu (duomenys neskelbtini), kur R. J. turėjo perduoti pinigus, tačiau ieškovas, atvykęs į minėtą butą, buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Pažymėjo, kad ieškovas dėl veiksmų, kurie paskatino policijos pareigūnus jo atžvilgiu taikyti prievartos priemones, nebuvo nuteistas, tačiau tai, kad įtarimai ieškovui nepasitvirtino, nesudaro pagrindo teigti, jog policijos pareigų naudoti prieš jį prievartiniai veiksmai buvo neteisėti. Sprendė, kad policijos pareigūnai, gavę aukščiau nurodytą operatyvinę informaciją, pagrįstai įtarė daromą nusikaltimą ir siekdami užkirsti jam kelią, ėmėsi adekvačių priemonių sulaikydami ieškovą. Konstatavo, kad pareigūnų veiksmai, nepranešus ir negavus savo tiesioginio viršininko leidimo, Vilniaus apygardos prokuratūros 2009 m. balandžio 8 d. nutarime pagrįstai įvertinti kaip drausminis nusižengimas, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartyje nurodyta, jog ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagrįstai. Atkreipė dėmesį, jog pastarojoje nutartyje teismas konstatavo, kad ieškovas buvo pagrįstai sulaikytas, siekiant jį pristatyti į artimiausią policijos įstaigą, ne tik dėl jo asmenybės nustatymo, bet ir įtariant jį nusikalstamų veikų padarymu, be to, sulaikymo metu ieškovas priešinosi, buvo agresyvus, todėl pareigūnas, panaudodamas šaunamąjį ginklą, Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnio nuostatų nepažeidė, nes ieškovo atžvilgiu panaudotos kitos fizinės prievartos priemonės nebuvo veiksmingos. Taip pat konstatavo, kad parengtinio tyrimo metu buvo nustatyta, jog policijos pareigūnai veikė teisėtai. Pažymėjo, kad ieškovas prašė priteisti žalą, kurią patyrė dėl sužalojimo, negalėdamas dirbti, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad įvykio metu jis nedirbo, taip pat nepateikė jokių duomenų, jog ieškovui būtų nustatytas koks nors nedarbingumo lygis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nagrinėjo tik valstybės pareigūnų veiksmų teisėtumą, tačiau nepasisakė dėl kilusios žalos ir priežastinio ryšio, t.y. nenagrinėjo kitų ieškinio argumentų dėl žalos atlyginimo.

2. Išvados, kad pareigūnai ėmėsi adekvačių veiksmų, sulaikydami ieškovą, nėra teisingos. Pareigūnų veiksmai buvo akivaizdžiai neproporcingi, ką rodo ir Vilniaus apygardos prokuratūros 2009 m. balandžio 8 d. nutarimas skirti drausminę nuobaudą.

3. Ieškovas nepadarė jokių nusikalstamų veikų, nei kėsinosi jų daryti. Ieškovo pasimetimas bei reakcija pasirodžius pareigūnams, neapsivilkusiems uniformų, buvo adekvati faktinei situacijai. Ieškovas neketino bėgti nuo policijos pareigūnų, tačiau tai buvo iššaukta agresyvaus bei savavališko policijos pareigūnų elgesio. Tai, kad ieškovas netiksliai pasakė savo gimimo datą, nesudaro pagrindo asmenį pristatyti į policijos komisariatą tapatybei nustatyti. Pareigūnų veiksmai rodė, jog jie yra priešiškai nusiteikę ieškovo atžvilgiu.

4. Teismas, aiškindamas aplinkybes, kurios sudarė pagrindą policijos pareigūnams panaudoti šaunamąjį ginklą, nepagrįstai neatmetė pareigūnų nurodytų motyvų, kadangi pareigūnų teiginys, jog ieškovas bėgdamas stumtelėjo pareigūną, negali būti vertinama kaip pagrindas sužaloti žmogų į jį šaunant. Nagrinėjamu atveju nebuvo nė vieno įstatyme numatyto pagrindo šaunamojo ginklo panaudojimui. Ieškovas policijos pareigūnų nepuolė, jų atžvilgiu nenaudojo tiesiogiai nukreiptos prievartos, tik gynėsi nuo policijos pareigūnų priešiškumo. Be to, policijos pareigūnai turėjo aiškią fizinę persvarą, todėl nebuvo reikalo naudoti šaunamąjį ginklą. Net jei ir būtų buvęs pagrindas sulaikyti ieškovą, policijos pareigūnai tai galėjo padaryti ne tokiomis kraštutinėmis priemonėmis. Pareigūnų parodymai dėl šaunamojo ginklo panaudojimo prieštarauja vaizdo medžiagai.

5. Ieškovas dėl sužeidimo patyrė tiek tiesioginių, tiek netiesioginių nuostolių. Jei jis nebūtų buvęs sužeistas, dirbtų, vykdytų prisiimtus kreditinius įsipareigojimus. Tačiau dėl patirtų sužalojimų bei pablogėjusios reputacijos ieškovas darbo greitu laiku gali nesusirasti, todėl praranda darbo įgūdžius, darosi vis sunkiau įsidarbinti ir atlikti darbo funkcijas. Ieškovas taip pat patyrė neturtinės žalos, kadangi ilgai gydėsi dėl šautinės žaizdos, kentėjo nuo fizinio skausmo, dėl finansinių galimybių negalėjo įsigyti nuskausminamųjų vaistų. Ieškovas dėl šio sužeidimo negali gyventi pilnaverčio bei visapusiško šeimyninio gyvenimo, jautėsi sukrėstas, šokiruotas, buvo priverstas kreiptis į neurologą, sumažėjo jo bendravimo galimybės.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybę atstovaujanti LR Generalinė prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliaciniame skunde nepateikta nei faktinių, nei teisinių argumentų dėl skundžiamo sprendimo dalies, kurioje teismas konstatavo, jog prokuroras teisėtai pradėjo ir teisėtai nutraukė ikiteisminį tyrimą, policijos pareigūnų veiksmuose nenustačius nusikalstamos veikos. Teismas pagrįstai konstatavo, kad policijos pareigūnai veikė teisėtai bei turėjo pagrindą panaudoti šaunamąjį ginklą. Apeliantas nepagrįstai argumentuoja buvus neteisėtą suėmimą, nes ši kardomoji priemonė jam nebuvo taikyta. Nenustačius neteisėtų policijos ir prokuratūros veiksmų, nebėra galimybės susidaryti būtinam civilinės atsakomybės sąlygų visetui, todėl teismo sprendimas plačiau nepasisakyti dėl žalos ir priežastinio ryšio klausimų racionalus ir logiškas.

Atsakovas Lietuvos valstybę atstovaujantis Policijos departamentas prie LR vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byloje vertinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinio skundo ribose.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas valstybės atsakomybės už ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą žalą taikymo klausimas.

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Aiškindamas šios normos taikymą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Įstatymo nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės; tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-364/2008; 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-200/2010).

Dėl policijos pareigūnų veiksmų vertinimo

Byloje nustatyta, kad 2007 m. rugsėjo 20 d. policijos pareigūnai, gavę operatyvinės informacijos, jog iš R. J (duomenys neskelbtini) esančiame bute besiverčiančios prostitucija, yra reikalaujama pinigų už „apsaugą“, laukė pasaloje. Į minėtą butą atėjus ieškovui, policijos pareigūnai jį sulaikė, įtardami nusikalstamos veikos padarymu, ir nutarė pristatyti į policijos komisariatą apklausai, kadangi jis su savimi neturėjo asmens dokumentų, asmens duomenis nurodė klaidingai, be to, įtartas vartojęs narkotikų. Ieškovas aktyviai priešinosi sulaikymui tiek bute, tiek namo (duomenys neskelbtini), kieme. Pareigūnų panaudotos specialios priemonės (antrankiai) nesutramdė ieškovo; grumtynių su pareigūnu T. P. metu jis bandė ištraukti pastarojo tarnybinį ginklą, todėl pareigūnas R. N., įspėjęs apie šūvį, šovė bandančiam bėgti ieškovui ir pataikė į šoną. Ieškovas spėjo nubėgti iki (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos ir nukrito; iš ten greitosios pagalbos automobiliu buvo nugabentas į ligoninę.

Vertinant pareigūnų veiksmus CK 6.272 straipsnio 1 dalies aspektu, neteisėtais veiksmais, su kuriais siejama valstybės prievolė atlyginti žalą, yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuoti baudžiamojo proceso normų. Tuo tarpu dėl šių veiksmų kylanti valstybės atsakomybė yra civilinės teisės institutas, ir tai lemia teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų vertinimo civilinės teisės požiūriu netapatumą tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamojo proceso teisės požiūriu. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu nutrauktas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (baudž. b. Nr. 10-9-095-08, t. 2, b.l. 140), tačiau valstybė turi pareigą taikyti atitinkamas baudžiamojo persekiojimo ir procesinio poveikio priemones asmeniui, kuris yra pagrįstai įtariamas padaręs nusikaltimą. Baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nereiškia baudžiamojo persekiojimo ir procesinio poveikio priemonių taikymo neteisėtumo. Tą ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-169/2007; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010).

Esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų teisėtumas sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, yra suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Nagrinėjamu atveju būtina išsiaiškinti, ar ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą.

Dėl ieškovo sulaikymo teisėtumo

Apeliantas teigia, kad jis nepagrįstai policijos pareigūnų buvo sulaikytas, kadangi į R. J. nuomojamą butą galėjo ateiti bet kuris asmuo. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks teiginys prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad policijos pareigūnai, gavę operatyvinę informaciją apie turto prievartavimą, pagrįstai įtarė daromą nusikaltimą ir siekdami užkirsti jam kelią, ėmėsi adekvačių priemonių, sulaikydami ieškovą. Be to, ieškovas pats patvirtino, kad pareigūnai, jį sulaikydami, prisistatė, parodė savo tarnybinius pažymėjimą (baudž. b. Nr. 10-9-095-08, t. 1, b.l. 129). Nors ieškovui pasirodžius bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , R. S. pareigūnams nurodė, kad ieškovas nėra asmuo, reikalavęs iš R. J. pinigų, tačiau visiškai atitiko aprašymą vaikino, kuris turėjo užeiti paimti pinigus (baudž. b. Nr. 10-9-095-08, t. 1, b.l. 103). Taigi policijos pareigūnai turėjo pagrindo jį įtarti esant susijusį su nusikalstama veika, dėl kurios vykdė tyrimą. Juolab, kad paties ieškovo elgesys kėlė įtarimą: jis painiojo asmens duomenis, kalbėjo nerišliai. Be to, pareigūnams kilo įtarimas, kad ieškovas buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, ką patvirtina ir VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties bendruomenės slaugytojos J. V. parodymai (baudž. b. Nr. 10-9-095-08, t. 1, b.l. 82). Ieškovas buvo sulaikytas, siekiant jį pristatyti į policijos komisariatą asmenybei nustatyti bei įtariant nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnyje bei Administracinių teisės pažeidimų kodekso 44 straipsnyje, padarymu. Pažymėtina ir tai, kad S. S., kurio pavedimu ieškovas ėjo į minėtą butą, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 3 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl turto prievartavimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Nors nustatyta, kad policijos pareigūnai operatyvinę informaciją tikrino neturėdami tarnybos viršininko leidimo ir taip pažeisdami norminių aktų reikalavimus, kas buvo įvertinta kaip drausminis nusižengimas, tačiau 2009 m. balandžio 8 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, kad vien faktas, jog pareigūnai būtų užregistravę gautą operatyvinę informaciją ir gavę leidimą ją tikrinti, niekaip nebūtų paveikęs informacijos patikrinimo rezultato (baudž. b. Nr. 10-9-095-08, t. 2, b.l. 138-139).

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad policijos pareigūnai įgaliojimus viršijo viso incidento metu, nes neva apeliantas nesikėsino daryti nusikalstamos veikos bei neketino bėgti. Iš liudytojų parodymų bei vaizdo medžiagos įrašo aprašymo galima daryti priešingą išvadą: ieškovas aktyviai priešinosi, grūmėsi su policijos pareigūnais, bandė bėgti. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad prievartos priemonės ieškovo atžvilgiu taikytos esant pakankamai duomenų, jog ieškovas kėsinsis padaryti nusikaltimą. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia.

Dėl šaunamojo ginklo panaudojimo

Apeliantas teigia, kad policijos pareigūnai neteisėtai panaudojo šaunamąjį ginklą, kadangi nebuvo nė vieno įstatyme numatyto pagrindo šaunamojo ginklo panaudojimui. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu ieškovo argumentu. Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnyje yra nurodyta, kada policijos pareigūnas gali panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį. Minėto straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose numatyta, kad šaunamąjį ginklą pareigūnas gali panaudoti gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo gyvybei ar sveikatai nusikalstamo kėsinimosi; sulaikydamas nusikalstamą veiką padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo, jeigu kitaip jo neįmanoma sulaikyti, taip pat tais atvejais, kai asmuo atsisako įvykdyti teisėtą reikalavimą padėti ginklą ar kitą daiktą, kuriuo galima sužaloti žmogų, jeigu kyla pavojus policijos pareigūno ar kito žmogaus gyvybei ar sveikatai ir kitaip jo neįmanoma nuginkluoti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju šaunamasis ginklas buvo panaudotas teisėtai, kadangi atitinka abu nurodytuosius šaunamojo ginklo panaudojimo atvejus. Kaip jau minėta, ieškovas policijos pareigūnų buvo sulaikytas, įtariant jį nusikalstamos veikos bei baudžiamojo nusižengimo padarymu. Tai, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo nutrauktas, nėra pagrindas spręsti, kad baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas neteisėtai. Ieškovas sulaikymo metu priešinosi policijos pareigūnams, bandė pasprukti (baudž. b. Nr. 10-9-095-08, t. 1, b.l. 17-21). Iš liudytojo R. N. parodymų matyti, kad ieškovui ir pareigūnui T. P. grumiantis namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, ieškovas kėsinosi ištraukti pareigūno T. P. tarnybinį ginklą (b.l.139-141). Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja R. J., nurodžiusi, kad sulaikytasis gali atimti ginklą iš pareigūno (baudž. b. Nr. 10-9-095-08, t. 1, b.l. 94). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovui buvo šauta iš nugaros per 2-3 metrus, tačiau ieškovas, sprukdamas nuo pareigūno, išsinėrė iš marškinėlių ir priekyje antrankiais surakintos rankos liko uždengtos marškinėliais. Todėl pareigūnui R. N. įtarus, kad po marškinėliais yra ginklas ir gali kilti grėsmė žmonių sveikatai ir gyvybei, perspėjęs, jis iššovė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant greitai įvykių sekai minėtomis aplinkybėmis, šaunamojo ginklo panaudojimas buvo teisėtas.

Dėl žalos atlyginimo sąlygų

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų. Ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-319/2008). Todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatęs ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų, pagrįstai nepasisakė dėl likusių civilinės atsakomybės sąlygų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų nebuvimo, todėl net ir sutinkant, jog apeliantas dėl jam taikytų procesinės prievartos priemonių patyrė nuostolių, tačiau nenustačius vienos iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – pareigūnų neteisėtų veiksmų buvimo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo analizuoti kitų civilinės atsakomybės sąlygų ar tenkinti ieškinį.

Remdamasi minėtomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas ir apeliacinio skundo argumentais jo naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė Bukavinienė Virginija Čekanauskaitė Nijolė Piškinaitė