Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalimis paskirta baudžiamojo poveikė priemonė – išieškoma iš D. S. konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma, t. y. 145 000 (šimtą keturiasdešimt penkis tūkstančius) Lt.

D. S. išteisintas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniai skundai dėl išteisinimo nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. nuteistas už tai, kad būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) (duomenys neskelbtini) (nuo 2008 m. birželio 3 d. naujas pavadinimas (duomenys neskelbtini)), įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, 2006 m. gruodžio 18 d., atstovaudamas (duomenys neskelbtini), sudarė buto Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartį su V. M., pagal kurią buto savininkė (duomenys neskelbtini) pardavė butą Nr. (duomenys neskelbtini), V. M. už 145 000 Lt, ir iki 2006 m. gruodžio 18 d. gavęs pinigus iš V. M. už parduotą butą, privalėdamas pinigus įtraukti į bendrovės apskaitą, įnešti į kasą arba įmonės sąskaitą banke, tyčia pasisavino V. M. jam, kaip bendrovės direktoriui, perduotą ir tuo jam patikėtą (duomenys neskelbtini) turtą – pinigus 145 000 Lt, gautus už parduotą butą, taip tyčia, neteisėtai, pasisavino jam patikėtą (duomenys neskelbtini) didelės vertės turtą.

Akivaizdu, kad dėl aukščiau paminėtų aplinkybių buvo pažeistas BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas imperatyvas, netinkamai pritaikyta BK 183 straipsnio 2 dalis, priimtas nepagrįstas ir nemotyvuotas nuosprendis, o tai D. S. kelia nuogąstavimus dėl teisinio neužtikrintumo ir nuosprendžio neteisėtumo.

Apeliantas taip pat įžvelgia ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimą, nes Panevėžio apygardos teismas neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, šališkai, įrodymus vertino kaltinimo naudai, todėl jį (D. S.) pripažino kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, ir nepagrįstai skyrė turto konfiskavimą. Teigia, kad teismo paskirtas turto konfiskavimas neteko bausmės savybių, o savo esme priartėjo prie civilinio poveikio priemonių, nes paimama tik tai, kas neteisėtai gauta, tačiau, kita vertus, turto konfiskavimas kaip baudžiamojo poveikio priemonė skiriasi nuo civilinio poveikio priemonių tuo, kad konfiskuojant turtą jis atitenka valstybei, o priešingu atveju turėtų atitekti nukentėjusiajam. Šiuo konkrečiu atveju nėra nukentėjusiojo, valstybei taip pat nepadaryta žala, nes buvo susiklostę grynai civiliniai santykiai tarp butą pardavusios (duomenys neskelbtini) ir pirkusios V. M.. Dėl šių priežasčių sprendžiant galimai padarytos žalos atlyginimo klausimą turėjo būti taikomos CPK normos.

Be to, byloje esančios abejonės dėl nuteistajam inkriminuojamo nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių ir nesant galimybės jų pašalinti, BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika negalėjo būti inkriminuojama. Šiuo konkrečiu atveju, neatlikus notarės, kuri tvirtino pirkimo-pradavimo sutartį, D. S. žmonos ir uošvienės (mirė 2010 m. rugsėjo 28 d.) apklausų, liko nepašalintos abejonės dėl pinigų gavimo fakto, kurios turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Nuteistasis prašo Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria D. S. pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskacija, panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes faktinių bylos aplinkybių analizė leidžia teigti, be to ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad D. S. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. S. apeliacinis skundas tenkinamas.

Panevėžio apygardos teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad D. S. nuteistas nepagrįstai ir turi būti išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. S. būdamas (duomenys neskelbtini) (nuo 2008 m. birželio 3 d. naujas pavadinimas (duomenys neskelbtini)), įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, 2006 m. gruodžio 18 d., atstovaudamas (duomenys neskelbtini), sudarė buto Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartį su V. M., pagal kurią buto savininkė (duomenys neskelbtini) pardavė butą Nr. (duomenys neskelbtini), V. M. už 145 000 Lt, ir iki 2006 m. gruodžio 18 d. gavęs pinigus iš V. M. už parduotą butą, privalėdamas pinigus įtraukti į bendrovės apskaitą, įnešti į kasą arba įmonės sąskaitą banke, tyčia pasisavino V. M. jam, kaip bendrovės direktoriui, perduotą ir tuo jam patikėtą (duomenys neskelbtini) turtą – pinigus 145 000 Lt, gautus už parduotą butą, taip tyčia, neteisėtai, pasisavino jam patikėtą (duomenys neskelbtini) didelės vertės turtą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę.

Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai.

Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino.

Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

Iš skundžiamo Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad šio nusikaltimo objektas yra 145 000 Lt už butą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį pirkimo pardavimo sutartimi įsigijo V. M.. Nuosprendyje nurodoma, kad D. S. kaltė įrodyta nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo 2006 m. gruodžio 18 d. sutartimi (2 t., b. l. 172-177), liudytojos M. V. parodymais, M. V. notariškai patvirtinta nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo 2007 m. sausio 16 d. sutartimi (5 t., b. l. 86-92), notaro sutarčių registravimo atžymomis Nr. 237 ir Nr. 238, V. M. mirties pažyma (5 t., b. l. 87-92), specialisto išvada (3 t., b. l. 145-169), bankų „Swedbank“ ir „Citadele“ išrašais (3 t., b. l. 136-138, 4 t., b. l. 70-90), nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartimis, sudarytomis (duomenys neskelbtini) su D. B. (4 t., b. l. 134-142), A. G. (4 t., b. l. 146-153), V. P. (4 t., b. l. 158-165), D. S. (5 t., b. l. 9-16), T. D. (5 t., b. l. 32-37), M. Š. (5 t., b. l. 58-66), R. V. (5 t., b. l. 74-82), E. V. (5 t., b. l. 93-101), D. E. (T.) (5 t., b. l. 108-116), (duomenys neskelbtini) akcininko sprendimu ir darbo sutartimi (7 t., b. l. 27, 30). Šių įrodymų pagrindu apygardos teismas padarė išvadą, kad D. S. už 145 000 Lt pardavė (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – butą savo uošvienei V. M., tačiau gautų pinigų į bendrovės kasą neįnešė ir tokiu būdu juos pasisavino.

Teisėjų kolegija su tokiu įrodymų vertinimu nesutinka, nes visi aukščiau paminėti įrodymai tik patvirtina, jog buvo sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo sutartys, tame tarpe ir su V. M., tačiau iš šių įrodymų negalima padaryti išvados, jog pastaroji sumokėjo minimą pinigų sumą – 145 000 Lt D. S. už butą Nr. (duomenys neskelbtini). Iš tiesų apygardos teismas teisingai nurodė, jog iš nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo 2006 m. gruodžio 18 d. sutarties 2.1 punkto matyti, jog pardavėjo atstovas (D. S.) pareiškė, kad pirkėja (V. M.) sumokėjo pardavėjui prieš pasirašant sutartį ir pretenzijų dėl atsiskaitymo pagal šį sutarties punktą neturi. Tačiau D. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme teigė, jog su juo V. M. neatsiskaitė ir sutarties 2.1 punkte esantis įrašas neatitinka tikrovės. Kadangi pirkėja buvo jo žmonos motina, pasitikėjo ja ir tikėjo, kad pinigus sumokės vėliau (6 t., b. l. 42-43, 7 t., b. l. 45-47). Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme šios aplinkybės nebuvo tinkamai patikrintos. Apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustos liudytojos D. M. (buvusi M.) – notarė įforminusi pirkimo-pardavimo sutartį ir D. S. – pirkėjos V. M. dukra ir vienintelė (duomenys neskelbtini) (vėliau (duomenys neskelbtini)) akcininkė.

Iš liudytojos notarės D. M. (buvusi M.) parodymų apeliacinės instancijos teisme seka (7 t., b. l. 119-120), kad D. S. pateikė visus dokumentus, kurie buvo reikalingi pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti, tarp jų ir (duomenys neskelbtini) (vėliau (duomenys neskelbtini)) vienintelės akcininkės D. Sl. sutikimą (7 t., b. l. 115). Jai buvo pranešta, kad šalys tarpusavyje atsiskaitė, tačiau ji netikrino ar iš tikrųjų atsiskaitė, nes to neprivalo daryti. Su visais dokumentais buvo pateiktas ir vienintelio akcininko sprendimas parduoti už 145 000 Lt butą Nr. (duomenys neskelbtini). Liudytoja atsakydama į prokuroro klausimus nurodė, kad jeigu šalys nepatvirtina to fakto, jog yra atsiskaityta, tai į sutartį įrašoma sąlyga dėl atsiskaitymo. Nurodoma iki kada tiksliai turi būti atsiskaityta. Pardavėjas gavęs pinigus privalo ateiti ir patvirtinti, kad pinigai sumokėti ir prievolė įvykdyta. Savo dokumentuose pažymi, kad yra įsiskolinimas, tačiau 2006 m. galėjo tokios žymos ir nebūti, nes tokia sistema dar neveikė. Be to, šalys sudarę pirkimo-pardavimo sutartį, jei vėliau jos nori atsisakyti, tai abiejų šalių sutarimu ta pirkimo-pardavimo sutartis naikinama ir atstatoma į pradinę padėtį. Jei šalys nesutaria, tai gali kreiptis į teismą įstatymo nustatyta tvarka. Šie liudytojos parodymai nepatvirtina fakto, jog D. S. gavo iš V. M. pinigus už parduodamą butą, o tiktai, kad ši aplinkybė įrašyta buto pirkimo – pardavimo sutartyje.

Liudytoja D. Sl. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad buvo (duomenys neskelbtini) (vėliau (duomenys neskelbtini)) vienintelė akcininkė. V. M. yra jos motina, kuri kreipėsi į ją, nes norėjo pakeisti savo butą į mažesnį, ar galėtų iš jos vyro (D. S.) įsigyti butą atidedant mokėjimą vėlesniam laikui. V. M. negalėjo iš karto sumokėti pinigų, nes tvarkė žemės atskirimo nuo giminaičių reikalus. Tokiam sandoriui pritarė ir paprašė, kad vyras sutiktų su tokiu pasiūlymu, todėl ir buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. D. S. vis primindavo apie V. M. skolą, bet mama prašydavo dar palaukti. Pasitikėjo savo motina ir buvo įsitikinusi, kad ši sumokės 145 000 Lt už butą, bet V. M. nesumokėjusi skolos mirė (7 t., b. l. 120-121).

Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai remiasi liudytojos M. V. parodymais, kaip įrodymais patvirtinančiais D. S. kaltę pasisavinus pinigus. Iš liudytojos M. V. teisme duotų parodymų matyti, kad ji butą pirko iš V. M.. Butas buvo neįrengtas ir blogai padarytas stogas, todėl mokėjo 145 000 Lt. Buto kainą nurodė V. M. ir su ja buvo derinama galutinė kaina, o su D. S. derino tik dėl rūsio pardavimo. Pas notarą buvo V. M. ir D. S., nes tuo pačiu metu derino buto ir rūsio pirkimo-pardavimo sutartis. Pinigus pervedė bankas, pati pervedimo nedarė (7 t., b. l. 48 - 49). Pirmosios instancijos teisme D. S. patvirtino šios liudytojos parodymus nurodydamas, kad dalyvavo pas notarą, tačiau derybose dėl V. M. buto pardavimo nedalyvavo. Pinigus už butą gavo V. M., tačiau su (duomenys neskelbtini) neatsiskaitė (7 t., b. l. 49). Tai, kad D. S. šios sutarties pasirašymo metu negavo pinigų patvirtina ir banko „Swedbank“ išrašas, iš kurio matyti, kad pinigai buvo pervesti į V. M. sąskaitą ir nurodyta, jog 145 000 Lt gauti iš E. V. už butą Nr. (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 136-138).

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Panevėžio apskrities skyriaus 2010 m. spalio 19 d. specialisto išvadoje Nr. 5-5/87 dėl (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) 2006 m. sąskaitos registre sąskaita Nr. 240 „Pirkėjai“ užfiksuota 295 000 Lt (V. M. – 145 000 Lt, R. D. – 150 000 Lt) parduotų būtų vertė ir nurodyta, kad 2006 m. gruodžio 31 d. pirkėjai iš viso buvo skolingi 531 074,52 Lt. Tačiau (duomenys neskelbtini) tyrimui nepateikė 2007 m. didžiosios knygos sąskaitų apyvartos žiniaraščių, todėl iš dalies negalima nustatyti ar pirkėjai sumokėjo 531 074,52 Lt skolas. Taigi sutarties 2.1 punkte įrašyti duomenys nesutampa su (duomenys neskelbtini) tyrimui pateiktais dokumentais (3 t., b. l. 145-169). Specialisto išvadoje toliau nurodoma: „kadangi (duomenys neskelbtini) „ butų pardavimo neįformino PVM sąskaitose faktūrose, todėl 2006-12-18 buto pirkimo-pardavimo sutarties 2.1 punkte įrašyti duomenys, kad V. M. už butą sumokėjo pardavėjui prieš pasirašant sutartį, neatitinka tikrovės“ (3 t., b. l. 167). Specialistė N. Šiliūnienė apklausta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose parodė, kad 145 000 Lt mokėjimo įmonei nėra, tačiau įmonės dokumentuose nurodyta tik 531 074,52 Lt skola, bet neišvardinti asmenys ir sumos. Negali kategoriškai atsakyti kas sudaro šią skolą, nes nebuvo pateikti visi dokumentai ir apskaitos registrų dokumentai už 2007 metus. 2006 m. pabaigoje pagal pateiktus dokumentus matyti, kad V. M. skola buvo apskaityta, tačiau 2007 m. apskaitos registrai nebuvo pateikti, todėl nežino, ar V. M. skola toliau buvo apskaitoma (7 t., b. l. 51-52, 121-122). Tokiu būdu apygardos teismo konstatavimas, jog specialisto išvada patvirtina, kad D. S. gavęs iš V. M. visus pinigus, kurie priklausė (duomenys neskelbtini) (vėliau (duomenys neskelbtini)), šių pinigų į bendrovės kasą neįnešė, taigi, jis šiuos pinigus pasisavino, yra nepagrįstas.

Taigi, net ir atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme neįmanoma nustatyti paties nusikaltimo objekto (145 000 Lt) gavimo ar perdavimo fakto bei paneigti D. S. iškeltą versiją, jog jam V. M. nesumokėjo pinigų už parduotą butą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. M. yra mirusi (5 t., b. l. 87-92). Ši liudytoja nė karto nebuvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu ar teisme. Banko „Citadele“ išrašuose pažymėta, kad V. M. iš savo sąskaitos esančios „Swedbank“ į šią persivedė 240 700 Lt ir tik 2007 m. gegužės 18 d. pervedė D. S. 20 000 Lt ir D. S. 10 000 Lt kaip sąskaitos papildymus (4 t., b. l. 70-90). Iš D. S. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad 2007 m. gegužės 18 d. gavo iš V. M. 20 000 Lt (3 t., b. l. 79-89), tačiau šie duomenys nepatvirtina, jog V. M. šiuos pinigus pervedė už butą Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi panašiu metu į banko „Swedbank“ sąskaitą buvo pervesta ir 150 000 Lt iš R. K. sąskaitos už būstą (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 136-138). Iš aukščiau paminėtų įrodymų matyti, kad nė vieni nepatvirtina, jog už parduotą butą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sumokėti D. S. 145 000 Lt.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą, bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais (37 straipsnio 7 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.87 straipsnį, juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jį asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Tačiau iš pirmiau minėtų įrodymų seka, kad (duomenys neskelbtini) (vėliau (duomenys neskelbtini)) direktorius D. S. pardavė butą V. M. turėdamas šios UAB vienintelės akcininkės D. Sl. sutikimą. Taigi, jo veiksmai neprieštaravo teisė aktams, reglamentuojantiems akcinių bendrovių veiklą. Teisinga ir tai, kad jis, kaip (duomenys neskelbtini) (vėliau (duomenys neskelbtini)) direktorius, buvo įpareigotas tvarkyti jam patikėtą turtą, laiku ir nustatyta tvarka perduoti į įmonės kasą gautas pinigines lėšas, tačiau jis negalėjo perduoti tai ko negavo.

Pagal suformuotą teismų praktiką teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį negali remtis prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o visos abejonės turi būti vertinamos teisiamo asmens naudai, kai jų nepavyksta pašalinti išnaudojus visas galimybes. Iš pirmiau paminėtų įrodymų ir apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojų ir specialistės parodymų byloje neįmanoma pašalinti abejonių, jog už butą Nr. (duomenys neskelbtini), V. M. gautus pinigus pervedė ar perdavė D. S., kuris juos pasisavino. Nenustačius nusikaltimo objekto, neįmanoma nustatyti ir kitų šio nusikaltimo objektyvių ir subjektyvių požymių. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą ir tai, kad byloje nepavyko pašalinti abejonių, konstatuoja, kad D. S. nuteistas nepagrįstai, todėl Panevėžio apygardos teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis. D. S. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Byloje taip pat nėra duomenų, kad D. S. būtų neteisėtai sudaręs sutartį su V. M. ar tokiais savo veiksmais sumenkinęs kreditorių galimybes atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis. Iš Lietuvos apeliacinio teismo išreikalautų Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų Nr. B2-10-372/2014 ir Nr. 2-447-372/2011 matyti, kad 2008 m. spalio 10 d. buvo pateikti dokumentai dėl (duomenys neskelbtini) kreditorių ir debitorių sąrašai, 2008 m. gruodžio 16 d. nutartimi patvirtinti (duomenys neskelbtini) kreditorių reikalavimai, 2009 m. balandžio 22 d. nutartimi patvirtinti patikslinti (duomenys neskelbtini) kreditorių reikalavimai (7 t., b. l. 109-112). Taip pat buvo sudarytas ir debitorių sąrašas. Nors 2008 m. spalio 10 d. pateiktame debitorių sąraše nėra įrašyta V. M., tačiau niekas netrukdo bankroto administratoriui tikslinti debitorių sąrašo paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Pagal 2001 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 (toliau – ĮBĮ) 6 straipsnį administratoriaus veikla apibrėžiama kaip bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto išsaugojimas, turto iš skolininkų išieškojimas, turto pardavimas, kreditorių reikalavimų tenkinimas, likusio turto perdavimo organizavimas. Vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 23 punktu administratorius gali imtis priemonių skoloms išieškoti iš įmonės skolininkų, išskyrus tą skolos dalį, dėl kurios pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas pateiktas prašymas įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Kolegijos nuomone tai, kad baudžiamojoje byloje nėra pareikšta civilinių ieškinių nereiškia, jog turtinė žala niekam nebuvo padaryta. Iš aukščiau paminėtų civilinių bylų matyti, kad kreditoriniai reikalavimai pareikšti (duomenys neskelbtini) bankroto byloje. Taigi, kai nėra baudžiamosios atsakomybės taikymui būtinų sąlygų nagrinėjamoje situacijoje, neatimamos galimybės suinteresuotiems asmenims savo teises ir interesus ginti civilinio proceso tvarka. Teismo išvada, kad tam tikroje veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nereiškia, jog nebuvo padaryti civilinės teisės deliktai.

Apeliacinės instancijos teismui priimant išteisinamąjį nuosprendį, priimamas ir sprendimas panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę – D. S. paskirtą turto konfiskavimą, ir kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

D. S. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

D. S. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą – panaikinti.

D. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.