Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. A. (M. A.) ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys: J. L. L., V. D..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

18. Teismo posėdyje dalyvaujantys byloje asmenys palaikė atitinkamai reikalavimus ir atsikirtimus į juos, pagrįsdami iš esmės procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas visiškai

19. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame kodekse numatytas išimtis. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Tai yra pagrindinės teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimą.

20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).

21. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; kt.).

22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnyje nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.

23. Pagal Draudimo įstatymo (toliau – DĮ) 2 straipsnio 85 dalį (redakcija eismo įvykio metu) turto draudimas apibrėžtas kaip asmens turtinių interesų draudimas, kai draudimo išmokos dydis priklauso nuo tam asmeniui padarytų ar jo patirtų nuostolių, asmens turėtų kitų išlaidų dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos. DĮ 105 straipsnis nustato, kad draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų) (redakcija eismo įvykio metu).

24. DĮ 98 straipsnio 2 dalyje (redakcija eismo įvykio metu) įtvirtinta draudiko pareiga dedant reikiamas pastangas tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, o draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. DĮ 98 straipsnio 6 dalyje (redakcija eismo įvykio metu) nurodyta, kad kai įvykis yra draudžiamasis, o draudėjas ir draudikas nesutaria dėl draudimo išmokos dydžio, draudėjo pageidavimu draudikas privalo išmokėti sumą, lygią šalių neginčijamai draudimo išmokai, jei tikslus žalos dydžio nustatymas užsitęsia ilgiau kaip 3 mėnesius. Būtent draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (minėto įstatymo 98 straipsnio 7 dalies redakcija eismo įvykio metu).

25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2021 m. sausio 26 d. apie 9:20 – 10:00 val. (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė automobilis Opel Vivaro, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas V. D., ir automobilis Audi A7, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas J. L. L., priklausantis ieškovui. Apgadintas abu automobiliai.

26. Byloje nekilo ginčas dėl atsakovės apskaičiuoto draudimo išmokos dydžio - 8 417 Eur. AB „Lietuvos draudimas“ 2021 m. vasario 11 d. transporto priemonės vidutinės rinkos skaičiuote, taikant lyginamosios vertės metodą, nustatė, jog automobilio Audi rinkos vertės prieš eismo įvykį buvo 14 800 Eur. Buvo padaryta išvada, jog automobilis eismo įvykio metu buvo sunaikintas ir nėra tikslinga jį remontuoti. Atsakovė 2021 m. vasario 11 d. išvada nustatė, jog automobilio Audi likutinė vertė po eismo įvykio yra 6 383 Eur, todėl eismo įvykio metu padarytas nuostolis bei draudimo išmoka atitinka 8 417 Eur sumą (14 800 Eur – 6 383 Eur).

27. Ginčas kilo, ar atsakovė pagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką.

28. Atsakovė 2021 m. kovo 1 d. pranešimu informavo ieškovą, kad už minėtą įvykį draudimo išmokos mokėti negali, kadangi, vadovaujantis atlikto tyrimo duomenimis, priimtas sprendimas, kad apdraustajam nekyla civilinė atsakomybė. Prie pranešimo pridėta atsakovės darbuotojo M. S. surašyta 2021 m. vasario 26 d. ekspertinė pažyma, kurioje nurodyta, kad: padaryto tyrimo rezultatai suteikia pagrindą teigti, kad automobilio Audi vairuotojo J. L. L. veiksmai (artėdamas prie kelio pakraštyje stovėjusio automobilio Opel, nesuvaldė savo vairuojamo automobilio, dėl to išslydo į dešinį kelio pakraštį ir atsitrenkė į automobilį Opel) labiausiai tikėtina prieštaravo Kelių eismo taisyklių reikalavimams ir lėmė šio eismo įvykio kilimą; surinktoje medžiagoje nėra tokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog automobilio Opel vairuotojo V. D. veiksmuose buvo tokių prieštaravimų KET reikalavimams, kurie būtų lėmę šio eismo įvykio kilimą. M. S. 2021 m. balandžio 1 d. el. laišku pateikė 2021 m. kovo 31 d. atsakymą, kuriame nurodė, kad ginčo dėl žalos dydžio nėra, tačiau pretenzijos netenkino, sprendęs, jog nėra įrodymų dėl civilinės atsakomybės kilimo Opel vairuotojui.

29. Atsakovė nurodė, kad ji su UAB (duomenys neskelbtini) yra sudariusi transporto valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį dėl automobilio Opel Vivaro, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Automobiliu nuomos sutarties pagrindu naudojosi UAB (duomenys neskelbtini), kurios darbuotojas V. D. vairavo automobilį įvykio metu. Atsakovei buvo pranešta apie 2021 m. sausio 26 d. įvykusį eismo įvykį. Atsakovė užregistravo žalos bylą ir atliko įprastus žalos administravimo veiksmus. Žalos administravimas vykdytas pagal Draudimo įstatymo bei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nuostatas. Atsakovė, atlikusi tyrimą, nustatė, kad nors eismo įvykio deklaracijoje atsakomybę pripažino automobilio Opel vairuotojas, būtent automobilio Audi vairuotojo veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą ir žalos atsiradimą. Atsižvelgusi į tai, atsakovė priėmė sprendimą, kad automobilio Opel vairuotojui nekyla civilinė atsakomybė dėl šio įvykio, o įvykis nėra pripažįstamas draudžiamuoju pagal TPVCAPDĮ.

30. Teisminio nagrinėjimo metu atsakovė iš esmės laikėsi tos pačios pozicijos, t. y. kad įvykis kilo dėl netinkamo trečiojo asmens J. L. L. vairavimo, kad o ne dėl trečiojo asmens V. D., kurio kaip transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė drausta, veiksmų (nėra visų civilinės atsakomybės sąlygų).

31. Teismo paskirtos teismo ekspertizės metu ir eksperto Robert Molis išvados teisme pagrindu nustatyta, kad šio eismo įvykio eiga, tikėtina, buvo tokia: automobilio „Audi A7“ vairuotojas važiavo (duomenys neskelbtini) g. link (duomenys neskelbtini) g. Prieš įvažiavimą į dešinėje kelio pusėje esantį kiemą, automobilis ,,Audi A7“, judėdamas apie 35 km/h greičiu, priekinės dalies dešiniąja puse savo važiavimo krypties eismo juostoje, susidūrė su sustojusiu/stovėjusiu automobiliu ,,Opel Vivaro“, jo priekinės dalies dešiniąja puse. Susidūrimo metu tarp automobilio „Opel Vivaro“ frontalinės plokštumos ir automobilio „Audi A7“ dešinio šono buvo smailas kampas. Po susidūrimo automobilis ,,Audi A7“ pakeitė judėjimo kryptį į kairę ir sukdamasis pagal laikrodžio rodyklę, judėjo į priekį ir sustojo padėtyje, užfiksuotoje įvykio vietos nuotraukose. Automobilis „Opel Vivaro“ po susidūrimo buvo nustumtas į priekį automobilio „Audi A7“ važiavimo kryptimi ir pasuktas pagal laikrodžio rodyklę, automobilis „Opel Vivaro" sustojo priekine dalimi nukreipta į kelio ženklinimo brūkšnine liniją taip, kaip matyti nuotraukose.

32. Taip pat ekspertas padarė išvadas: jeigu automobilis „Opel Vivaro“ įvažiavo į pagrindinį kelią prieš artėjantį automobilį ,,Audi A7“ ir buvo sustabdytas prieš pat susidūrimą, o kliūties sudarymo momentu automobilis A7“ nuo susidūrimo vietos buvo nutolęs didesniu nei 27,0 ÷ 33,5 m atstumu, priklausomai nuo jo judėjimo greičio, tai šioje kelio eismo situacijoje automobilio „Opel Vivaro“ vairuotojo V. D. veiksmai, išvažiuodamas iš kiemo, nepraleido (duomenys neskelbtini) g. važiuojamąja dalimi judėjusio automobilio „Audi A7“ ir su juo susidūrė, – techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą, o automobilio „Audi A7“ vairuotojo J. L. L. veiksmai, - laiku nestabdė automobilio ir atsitrenkė į automobilį „Opel Vivaro“, - techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šiuo eismo įvykio kilimu; jeigu automobilis „Opel Vivaro“ prieš eismo įvykį stovėjo (ką nurodė pats automobilio ,,Opel Vivaro" vairuotojas) kelio važiuojamojoje dalyje, tai šioje kelio eismo situacijoje automobilio „Audi A7“ vairuotojo veiksmai, nemažino važiavimo greičio ir atsitrenkė į kelio važiuojamojoje dalyje stovėjusį automobilį ,,Opel Vivaro“, - techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą.

33. Iš teisme apklaustų liudytojų, kurių suinteresuotumas bylos baigtimi nėra įrodytas, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad jie yra šališki, matyti, jog liudytojų parodymai pakankamai išsamūs, tikslūs, neprieštaringi ir neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.

34. Taigi, eismo įvykio metu, šalia įvykio vietos gyvenantis R. V. paaiškino, kad V. D. vairuojamas automobilis važiavo iš kiemo, išvažiuodamas į kairę stabtelėjo vieną ar dvi sekundes, po to pradėjo važiuoti ir nepraleido J. L. L. vairuojamo automobilio, išgirdo susidūrimo garsą.

35. Liudytojas G. U. patvirtino, kad, važiuodamas priešais J. L. L. vairuojamą automobilį (važiavo link Audi), matė, jog V. D. vairuojamas automobilis prieš pat susidūrimą važiavo (judėjo) sukdamas į kairę ir buvo išvažiavęs į važiuojamąją dalį, tuo nepraleisdamas J. L. L. vairuojamo automobilio, susidūrimas įvyko ties kelio viduriu.

36. Iš byloje esamų fotonuotraukų ir eksperto pateiktos įvykio schemos matyti, kad eismo sąlygos gana sudėtingos – snigo, kelias apsnigtas, pakelėje stovi kitos transporto priemonės, tuo susiaurindamos pravažumą važiuojamosiose dalyse, V. D. vairuojamas automobilis prieš susidūrimą buvo išvažiavęs netoli kelio skiriamosios juostos, atskiriančios važiuojamąsias dalis. Kad jis turėjo išvažiuoti iš kiemo į kelią beveik iki skiriamosios juostos yra labai tikėtina, nes pakelėje yra stovinčių kitų transporto priemonių, kurios akivaizdu, jog ribojo matomumą.

37. Aplinkybė, kad pasak V. D. jo vairuojamas automobilis prieš pat susidūrimą stovėjo, nesant duomenų kiek konkrečiai laiko, vienareikšmiškai nepaneigia aplinkybės, kad automobilis galėjo ir sustoti prieš pat susidūrimą, tačiau tai jau nebuvo reikšminga siekiant J. L. L. išvengti susidūrimo. Pastarasis ir nurodo, kad V. D. vairuojamą automobilį pamatė ne iš toli, o prieš pat susidūrimą. Byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovės nurodytą aplinkybę, kad V. D. buvo sustojęs praleisti keliu važiuojančias transporto priemones apie 30 sekundžių. Tai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad V. D. vairuojamas automobilis judėjo (važiavo), o likus nepakankamam atstumui išvengti susidūrimo, galėjo ir sustoti. Tuo pačiu tai patvirtina V. D. neteisėtus veiksmus – išvažiavo iš daugiabučio namo kiemo į kelio važiuojamą dalį, kurios pakelėje stovėjo ir kitos transporto priemonės, siekdamas sukti į kairę, neįsitikinęs, ar nėra artėjančios transporto priemonės iš kairės, įvažiavo į kelio dalį arčiau kelio skiriamosios juostos, kas ir lėmė eismo įvykį (Kelių eismo taisyklių 9, 102, 177, 178 punktų redakcija eismo įvykio metu). Tai patvirtina V. D. kaltę, priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir kilusių pasekmių (CK 6.246-6.248 straipsniai).

38. Aplinkybė, kad J. L. L. galėjo išvengti susidūrimo, nepagrįsti objektyviais įrodymais. Nagrinėjamu atveju, teismas neturi pagrindo konstatuoti ir mišrios kaltės. Pažymėtina, kad nepagrįstas atsakovės argumentas, jog J. L. L. turėjo matyti kliūtį, tačiau į ją niekaip nereagavo, nes vairuotojas turėjo įprastas ir neekstremalias sąlygas išvengti įvykio. Kaip minėta, eismo sąlygos dėl kritulių (sniego gausos) buvo apsunkintos, todėl jos negali būti laikomos įprastomis (CK 1.5 straipsnis, CPK 185 straipsnis).

39. Tuo pačiu teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovės argumentu, kad prieš susidūrimą J. L. L. suko vairą į dešinę pusę arba kaip nurodo atsakovė atsiliepime „...buvo sąmoningai siekiama susidūrimo“, kas pagal atsakovės argumentus ir galėjo sukelti eismo įvykį. Byloje nėra pakankamai ir objektyvių įrodymų, kad tokį atsakovės argumentą laikyti pagrįstu (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, kad nuotraukose esamos vėžės nėra pakankamai informatyvios, jog daryti vienareikšmiškas išvadas apie transporto priemonių judėjimą, stabdymą, ką taip pat nurodė ekspertas.

40. Dėl liudytoju apklausto buvusio policijos pareigūno P. B. paaiškinimų - tai jis nurodė, kad atvyko į įvykio vietą pagal iškvietimą, vairuotojai ginčijosi dėl kaltės, tačiau vėliau jie sutiko pildyti deklaraciją ir įvykis nebuvo įforminamas (neregistruojamas pareigūno).

41. Trečiojo asmens V. D. argumentai, kad J. L. L., važiavęs antrąja eismo juosta, prieš susidūrimą ne tik nestabdė vairuoto automobilio, bet dar nukreipė jį į pirmojoje eismo juostoje sustojusį automobilį Opel, tokiu būdu siekdamas inscenizuoti V. D. kaltę ir civilinę atsakomybę bei siekdamas gauti draudimo išmoką už prastos būklės, daug kartų daužytą automobilį Audi, kurio nesisekė parduoti, - laikytini nepagrįstais ir neįrodytais, nes jų nepagrindžia byloje surinkti įrodymai. Teismo nuomone, tuo atveju, jei V. D. suprato, kad J. L. L. sąmoningai nukreipė automobilį į V. D. vairuojamą automobilį, kaip rūpestingas ir sąžiningai elgdamasis asmuo gali pildyti eismo įvykio deklaraciją apie tai nieko nepažymėjęs ir dar nurodydamas savo kaltę. Be to, deklaracija pildyta ir po bendravimo su policijos pareigūnu. Byloje nėra objektyvių įrodymų apie daug kartų apgadintą automobilį, jo nepasisekusį pardavimą. Taigi tokie šio trečiojo asmens paaiškinimai vertintini kritiškai.

42. Taigi, byloje nustatytų aplinkybių ir esamų įrodymų visumos pagrindu darytina išvada, kad atsakovė ir trečiasis asmuo atsakovės pusėje V. D. nepateikė teismui pakankamai ir objektyvių įrodymų, pagrindžiančių atsakovės atsisakymą išmokėti draudimo išmoką. Tokiu atveju ieškovas pagrįstai reikalauja pripažinti ginčo įvykį draudžiamuoju ir iš atsakovės priteisti ieškovui 8 417 Eur draudiminės išmokos (CPK 178, 179, 185 straipsniai).

43. Dėl reikalavimo priteisti 726 Eur išlaidų advokatui už aplinkybių įvertinimą ir 2021 m. kovo 15 d. pretenzijos paruošimą. Šios išlaidos patirtos iki ieškinio pateikimo teismui, todėl gali būti laikytinos savarankišku materialiniu reikalavimu dėl nuostolių atlyginimo CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktų kontekste (protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu; protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka).

44. Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir pateikti įrodymai esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi, todėl teismas jų atskirai neaptaria (CPK 3 straipsnio 1 ir 8 dalys, 185 straipsnis).

45. Ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovės priteistina ieškovui 5 388 Eur advokato pagalbai, 206 Eur žyminio mokesčio; į valstybės biudžetą – 29,27 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; atsakovei ir trečiajam asmeniui atsakovės pusėje V. D. nepriteistina jų turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88, 92, 93, 96, 98 straipsniai).

46. Dėl pandemijos paplitimo Lietuvos teritorijoje ir teismo posėdyje byloje dalyvaujantiems asmenims sutinkant šis sprendimas skelbiamas rašytinio proceso tvarka – tai atitinka CPK 3 straipsnio 1 ir 8 dalyje įtvirtintus teisingumo ir protingumo principus.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 269–270, 279, 307 straipsniais,

nusprendžia:

Patenkinti ieškinį visiškai.

Priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškovui M. A. (M. A.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) 8 417 Eur (aštuonis tūkstančius keturis šimtus septyniolika eurų) draudiminės išmokos, 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) nuostolių, 5 594 Eur (penkis tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, į valstybės biudžetą 29,27 Eur (dvidešimt devynis eurus 27 ct) bylinėjimosi išlaidų. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.