Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Atkreipia dėmesį į tai, kad Administracijos nurodyta aplinkybė, jog didžioji šios teritorijos dalis patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. vasario 21 d. nutarimu Nr. 181 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Vyriausybės nutarimas), todėl ginčo teritorijos dalis negali būti grąžinama natūra, yra nauja - apie nebuvo nurodyta nei Rašte į Pareiškėjos 2016 m. balandžio 18 d. prašymą, nei nuo 2016 m. vykstančiuose teisminiuose procesuose dėl buvusių savininkų A. ir Z. K. turėtoje žemės, esančios tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių, grąžinimo natūra. Todėl teigia, kad Administracija ilgą laiką nepateikė pareiškėjai ir teismui išsamios bei objektyvios informacijos ir klaidino, taip pat pažeidė gero administravimo bei VAI 3 straipsnio 6 punkte įtvirtintą efektyvumo principą.

Vadovaujasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir teigia, jog jai yra suprantama, kad pagal šią nuostatą buvusių savininkų A. ir Z. K. turėtos žemės valdos, esančios tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių, dalis negali būti grąžinama natūra, kadangi yra valstybės išperkama žemė. Pažymi, kad ginčo teritorijos plotas yra pakankamai didelis – 3 434 kv. m, tačiau Administracijos Sprendime nenurodyta konkrečiai, kokia apimtimi šioje ginčo teritorijoje žemė priskirta valstybės reikšmės miškų plotams (yra tik pažymėta, jog tai didžioji ginčo teritorijos dalis) ir koks žemės plotas liko nepriskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams.

Mano, kad ši informacija yra svarbi, todėl pareiškėjai yra nesuprantamas Administracijos sprendimo argumentas, kad ginčo teritorija yra apaugusi brandžiais ir vertingais medžiais ir dėl to buvimo taip pat ir likusi ginčo teritorijos dalis laikoma valstybės išperkama žeme ir teigia, kad yra pagrindas abejoti, jog tokie medžiais iš viso yra toje ginčo teritorijos dalyje, kuri nepriskirta valstybės reikšmės miškams. Teigia, kad tuo atveju, jeigu ginčo teritorija būtų apaugusi nurodytais brandžiais ir vertingais medžiais, visa ginčo teritorija būtų priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, tačiau, pareiškėjos teigimu, Administracija nurodo, kad valstybinės reikšmės miškų plotams priskirta tik ginčo teritorijos dalis, tačiau nenurodo jos ploto. Tuo pačiu teigia, kad Administracijos sprendime nėra jokių įrodymų, kad ginčo teritorijoje esantys pavieniai medžiai yra brandūs ir vertingi: nenurodyta medžių rūšis, amžius, dydis, fiziologinė būklė, medžių išskirtinumas (vertingumas) ir kriterijai, pagal kuriuos šis išskirtinumas (vertingumas) nustatytas. Be to, nurodo, kad iš Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje patalpinto Interaktyvaus gatvių priežiūros žemėlapio (https://maps.vilnius.lt/miesto-tvarkvmas?zoom=4&x=580099.6412417648&v=6070368.409784238&miestoTvarkymas=999!27!18!12!9!4!0!3!&allLavers=999!&basernap=base-dark&identify=#lavers) matyti, kad ginčo teritorijoje esantys medžiai yra neinventorizuoti, kas pareiškėjos manymu, reiškia, jog nėra informacijos, patvirtinančios Administracijos sprendime nurodytus teiginius, kad valstybinės reikšmės miškų plotams nepriskirta ginčo teritorijos dalis yra apaugusi brandžiais ir vertingais medžiais, o Administracijos sprendimas motyvuotas nepagrįstais faktais.

Vadovaujasi Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo (toliau - Želdynų įstatymas) 2 straipsnio 31 dalimi ir teigia, kad pagal šią nuostatą fiziniam asmeniui leidžiama nuosavybės teise turėti žemę, kurioje yra želdynų, želdinių, neišskiriant juos pagal brandumą ar/ir vertingumą.

Tuo pačiu teigia, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nėra numatytas atvejis, pagal kurį brandžiais ir vertingais medžiais apaugusi žemė būtų priskiriama valstybės išperkamai ir natūra negrąžintinai žemei. Todėl, pareiškėjos manymu, valstybės reikšmės miškams nepriskirta ginčo teritorijos dalis neatitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5, 12 ir 14 punktuose nurodytų kriterijų, pagal kuriuos ji gali būti priskiriama valstybės išperkamai žemei. Todėl daro išvadą, kad atsakovė netinkamai taikė Želdynų įstatymo bei Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pažymi, kad Administracijos sprendime nurodyta kita nauja aplinkybė, t. y. ginčo teritorija valstybės išperkamai žemei priskiriama ir vietos bendruomenės poreikis į šios teritorijos - želdyno (kaip ji vadinama šiame sprendime) naudojimas grindžiamas Vilniaus miesto valdybos 1997 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 509V patvirtintu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių ((duomenys neskelbtini) pietinės dalies detaliojo plano papildymas) detaliojo plano (toliau – Detalusis planas) sprendiniais, kuriuose ginčo teritorija buvo žymima kaip neurbanizuojama, skirta želdynams. Nurodo, kad apie Detalųjį planą pareiškėjai tapo žinoma tik iš Administracijos sprendimo, duomenų apie 1997 m. Detalųjį planą nėra ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre, kuriame kaupiami ir tvarkomi teisės aktai, kuriais patvirtinti teritorijų planavimo dokumentai, ir teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 39 straipsnis 1 dalis). Pareiškėjos teigimu, Administracija nuo 2016 m. nebuvo visapusiškai išnagrinėjusi visų su ginčo teritorija susijusių aplinkybių, teikdama vis naują informaciją, daro teisminį procesą užsitęsusiu bei brangiu ir pažeidžia gero administravimo bei VAI 3 straipsnio 6 punkte įtvirtintą efektyvumo principą.

Tuo pačiu teigia, kad Administracijos Sprendime pateikta informacija apie Detalųjį planą yra neišsami – nurodyta, kad sprendiniuose ginčo teritorija buvo žymima kaip neurbanizuojama ir skirta želdynams, prie sprendimo pridėta Detaliojo plano nespalvota ištrauka. Tačiau, pareiškėjos teigimu, šių duomenų nepakanka įsitikinti Administracijos pateiktos informacijos patikimumu bei spręsti dėl ginčo teritorijos dalies, nepriskirtos valstybinės reikšmės miškų plotams, priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Pareiškėjos teigimu, kartu su Administracijos Sprendimu pateikta nespalvota Detaliojo plano ištrauka, kuri yra neinformatyvi: joje nėra spalvinių žymėjimų bei sutartinių ženklų paaiškinimų, iš jų nėra galimybės nustatyti ginčo teritorijoje esančios žemės naudojimo būdo ir veiklos joje plėtojimo reikalavimų ir apribojimų, t. y. ginčo teritorijai taikytą tvarkymo režimą, o taip pat įvertinti, ar Detalusis planas apėmė ir ginčo teritoriją. Informacijos apie Detaliojo plano galiojimą bei apie galimai vėlesnius jo pakeitimus, susijusius su ginčo teritorija, kitų šio detaliojo plano dokumentų Administracija taip pat nepateikė.

Vadovaujasi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, LVAT 2019 m. spalio 9 d. nutartyje pateiktu išaiškinimu ir teigia, kad Administracijos nurodytas vietos bendruomenės interesas (visuomenės interesas) - teisė į sveiką ir švarią aplinką bei poilsį - yra abstraktaus pobūdžio. Atsižvelgia į Administracijos pateiktą gyventojų, kuriems siekiama minėtą interesą užtikrinti, skaičių ir teigia, kad ginčo teritorijos dalies, kuri nepriskirta valstybinės reikšmės miškams, ploto akivaizdžiai nepakaktų. Mano, kad ginčo teritorijai nėra išreikšto aiškaus bei konkretaus visuomenės poreikio, kadangi nuo 2016 m. vykusiuose teisminiuose procesuose Administracija yra išsakiusi teiginiai, kad visuomenės poreikis ginčo teritorijai - išsaugoti želdynus ir saugotinus medžius.

Teigia, kad nors pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano (toliau – Bendrasis planas) sprendinius ginčo teritorija patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos ribas, tai nelemia jos naudojimo tik visuomenės poreikiams, nes tokioje funkcinėje zonoje esanti teritorija gali būti naudojama tiek gyvenamosios paskirties, tiek komercinės paskirties objektams.

Atkreipia dėmesį, jog pateiktame Viešosios erdvės (duomenys neskelbtini) seniūnijoje teritorijos sutvarkymo projekto (toliau – Projektas) aiškinamojo rašto (toliau – Aiškinamasis raštas) 2 lape pateikiamos ginčo teritorijos ortofoto, patvirtinančios, jog teritorija gana gausiai apaugusi medžiais ir krūmais, kurie dėl ilgalaikio naudojimosi tapo svarbi vietos bendruomenės interesų, susijusių su teise į švarią, saugią ir poilsiui tinkamą bei normas dėl želdynų pakankamumo ir pasiekiamumo atitinkančią aplinką, tenkinimui, dalimi. Akcentuoja, kad vietos bendruomenės poreikiai dėl minėtos viešosios erdvės – želdyno naudojimo ir lūkesčiai dėl šios teritorijos išsaugojimo yra susiformavę dėl ilgo šios teritorijos priskyrimo ir naudojimo kaip neurbanizuojamos viešosios erdvės. Pažymi, kad Detaliojo plano sprendiniuose minėta teritorija buvo žymėta kaip neurbanizuojama, skirta želdynams, jos dydis ir vieta nustatyta įvertinus gyventojų skaičių, atstumą nuo būstų iki vietinio želdyno, teritorijoje esančio reljefo ypatybes, augančių želdinių kokybę, teritorijos tinkamumą rekreacijai. Atsakovės nuomone, minėtas želdynas turi būti išsaugotas. Priešingu atveju būtų pažeisti ne tik vietos gyventojų interesai bei teisės aktų reikalavimai dėl želdynų normų, bet ir viešasis interesas. Tai, kad ginčo teritorijoje esantys medžiai šiuo metu yra neinventorizuoti ir nepažymėti Vilniaus interaktyviame žemėlapyje, nepaneigia jų faktinio buvimo ginčo žemės sklypo vietoje, todėl pareiškėjos argumentą dėl Administracijos Sprendimo motyvuotumo nepagrįstais faktais laiko neatitinkančiu esamos situacijos ir klaidinančiu.

Nurodo Administracijos Sprendime pažymėjusi, jog dalis ginčo žemės sklypo, patenka į valstybinės reikšmės miško teritoriją, todėl yra priskirtina valstybės išperkamai žemei, kita dalis ginčo teritorijos priskiriama valstybės išperkamai žemei (galiojantis ir nepanaikintas Detalusis planas (registracijos Nr. T000132000016), visuomenės intereso buvimas ir kt.).

Atsakovės vertinimu, ginčo teritorijoje yra susiformavusi viešoji erdvė – želdynas/miškas, užtikrinami vietos bendruomenės viešieji interesai/poreikiai (visuomenės gyvenimo kokybės, teisės į sveiką ir švarią aplinką), kurie negalėtų būti užtikrinami šioje vietoje panaikinus vietos bendruomenei svarbią viešąją erdvę. Tarybos sprendimu pripažinta, kad Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane nurodytų urbanizuojamų teritorijų funkcinių zonų ,,Miesto centras, svarbiausi lokalūs centrai“, ,,Rajonų centrai ir kitos mišrios didelio užstatymo intensyvumo teritorijos“ ir ,,Intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos“ dalyse greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų esančios viešosios erdvės yra svarbios vietos bendruomenei, pripažintina valstybės išperkama ir natūra negrąžintina. Nurodo, kad yra parengtas viešosios erdvės tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sutvarkymo projektas, kuriuo būtent ir siekiama sudaryti visas sąlygas nagrinėjamos viešosios erdvės išsaugojimui.

Teigia, kad pagal Bendrojo plano sprendinius kvartalų grupėje tarp (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių buvo identifikuotos 6 teritorijos, kurios vertintinos kaip atskirieji želdynai – tai yra neužstatytos pastatais, turinčios želdinius ir rekreacinę įrangą, nes kitos teritorijos yra užstatytos daugiabučiais ar vienbučiais pastatais ir įrengti daugiau atskirųjų želdynų jose nėra galimybių. Minėtų 6 teritorijų bendrasis plotas yra apie 68,5 tūkst. kv. m, pagal Administracijos turimus gyventojų registro duomenis šioje kvartalų grupėje gyvena 9003 gyventojai. Teigia, kad pagal įtvirtintus mažiausio atskirųjų želdynų ploto reikalavimu tokiam gyventojų skaičiui reikalingas minimalus 90 tūkst. kv. m. vietinių atskirųjų želdynų plotas. Pagal teisės aktų reikalavimus, siekiant užtikrinti visavertę gyvenimo kokybę šioje teritorijoje iš esmės dar trūksta apie 21 tūkst. kv. m atskirųjų vietinių želdynų. Pastebi, kad visuomenė, ilgą laiką galėjusi naudoti ginčo žemės sklypo teritoriją poilsiui ir rekreacijai, turi teisėtą lūkestį ir interesą išlaikyti esamą padėti, todėl Vilniaus miesto savivaldybė, kuri yra atsakinga savivaldybės bendruomenei bei vykdanti savarankiškąsias savo funkcijas, privalo užtikrinti darnią Vilniaus miesto urbanistinę plėtrą bei tinkamą Bendrojo plano sprendinių įgyvendinimą.

Vadovaujasi Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. kovo 8 d., 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimais ir teigia, kad šiuo atveju buvo ir yra būtina derinti žemės savininkų bei kitų visuomenės sluoksnių interesus, išsaugant esamą minėtos teritorijos (yra parengtas Projektas) urbanistinę sistemą, saugomas teritorijas, želdynus, užtikrinant tinkamą teritorijos socialinę, ekonominę, švietimo, susisiekimo ir transporto sistemų eksploatavimą – jokie teritorijų planavimo dokumentai nenumato galimybės šios teritorijos užstatyti naujais pastatais.

Akcentuoja, kad ginčo teritorijos reikalingumą visuomenės poreikiams patvirtina Tarybos sprendimas, kuriuo vadovavosi atsakovė.

Nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad dėl to, jog ginčo teritorija pagal Bendrąjį planą patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas, reiškia, kad ši teritorija turi būti naudojama ją intensyviai užstatant, o ne kuriant joje parkus, skverus ir kt. Teigia, kad pagal Bendrojo plano reglamentą intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos apima ne vien daugiaaukštę daugiabutę gyvenamąją statybą, bet ir visuomeninės, komercinės paskirties, inžinerinės infrastruktūros, rekreacines ir kitas bendro naudojimo teritorijas.

Vadovaujasi Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktu, Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu byloje Nr. 18/99 LVAT 2019 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-401-662/2019 ir teigia, kad prašomas grąžinti žemės sklypas yra skirtas visuomenės poreikiams, todėl jo grąžinimas nėra galimas. Tuo pačiu nurodo, kad nepaisant Tarybos sprendimo, bet kokiu atveju pareiškėjai negalėjo būti grąžinamas sklypas ginčo teritorijoje, kadangi egzistuoja ir kiti jau minėti dokumentai (Detalusis planas, Bendrasis planas), pagal kuriuos ginčo teritorija svarbi visuomenės poreikiams ir negali būti grąžinamas natūra.

Mano, kad pagrįstai atsakovė vertino rengiamo bendrojo plano sprendinius ir nustatė, kad ir ateityje ginčo teritorija bus reikalinga visuomenės poreikiams, todėl sprendė, kad pareiškėjos prašymas grąžinti žemę natūra negali būti tekinamas.

Ginčas byloje kilo dėl Administracijos sprendimo, kuriuo netenkintas iš naujo išnagrinėtas pareiškėjos Prašymas, kuriuo ji prašė atkurti nuosavybės teises natūra žemėvaldos teritorijos plote, Vilniaus m. plano ištraukoje pažymėtoje žalia spalva. Ginčijamu Administracijos sprendimu pareiškėjos Prašymas iš esmės netenkintas konstatavus, kad ginčo žemės sklypas, esantis tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini), priskirtas valstybės išperkamai žemei, kadangi didžioji ginčo žemės sklypo dalis patenka į valstybinės reikšmės miško teritoriją, likusi žemės sklypo dalis reikalinga visuomenės poreikiams.

Nors pareiškėja prašo panaikinti visą Administracijos Sprendimą, iš skundo turinio matyti, kad iš esmės pareiškėja nesutinka su ginčijamo Administracijos Sprendimo dalimi, kuria atsisakoma atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į teritoriją, esančią tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių, dėl šios teritorijos reikalingumo visuomenės poreikiams.

Pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. vasario 21 d. nutarimu Nr. 181 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ ginčo teritorijos dalis priskirta valstybinės reikšmės miškui. Kaip minėta, pareiškėja nekelia ginčo dėl prašomo panaikinti Administracijos Sprendimo šiuo aspektu, todėl teismas sprendžia, kad atsakovė pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos Prašymą suformuoti žemės sklypą teritorijos dalyje, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas.

Atkūrimo įstatymo (pareiškėjos 2016 m. balandžio 18 d. prašymo pateikimo metu galiojusi įstatymo redakcija) 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

Pareiškėja nurodo suprantanti, kad valstybės miškui priskirta buvusių savininkų A. ir Z. K. turėtos žemės valdos, esančios tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių, dalis negali būti grąžinama natūra, kadangi yra valstybės išperkama žemė. Pareiškėjos skundo argumentai, kad minėtas Vyriausybės nutarimas yra nauja aplinkybė, kuri nebuvo nurodyta nei Rašte į Pareiškėjos Prašymą, nei nuo 2016 m. vykstančiuose teisminiuose procesuose, nėra svarbūs nagrinėjamuoju atveju, kadangi šis nutarimas yra paskelbtas viešai ir pareiškėja turėjo galimybę su juo susipažinti. Pažymėtina ir tai, kad Administracija nėra įpareigota pranešti pareiškėjai apie Vyriausybės priimtus nutarimus, todėl šiuo aspektu nei gero administravimo, nei VAI 3 straipsnio 6 punkte įtvirtintas efektyvumo principas nebuvo pažeisti.

Pareiškėja nurodo, kad ginčo teritorijos plotas yra pakankamai didelis – 3 434 kv. m, tačiau Administracija nenurodė valstybės reikšmės miškų plotams priskirto ginčo žemės ploto dydžio bei likusio žemės ploto dydžio. Pažymėtina tai, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad dalyje ginčo teritorijoje yra valstybinės reikšmės miškas, į kurį negali būti atkurtos nuosavybės teisės, kadangi jis yra valstybės išperkamas pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Likusioje žemės sklypo dalyje išsidėstę želdynai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčo žemės sklype yra nei į valstybinės reikšmės mišką, nei į želdynų funkcinę zoną nepatenkančių teritorijų, todėl aplinkybė, kad atsakovė nenurodė teritorijos dalių nėra svarbi nagrinėjamuoju atveju, kadangi visa ginčo teritorija priskirtina valstybės išperkamai žemei dėl aukščiau nurodytų argumentų.

Aplinkybė, kad Administracija Sprendime vadovaujamasi Tarybos sprendimu ir jo pagrindu parengto (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) gatvių sutvarkymo projektu, teismo vertinimu, kaip tik ir patvirtina ginčo teritorijos priskyrimo teritorijos priskyrimo visuomenės poreikiams pagrįstumą. Sutiktina su pareiškėjos argumentu, kad Tarybos sprendimą nutartyje dėl VAAT sprendimo vertino LVAT, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis Tarybos sprendimas nebuvo panaikintas, yra galiojantis, todėl atsakovė turėjo teisę vadovautis šiuo Tarybos sprendimu ginčijamame Administracijos Sprendime.

Pažymėtina tai, kad Administracija Sprendime priskirdama ginčo žemės dalį, kuri nepriskirta valstybinės reikšmės miškui, vadovavosi aukščiau nurodytais teisės aktais, bet ne vien naujai rengiamu Bendruoju planu. Tai, kad atsakovė kaip papildomą argumentą savo išvadai dėl ginčo teritorijos priskyrimo visuomenės poreikiams pagrįsti pažymėjo ir aplinkybę, jog šią teritoriją taipogi planuojama priskirti intensyviam naudojimui įrengiamų želdynui funkcinei zonai, savaime negali lemti ginčijamo Administracijos Sprendimo nepagrįstumo.