Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Kauno apylinkės teismo teisėjas Bronius Varsackis, sekretoriaujant Indrei Žilinskienei, dalyvaujant kaltinamajam D. G., jo gynėjai advokatei V. G., nukentėjusiajam S. Ž., jo atstovei advokato padėjėjai A. S., vaikų teisių apsaugos skyriaus specialistui Vygintui Aukštuoliui, viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

D. G., a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), gyvenantis ir deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), vedęs, dirbantis uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, aukštojo išsilavinimo, neteistas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. G. kaltinamas tuo, kad jis 2015 m. rugpjūčio 28 d., apie 15.00 val., (duomenys neskelbtini), siauroje automobilių pravažiavimo gatvelėje, S. Ž. išlipus iš automobilio išplūdo S. Ž. necenzūriniais žodžiais žmonos ir mažametės dukros akivaizdoje, ranka sudavė S. Ž. į galvos ir juosmens sritį ne mažiau kaip 4 - 5 kartus, padarė poodines kraujosruvas kairės mentės srityje, už dešinės ausies, pakaušio kairėje pusėje ir pakaušio vidurinėje dalyje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdžio metu buvo ištirta baudžiamojoje byloje esanti medžiaga.

Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali. Be to, padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais žaloja žmogų, numatytų, kad dėl to bus sužalojamas žmogus, ir to norėtų. Kaltininko tyčia dėl padarinių gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, asmuo gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad pasekmės žmogaus sveikatai bus.

Motyvuojamoji dalis

Įvertinęs bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtų įrodymų visumą: duotus kaltinamojo D. G., nukentėjusiojo S. Ž., liudytojų A. B., J. Ž., R. S., G. P., D. D., A. Z. parodymus, bei ištirtus rašytinius įrodymus, teismas daro išvadą, jog neginčytinai įrodyta, kad D. G. 2015 m. rugpjūčio 28 d., apie 15.00 val., (duomenys neskelbtini), siauroje automobilių pravažiavimo gatvelėje, S. Ž. išlipus iš automobilio išplūdo S. Ž. necenzūriniais žodžiais žmonos ir mažametės dukros akivaizdoje, ranka sudavė S. Ž. į galvos ir juosmens sritį ne mažiau kaip 4 - 5 kartus, padarė poodines kraujosruvas kairės mentės srityje, už dešinės ausies, pakaušio kairėje pusėje ir pakaušio vidurinėje dalyje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Ši kaltinamojo veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d.

Ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus darytina išvada, kad tarp kaltinamojo D. G. ir nukentėjusiojo S. Ž. 2015 m. rugpjūčio 28 d., apie 15.00 val., (duomenys neskelbtini), iš pradžių iškilo žodinis konfliktas dėl siauroje automobilių pravažiavimo gatvelėje atidarytų vartelių, kurie trukdė nukentėjusiajam S. Ž. pravažiuoti su automobiliu, ko pasėkoje buvo panaudotas fizinis smurtas. Tai, kad iš pradžių vyko žodinis konfliktas, patvirtino tiek pats kaltinamasis D. G., tiek nukentėjusysis S. Ž., tiek apklausti byloje liudytojai.

Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamasis D. G. teismo posėdžio metu neigė savo kaltę, teigdamas, kad būtent nukentėjusysis S. Ž. pirmas išvadino jį necenzūriniais žodžiais „šūdžiau, šikniau, tu savo vartus neuždarai, man trukdo“, pradėjo grasinti ir išlipęs iš mašinos, priėjęs prie kaltinamojo, griebė už marškinių, trenkė į kairį šoną su dešine ranka, jam suspengo ausyse, jis prarado koncentraciją, t. y. S. Ž. panaudojo prieš jį fizinį smurtą. Tačiau tuo pačiu, teisme patvirtino, kad bandė apsiginti, po ko apsikumščiavo gal 3 kartus. Kaltinamasis teismo posėdžio metu laikėsi tos pačios versijos, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu (Nutraukimo administracinio teisės pažeidimo teisenos nagrinėjimo dėl S. Ž. pareiškimo dokumentai, 4 b. l.), kurio metu nurodė, kad pirmasis Ž. išvadino jį necenzūriniais žodžiais, pirmasis vieną kartą trenkė Ž., o jis atgal trenkė 2-3 kartus. Šie kaltinamojo parodymai nepaneigia konflikto buvimo fakto ir fizinio smurto panaudojimo.

Kaltinamojo D. G. pakviesta liudytoja R. S. teismo posėdžio metu teigdama, kad girdėjo riksmus, matė, kaip S. prišoko prie D. ir trenkė pastarajam į kairę veido pusę, matė vieną smūgį. Teismo posėdžio metu ji taip pat nurodė, kad nelabai ką matė, ją liudyti pakvietė D.. Teismo vertinimu, šie liudytojos parodymai, patvirtina, kad vyko konfliktas tarp D. G. ir S. Ž., tačiau ji pati nurodė, kad nelabai ką matė. Be to, liudytoja patvirtino, kad ją pakvietė liudyti D. G., kuris šioje byloje yra kaltinamasis, todėl teismas liudytojos parodymus vertina kaip norą duoti kaltinamajam palankius parodymus, jie nėra laikytini objektyviais ir iš liudytojos R. S. parodymų, negalima vienareikšmiškai spręsti apie visą konflikto eigą. Kiti kaltinamojo D. G. pakviesti liudytojai, t. y. G. P., D. D. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad girdėjo lauke keiksmus, matė, kaip S. Ž. trenkė D. į veidą, tačiau nei vienas iš jų nematė, kaip kaltinamasis panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Todėl teismo vertinimu, būtent kaltinamojo D. G. pakviesti liudytojai R. S., G. P., D. D., nors iš dalies patvirtino kaltinamojo D. G. parodymus, kad 2015 m. rugpjūčio 28 d., apie 15.00 val., vyko konfliktas, kad buvo suduoti smūgiai, dėl ko kaltinamajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata (Specialisto išvada Nr. G2997/2015(02), 108 b. l.), tačiau visi kaltinamojo pakviesti minėti liudytojai daugiau veiksmų, kaip buvo sužalotas nukentėjusysis S. Ž., nematė, vadinasi iš šių liudytojų parodymų negalima vienareikšmiškai spręsti apie visą konflikto eigą. Teismas atkreipia dėmesį, kad iš esmės liudytojai R. S., G. P., D. D. paneigia kaltinamojo versiją, nes jie visi nurodo, kad matė kaip smūgiavo S. Ž., o po jo smūgio, niekas nematė, kad smūgius būtų sudavęs kaltinamasis. O kaltinamasis tvirtino, kad jis smūgiavo S. Ž. po jo suduotų smūgių. Todėl liudytojai R. S., G. P., D. D. galėjo matyti konflikto pabaigą, ir ne matyti kaltinamojo smūgių. Tuo labiau, kad liudytojai R. S., G. P., D. D. negalėjo nurodyti konkrečių smūgių, jų lokacijos, kiekio.

Tai, kad kaltinamasis D. G. pateikė teismui versiją, kad nukentėjusysis S. Ž. pirmas trenkė kaltinamajam, o nukentėjusysis pateikia versiją, kad būtent kaltinamasis pirmas trenkė nukentėjusiajam, nepaneigia fakto, kad tarp minėtų asmenų įvyko konfliktas, buvo panaudotas fizinis smurtas, po ko tiek kaltinamajam, tiek ir nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, ir to niekas neginčija, kad S. Ž. konstatuotos poodinės kraujosruvos kairės mentės srityje, už dešinės ausies, pakaušio kairėje pusėje ir pakaušio vidurinėje dalyje, sužalojimai padaryti veikiant kietais bukais žalojančiais daiktais. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Tai konstatuota Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio 2015 m. rugsėjo 1 d. Specialisto išvada Nr. 908/15 (06) (7 – 8 b. l.), iš kurios išvadų apie sužalojimus S. Ž. matyti, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti iš už nugaros (kairė mentė, už dešinės ausies, pakaušio kairė ir vidurinė dalis), o tai būtent patvirtina nukentėjusiojo S. Ž. bei liudytojų A. B., J. Ž. nuoseklius ir vienas kitą patvirtinančius parodymus, kad kaltinamasis fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo, užpuldamas jį iš už nugaros.

Iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G2997/2015(02) (108 b. l.), kuria nustatyta, kad D. G. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, matyti, kad tarp asmenų vyko konfliktas, buvo naudojamas fizinis smurtas, dėl ko kaltinamajam taip pat buvo sutrikdyta nežymiai sveikata. Taigi, kaltinamasis D. G. turėjo teisę pareikšti priešpriešinį skundą dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, tačiau to nepadarius, teismas nevertina jo veiksmų kaip nukentėjusiojo.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 str. 1 d. asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos A. T. formuojamą teismų praktiką, būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-316/2012, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-524/2010, 2K-469/2010 ir kt.). Teismas, spręsdamas klausimą dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 str. 1 d. taikymo, privalo tiksliai nustatyti pavojingą kėsinimąsi, jo akivaizdumą ir realumą, kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą. Įvertinus šių aplinkybių visumą, spręstina, ar apskritai egzistavo būtinosios ginties situacija. Tam, kad būtų galima padaryti pagrįstas išvadas dėl būtinosios ginties situacijos buvimo ar nebuvimo, būtina ištirti visą konflikto dinamiką, kokioms aplinkybėms esant, kas ir dėl ko pradėjo naudoti fizinį smurtą.

Teismo vertinimu, D. G. veiksmai kad jis nukentėjusiajam sudavė smūgius iš už nugaros, kas patvirtinta specialisto išvadoje Nr. G908/15(06) (7-8 b. l.), iš kurios nustatyta sužalojimai mentės srityje, už dešinės ausies, bei pakaušio kairėje ir vidurinėje dalyje, kas taip pat patvirtina nukentėjusiojo versiją, kad smūgiai kaltinamojo jam buvo suduoti nueinant iš už nugaros, rodo kaltinamojo tikslą smurtą panaudoti tyčia, nukentėjusiajam nematant. Bet to, iš minėtos specialisto išvados spręstina tai, kad kaltinamasis sudavė ne vieną smūgį, kas reiškia, kad smurtinių veiksmų buvo ne vienas, o keli, kas reiškia, kad smurtiniai veiksmai buvo pakankamai intensyvūs ir objektyviai pavojingi. Tai rodo, kad kaltinamasis buvo aiškiai neigiamai tuo momentu nusistatęs prieš S. Ž. ir smurtaudamas jo atžvilgiu turėjo aiškų tikslą jį sužaloti ar bent jau sukelti fizinį skausmą, kas ir yra nustatyta, nukentėjusiajam (nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas). Veikos pobūdis, kaltinamojo elgesys veikos padarymo metu rodo, kad jis suprato savo veikos pavojingumą, dėl to galinčius kilti padarinius, norėjo taip veikti ir numatomų padarinių aktyviais veiksmais siekė. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo jau seniai buvo įtempti santykiai, pats kaltinamasis teismo posėdžio metu nurodė, kad tai buvo ne pirmas susidūrimas su kaimynu S. Ž.. Taip pat 2015 m. rugsėjo 24 d. pranešimas Kauno rajono policijos komisariato Noreikiškių policijos nuovadai, apie kaltinamojo teigiamą charakteristiką, o nukentėjusiojo neigiamą charakteristiką, kurią pasirašė kaimynai, taip pat rodo įtemptus santykius tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo. Įvertinus visas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje situacijoje nebuvo būtinosios ginties požymių.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsnį veika mažareikšme laikoma tada, kai padarytos veikos požymiai sutampa su baudžiamajame įstatyme nurodytais atitinkamais nusikaltimo požymiais ir ji iš esmės nedaro žalos įstatymo saugomoms asmens, visuomenės ar valstybės vertybėms, taip pat, kai ji net nesudaro galimybės kilti žalai. Sprendžiant klausimą dėl veikos mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius požymius – objektą, dalyką, būdą, padarinius, laiką, vietą, tiek į subjektyviuosius požymius – kaltę, tikslus, motyvus. Veikos mažareikšmiškumas bei pavojingumas yra vertinamieji požymiai.

Kaltinamojo D. G. nusikalstama veika negali būti pripažinta mažareikšme, padaryta atsižvelgus į visus objektyvius ir subjektyvius požymius bei Lietuvos A. T. senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis“ 15 punktą, kuriame yra išaiškinta, kad neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai. Specialisto išvada Nr. G908/15(06) nustatyta, kad nukentėjusiajam S. Ž. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kurį, kaip jau minėta anksčiau byloje neteisėtais veiksmais padarė kaltinamasis D. G., todėl kaltinamojo D. G. nusikalstama veika negali būti pripažinta mažareikšme.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 str. nustatyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes.

Skirdamas bausmę kaltinamajam D. G., teismas atsižvelgia, kad jo padaryta nusikalstama veika pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 str.), padaryta tiesiogine tyčia, suvokiant jos pavojingumą, baigta, atsiradusios pasekmės nėra sunkios (nukentėjusiojo S. Ž. sveikata sutrikdyta nežymiai), taip pat nenustatyta nei kaltinamojo D. G. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 – 60 str.). Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis D. G. vedęs, jauno amžiaus, neteistas (teismų informacinės sistemos „Litekas“ duomenimis), tačiau baustas administracine tvarka (30 b. l.), Kauno priklausomybės ligų centre neužregistruotas (28 b. l.), viešosios įstaigos Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriaus stacionare nesigydė, konsultacijų kabinete nesilankė (32 b. l.). Teismas taip pat atsižvelgia, kad savo darbovietėje D. G. charakterizuojamas teigiamai (uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pateikta informacija apie darbuotoją D. G., 72 b. l.), be to, Kauno rajono savivaldybės administracijos Ežerėlio seniūnija neturi duomenų ir informacijos apie netinkamą D. G. ir jo šeimos elgesį ar gyvenimo būdą (71 b. l.).

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam D. G., neatsižvelgia į Kauno rajono policijos komisariato Noreikiškių policijos nuovados viršininkui 2015 m. rugsėjo 24 d. pateiktą gyventojų pranešimą (Nutraukti administracinio teisės pažeidimo teisenos nagrinėjimo dėl S. Ž. pareiškimo dokumentų 10 lapas) apie D. G. ir S. Ž. charakteristiką, nes tai nėra pripažįstama objektyviu baudžiamosios bylos įrodymu. Be to, nustatant objektyvią tiesą, teismas nevertina nukentėjusiojo asmenybės.

Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendžia, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam D. G. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrus šiek tiek mažesnę negu vidutinio dydžio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę – laisvės apribojimą.

Nukentėjusiojo prašymas, skiriant bausmę kaltinamajam, įpareigoti kaltinamąjį D. G. vartų atidarymo sistemą persidaryti į kiemo vidaus pusę, nėra teismo vertintinas, nes kaltinamasis D. G. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., t. y. dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo, vadinasi, nors galimai konflikto priežastis buvo varteliai, tai spręstina ne baudžiamojo proceso tvarka, o civilinio proceso tvarka.

Taip pat nukentėjusiojo prašymas, skiriant kaltinamajam bausmę, įpareigoti kaltinamąjį išklausyti agresyvaus elgesio valdymo kursus, teismo nėra tenkintinas, nes įvertinus visas bylos aplinkybes, atsižvelgiant į konfliktą, sveikatos sužalojimo mąstą (nežymus sveikatos sutrikdymas), pasekmes, kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis skiriant bausmę, teismas laiko, kad kaltinamajam skirti įpareigojimą išklausyti agresyvaus elgesio valdymo kursus nėra tikslinga.

Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 str.). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, žalą padariusio asmens turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip, – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus.

Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje pareiškė nukentėjusysis S. Ž. (3 b. l.) 2000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusysis S. Ž. nurodo, kad neturtinė žala pasireiškė tuo, kad nepagarbus elgesys, keiksmai peraugo į smurtą, iškilo reali grėsmė nukentėjusiojo ir jo šeimos nariams. Dėl neprognozuojamo kaimyno G. elgesio ne tik prarado ramybę, bet ir kyla realus pavojus, kad bet kuriuo metu ir be jokios priežasties gali būti sužalotas ne tik jis, bet ir jo šeimos nariai. Kiekvienas kaimyno išsišokimas, priekabiavimas, gąsdinimas jam ir jo šeimos nariams sukelia stresą, nesaugumo jausmą. Kadangi buvo užpultas, sužalotas ir pažemintas mažametės dukros bei žmonos akivaizdoje, patyrė didelius emocinius, dvasinius išgyvenimus, buvo pažeistas jo orumas, o įvykio pasekmės pakeitė įprastą gyvenimo būdą, prarado gyvenimo pilnatvės jausmą, atsirado liūdesys ir baimė. Nukentėjusiajam papildomus išgyvenimus sukelia taip pat tai, kad po įvykio, jo mažametė dukra sunkiai užmiega naktimis, eidama į mokyklą minėta gatvele baugiai žiūri į minėto piliečio namo kiemą, nenori būti viena namo kieme – tai sukelia nukentėjusiajam papildomus išgyvenimus, nes jis negali užtikrinti savo vaikui saugios vaikystės.

Teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiojo S. Ž. prašomo priteisti neturtinės žalos dydžio, atsižvelgia į nukentėjusiojo pateiktus motyvus (3 b. l.) dėl patirtos neturtinės žalos, pripažįsta, kad jis patyrė nepatogumus dėl savęs ir savo šeimos narių, buvo išvadintas necenzūriniais žodžiais savo mažametės dukters ir žmonos akivaizdoje, patyrė fizinį smurtą. Tačiau teismo vertinimu, prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra per didelis, byloje nėra duomenų apie tai, kad jis po šio įvykio lankėsi pas gydytojus psichiatrus ar psichologus dėl patirtų dvasinių emocinių sukrėtimų, jam sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai, taip pat teismas atsižvelgia į tai, kad nėra patirto sužalojimo liekamųjų reiškinių (Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto išvada Nr. G908/15 (06), 7 – 8 b. l.).

Teismas atsižvelgia taip pat į tai, kad teismų praktikoje yra nurodyta, kad reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą, asmuo neturi turėti tikslo praturtėti iš to ar gauti finansinę naudą, todėl piniginės kompensacijos dydis neturtinei žalai atlyginti turi būti adekvatus iškilusioms pasekmėms, padarytoms nusikalstama veika. (Kauno apygardos teismo nutartis Nr. 1A-517-175/2015).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes dėl prašomos priteisti neturtinės žalos, taip pat į tai, kad nusikaltimas padarytas tyčia, baigtas, kaltinamasis dirba, nukentėjusiajam nebuvo padaryta turtinė žala, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus, siekiant nukentėjusiojo ir kaltinamojo interesų pusiausvyros, neturtinės žalos dydį mažina iki 150 eurų.

Teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 103 – 106 str., priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Atsižvelgdamas į šios bylos baigtį, jos sudėtingumą, vykusių teismo posėdžių skaičių, teismas daro išvadą, kad nukentėjusiojo S. Ž. prašomos priteisti iš D. G. 100 eurų bylinėjimosi išlaidas yra pagrįstos (107 b. l.) ir priteistinos iš kaltinamojo D. G. (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 str. 2 d.).

S. Ž. prašė priteisti taip pat antstolio patirtas išlaidas. Antstolio patirtos išlaidos yra 121 eurų. Kadangi jos yra pagrįstos (48 b. l.), jos priteistinos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 105 str. 1 d.).

Į bylą pateikti CD (47, 70 b. l.) paliktini saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 4 d., 305 str. 4 d., 307 str. 5 d., teismas

nusprendžia:

D. G., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. ir skirti laisvės apribojimo bausmę 2 (dviem) mėnesiams, įpareigojant D. G. per šį laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., išskyrus kai reikia būti darbe, ir nebendrauti su S. Ž..

S. Ž. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti S. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) iš D. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Likusioje dalyje civilinį ieškinį atmesti.

Priteisti S. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) iš D. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 100 eurų (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti S. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) iš D. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 121 eurą (vieną šimtą dvidešimt vieną eurą) antstolio išlaidų.

CD (47, 70 b. l.) palikti saugoti byloje.

Pateiktas medžiagas grąžinti pateikėjams.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos, gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.