- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-08-03
- Bylos Nr.
- e2S-1876-967/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04981-2023-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
- Ieškovas
- A. V.
- Atsakovas
- G. V.
- Kategorijos
- 3.1.18pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal A. V. ieškinį atsakovei G. V. dėl santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo civilinės metrikacijos įstaigoje dėl kito sutuoktinio kaltės, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. V. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei G. V. (toliau – atsakovė) prašydamas panaikinti santuokos apskaitos akto įrašą civilinės metrikacijos įstaigoje dėl kito sutuoktinio kaltės.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 19 d. nutartimi nutarė iš dalies tenkinti ieškovo A. V. ir atsakovės G. V. prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas nutarė nustatyti nepilnamečio vaiko L. V., gimusio (duomenys neskelbtini), laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu A. V. (tėvu), jo gyvenamojoje vietoje. Nustatė laikiną atsakovės G. V. (motinos) ir nepilnamečio vaiko L. V. (gim. (duomenys neskelbtini)) bendravimo tvarką iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos tokiomis sąlygomis: 4.1. G. V. turi teisę pasiimti L. V. iš A. V. porinėmis savaitėmis šeštadienį 13 val. ir parvežti į vaiko gyvenamąją vietą tos pačios savaitės sekmadienį ne vėliau kaip iki 17 val. Vėlavimas 15 min. nelaikomas bendravimo tvarkos pažeidimu; 4.2. A. V. įsipareigoja leisti G. V. bendrauti ir matytis su L. V. didžiųjų švenčių metu (Šv. Kalėdos, Naujieji metai, Šv. Velykos), L. V. gimimo dieną, Motinos dienos metu ar kitomis dienomis šalims iš anksto suderintu ir tinkamu laiku; 4.3. A. V. užtikrina, kad jis nepilnamečiui vaikui L. V. sudarys tinkamas sąlygas netrukdomai bendrauti betarpiškai ar telefonu, kitomis elektroninio ryšio priemonėmis su motina. Taip pat nutarta, kad A. V. teiks informaciją atsakovei, susijusią su vaiko auklėjimu, jo sveikata, darželio šventėmis ir kitais vaiko gyvenimo įvykiais ar iškylančiomis problemomis. Teismas taip pat priteisė iš atsakovės G. V., laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui L. V., mokamą po 200 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo kreipimosi į teismą dienos (2023 m. balandžio 5 d.) iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje priėmimo. Priteisto išlaikymo suma indeksuojama kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Ieškovas paskirtas nepilnamečiam vaikui L. V. priteisto išlaikymo tvarkytoju uzufrukto teise.
3. 2023 m. gegužės 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas atsakovės G. V. atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 19 d. nutarties. Atsakovė nurodė, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistams 2023 m. balandžio 17 d. bendraujant su šalių vaiku, jis daugiau kaip mėnesį nebuvo matęs mamos ir galėjo būti paveiktas ieškovo įtakos. Atsakovės gydymasis ligoninėje apie mėnesį laiko negali būti lemiama aplinkybe dėl vaiko gyvenamosios vietos, nes po to vaikas gyveno kartu su mama. Vaiko gimtaisiais namais laikytinas butas (duomenys neskelbtini) gatvėje, nes šiame bute vaikas gyveno nuo gimimo, t. y. šešerius metus. Vaikas tebelanko darželį (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini), kur apsigyveno ieškovas. Taip pat atsakovė manė, kad teismas neįvertino, kad ieškovas kreipėsi į teismą tuo metu, kai atsakovė gydėsi ligoninėje būtent dėl ieškovo veiksmų – santuokos metu patirto emocinio smurto, pasyvios agresijos, mobingo, taip pat netikėto šeimos palikimo, paramos nebeteikimo ir pan. Ieškovas iš esmės kerštaudamas, kad atsakovė nesutiko nutraukti santuokos, pateikė ieškinį atsakovės gydymosi ligoninėje metu ir tuo pačiu metu pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovė paaiškino, kad ji rūpinosi sūnumi nuo gimimo – žindė iki 3,5 metų amžiaus, aukojo savo karjerą, ėmė motinystės ir vaiko priežiūros atostogas, daug kartų kartu gulėjo ligoninėse. Atsakovės nuomone, ieškovas dėl savo darbinio užimtumo, asmeninių, elgesio ir charakterio savybių negali tinkamai pasirūpinti vaiku: 1) atsakovei gulint ligoninėje ieškovas jos nei karto kartu su vaiku neaplankė, nesidomėjo jos sveikata, nepasirūpino, kad šalių mažametis sūnus pabendrautų su mama ir net gi siekė blokuoti bet kokį ryšį, bendravimą elektroninėmis ryšių priemonėmis; 2) ieškovas, intensyviai dirbdamas keliose darbovietėse negali skirti pakankamai laiko ir dėmesio sūnui. Todėl vaikas išvežamas į kaimą (duomenys neskelbtini), kur vaiką prižiūri ieškovo sesuo A. ir ieškovo motina. Tokiu būdu vaikas nelanko darželio, atsakovės vertinimu, gyvena atskirtyje nuo savo bendraamžių; 3) ieškovas nesilaiko ir teismo nutartimi nustatytos tvarkos.
Atsiliepimas
4. Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą su juo nesutinka. Pažymėjo, kad šalių sūnus išreiškė norą, jog šio gyvenamoji vieta būtų nustatytą su ieškovu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 19 d. nutartimi nutarė tenkinti atsakovės atskirąjį skundą.
6. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas yra tam tikra prasme pranašesnėje padėtyje prieš atsakovę G. V., kuri, vertinant situaciją iš bet kurios pusės, yra šalių sūnaus L. mama. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepaneigė aplinkybės, kad sūnus nemažą savo vaikiško gyvenimo dalį praleido bute (duomenys neskelbtini) gatvėje. Atsakovė nurodė, kad ji rūpinosi sūnumi nuo jo gimimo, aukojo dėl jo karjerą, o ieškovas bandydamas paneigti šiuos atsakovės teiginius, nurodė, kad atsakovė nėštumo laikotarpiu niekada negamino valgyti, netvarkė namų ir pan. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas, akcentuodamas savo rūpestį mažamečiu sūnumi, atsakovės atžvilgiu turi jai tik pretenzijas, bet iš esmės neįrodinėja, kad būtų dėjęs kokias nors realias pastangas padėti atsakovei (savo sutuoktinei) jos sunkesniu gyvenimo laikotarpiu, kad būtų stengęsis padėti palaikyti mamos G. V. ryšį su sūnumi L.
7. Atsižvelgiant į aptartą, teismas vertino, kad atsakovės argumentai leido teigti, kad ji turi motinystės jausmą, ji turi emocinį ryšį su sūnumi ir siekia jo neprarasti, o atsakovo motyvai labiau leidžia manyti apie norus valdyti procesus, kiek tai susiję su sūnaus auklėjimu ir bendravimu su juo. Tai, kad mažametis šalių sūnus išsakė Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistei, kad labiau norėtų būti pas tėtį, teismo nuomone, negali būti svarbia aplinkybe pripažinti, jog dėl to sūnus nuolatos turi gyventi kartu su tėčiu. Teismas nurodė, kad tokio amžiaus vaiką nesunku palenkti į savo pusę. Todėl teismas manė, kad šios aplinkybės tinkamai neįvertino ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai, tikrindami šalių gyvenimo sąlygas ir kitas reikšmingas aplinkybes. Todėl atsižvelgiant į aptartą, teismo teigta, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu gali pabloginti šalių sūnaus ryšį su mama G. V., o tai neatitiktų geriausių vaiko interesų, nes G. V. siekia palaikyti su vaiku kuo glaudesnį ryšį, o jos sveikatos problemos negali būti pagrindu riboti mamos bendravimą su mažamečiu sūnumi taip, kad vaikas gerokai daugiau laiko praleistų su tėvu. Todėl nutarė, kad yra pagrindas panaikinti laikinąją apsaugos priemonę – L. V., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos nustatymą su ieškovu tėvu A. V.
8. Taip pat teismas pažymėjo, kad su vaiko laikinos gyvenamos vietos nustatymu yra susiję šalių bendravimo tvarkos su sūnumi ir išlaikymo jam teikimo klausimai, todėl teismas manė, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti šioje proceso stadijoje iš viso panaikintos, nes šalių abipusiai argumentai leido teigti, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ginčo situacijos laikinai sureguliuoti nepadėjo. Šalių bendravimo tvarkos su sūnumi klausimai turi būti derinami iš naujo. Todėl teismo nutarė 2023 m. gegužės 19 d. nutartį panaikinti.
III. Atskirojo skundo argumentai
9. Apeliantas (ieškovas) A. V. (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 19 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – atsakovės G. V. atskirąjį skundą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Apeliantas nurodo, kad šalims nesutariant su kuria iš šalių turi gyventi sūnus, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi panaikinęs 2023 m. gegužės 19 d. teismo nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – nustatyta nepilnamečio vaiko laikina gyvenamoji vieta su apeliantu, nustatyta atsakovės bendravimo su sūnumi tvarka, gali sukelti ne tik šalims, bet ir vaikui problemų, sumaišties bei konfliktų atsiradimo riziką, kas sukels vaikui įtampos ir nesaugumo jausmą. Taip pat apeliantas akcentuoja, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateiktame 2023 m. balandžio 19 d. Vaikų nuomonės išklausymo akte aiškiai nurodyta, jog vaikas teigia, kad mama jam gnybia ausis (vaikas parodė), jeigu jos nesiklauso – „į abi ausis gnybia jeigu nesiklausau ir nepadarau kažko; jaučiuosi liūdnai ir verkiu“. Taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad, kaip apeliantas nurodė savo 2023 m. gegužės 16 d. nuomonėje atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovė ne tik žnaibydavo vaikui ausis, bet ir stumdydavo vaiką, o supykusi užsirakindavo tualete ir jai būdavo nesvarbu vaikas nori į tualetą ar ne, tiesiog užsirakindavo ir jame sėdėdavo, o vaikas klykdamas daužydavo duris. Pakartoja, kaip buvo teigta ieškinyje, kad atsakovės tėvas, kartą paskambinęs ieškovui, prisipažino, kad sudavė vaikui per užpakalį, nes vaikas neklausė ir mušė atsakovę. Tuo tarpu 2023 m. birželio 18 d. šalių sūnus ieškovui pats pradėjo kalbėti, kad jis nemyli savo senelio, todėl, kad jis jam „davė per subinę“ ieškovės namuose. Be to pažymėjo, kad 2023 m. birželio 18 d. vykusio pokalbio metu apeliantui pasiteiravus vaiko, ar senelis s jo niekad daugiau neskriaudė, vaikas atsakė: „Skriaudė ir skriaudė, dar ir kaip“. Todėl apeliantas mano, kad vaikui gyventi su atsakove yra nesaugu dėl pačios atsakovės ir šios tėvo elgesio, naudoto fizinio smurto.
9.2. Apeliantas taip pat paaiškina, jog, kaip ir ieškinyje nurodė, atsakovė nemoka su savimi susitvarkyti, tuo labiau negali tinkamai prižiūrėti vaiko. Apeliantas pažymi, kad jog atsakovė apie pusantro mėnesio su pertraukomis gulėjo (duomenys neskelbtini) klinikoje – (duomenys neskelbtini) sveikatos priežiūros įstaigoje, gydančioje įvairius (duomenys neskelbtini). Atsakovė serga (duomenys neskelbtini), kuris pasireiškia (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodo, kad atsakovė turi ir gretutinių susirgimų. Visas šias aplinkybes patvirtina 2023 m. balandžio 28 d. VĮ (duomenys neskelbtini) M. J. medicinos dokumentų išrašas. Pažymi, kad CK 3.269 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad vaiko globėju (rūpintoju) negali būti skiriamas asmuo turintis psichikos ir elgesio sutrikimą ar sergantis kitomis ligomis, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Apeliantas pažymi, kad atsakovė serga (duomenys neskelbtini) ligomis dėl kurių sergantis asmuo negali būti skiriamas vaiko globėju (rūpintoju), išskyrus atvejus, kai gydytojų psichiatrų konsultacinė komisija, įvertinusi simptomų išreikštumą ir socialinę adaptaciją, pateikia išvadą, kad asmeniui diagnozuoti psichikos sveikatos sutrikimai neturi įtakos asmens galimybei tapti įvaikintoju ar globėju (rūpintoju). Komisijos išvados atsakovė į bylą nėra pateikusi, todėl atsakovo vertinimu jai negali būti paskirta vaiko globėja (rūpintoja). Papildomai nurodo, kad šio vertinimu atsakovė ilgiau negu savaitę nenorėtų būti su vaiku, nes atsakovei ir pačiai su savimi sunku pabūti. Atsakovė mėgsta ilgai miegoti ir nieko neveikti. Tuo tarpu šalių sūnus yra aktyvus vaikas. Todėl, apelianto nuomone, atsakovei būtų sunku ilgai vienai būti su vaiku, ypač, kai anksčiau atsakovė ilgai viena nebūdavo su vaiku.
9.3. Apeliantas taip pat nurodo, kad šis neneigė aplinkybės, kad vaikas nemažą savo vaikiško gyvenimo dalį praleido bute (duomenys neskelbtini) gatvėje. Kaip ir apeliantas nurodė savo 2023 m. gegužės 16 d. nuomonėje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šalių sūnus minėtame bute gyveno nuo pusės metų, tačiau apeliantui išėjus iš šalių bendrų namų šalių sūnus ilgiau gyveno su apeliantu negu su atsakove.
9.4. Apeliantas taip pat pateikė buvusio darbdavio UAB (duomenys neskelbtini) parengtą apelianto charakteristiką, kurioje nurodyta, jog kartais apeliantas į darbą atvykdavo su sūnumi L., motyvuodamas tuo, kad vaiko mamai yra sunku su vaiku pabūti, o vaikas yra po ligos ir nenori leisti jo kelias dienas į darželį, kad sustiprėtų. Taip pat charakteristikoje nurodoma, kad apeliantas ra draugiškas ir labai empatiškas, komunikabilus, linkęs bendradarbiauti ir spręsti problemas, labai patikimas žmogus. Apeliantas nurodo, kad jis dė jo visas pastangas išsaugoti santuoką, bandė su atsakove kalbėtis ir kartu ieškoti būdų pašalinti priežastis, sunkinančias šalių bendrą gyvenimą, stengėsi padėti atsakovei bei ją suprasti. Taip pat paaiškina, kad kiekvieną kartą atsakovei apelianto paprašius pabendrauti su sūnumi, apeliantas kaip įmanoma greičiau stengdavosi suorganizuoti atsakovės pokalbį su sūnumi. Taigi ieš kovas visada atsakovei leisdavo pasikalbėti su vaiku, taip pat ir šalių sūnui nuolat primindavo, kad jis visada gali pakalbėti su mama, kada tik panorės, nurodo, kad šiuos teiginius patvirtina byloje esantis 2023 m. birželio 9 d. apelianto atsiliepimas į atsakovės atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, bei kartu su apeliaciniu skundu pateiktą 2023 m. birželio 22 d. susirašinėjimą tarp bylos šalių.
9.5. Apeliantas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2023 m. birželio 19 d. nutartyje nurodė , jog atsakovės argumentai leidžia teigti, kad ji turi motinystės jausmą, ji turi emocinį ryšį su sūnumi ir siekia jo neprarasti. Tačiau atkreipia dėmesį į tai, jog visus į šią civilinę bylą procesinius dokumentus atsakovės vardu jos atstovas. Tuo tarpu atsakovė 2023 m. birželio 4 d. vykusio susitikimo su ieškovu dėl vaiko paėmimo metu ieškovui prisipažino, kad atsakovė net neskaitė dokumentų, kokius jos advokatas pateikė į šią civilinę bylą, prieš juos pateikiant į šią civilinę bylą, ir atsakovės advokatas „sutirštino“, ką patvirtina 2023 m. birželio 4 d. ieškovo ir atsakovės įvykusio susitikimo metu apelianto padarytas garso įrašas, kuris pridėtas kartu su atskiruoju skundu.
9.6. Apeliantas taip pat nesutinka su skundžiamoje nutartyje nurodytu teiginiu, jog tai, kad mažametis šalių sūnus išsakė Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistei, kad labiau norė tų bū ti pas tė tį, teismo nuomone, negali būti svarbia aplinkybe pripažinti, jog dėl to sūnus nuolatos turi gyventi kartu su tėčiu. Apeliantas pažymi, kad CK 3.174 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas ginčą išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Šiuo atveju byloje esančiame 2023 m. balandžio 19 d. Vaikų nuomonės išklausymo akte teigiama: „pasak L., jis nenori likti su nakvyne mamos gyvenamojoje vietoje; teigė norintis važiuoti pas mamą į svečius, pabūti, o miegoti grįžti pas tėtį.“ Taigi vaikas šiuo metu išreiškė norą gyventi su tėčiu. Pažymėjo, jog jokių duomenų, kad toks vaiko noras prieštarauja jo interesams byloje nėra.
10. Atsakovė G. V. atskiruoju skundu prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti bei nepriimti apelianto pateiktų garso įrašų. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
10.1. Atsakovė nurodo, kad šalių sūnus (duomenys neskelbtini) gatvėje esančiame bute gyveno ištisus šešerius savo gyvenimo metus. Ir tik epizodiškai, atsakovei gydantis, arba susitikimų su tėvu metu, laikinai gyvendavo jo gyvenamojoje vietoje. Kad tai yra nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, patvirtina ir aplinkybė, kad vaikas iki šiol tebelanko darželį (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), t. y. netoli atsakovės gyvenamosios vietos, o ne (duomenys neskelbtini), kur apsigyveno apeliantas.
10.2. Atsakovė pažymi, jog apeliantas, intensyviai dirbdamas bent keliose darbovietėse, negali skirti pakankamai laiko rūpinimuisi vaiku. Vaikas (tiek dėl apelianto užimtumo, tiek dėl jo siekio kuo labiau apriboti motinos bendravimą su juo) yra išvežamas gyventi į kaimą (duomenys neskelbtini), t. y. už kelių šimtų kilometrų nuo Vilniaus, kur jį prižiūri ten gyvenančios apelianto sesuo ir motina. Teigia, kad ten galimai vaikas ir yra prisižiūrėjęs smurtinio elgesio, išmokęs nešvankių žodžių. Taip pat paaiškina, kad vaikas, gyvendamas kaime, gyvena atskirtyje ir nuo savo bendraamžių, nelanko darželio, taigi jis yra laikomas socialinėje atskirtyje, kad taip pat neatitinka vaiko teisių ir interesų.
10.3. Atsakovė sutinka, kad šalių laikinoji bendravimo tvarka galėtų būti nustatyta, tačiau ji turėtų būti lygi, proporcinga, užtikrinanti kiekvieno iš tėvų maksimalias galimybes bendrauti su vaiku. Mano, kad turėtų būti nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, kai su vaiku bendraujama po lygiai laiko (savaitę vaikui gyvenant su mama, savaitę – su tėvu).
10.4. Atsakovė nesutinka, kad ši smurtavo prieš vaiką. Pažymi, kad ji nepaprastai vaiką myli, nuo pat jo gimimo skyrė jam visą savo laiką, dėmesį ir šilumą, jį augino, prižiūrėjo, trejus metus praleido motinystės atostogose ir t.t., kai apeliantas tuo metu dirbo ir siekė karjeros. Jokio tikslo smurtauti prieš vaiką ji niekada neturėjo, mano, kad vaikas galėjo ne taip suprasti jos atliekamas kokias nors procedūras – šukavimą, temperatūros matavimą ar ausų valymą, o galbūt prisiklausė darželyje iš kitų vaikų – nes pats vienu metu tokį įprotį žnaibytis ir kandžiotis buvo parsinešęs iš darželio. Taip pat mano, kad taip sakyti vaiką išmokė apeliantas, kaip ir teiginius, jog jį mušė atsakovės tėvas. Paaiškina, kad jai kalbant su sūnum, atsakovei jis yra pasakojęs, kad jį su diržu mušė ir kiti žmonės (tame tarpe apeliantas ar jo giminaičiai, pas kuriuos apeliantas vaiką išveža į kaimą), tačiau jo pasakojimai būna neįtikėtini dėl nupasakotų situacijų netikroviškumo; vaikas dažnai persigalvoja ir pasako, kad taip nebuvo, todėl pati atsakovė neturi pagrindo juo tikėti. Tuo tarpu apeliantas tiki, pateikdamas tik tuos garso įrašus, kurie yra jam naudingi – kuriuose vaikas sako, kad jį mušė, o ne tuos, kur vaikas pripažįsta, kad išsigalvojo ir taip nebuvo. Atsakovė taip pat nurodo, kad jos tėvas yra prisipažinęs, kad „vieną kartą pliaukštelėjo vaikui per užpakalį“, šiam neklausant. Tokio elgesio atsakovė nepateisina, tačiau pažymi, kad ji nėra atsakinga už kitų asmenų veiksmus. Atsakovė gyvena atskirai, šiuo metu vaikas su seneliu susitinka tik retkarčiais, ir dalyvaujant atsakovei, todėl joks realus ar menamas pavojus vaikui nekyla.
10.5. Atsakovė paaiškina, kad apeliantas yra linkęs į visapusišką kontrolę, siekį valdyti ir palenkti savo valiai aplinkinius asmenis. Nurodo, kad apelianto maniją kontrolei patvirtina ir nuolatinis bendravimo su atsakove įrašinėjimas. Kaip matyti iš pateiktų teismui garso įrašų, toks įrašinėjimas vyko ne tik prasidėjus teismo procesui, bet ir anksčiau, netgi šalių konfidencialaus bendravimo su šeimos santykių specialistu metu. Tai atsakovės vertinimu parodo, kad apeliantas jau tada rinko įvairius įrodymus, siekdamas ne realaus santykių atkūrimo, o turėti spaudimo, šantažo priemonių su tikslu jas panaudoti reikiamu metu. Atsakovė mano, kad tokie garso įrašai, a) atlikti be jos žinios ir sutikimo, b) padaryti konfidencialaus bendravimo metu, c) užduodant provokuojamo, menamo pobūdžio klausimus, yra neteisėti, pažeidžia jos teises į privatų gyvenimą ir turėtų būti teismo nepripažinti leistinais įrodymais.
10.6. Atsakovė, priešingai nei nurodo apeliantas, paaiškina, kad jis jokių sąlygų bendrauti su vaiku jai nėra suteikęs. Paaiškina, kad dažniausiai bendrauti su vaiku atsakovei yra draudžiama. Apeliantas niekada neatsiliepia į telefono skambučius, reikalaudamas rašyti tik SMS žinutes, į kurias jis atsako tik tada, kai jam patogu (praėjus laikui, pasikeitus planams ir t. t., kada galimybės bendrauti su vaiku atsakovei jau būna pasikeitusios), atsakovė verčiama „budėti“ prie telefono, neturėti jokių kitų planų, laukti, kol apeliantas atsakys. Pažymi, kad apelianto rašytose žinutėse akcentuojama, kad ji gali matytis su vaiku tik kas antrą savaitgalį, nors teismo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka nenumato draudimų motinai matytis su vaiku ir visu kitu metu, kiek tai netrukdo įprastam vaiko gyvenimo grafikui, lavinimosi ir poilsio režimui, todėl atsakovė laiko, kad apeliantas nustatytą bendravimo tvarką pažeidžia.
10.7. Atsakovė taip pat, priešingai nei teigia apeliantas nurodo, kad ši gali būti vaiko globėja (rūpintoja), kadangi šiuo metu yra baigusi gydymą ir niekur nesigydo. Laikinasis nedarbingumas yra seniai pasibaigęs, ji yra dirbantis asmuo, t. y. laikoma sveika, darbovietėje yra teigiamai charakterizuojama. Taip pat pažymi, kad apeliantas nepagrįstai remiasi CK 3.269 straipsnio nuostatomis, jas aiškindamas plečiamai. Šios nuostatos taikomos tik sprendžiant dėl vaiko globėjo (rūpintojo) paskyrimo, bet ne nustatant vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
12. Teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
13. Apeliantas su atskiruoju skundu, o atsakovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus. Apeliantas pateikė: 1) 2023 m. birželio 18 d., garso įrašą; 2) 2023 m. birželio 25 d. pokalbio per „Facebook Messenger“ garso įrašą; 3) Ištrauką iš 2022 m. rugpjūčio 18 d. apelianto ir atsakovės pokalbio su porų konsultantu; 4) 2023 m. birželio 22 d. UAB (duomenys neskelbtini) apelianto charakteristiką; 5) 2023 m. birželio 22 d. UAB (duomenys neskelbtini) patvirtinimą dėl darbuotojo darbo įmonių grupės įmonėse; 6) 2023 m. birželio 22 d. apelianto ir atsakovės susirašinėjimą; 7) 2023 m. birželio 4 d. garso įrašą. Atsakovė pateikė SMS žinučių išrašus.
14. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu. Šiuo atveju dalis įrodymų galėjo būti šalių pateikti pirmosios instancijos teismui nors ir keletą įrodymų datuoti vėlesne data, tačiau pvz. 2023 m. birželio 18 d. garso įrašas galėjo būti pateiktas teismui, kadangi skundžiama nutartis priimta 2023 m. birželio 19 d., taip pat dalis rašytinių įrodymų gauti jau po ginčijamos nutarties priėmimo dienos, nors pvz. kaip ir apelianto charakteristika, galėjo būti gauta ir anksčiau, dalis naujai pridedamų įrodymų neturi esminės reikšmės bylos nagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų nepriima, nevertina ir dėl jų nepasisako. Teismas pažymi, kad apeliacine tvarka vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą į aplinkybes, atsiradusias po skundžiamos nutarties priėmimo, remiantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi (338 straipsnis), nėra atsižvelgiama.
Dėl bylos faktinių aplinkybių
15. Apeliantas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei prašydamas panaikinti santuokos apskaitos akto įrašą civilinės metrikacijos įstaigoje dėl kito sutuoktinio kaltės.
16. Apeliantas 2023 m. balandžio 5 d. pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašė nustatyti nepilnamečio vaiko L. V., gim. (duomenys neskelbtini), laikinąją gyvenamąją vietą kartu su tėvu (apeliantu); priteisti iš atsakovės laikiną išlaikymą nepilnamečiui sūnui po 273 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo, paskiriant apeliantą nepilnamečiui vaikui priteisto laikino išlaikymo tvarkytoju uzufrukto teise; nustatyti laikinąją atsakovės bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką.
17. Atsakovė 2023 m. gegužės 8 d. pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašė nustatyti nepilnamečio vaiko L. V., gim. (duomenys neskelbtini), laikinąją gyvenamąją vietą kartu su motina (atsakove); priteisti iš apelianto laikiną išlaikymą nepilnamečiui sūnui po 273 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo, paskiriant atsakovę nepilnamečiui vaikui priteisto laikino išlaikymo tvarkytoju uzufrukto teise; nustatyti laikinąją apelianto bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką.
18. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 19 d. nutartimi tenkino apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovei dėl 2023 m. gegužės 19 d. teismo nutarties pateikus atskirąjį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 19 d. šį skundą tenkino ir nutarė – panaikinti 2023 m. gegužės 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta su apeliantu, nustatyta atsakovės bendravimo su sūnumi tvarka ir iš atsakovės priteistas 200 Eur kas mėnesį išlaikymas sūnui, priteistų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskiriant apeliantą.
19. Apeliantas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 19 d. nutartį panaikinti, atsakovės atskirąjį skundą atmesti ir 2023 m. gegužės 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo
20. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo panaikinęs 2023 m. gegužės 19 d. nutartį, kuria nustatyta vaiko laikina gyvenamoji vieta kartu su tėvu, nustatyta bendravimo tvarka bei išlaikymas, ir skundžiama nutartimi nusprendęs laikinąsias apsaugos priemones panaikinti, vaiko laikinos gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nenustatymas sukels ne tik šalims, bet ir vaikui problemų, sumaišties bei nurodo, kad gali kilti konfliktai, kas sukels vaikui įtampos ir nesaugumo jausmą.
21. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 2 dalis). CPK 147 straipsnio 3 dalis numato, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Tokiu atveju prašyme turi būti nurodytos priežastys, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, ir pateikti įrodymai, patvirtinantys grėsmę pareiškėjo interesams. Vadinasi, laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio pareiškimo gali būti taikomos nustačius visumą aplinkybių: 1) ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto; 2) įrodymais patvirtinta grėsmė pareiškėjo interesams; 3) ieškinio reikalavimai prima facie yra pagrįsti.
22. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas gali nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Laikinas iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas gali būti taikomas esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-47-340/2021; 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-1240-852/2020). Ši laikinoji apsaugos priemonė yra išimtinio pobūdžio, ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams vieno iš tėvų pusės. Taigi turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės, o pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą tenka būtent prašančiam taikyti tokią procesinio pobūdžio priemonę. Tuo atveju, kai iš bylos duomenų galima konstatuoti, kad nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nenustatymas su vienu iš tėvų galėtų būti žalingas tam nepilnamečiam vaikui, būtina nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Pažymėtina, jog, atsižvelgiant į teisme nagrinėjamo ginčo pobūdį ir specifiką, teismas neturi remtis vien grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui kriterijumi: sprendžiant dėl nurodyto pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės taikymo prioritetas teiktinas nepilnamečio vaiko interesams.
23. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas ir viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.
24. CK 3.156 straipsnyje nustatyta, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios, todėl tiek motina, tiek tėvas yra vienodai atsakingi už tėvų valdžios įgyvendinimą ir turi lygias su savo vaikais susijusias teises ir pareigas, nesvarbu, ar tėvai gyvena santuokoje, skyrium ar santuoka nutraukta. Įstatymu yra užtikrinta vaiko teisė bendrauti su tėvais, jei tai nekenkia vaiko interesams, vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu kur tėvai gyvena (CK 3.161 straipsnio 3 dalis, 3.170 straipsnio 2 dalis). Tėvams nesutariant dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, teismas gali nustatyti bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką (CK 3.170 straipsnio 4 dalis). Taigi, laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas yra tikslingas siekiant išvengti konfliktinių situacijų bei siekiant apsaugoti vaiko interesą bendrauti su abiem tėvais. Teismas nustato bendravimo tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jeigu nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 straipsnio 2 dalis).
25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročiusir, norus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-969/2020). Skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam, o privalo siekti geriausių vaiko interesų užtikrinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-378/2021).
26. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2023 m. birželio 19 d. nutartimi sprendė, kad apeliantas yra tam tikra prasme pranašesnėje padėtyje prieš atsakovę. Teismas atkreipė dėmesį, kad apeliantas nepaneigė aplinkybės, kad sūnus nemažą savo vaikiško gyvenimo dalį praleido bute (duomenys neskelbtini) gatvėje. Atsakovė nurodė, kad ji rūpinosi sūnumi nuo jo gimimo, aukojo dėl jo karjerą, o apeliantas bandydamas paneigti šiuos atsakovės teiginius, nurodė, kad atsakovė nėštumo laikotarpiu niekada negamino valgyti, netvarkė namų ir pan., t. y. atsikirsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės naudai, apeliantas atsikirtinėjo pretenzijomis atsakovei dėl buities darbų. Todėl pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovės argumentai leidžia teigti, kad ji turi motinystės jausmą, ji turi emocinį ryšį su sūnumi ir siekia jo neprarasti, o apelianto motyvai labiau leidžia manyti apie norus valdyti procesus, kiek tai susiję su sūnaus auklėjimu ir bendravimu su juo, todėl teismas sprendė, kad nagrinėtinu atveju tikslinga panaikinti 2023 m. gegužės 19 d. nutartį, kuria buvo pritaikytos apelianto prašytos laikinosios apsaugos priemonės.
27. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. gegužės 19 d. nutartimi nustatė, kad apeliantas prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodė, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu vaikas daugiau negu mėnesį gyvena su apeliantu (prašymas pateiktas 2023 m. balandžio 5 d.). Atsakovė nurodė, kad ieškinį su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių apeliantas pateikė tuo metu, kai atsakovė gydėsi ligoninėje, o atsakovei grįžus iš ligoninės bendravimas vyksta pagal tokią tvarką: vaikas savaitę būna su tėvu, savaitę su motina.
28. Iš bylos duomenų nustatyta, kad bylos šalių prašoma nustatyti laikina bendravimo su vaiku tvarka yra analogiška. Ginčo šalys laikėsi pozicijos, kad skyriumi gyvenantis tėvas (motina) bendrauja su vaiku porinių savaičių savaitgaliais, skyrium gyvenančiam tėvui (motinai) sudaromos galimybės bendrauti ir matytis su vaiku konkrečių švenčių ar kitomis dienomis, skyrium gyvenančiam tėvui (motinai) sudaromos sąlygos netrukdomai bendrauti su vaiku betarpiškai ar telefonu, kitomis el. ryšių priemonėmis, taip pat teikiama informacija, susijusi su vaiko auklėjimu, sveikata ir kita.
29. Kai tėvai nesutaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti arba atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, jog abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).
30. Apeliantas teigia, kad šis turi galimybę rūpintis ir rūpinasi vaiku, atsakovė teigia priešingai, nurodo, kad apeliantas dirba daugelyje įmonių, dėl savo darbo ypatumų neturi laiko kada galėtų pasirūpinti vaiku. Apeliacinės instancijos teismo pažymėtina, kad šioje proceso stadijoje, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (ne)būtinumo, nėra tiriami bei vertinami byloje esantys įrodymai, nenustatinėjama, kuris iš tėvų turi galimybę nuolat (nepertraukiamai) rūpintis vaiku dėl gyvenimo būdo, darbo grafiko ir kitų aplinkybių. Atsakovė taip pat pažymi, kad apeliantas neleidžia jai bendrauti su vaiku, tačiau iš byloje esančių duomenų pvz., kartu su atskiruoju skundu dėl 2023 m. gegužės 19 d. pateiktų rašytinių įrodymų (SMS žinučių) matyti, kad apeliantas stengėsi derinti laiką kada atsakovė galėtų pabendrauti su vaiku, tiesa, atsakovas atkakliai laikėsi pozicijos dėl laiko paėmimo ne atsakovės savaitėmis, tačiau dėjo pastangas, kad atsakovė galėtų susiskambinti su sūnumi ir pabendrauti. Taip pat atsakovė teigia, kad vaikas nelanko darželio, kadangi būna išvežamas į kaimą, tačiau tai laikyti tik deklaratyviais teiginiais, kadangi į bylą nėra pateikto jokio raštiško įrodymo. Akivaizdu tai, kad jei būtų pažeisti vaiko interesai, jis būtų izoliuotas, nelankytų darželio, darželio personalas apie tai praneštų bei apie tai informuotų abu tėvus ir esant reikalui vaikų teisių apsaugos specialistus. Dar kartą pažymėtina, jog skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam, o privalo siekti geriausių vaiko interesų užtikrinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-378/2021).
31. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas teigia, jog vaikas apie mėnesį laiko gyveno su juo, kol atsakovė gydėsi ligoninėje, jis yra pripratęs prie aplinkos, tačiau atsakovė teigia, kad po atsakovės grįžimo į namus, vaikas leido laiką kartu su abiem tėvais, pasak jos vaikas vieną savaitę būdavo su motina, kitą su tėvu. Apeliantas siekdamas įtikinti apeliacinės instancijos teismą dėl skundžiamos nutarties panaikinimo, papildomai nurodo, kad motina bei jos tėvas prieš vaiką naudojo fizinį smurtą, atsakovė teigia, kad vaikas galimai išsigalvoja, kad šios tėvas naudojo fizinį smurtą prieš šalių sūnų, tačiau kitoje atsiliepimo dalyje patvirtina, jog šį faktą pastaroji žino, tačiau kvestionuoja ir kitos šalies (tėvo) artimųjų elgesį su vaiku, kadangi vaikas galimai naudoja necenzūrinius žodžius, kuriuos galimai išmoko iš apelianto artimos aplinkos, taip pat nurodo, kad negalima spręsti, jog prieš vaiką nėra naudojamas fizinis smurtas ir šiam būnant pas atsakovo artimuosius. Akivaizdu, kad tarp šalių yra kilęs konfliktas dėl vaiko laikinos gyvenamosios vietos bei bendravimo tvarkos nustatymo, siekiama savo pozicijas apginti neįrodytais teiginiais. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, akcentuoja, kad šiuo atveju kvestionuotinas ir vaiko elgesys, manytina, kad būnant tokio amžiaus ((duomenys neskelbtini) gim.) vaikui bet kuri pusė gali būti įtaigi. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog 2023 m. balandžio 17 d. vaikas vaikų teisių specialistams išreiškė norą gyventi su tėvu, tačiau kai buvo apsilankyta pas motiną į namus, kuriuose tuo metu buvo vaikas, nors šis, iš atsakovės teiginių, buvo aprengtas, tvarkingas, vaikų teisių specialistai neuždavė tokio paties klausimo koks buvo užduotas vaikui esant tėvo namuose. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovė rūpinosi sūnumi nuo gimimo – žindė iki 3,5 metų amžiaus, aukojo savo karjerą, ėmė motinystės ir vaiko priežiūros atostogas, daug kartų kartu gulėjo ligoninėse, tačiau taip pat matyti, kad vaikas nereiškia jokių priekaištų laikinai gyvenant su tėvu. Tačiau iš bylos duomenų matyti ir tai, kad apeliantas nors ir stengėsi suteikti galimybes apeliantei bendrauti su vaiku, tačiau matyti, kad realių galimybių, kuriomis būtų užtikrintas atsakovės bendravimą su vaiku duomenų nėra, t. y. atsakovė teigia, kad apeliantas nesilaiko ir teismo nutartimi nustatytos tvarkos, nes teismas nustatęs apeliantui sąlygą užtikrinti sūnui netrukdomai bendrauti betarpiškai ar telefonu ar kt. ryšio priemonėmis.
32. Aptarus tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju darytina išvada, jog, atsakovė (motina) turi emocinį ryšį su sūnumi ir siekia jo neprarasti, tačiau nustačius laikiną gyvenamąją vieta pas apeliantą (tėvą) bei bendravimo tvarką, apeliantas iš esmės patenka į geresnę padėtį nei atsakovė.
33. Atsižvelgiant į tai, jog tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios, todėl tiek motina, tiek tėvas yra vienodai atsakingi už tėvų valdžios įgyvendinimą ir turi lygias su savo vaikais susijusias teises ir pareigas, nesvarbu, ar tėvai gyvena santuokoje, skyrium ar santuoka nutraukta, taip pat atsižvelgiant ir į tai, jog vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti arba atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, jog abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia, spręstina, kad nagrinėtinu atveju emocinis ryšys tarp vaiko ir motinos yra susilpnėjęs, tarp šalių kyla konfliktai dėl bendravimo tvarkos su vaiku, kas galimai kelia stresą ir bylos šalių vaikui, todėl šią turėtų būti siekiama atkurti/išlaikyti, todėl pirmosios instancijos teismas 2023 m. birželio 19 d. nutartimi pagrįstai panaikino 2023 m. gegužės 19 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir pažymėjo, kad šalių bendravimo tvarkos su sūnumi klausimai turi būti derinami iš naujo.
Dėl bylos procesinės baigties
34. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, pirmosios instancijos teismas 2023 m. birželio 19 d. nutartimi pagrįstai nusprendė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 19 d. nutartį panaikinti, todėl skundžiamos nutarties atskirojo skundo pagrindais nėra pagrindo naikinti, atskirasis skundas atmetamas ir skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
35. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
apelianto (ieškovo) A. V. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos priėmimo dienos.