Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-615-317/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-11-12
Bylos Nr.: 1A-615-317/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-01337-2019-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aurelijus Rauckis, Algirdas Jaliniauskas, Danguolė Šiugždinytė
Nuteistasis: E. J.
Advokatai: Ričardas Lilas

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-615-317/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01337-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.4.6.1; 2.4.7 (S)

Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aurelijaus Rauckio ir Danguolės Šiugždinytės,

sekretoriaujant Ingai Mieldažytei,dalyvaujant prokurorui Vidui Kilinskui,nuteistojo E. J. gynėjui advokatui Ričardui Lilui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. gynėjo advokato Ričardo Lilo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2019 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 55 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas E. J. sulaikyme nuo 2019 m. sausio 9 d. iki 2019 m. sausio 11 d. (2 dienos) išbūtas laikas, vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai arešto parai.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir juo paskirtos bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti bausmę, panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. J. nuteistas už tai, kad jis 2019 m. sausio 9 d. apie 14.00 val. namų, esančių (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žodinio konflikto metu tyčia panaudojo fizinį smurtą J. I. atžvilgiu, t. y. sudavė jam kumščiu ir kojomis į veidą ne mažiau kaip tris smūgius, tokiu būdu padarė poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, dešinio žando srityje, odos nubrozdinimus dešiniame skruoste, nosies nugarėlėje ir taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo J. I. sveikatą.

Žemesnės instancijos teismas

2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, sprendė, jog E. J., nukentėjusiojo J. I. ir liudytojos D. S. teisme duotus parodymus ir kartu jų keliamą versiją, kad E. J. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje kumščiu nukentėjusiajam į veidą nesudavė ir sužalojimų nepadarė, paneigia kiti byloje surinkti įrodymai - liudytojų K. S., G. C., G. V. ir V. S. parodymai, vaizdo ir garso įrašas iš įvykio vietos, specialisto išvada, bei konstatavo, jog byloje neginčytinai įrodyta, kad nukentėjusysis buvo sužalotas ne jam pačiam nugriuvus, o dėl to, kad jo atžvilgiu, suduodamas ne mažiau kaip tris smūgius rankomis ir kojomis, smurtavo E. J..

3. Apeliaciniu skundo nuteistojo E. J. gynėjas advokatas Ričardas Lilas prašo Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2019 m. gegužės 24 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nesivadovavo nuteistojo, nukentėjusiojo bei liudytojos D. S. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais. Visiškai nesuprantama kodėl teismas neatsižvelgė į nuteistojo paaiškinimus, kurie buvo nuoseklūs viso proceso metu, kai tuo tarpu nukentėjusysis savo parodymus keitė. Nuteistojo įsitikinimu, ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus J. I., laikydamas ant jo pyktį, melavo, o teisme, suprasdamas, kad elgiasi nesąžiningai, davė teisingus parodymus. Skunde apeliantas taip pat nurodo nesutinkantis su apylinkės teismo išvada, jog nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu vykdytų apklausų metu užregistruotų aplinkybių teisingumą patvirtino šias apklausas atlikę pareigūnai G. V. ir V. S.. Anot nuteistojo gynėjo, šių liudytojų parodymais teismas neturėjo vadovautis, kadangi jie 2019 m. sausio 9 d. į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), atvykę nebuvo ir paties konflikto nematė. Tuo tarpu 2019 m. sausio 9 d. atvykusiems pareigūnams K. S. ir G. C., nukentėjusysis negalėjo duoti nuoseklių parodymų, nes jam buvo nustatytas 2,95 promilių girtumas, ką skundžiamoje nutartyje pažymėjo ir pats teismas. Nesutiktina ir su teismo išvada, kad įvykio vietoje padarytas vaizdo ir garso įrašas patvirtina, kad nukentėjusysis, atvykus policijai, buvo sąmoningas, kadangi ji prieštarauja teismo nustatytai aplinkybei dėl nukentėjusiojo girtumo laipsnio. Anot apelianto, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, apylinkės teismas neturėjo vadovautis ir specialisto išvada, kadangi nurodydamas, jog nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai nėra būdingi griuvimui, specialistas nekonstatavo, jog jie atsirado kitu būdu ir kategoriškai nepaneigė, kad jie negalėjo atsirasti griūnant.

3.2. Apibendrindamas visa, kas išdėstyta apeliaciniame skunde, nuteistojo gynėjas nurodo, jog apylinkės teismas neišsamiai ir netinkamai ištyrė įrodymus, nepašalino visų byloje esančių abejonių ir padarė formaliais motyvais ir prielaidomis grįstas išvadas, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. Dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis.

Šalies argumentai

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo E. J. gynėjo advokato Ričardo Lilo apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

7. Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu buvo daromos išvados dėl E. J. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Skunde iš esmės teigiama, jog apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas ignoravo E. J. teisinančius įrodymus - paties nuteistojo, nukentėjusiojo bei liudytos D. S. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, bei nepagrįstai rėmėsi liudytojų G. V., V. S., K. S. ir G. C. parodymais, vaizdo ir garso įrašu iš įvykio vietos bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, su šiais skundo argumentais sutikti negali ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais remiantis grindžiamos teismo išvados, nesivadovaujama nukentėjusiojo J. I., liudytojos D. S. parodymais bei paties nuteistojo teisme duotais paaiškinimais apie įvykio aplinkybes. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta.

8. Kaip matyti iš bylos medžiagos, savo kaltės dėl nukentėjusiajam padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo nuteistasis nepripažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios - nors viso proceso metu neneigė to, jog kaltinime nurodytu metu ir vietoje vartojo alkoholinius gėrimus kartu su R. E., D. S. ir nukentėjusiuoju J. I., bei to, kad išgertuvių metu tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko žodinis konfliktas, tačiau tvirtino, jog pats nukentėjusysis sudavė jam smūgius į veido sritį, o jis jokio smurto J. I. atžvilgiu nenaudojo (b. l. 56-67, 61). Teisme nuteistasis papildomai nurodė, jog nukentėjusysis susižalojo griūdamas dėl neblaivumo (b. l. 144). Sekančią dieną po įvykio apklaustas nukentėjusysis J. I. patvirtino, jog kaltinime nurodytą dieną girtavo kartu su R. E., E. J., D. S., taip pat nurodė, jog tarp jo ir nuteistojo kilo žodinis konfliktas, tačiau teigė, jog būtent E. J. konflikto metu sudavė jam ranka į veidą, po to nutempė jį nuo lovos ir ėmė koja spardyti jam galvą, dėl ko nukentėjusysis prarado sąmonę (b. l. 14). Papildomos apklausos metu J. I. patvirtino savo ankstesnius parodymus bei patikslino, jog negali pasakyti kiek smūgių jam buvo suduota po to, kai nukrito ant žemės, ir kas vyko toliau, kadangi prarado sąmonę, kad E. J. jam iš kojos smūgiavo į galvą jam pasakojo D. S. (b. l. 16). Liudydamas teisme nukentėjusysis pakeitė parodymus ir nurodė, jog nuteistasis jam kojomis smūgių nesudavė, bei iš esmės patvirtino nuteistojo iškeltą versiją, jog sužalojimai galėjo atsirasti jam pačiam griūnant. Nukentėjusysis taip pat parodė, jog pats nieko nepamena, kadangi buvo girtas, tai, kad jis pats krito, trenkėsi į lovos kampą, jam papasakojo D. S. ir R. E. (b. l. 144).

9. Teisme apklausta liudytoja D. S. parodė, jog tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo įvykus žodiniam konfliktui, smurtinius veiksmus panaudojo tik nukentėjusysis, trenkdamas nuteistajam į lūpas ir ausį. Nukentėjusysis buvo labai girtas, todėl atsistojęs krito ir trenkėsi į medinį stalą, vėliau nuo stalo krito ant žemės, dėl ko nusibrozdino veidą (b. l. 145). Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisiamajame posėdyje buvo pagarsinti D. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja nurodė, kad, kilus žodiniam konfliktui tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo, J. I. sudavė delnu E. J. per ausį, po ko pastarasis sudavė J. I. kumščiu į akį, kiek kartų sudavė pasakyti negali. Po smūgių J. nukrito ant žemės, kadangi buvo girtas. Kai R. E. pamatė, kad tarp J. I. ir E. J. kilo konfliktas, ji išėjo į lauką ir iškvietė policijos pareigūnus. Ji (D. S.) tuo metu liko sėdėti kambaryje ant fotelio, kadangi vaikšto tik su ramentais, todėl matė tolesnę jų konflikto eigą, kuomet E. J. pradėjo spardyti J. I. kojomis. Kiek kartų ir į kurias kūno vietas E. J. spyrė J. I. pasakyti negali, jai atrodo, kad buvo smūgiuota į ranką ir daugiau nei vieną kartą (b. l. 32). Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu D. S. duotus parodymus, liudytoja nurodė, jog nuteistasis nukentėjusiajam iš kojos nesmūgiavo, į veidą nesudavė, trenkė tik į petį, teisingi yra jos parodymai, duoti teisme, ikiteisminio tyrimo metu ji melavo. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo apklausta ir išgertuvėse kartu su nukentėjusiuoju ir nuteistuoju dalyvavusi R. E., kuri, pasinaudodama teise atsisakyti duoti parodymus prieš savo artimąjį giminaitį, teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymus atsisakė. Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, apylinkės teismas pagarsino šios liudytojus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuomet ji nurodė, jog prasidėjus žodiniam konfliktui, E. J. sudavė kumščiu smūgį į veidą J. I., kiek tiksliai smūgių sudavė pasakyti negali. Po smūgio J. I. nenukrito. Po to, ji išėjusi į lauką paskambino bendruoju pagalbos telefonu. Grįžusi iš lauko, pamatė, jog J. I. guli ant žemės tarp lovos ir stalo, jam buvo praskeltas skruostas, bėgo kraujas (b. l. 28).

10. Iš aukščiau išdėstytų nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų matyti, jog teisme parodymus pakeitė ne tik nukentėjusysis, bet ir liudytoja D. S.. Nors D. S. teigė ikiteisminio tyrimo metu melavusi, tačiau jokios priežasties, lėmusios melagingų, E. J. nenaudingų parodymų davimą, liudytoja nenurodė, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Tuo tarpu nukentėjusysis teisme paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai buvo užrašyti teisingai, o jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų pakeitimą bylą nagrinėjant teisme lėmė tai, kad jis susitaikė su E. J. ir nenori su juo pyktis. Tokie nukentėjusiojo parodymai paneigia apeliaciniame skunde nurodytą argumentą, jog ikiteisminio tyrimo metu J. I. davė neteisingus parodymus E. J. atžvilgiu, nes ant jo pyko. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog kokios priežastys galėjo paskatinti tokią nukentėjusiojo emociją (pyktį), nuteistasis nenurodė nei pirmosios instancijos teisme, nei apygardos teisme. Taigi akivaizdu, jog toks skundo argumentas yra visiškai deklaratyvus. Pažymėtina ir tai, jog abejonių nukentėjusiojo ir liudytojų D. S. ir R. E. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turiniu nekilo ir jų apklausas atlikusiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams G. V. ir V. S.. Apklausiama teisme G. V. parodė, jog, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, J. I. nurodė, kad jo santykiai su E. J. yra geri, tuo tarpu V. S. tvirtino, jog nukentėjusysis apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu dėl savo parodymų nedvejojo, aiškiai įvardijo kas jį sužalojo, pagrindo manyti, kad jis apkalba E. J., nebuvo, be to, sutapo jo ir liudytojos D. S. parodymai (b. l. 169). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, jog liudytojais teisme apklausti policijos pareigūnai G. V. ir V. S. tiesiogiai tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo vykusiame konflikte nedalyvavo, nebuvo atvykę ir į įvykio vietą, tačiau vertinant juos bendrame kontekste su kitais įrodymais, šių liudytojų parodymai yra reikšmingi, sprendžiant, kurioje baudžiamojo proceso stadijoje duotais nukentėjusiojo ir liudytojos D. S. parodymais turi būti vadovaujamasi, todėl jie pagrįstai priskirtini E. J. kaltę pagrindžiantiems įrodymams.

11. Be to, tai kad E. J. smurtauja nukentėjusiojo atžvilgiu, dar būdama įvykio vietoje R. E. nurodė paskambinusi Bendrajam pagalbos centrui. Tai, kad E. J. panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį tiek D. S., tiek R. E. bei nukentėjusysis nurodė ir tretiesiems asmenis - į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams G. C. ir K. S., ką pastarieji patvirtino apklausti teisme. Liudytojai K. S. ir G. C. buvo apklausti ir ikiteisminio tyrimo metu, neatitikimų tarp jų parodymų, duotų skirtingose baudžiamojo proceso stadijose, apygardos teismas nenustatė. Tai, kad įvykio vietoje liudytojų akivaizdoje nukentėjusysis patvirtino, jog buvo sumuštas būtent nuteistojo, patvirtina ir vaizdo įrašas, kuriame J. I. užfiksuotas sakantis, jog jį sužalojo E. J.(b. l. 152). Teisėjų kolegijos nuomone, visos šios aplinkybės rodo, jog E. J. apkaltinimas nukentėjusiojo sužalojimu iš karto po įvykio bei duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu nebuvo iš anksto šių asmenų apgalvotas planas, siekiant pastarajam dėl kokių tai priežasčių atkeršyti. Parodymų pakeitimą teisme apeliacinės instancijos teismas laiko siekiu padėti E. J., kuris yra nukentėjusiojo sugyventinės anūkas bei liudytojos D. S. sesers anūkas, išvengti baudžiamosios atsakomybės.

12. Nors J. I. įvykio metu iš tiesų buvo neblaivus (policijos pareigūnai įvykio vietoje nukentėjusiajam alkotesteriu nustatė 2,95 promilių girtumą), tačiau tai savaime nereiškia, jog nukentėjusysis klaidingai suvokė visas įvykio aplinkybes ir iš karto po įvykio policijos pareigūnams jo nurodyta aplinkybė, kad jį sumušė būtent nuteistasis E. J., neatitiko realios konflikto eigos. Juo labiau, kad šį faktą, kaip jau minėta, tiek į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams, tiek ikiteisminio tyrimo metu patvirtino R. E. bei D. S., kurių gebėjimu dėl neblaivumo adekvačiai suprasti situaciją, atgaminti įvykio eigą, apeliantas neabejoja. Pažymėtina ir tai, kad teigdamas, jog nukentėjusysis negalėjo nurodyti policijos pareigūnams teisingų aplinkybių, kadangi įvykio metu jam buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis, tačiau tuo pačiu bandydamas įrodyti, jog teismas privalėjo remtis E. J. parodymais ir patikėti jo pateikta versija apie konflikto eigą, apeliantas prieštarauja pats sau, kadangi nuteistasis įvykio metu taip pat buvo neblaivus ir jam nustatytas girtumo laipsnis - 3,36 promilės, netgi viršijo nukentėjusiajam J. I. nustatytą girtumo laipsnį.

13. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nukentėjusiojo ir liudytojos D. S. teisme duoti parodymai negali būti laikomi patikimais ne tik dėl to, kad jie prieštarauja liudytojų K. S., G. C., G. V. ir V. S. parodymams, vaizdo ir garso įraše iš įvykio vietos užfiksuotiems duomenims bei jų pačių ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, bet ir dėl to, kad jie nesutampa tarpusavyje ir yra nenuoseklūs nurodant nukentėjusiojo kritimo, kurio metu jis neva tai susižalojo, mechanizmą. Nukentėjusysis teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog griūdamas trenkėsi į lovos kampą, tuo tarpu liudytoja D. S. parodė, kad krisdamas J. I. trenkėsi į medinį stalą, po to krito ant žemės. Toks parodymų neatitikimas šioje dalyje, kartu vertinat kitus byloje surinktus įrodymus ir ypatingai tą faktą, kad ikiteisminio tyrimo metu nei J. I. ir (ar) D. S., nei pats nuteistasis E. J. nekėlė versijos, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti dėl to, kad dėl girtumo neišlaikęs pusiausvyros nukrito, leidžia pagrįstai spręsti, jog teisme E. J., D. S. ir paties nukentėjusiojo nurodyta versija, kad specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus J. I. patyrė dėl savo paties neatsargumo, yra išgalvota. Šią aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegijos daromą išvadą dar labiau sustiprina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurios 4 punkte nurodoma, jog J. I. konstatuoti sužalojimai nėra būdingi griuvimui (b. l. 42). Nors tokia specialisto išvada nėra kategoriška, tačiau tai savaime nereiškia, jog teismas negali ja remtis, kai ji ne tik kad neprieštarauja kitiems byloje surinktiems duomenims, bet ir juos papildo. Pažymėtina, jog tokią poziciją šiuo klausimu formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio praktikoje pripažįstama, jog vien tai, kad ekspertų ar specialistų išvados yra tikėtinos, savaime nepaneigia jų pagrįstumo ir nereiškia, kad teismas, remdamasis minėtomis išvadomis, padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-699/2016).

14. Aukštesniojo teismo vertinimu, išdėstytų argumentų visuma leidžia spręsti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai vadovavosi liudytojų K. S., G. C., G. V. ir V. S. parodymais, vaizdo ir garso įrašu iš įvykio vietos, specialisto išvada, kurie patvirtino ikiteisminio tyrimo metu apklaustų D. S., R. E. bei J. I. parodymus. Apylinkės teismas, remiantis šiais duomenimis, pagrįstai atmetė nuteistojo, nukentėjusiojo bei liudytojos D. S. teisme duotus parodymus. Aukščiau aptartų duomenų pakanka nuteistojo E. J. kaltei nustatyti ir paneigti teisme iškeltą gynybinę versiją, kad nukentėjusysis susižalojo pats. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, kad E. J. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai, t. y. fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimas (kumščiu ir kojomis į veidą suduoti ne mažiau kaip trys smūgiai), padariniai – padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, priežastinis ryšys tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių, bei subjektyvieji požymiai – tiesioginė tyčia – suduodamas ne vieną smūgį koja ir kumščiu nukentėjusiajam į galvos sritį, E. J. suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir jų norėjo.

15. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, jog Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2019 m. gegužės 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti pilna apimtimi.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. J. gynėjo advokato Ričardo Lilo apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Algirdas JaliniauskasAurelijus RauckisDanguolė Šiugždinytė