Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Marytės Mitkuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. K. ir K. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 8 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-185-153/2007 pagal ieškovų R. K. ir K. K. ieškinį atsakovams M. K. ir akcinei bendrovei ,,Lietuvos draudimas“, tretieji asmenys A. R. ir A. R. , dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nurodė, kad 2003 m. balandžio 18 d. Basanavičiaus g., Jonavos mieste autoįvykio metu žuvo du asmenys (brolis ir sesuo) M. R. ir I. K. , ieškovo R. K. žmona bei K. K. motina. Jonavos rajono apylinkės teismas 2004 m. kovo 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-015-04/04 pripažino atsakovą M. K. kaltu pagal BK 281 straipsnio penktąją dalį bei pripažino R. K. , kaip civiliniam ieškovui, teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kadangi atsakovas M. K. savo civilinę atsakomybę buvo apdraudęs Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu AB „Lietuvos draudimas“, todėl žalą draudimo išmokos ribose privalo atlyginti draudikas AB „Lietuvos draudimas" ir atsakovas M. K. , tiek, kiek žalos neatlygina draudimo išmoka.

Jonavos rajono apylinkės teismas 2005 m. spalio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1257-657/2005 pagal ieškovų A. R. ir R. K. ieškinį atsakovui AB ,,Lietuvos draudimas“ dėl nuostolių atlyginimo priteisė iš atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas“ ieškovams po 1 932,12 Lt kapavietės sutvarkymo išlaidų, po 500 Lt advokato atstovavimo išlaidų.

Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą AB ,,Lietuvos draudimas“ atžvilgiu, tokia teismo išvada prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2005). Už atsakovo M. K. veiksmais padarytą žalą autoįvykio metu, kuris pripažintas draudiminiu įvykiu, draudikas AB ,,Lietuvos draudimas“ yra atsakingas neviršijant draudimo sutartyje numatytų sumų. Autoavarijoje žuvo du asmenys, žuvusiojo M. R. artimiesiems buvo priteista po 6 006 Lt neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam. Taigi iš draudimo išmokos asmeniui 30 000 Lt yra priteista ir išmokėta tik dalis – 12 012 Lt. Teismas nepagrįstai į 30 000 Lt išmoką asmeniui įskaičiavo R. K. atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas“ išmokėtas laidojimo ir maitintojo netekimo išlaidas, kapo sutvarkymo išlaidas, periodines išmokas ieškovės K. K. išlaikymui bei A. R. sumokėtas laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidas. Teismas savo išvadas grindė prieštaringomis tarpusavyje specialiosiomis normomis ir iš esmės tuo patvirtino, kad materialinės civilinės atsakomybės normos negali būti įgyvendinamos taikant specialiąsias normas. Tokia teismo pozicija pažeidžia CK 1.1 straipsnio pirmąją dalį, 1.2 straipsnį, 1.3 straipsnio pirmąją bei antrąją dalis. Teismas pažeidė teisinės valstybės principo elementus – teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą. Asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Konstitucijos 30 straipsnis suteikia asmeninę teisę į padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą pagal įstatymo nustatytą tvarką kai CK civilinės atsakomybės normomis nustatytas neturtinės žalos atlyginimas. Vadovaujantis Konstitucijos 29 straipsniu ir CPK 17 straipsniu, piliečių, kurie teismo posėdyje įgyja šalių procesinės teisės lygiateisiškumo principą – visi nukentėję asmenys turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą vienodomis sąlygomis. Nukentėjusiems A. R. ir A. R. priteista dalis neturtinės žalos iš draudiminės išmokos asmeniui, o nukentėjusiems R. K. ir K. K. nesuteikta teisė dalinai tenkinti neturtinę žalą šios išmokos pagrindu, nustačius, kad iš atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas“ neturtinė žala nepriteistina. Teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinę žalą iš atsakovo M. K. . Teismas tinkamai netaikė esminių žalos atlyginimo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003, 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2004, 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005). Teismas nevertino šeimos asmeniui ir visuomenei svarbos esmės. Nustatant atlygintinos žalos dydį teismas nelaikė reikšminga tos aplinkybės, kad atsakovas tuoj po žalos padarymo neatlygintinai perleido nuosavybės teise turėtą didelės vertės nekilnojamąjį turtą. Teismas kritiškai nevertino, kad būdamas kaltas dėl autoavarijos, objektyviai galėdamas numatyt, kad jo atžvilgiu gali būti pareikšti reikalavimai dėl padarytos žalos atlyginimo, elgdamasis sąžiningai, atsakovas galėjo susilaikyti nuo veiksmų, dėl kurių jo turtinė padėtis tapo iš esmės blogesnė. Dėl to atsakovo dabartinės turtinės padėties lygis negali būti laikomas vienu iš esminių kriterijų nustatant priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad žuvusiojo M. R. ir atsakovo M. K. didelis neatsargumas ir kaltė buvo žalos atsiradimo priežastimi. Teismas neįvertino ekspertizės išvadų, kad techninę galimybę išvengti susidūrimo atsakovas turėjo, o žuvusysis tik galėjo turėti. Teismas neįvertino autoįvykio dalyvių profesinės patirties, nes atsakovas dirbo vairuotoju virš 30 metų ir šiurkščiai pažeidė kelių eismo taisykles. Atsakovui nepažeidus kelių eismo taisyklių – neužkirtus žuvusiajam kelio, autoįvykis ir žuvusiojo motociklo greitis nesukeltų autoįvykio. Teismas nepagrįstai motyvavo neturtinės žalos sumažinimą dideliu žuvusiojo neatsargumu, nes jo veiksmai nelėmė žalos atsiradimo. Teismas neįvertino, kad didelis neatsargumas turi būti priskirtinas pačiam atsakovui, nes jo elgesys neatitiko normalių, paprastai reikalaujamų atidaus, atsargaus elgesio taisyklių, keliamų asmeniui, naudojančiam didesnio pavojaus šaltinį.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas M. K. prašo skundą atmesti. Nurodo, kad teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad tarp žuvusiojo M. R. veiksmų ir avarijos yra priežastinis ryšys. Taip pat teismas pagrįstai atsižvelgė į sunkią atsakovo turtinę padėtį. Atsakovas sutiko su apeliantų argumentais dėl to, kad dalis žalos atlyginimo turi būti priteista iš atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas“.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB ,,Lietuvos draudimas“ prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme numatyta žala asmeniui yra tapati neturtinei žalai. Žalą asmeniui šio įstatymo prasme, sudaro tiek turtinė, tiek neturtinė žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo (Įstatymo 2 str. 18 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4820/2005, 2006 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115/2006). AB ,,Lietuvos draudimas“ dėl ginčo įvykio jau yra išmokėjęs 30 057,15 Lt žalos asmeniui, todėl pagrįsta teismo išvada, kad jau yra išnaudota visa draudimo sutartimi nustatyta 30 000 Lt draudimo suma dėl žalos asmeniui. Aplinkybė, kad kiti nukentėjusieji gavo iš AB ,,Lietuvos draudimas“ didesnį žalos asmeniui atlyginimą, savaime nerodo asmenų lygybės prieš įstatymą principo pažeidimo. Ši situacija yra visiškai pagrįsta teisės aktais, o jos revizavimas pažeistų įsiteisėjusio teismo sprendimo stabilumo principą, nes dalis išmokėtų sumų yra priteistos įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Atsakovas AB ,,Lietuvos draudimas“ taip pat nurodo, kad teismas pagrįstai ir teisingai taikė mišrios kaltės taisykles, spręsdamas dėl reikalavimų atsakovo M. K. atžvilgiu pagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra būtų priimtas tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė, todėl bylą nagrinėja neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas“ atsakomybės ribų.

Atmesdamas ieškinio reikalavimus draudiko atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas“ atžvilgiu, teismas nurodė, kad pagal atsakovo M. K. civilinės atsakomybės draudimo sutartį ši draudimo kompanija žuvusiųjų šeimos nariams jau išmokėjo 30 057,15 Lt, tai yra jau viršijo sutartyje numatyta maksimalią 30 000 Lt draudimo išmoką dėl žalos asmeniui (b. l. 116).

Apeliantai su tokia teismo išvada nesutiko. Nurodė, kad tokia teismo išvada prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2005). Be to, jų nuomone, teismas nepagrįstai į 30 000 Lt išmoką asmeniui įskaičiavo ieškovui R. K. atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas“ išmokėtas laidojimo, kapo sutvarkymo ir maitintojo netekimo išlaidas, periodines išmokas ieškovės K. K. išlaikymui bei žuvusiųjų tėvui A. R. sumokėtas laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidas.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantų teiginius ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl draudiko AB ,,Lietuvos draudimas“ atsakomybės ribų bei dydžio yra pagrįsta bei teisėta.

Kaip žinoma, pagal CK 6.987 straipsnį bei Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 3 straipsnio pirmąją dalį, už atsakovo M. K. veiksmais ieškovams padarytą žalą autoįvykio metu, kuris pripažintas draudiminiu įvykiu, yra atsakingas, neviršijant draudimo sutartyje numatytų sumų, draudikas AB „Lietuvos draudimas“. Pagal atsakovo M. K. ir AB ,,Lietuvos draudimas“ sudarytą draudimo sutartį draudikas, įvykus draudiminiam įvykiui, įsipareigojo atlyginti 30 000 Lt žalą asmeniui ir 30 000 Lt turtui. Dėl šių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra. Kaip minėta, šalys nesutaria dėl to, kokia žala turėtų būti įtraukiama į tą draudiko įsipareigotą atlyginti 30 000 Lt dydžio žalą asmeniui: ieškovų nuomone – tai tik neturtinė žala, atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas“ teigimu, į šią sumą turi būti įtrauktos ir laidojimo bei kitos išlaidos.

Pagal CK 6.250 straipsnio antrąją dalį, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl asmens sveikatos sužalojimo. Civilinės atsakomybės draudimo santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas ir Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Jo taikymo praktika dėl išmokos asmeniui išmokėjimo buvo nevienoda, tačiau diskusijos tuo klausimu buvo užbaigtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išplėstinės kolegijos 2006 m. balandžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje O. V. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-115/2006, kurioje suformuota 2001 m. birželio 14 d. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo taikymo praktikos taisyklė, kad tais atvejais, kai draudiko įsipareigojama atlyginti žalos asmeniui rūšis (turtinė, neturtinė) neaptarta transporto priemonės savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje ir nekonkretizuota šiuos draudimo santykius reglamentuojančiose teisės normose, draudikas atsako asmeniui už abiejų rūšių žalą – turtinę ir neturtinę, kurios dydis ribojamas maksimalia sutartyje nustatyta draudimo asmeniui suma – 30 000 Lt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl minėtos normos taikymo, yra ne kartą pasisakęs, kad draudimo suma asmeniui apima ne tik turtinės, bet ir neturtinės žalos atlyginimą draudimo sumos ribose (civilinės bylos Nr. 3K-3-482/2005; Nr. 3K-3-509/2005, Nr. 3K-3-634/2005).

Kaip teisingai nurodė atsakovas AB ,,Lietuvos draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą, žalą asmeniui minėto įstatymo prasme, sudaro tiek turtinė, tiek neturtinė žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo (Įstatymo 2 str. 18 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4820/2005, 2006 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115/2006). Dėl to, atsakovui AB ,,Lietuvos draudimas“ dėl ginčo įvykio išmokėjus 30 057,15 Lt žalos asmeniui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog jau yra išnaudota visa draudimo sutartimi nustatyta 30 000 Lt draudimo suma, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad ieškininiai reikalavimai šiai draudimo bendrovei yra atmestini, o ieškovų patirtą neturtinę žalą privalo atlyginti atsakingas už šios žalos padarymą asmuo – atsakovas M. K. (CK 6.254 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus, jog minėta teismo išvada pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą. Apeliantai šiuos teiginius grindė nurodydami, jog nukentėjusiems A. R. ir A. R. priteista dalis neturtinės žalos iš draudiminės išmokos asmeniui, o nukentėjusiems R. K. ir K. K. nesuteikta teisė dalinai tenkinti neturtinę žalą šios išmokos pagrindu, nustačius, kad iš atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas“ neturtinė žala nepriteistina. Tačiau aplinkybė, kad kiti nukentėjusieji gavo iš AB ,,Lietuvos draudimas“ žalos asmeniui atlyginimą, savaime nerodo asmenų lygybės prieš įstatymą principo pažeidimo. Be to, byloje nenustatyta, kad šis atsakovas, išmokėjęs žalos atlyginimą kitiems asmenims (žuvusiųjų tėvams), pažeidė įstatymą (Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 20 str. 6 d.).

Dėl didelio motociklo vairuotojo žuvusiojo M. R. neatsargumo.

Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu sprendė, kad motociklo vairuotojas M. R., turėdamas labai mažą praktinę ir teorinę patirtį, elgėsi labai neatsakingai savo ir keleivės I. K. bei aplinkinių atžvilgiu, privalėjo suprasti greičio viršijimo pasekmes, laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus eismo dalyvių ir kitų asmenų saugumui, turėjo pasirinkti saugų greitį, kad kiekvienu atveju galėtų suvaldyti transporto priemonę.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantų argumentus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas į sankryžą įvažiavo tik 15 km/h greičiu, tuo tarpu žuvusieji važiavo 115 km/h greičiu gyvenvietės teritorijoje. Kiekvienas sveikai mąstantis asmuo turėjo suvokti tokio elgesio – leistino greičio viršijimo beveik dvigubai – rizikingumą, neatsakingumą bei didžiulį pavojų tiek savo, tiek aplinkinių sveikatai bei gyvybei. Ypač važiuojant gyvenvietės teritorijoje, kur vyksta intensyvus judėjimas, į važiuojamąją kelio dalį gali netikėtai išeiti pėstieji.

Atmestini apeliantų argumentai, jog teismas neįvertino ekspertizės išvadų, kad techninę galimybę išvengti susidūrimo atsakovas turėjo, o žuvusysis tik galėjo turėti. Kaip matyti iš minėtos ekspertizės išvadų, galimybę išvengti susidūrimo žuvusysis prarado ne dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių aplinkybių, o dėl jo paties pasirinkto nesaugaus greičio, pažeidžiančio kelių eismo taisykles bei elementarų atsargumą bei atsakingumą savo, savo keleivės bei aplinkinių atžvilgiu. Apeliantų argumentai dėl autoįvykio dalyvių profesinės patirties neduoda pagrindo kitaip vertinti susidariusios situacijos. Tai, kad žuvusysis motociklo vairuotojas neturėjo motociklo vairavimo patirties, tik dar kartą patvirtina jo didelį neatsargumą, neįvertinimą savo jėgų bei kliūčių kelyje atsiradimo galimybės, nepasirinkimą saugaus greičio. Be to, turi būti atsižvelgta ir į tai, jog ir atsakovui dėl didelio nukentėjusiųjų greičio buvo apsunkinta galimybė išvengti susidūrimo, reaguoti į atsiradusią kliūtį. Nors apeliantai teisingai nurodo, kad pagal atliktą ekspertizę žuvusiojo motociklo vairuotojo veiksmai nelėmė žalos atsiradimo, tačiau, kaip teisingai nurodė teismas, žuvusiojo elgesys buvo priežastiniame ryšyje su įvykusia avarija, taigi ir su atsiradusia žala. Ką nustatė ir ekspertai.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismo išvada dėl buvusio didelio žuvusiojo motociklo vairuotojo neatsargumo yra pagrįsta (CPK 185 str.). Priešinga išvada prieštarautų protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principams. Pažymėtina, kad didelis žuvusiojo M. R. neatsargumas buvo pripažintas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-323/2006 pagal ieškovų A. R. ir A. R. bei atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas“ apeliacinius skundus dėl minėto anksčiau Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 23 d. sprendimo. Ši aplinkybė buvo vienu iš pagrindų, kuriais remiantis paminėtoje byloje buvo nustatytas ieškovams padarytos neturtinės žalos dydis, žuvus jų vaikams I. K. bei M. R.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovų K. K. ir R. K. ieškininius reikalavimus, teisingai sprendė, jog nurodytoje situacijoje didesnio laipsnio rūpestingumo ir atidumo pareiga priskirtina žuvusiajam M. R. ir atsakovui M. K., o ne žuvusiajai I. K. - ieškovų žmonai ir motinai, todėl nėra pagrindo atmesti ieškovų reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl priteistios neturtinės žalos dydžio.

Teismas, nustatydamas priteistinos neturinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė į tai, jog atsakovas M. K. teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl autoavarijos ir jos pasekmių, į tai, kad eismo įvykio pasekmės itin sunkios, jog ieškovė K. K. būdama nepilnametė neteko motinos, po autoįvykio susirgo depresija, jos ligos laikotarpis yra pakankamai ilgas, gydymo trukmė ir pasekmės ieškovės sveikatai šiuo metu nėra žinomos. Taip pat teismas įvertino atsakovo M. K. turtinę padėtį, pensinį amžių. Taip pat teismas pažymėjo, jog atsakovas geranoriškai nesutiko atlyginti žalą, perleido savo turtą sūnui, todėl šiuo metu jokio turto, išskyrus pensijos išmokas, į kurį galėtų būti nukreiptas žalos išieškojimas, neturi. Taigi teismas, spręsdamas minimą klausimą, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, kruopščiai ir visapusiškai įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, kurios yra reikšmingos nustatant šios žalos dydį (CK 6.250 str. 2 d.), tinkamai rėmėsi teismų praktika, formuojama minimos kategorijos bylose ir vadovavosi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovų R. K. ir K. K. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, susiję su priteistos neturtinės žalos dydžiu, neduoda pagrindo kitaip vertinti teismo padarytas išvadas ir keisti teismo sprendimą (CPK 178, 185 str.).

Esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija ieškovų R. K. ir K. K. apeliacinį skundą atmeta, o teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.