Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-982-464/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-09-26
Bylos Nr.: e2A-982-464/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00659-2015-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dalia Kačinskienė, Danguolė Martinavičienė, Aldona Tilindienė
Atsakovas: G. U., A. U., P. U., M. R. B.
Trečiasis asmuo: notarė Z

Kategorijos

2.6.1.6.1Actio Pauliana

Civilinė byla Nr. e2A-982-464/2018Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00659-2015-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1.; 2.6.10.5.2.17. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ ieškinį atsakovams G. U., A. U., P. U., A. U., M. R. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys notarė Z. R., akcinė bendrovė „Šiaulių bankas“, uždaroji akcinė bendrovė „Krantas“, M. V., M. A., M. V., A. Ž., S. B., G. B., E. K., V. S. (V. S.), J. J., U. K. J., O. G., A. K., ARCH Insurance Company (Europe) Ltd, Liberty Mutual Insurance Europe Ltd, Hiscox Underwriting Ltd, Barbican Financial ir Porfessional Lines Consortium.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė BAB „Ūkio bankas“ 2015-08-25 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams G. U., A. U., P. U., A. U., M. R. B. bei M. V., prašydama CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) ir CK 1.86 straipsnio (tariamas sandoris) pagrindais pripažinti negaliojančiais ab initio (nuo sudarymo momento) šiuos sandorius: 1) dovanojimo sutartį Nr. 1495, sudarytą 2013-03-08, kuria sutuoktiniai G. U. ir A. U. savo sūnui P. U. asmeninės nuosavybės teise perleido negyvenamąsias poilsio patalpas, esančias (duomenys neskelbtini); 2) dovanojimo sutartį Nr. 1660, sudarytą 2013-03-15, kuria sutuoktiniai G. U. ir A. U. savo sūnui P. U. asmeninės nuosavybės teise perleido 30/707 dalių žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 3) dovanojimo sutartį Nr. 1696, sudarytą 2013-03-18, kuria G. U. perleido savo seseriai M. R. B. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 4) dovanojimo sutartį Nr. 5500, sudarytą 2014-11-03, kuria P. U. padovanojo sutuoktinei A. U. jam dovanotą 30/707 dalių žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 5) sutuoktinių G. U. ir A. U. 2013-03-12 sudarytą sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį Nr. 1529; 6) pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą 2014-06-09, kuria G. U. perleido M. V. laivą – katerį; 7) taikyti restituciją; 8) priteisti solidariai iš atsakovų 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuotinas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Ieškinyje nurodė, kad atsakovas G. U. AB „Ūkio bankas“ dirbo nuo 1998 m., nuo 2004-09-01 iki 2012-10-26 jis buvo administracijos vadovas, nuo 2000-06-12 iki 2012-10-26 – valdybos narys, o nuo 2009-03-27 – valdybos pirmininkas. Nors iš administracijos vadovo ir valdybos pirmininko pareigų G. U. 2012-10-26 buvo atleistas savo noru, tačiau tokį sprendimą nulėmė jo netinkamas pareigų vykdymas, kuomet Lietuvos bankas 2012-09-12 jam paskyrė 12 500 Lt (3 520,25 Eur) baudą bei pasiūlė nedelsiant spręsti klausimą dėl jo tinkamumo eiti banko vadovo pareigas. Lietuvos banko valdyba 2013-02-12 paskelbė AB „Ūkio bankas“ veiklos apribojimą (moratoriumą), o Finansinių nusikaltimų tyrimo skyrius tą pačią dieną pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-00016-13 dėl galimų banko vadovų ir akcininkų veiksmų iššvaistant banko turtą. Ikiteisminiame tyrime AB „Ūkio bankas“ 2013-11-14 buvo pripažinta civiline ieškove remiantis tuo, jog dėl galimai nusikalstamų banko vadovų veiksmų buvo padaryta 370 196 000 Eur žala, o 2013 m. gegužės mėn. atsakovui G. U. buvo pareikšti įtarimai.

3. Banko vadovų, akcininkų neteisėti veiksmai turėjo reikšmingą įtaką banko finansų portfelio kokybės silpnėjimui, banko mokumui ir tuo buvo padaryta žala ieškovės kreditoriams, o minėtame ikiteisminiame tyrime nustatinėjamos aplinkybės, sukėlusios materialinę žalą bankui. Ieškovės teigimu, atsakovas G. U., siekdamas išvengti šios žalos atlyginimo, ginčijamais sandoriais 976 680 Eur suma sumažino savo turimą turtą, nesąžiningai ir neatlygintinai perleisdamas jį šeimos nariams, sau pasilikdamas tik 3 273 Eur vertės žemės sklypą. Nors šie sandoriai sudaryti 2013-03-08 – 2013-03-18, tačiau apie juos ieškovė sužinojo tik 2015-03-19, kai gavo leidimą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, iš kurios ir paaiškėjo, kad yra areštuota tik dalis G. U. turėto turto. Todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas. Ieškovė taip pat paršė pripažinti ginčo sandorius tariamais ir niekiniais, nes jie buvo sudaryti kitais motyvais bei tikslais, nei dovanojimas.

Žemesnės instancijos teismas

4. Kauno apygardos teismas 2016-03-16 sprendimu ieškinį atmetė. Spręsdamas dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, teismas nustatė, kad ikiteisminiame tyrime prokuroro 2013-11-04 nutarimu BAB „Ūkio bankas“ buvo pripažinta civiliniu ieškovu, nes dėl galimai nusikalstamų jos vadovų veiksmų šiai buvo padaryta 370 196 000 Eur žala, o atsakovui G. U. pareikšti įtarimai. Remdamasis tuo, teismas padarė išvadą, kad bankas nėra atsakovo G. U. kreditoriumi ir neturi neabejotinos bei galiojančios reikalavimo teisės, o atsakovo G. U. sudaryti sandoriai ieškovės ir jos kreditorių teisių nepažeidžia. Todėl pagrindo juos pripažinti negaliojančiais nei pagal CK 6.66 straipsnį, nei pagal CK 1.86 straipsnį teismas nenustatė.

5. Lietuvos apeliacinis teismas 2016-07-08 nutartimi Kauno apygardos teismo 2016-03-16 sprendimo dalį panaikino, o civilinę bylą grąžino Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aplinkybę, kad ieškovė savo reikalavimo teisę kildina iš delikto – netinkamai atliktų buvusio vadovo G. U. fiduciarinių ir valdybos pirmininko pareigų, įrodinėdama, kad jo neteisėtais veiksmais buvo padaryta materialinė žala tiek bankui, tiek jo kreditoriams, pripažino ydinga pirmosios instacuijos teismo išvadą, kad tik esant galiojančiam teismo sprendimui dėl žalos atlyginimo ieškovė įgytų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę pareikšti tokį ieškinį ir dėl šios priežasties nėra vienos iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovui G. U., nepagrįstai prioritetinę ir lemiamą įrodomąją reikšmę suteikė vien tam faktui, kad vyksta ikiteisminis tyrimas dėl jo veiksmų, kuriame yra pareikštas, bet dar neišnagrinėtas ieškovės civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo, o kitų ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių iš viso netyrė, neanalizavo ir nevertino. Tuo atveju, jei dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių, nepriklausančių nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar teismo valios, to padaryti negali (pvz., ikiteisminiame tyrime yra galimybė surinkti įrodymus, kurių negalima gauti civilinio proceso tvarka, ar pan.) ir tai kliudo išnagrinėti civilinę bylą, civilinio proceso įstatyme numatyta galimybė stabdyti bylos nagrinėjimą ir laukti vykstančio kito proceso rezultato (CPK 162³ ,163, 164 str.).

Šalies argumentai

6. Kadangi ieškovė BAB „Ūkio bankas“ pateikė apeliacinį skundą tik dėl tos Kauno apygardos teismo 2016-03-16 sprendimo dalies, kuria atmesti jos reikalavimai pripažinti negaliojančiomis keturias turto dovanojimo sutartis, sudarytas tarp šeimos narių, bei sutuoktinių G. U. ir A. U. turto pasidalijimo sutartį, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančia katerio pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą atsakovų G. U. ir M. V., įsiteisėjo (CPK 13 str., 279 str. 1 d., 320 str. 1 d.). Kauno apygardos teismo 2016-07-15 nutartimi atsakovo M. V. procesinė padėtis pakeista į trečiojo asmens procesinę padėtį.

Žemesnės instancijos teismas

7. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą antrą kartą, 2017-01-23 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, pripažindamas negaliojančiomis: dovanojimo sutartį, sudarytą 2013-03-08, kuria atsakovai G. U. ir A. U. perleido atsakovui P. U. negyvenamąją patalpą – poilsio patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), 1/44 dalį kitų statinių (inžinerinių) – kiemo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini); sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, sutuoktinių G. U. ir A. U., sudarytą 2013-03-12; dovanojimo sutartį, sudarytą 2013-03-15, kuria G. U. ir A. U. perleido P. U. 30/707 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); dovanojimo sutartį, sudarytą 2013-03-18, kuria G. U. perleido atsakovei M. R. B. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); dovanojimo sutartį, sudarytą 2014-11-03, kuria atsakovas P. U. padovanojo atsakovei A. U. 30/707 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); taikė restituciją – perleistą turtą grąžino buvusiems savininkams; taip pat priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl restitucijos taikymo transporto priemonės (duomenys neskelbtini) atžvilgiu ir šioje ginčo dalyje bylą nutraukė. Teismas konstatavo, kad G. U. buvo saistomas fiduciarinių pareigų ieškovei, todėl visą savo pareigų ėjimo laiką turėjo elgtis rūpestingai ir atidžiai, nepadaryti žalos ieškovei. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistavo visos kumuliatyvios sąlygos actio Pauliana (CK 6.66 str.) ieškiniui pareikšti, t. y.: 1) ieškovė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į G. U., grindžiamą deliktinės atsakomybės pagrindais; 2) dėl ginčijamų sandorių G. U. turto masė sumažėjo ne mažiau kaip 976 680 Eur sumai ir todėl ieškovė, kaip kreditorė, neteko galimybės nukreipti būsimą išieškojimą į tokios vertės turto dalį, taigi šie sandoriai pažeidė kreditorės teises; 3) atsakovas G. U. neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių; 4) ginčo sandorius atsakovas G. U. neatlygintinai sudarė su savo sutuoktine, sūnumi bei seserimi, todėl atsakovams galioja CK 6.67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija; 5) vienerių metų senaties terminas ieškiniui pareikšti praleistas nebuvo. Taip pat teismas nusprendė, kad egzistuoja pagrindas pripažinti ginčo sandorius ir tariamais dalyje dėl visų perleistų objektų, išskyrus negyvenamąsias poilsio patalpas adresu (duomenys neskelbtini), bei 30/707 dalių žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

8. Lietuvos apeliacinis teismas 2017-05-25 nutartimi Kauno apygardos teismo 2017-01-23 sprendimą panaikino, o civilinę bylą grąžino Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad šiame sprendime buvo pasisakytane ne tik dėl atsakovo G. U. civilinės atsakomybės, bet ir dėl neįtrauktų į bylą asmenų civilinės atsakomybės rūšies bei ribų, t. y. dėl BAB „Ūkio bankas“ stebėtojų tarybos ir valdybos narių materialiųjų teisių bei pareigų. Todėl egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Teisėjų kolegija nurodė, kad tik įvertinus ginčo sandorių sudarymo aplinkybes actio Pauliana sąlygų aspektu bei nustačius, kad sudarydamas ginčijamus sandorius atsakovas G. U. faktiškai siekė sumažinti savo mokumą būtent prievolės ieškovei (kaip kreditorei) vykdymo išvengimo tikslu, būtų galima vertinti, ar ginčijamus sandorius sudariusios šalys iš tiesų nesiekė sandorių prigimtį atitinkančių tikrųjų tikslų, o tik imitavo juos. Kita vertus, pagal būtinąsias actio Pauliana ieškinio sąlygas nenustačius skolininko valios sąmoningai sumažinti arba visiškai panaikinti savo galimybes patenkinti kreditoriaus finansinį reikalavimą, teismo išvados, jog santuokoje tebegyvenančiam skolininkui nebuvo būtinybės sudaryti turto pasidalijimo sutarties, o pagal esamą sveikatos būklę – turto dovanojimo šeimos nariams poreikio, CK 1.86 straipsnio taikymo aspektu gali būti nepakankamos. Akivaizdus ieškinio reikalavimų dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais dviem skirtingais negaliojimo pagrindais aplinkybių ryšys lėmė visos bylos (pagal visus ieškinio reikalavimus) perdavimą pirmosios instancijos teismui naujam proceso pakartojimui.

9. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė iš naujo nagrinėsiančio ginčą teismo dėmesį į tai, ar aplinkybių, susijusių su atsakovo G. U. deliktine atsakomybe, be kita ko, ir jos mastu, vertinimas nereikštų ieškiniu apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų peržengimo, juolab kad Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje priimtoje 2016-07-08 nutartyje tiesioginio ir akivaizdaus nurodymo atlikti atsakovo deliktinės atsakomybės sąlygų vertinimą atskiruose (konkrečiuose) ginčo nagrinėjimo epizoduose (būtent tokios pakartotinio bylos nagrinėjimo krypties) neformulavo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų atsižvelgti į kasacinio teismo precedentą panašioje savo faktinėmis aplinkybėsmis civilinėje byloje, kurioje pasiasakyta, kad tik išsprendus ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo bus galima nuspręsti, ar ieškovas (bankas) yra atsakovės (banko filialo direktorės) kreditorius, turintis teisę ginčyti jos sudarytus sandorius CK 6.66 straipsnio nustatyta tvarka, ir kokio dydžio yra jo reikalavimas atsakovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83/2014).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Kauno apygardos teismas 2018-05-02 sprendimu priėmė ieškovės atsisakymą dėl ieškinio reikalavimo taikyti restituciją transporto priemonei KARAVAN TRAILERS KBT 7400, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukė; likusioje dalyje ieškinį atmetė; priteisė trečiajam asmeniui O. G. iš ieškovės BAB “Ūkio bankas” 1 120 Eur bylinėjimosi išlaidų.

11. Teismas nustatė, kad ieškovė savo reikalavimo teisę į atsakovą G. U. kildina iš delikto, todėl tokiu atveju skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento. Ieškovė patirtą žalą kildina iš atsakovo, kaip banko administracijos vadovo, valdybos nario ir pirmininko, fiduciarinių pareigų tęstinio pažeidimo (dėl paramos sutarčių sudarymo su VŠĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas ir VŠĮ „Kauno apskrities futbolo rėmimo fondas“, dėl paslaugų sutarties su UAB „Vilniaus koncertų ir sporto rūmais“, dėl turto administravimo sutarties su UAB „Norventa“, dėl indėlio Balkan Investment Bank, dėl sutarčių su UAB „Optimalus turto valdymas“, dėl nuomos sutarčių su Quantum Holding SA, UAB „Kapitalinis turtas“, UAB „Domus Altera“). Tačiau, teismo vertinimu, šie duomenys ir teiginiai nesudaro pagrindo konstatuoti apie neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą buvimą, kaip ir nėra galimybių spręsti apie šio reikalavimo dydį.

12. Kadangi nėra duomenų, leidžiančių spręsti apie konkrečios apibrėžto dydžio reikalavimo teisės atsakovui egzistavimą bei apie jos susidarymo momentą, todėl nėra pagrindo ir konstatuoti, kad ieškovė, kaip kreditorė, ginčijamų sandorių sudarymo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą G. U., sudariusį actio Pauliana pagrindu ginčijamus sandorius. Tai nustatęs teismas priėjo prie išvados, kad nėra vienos iš būtinųjų sąlygų – galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės skolininkui – actio Pauliana ieškiniui tenkinti. Todėl CK 6.66 straipsnio pagrindu pareikštą reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą, nepasisakydamas dėl ieškinio senaties insitituto taikymo sąlygų.

13. Taip pat teismas nenustatė pagrindo pripažinti ieškovės ginčijamus sandorius niekiniais ir tariamais pagal CK 1.86 straipsnį. Nurodė, kad materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Pažymėjo, kad ieškovė, ginčydama atsakovo sudarytus sandorius dėl turto perleidimo, iš esmės siekia patenkinti, jos manymu, neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą dalį. Tokio ieškino tenkinimo atveju ginčo turtas sugrįžtų atsakovo nuosavybėn. Tačiau šioje byloje nenustatytas neabejotinos ir galiojančios ieškovės reikalavimo teisės į atsakovą turėjimas bei tokios teisės dydis, taip pat neprašoma nukreipti ieškovės reikalavimo patenkinimo į ginčo turtą, taigi ieškovė į ginčo turtą neįgytų daugiau teisių, nei jų turi šiuo metu. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad tokio ieškinio, kuris yra pareikštas, patenkinimas savaime ieškovei nesukurtų jokių teisinių padarinių.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

14. Ieškovė BAB „Ūkio bankas“ apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2018-05-02 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento (ab initio) šiuos sandorius: 1) dovanojimo sutartį Nr. 1495, sudarytą 2013-03-08; dovanojimo sutartį Nr. 1660, sudarytą 2013-03-15; dovanojimo sutartį Nr. 1696, sudarytą 2013-03-18; dovanojimo sutartį Nr. 5500, sudarytą 2014-11-03; sutuoktinių G. U. ir A. U. 2013-03-12 sudarytą sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį Nr. 1529; 2) taikyti restituciją šiais sandoriais padovanoto ir pasidalinto turto atžvilgiu visoje apimtyje; 3) solidariai priteisti iš atsakovų G. U., A. U., A. U. ir M. R. U. ieškovės naudai 5 proc. dydžio procesines palūkanas, skaičiuotinas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Teismo išvada, jog ieškovė nėra G. U. kreditore ir neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovui G. U., sprendime visiškai nemotyvuota ir nepagrįsta, neparemta bylos medžiaga ir dokumentais, kas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Teismas apsiribojo tik kelių aspektų nurodymu ir teigimu, jog nėra teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo.

14.2. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neabejotinai kreditoriaus reikalavimo teisei nustatyti pakanka nustatyti žalos atsiradimo momentą, tačiau nėra būtinas teismo sprendimo dėl žalos kreditoriui priteisimo priėmimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-03-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003). Šiuo atveju ieškovės, kaip kreditorės, reikalavimo teisės į skolininką atsakovą G. U. atsiradimo momentu laikytinas momentas, kuomet G. U. veiksmais ieškovei buvo sukelta materialinė žala. Todėl ieškinio pareiškimo momentu ieškovės reikalavimo teisė į atsakovą jau buvo atsiradusi.

14.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus pasirinkti teisės į žalos atlyginimą gynimo būdai nelemia kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į skolininką atsiradimo momento. Ieškovė yra pasirinkusi reikalauti iš atsakovo materialinės žalos jai atlyginimo baudžiamajame procese ir jame pareiškusi tokį ieškinį, todėl ji negali būti blogesnėje teisinėje padėtyje nei asmuo, tokį ieškinį pareiškęs civilinio proceso tvarka.

14.4. Ieškovė, priešingai nei nurodė atsakovai, o tokią jų poziciją iš esmės palaikė ir teismas, nėra praleidę 3 metų ieškinio senaties termino reikalavimui dėl žalos atklyginimo pareikšti. Net jei būtų laikoma, kad ieškovei 3 metų ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties terminas pradėtas skaičiuoti nuo nutarties iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2013-06-07), o ieškovė civilinio ieškinio pagrindu ieškove baudžiamojoje byloje buvo pripažinta 2013-11-04, tai nuo 2013-11-04 ieškinio senaties termino eiga dėl žalos atlyginimo buvo nutraukta.

14.5. Teismas skundžiamame sprendime neanalizavo ir nepasisakė dėl G. U. fiduciarinių pareigų vykdymo ir pažeidimo aplinkybių, nevertino G. U. veiksmų šiame kontekste, siekiant nustatyti ieškovės reikalavimo teisės į G. U. turėjimą, nors būtent per G. U. fiduciarinių pareigų nevykdymą sandorių sudarymo metu ir pasireiškė G. U. neteisėti veiksmai, dėl ko ieškovei buvo sukelta žala.

14.6. Teismas neįvertino, jog ieškovė yra specifinis ūkio subjektas (kredito įstaiga), todėl paramos sutartys sudarytos su VŠĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas ir VŠĮ „Kauno apskrities futbolo rėmimo fondas”, paslaugų sutarties sudarytos su UAB „Vilniaus koncertų ir sporto rūmai“ pratęsimas, paslaugų sutartis, sudaryta su UAB „Norventa“, indėlių padėjimas į į Balkan Investmet Bank AD, ieškovės sudaryti subnuomos sandoriai su UAB „Optimalus turto valdymas“ bei nuomos sandoriai, sudaryti su su Quantum Holding SA, UAB „Kapitalinis turtas“, UAB „Domus Altera“ buvo žalingi ir nenaudingi ieškovei, sudaryti atsakovo G. U. vienasmeniškai. Dėl šių sandorių ieškovės patirta žala, t. y. ieškovės reikalavimo teisė yra apibrėžta.

14.7. Teismas, skundžiamame sprendime apsiribodamas aplinkybe dėl neva ieškovės neturimos neabejotinos ir galiojančia reikalavimo teisės, konstatuodamas ieškovės materialinio suinteresuotumo nebuvimą ir teisės pareikšti ieškinį CK 1.86 straipsnio pagrindu neturėjimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, nenustatinėdamas, ar atsirado ginčijamų sandorių teisinę prigimtį atitinkantys padariniai – ar sandorių dalyviai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas, nesiaiškino, kokia buvo tikroji ginčijamų sandorių šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslas.

14.8. Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime pateikiamos nuorodos į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilines bylas Nr. 3K-3-485/2008 ir Nr. 3K-3-241/2013, tačiau šiose bylose net nebuvo nagrinėjamas sandorių pripažinimo negaliojančiais klausimas CK 1.86 straipsnio pagrindu, o sprendžiami klausimai dėl vadovo sprendimų pripažinimo niekiniais, visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais, juridinio asmens veiksmų pripažinimo nesąžiningais. Todėl bylose, kuriomis remiasi teismas skundžiamame sprendime, nesutampa ne tik faktinės aplinkybės, kad būtų galima nutartis taikyti kaip aktualią ir sektiną teismų praktiką, tačiau net ir teisinis pagrindas, kurio kontekste teismai pasisakė dėl ieškovės materialinio teisinio suinteresuotumo buvimo.

14.9. Nagrinėajmoje byloje teismas nesiaiškino ginčijamų sandorių sudarymo priežasčių ir nepagrįstai šių sandorių nepripažino tariamiais sandoriais.

Atsiliepimas

15. Atsakovai G. U., A. U., P. U., A. U. ir M. R. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais atsikirtimais:

15.1. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, paremti prielaidomis bei nesudarantys pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą. Šiuo atveju neabejotinai ir galiojančiai reikalavimo teisei konstatuoti nepakanka nustatyti tik žalos atsiradimo momento, tačiau privaloma įrodyti ir kitas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Tik išsprendus ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo / civilinės atsakomybės taikymo, būtų galima nuspręsti, ar ieškovė yra atsakovo kreditorė. Be to, ieškovė pati patvirtino, kad nei šioje, nei kitose bylose reikalavimo dėl žalos atlyginimo ar civilinės atsakomybės taikymo atsakovui G. U. nekėlė. Net ieškovei ir nusprendus reikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo, jie būtų atmesti ne tik dėl to, kad yra nepagrįsti, bet ir dėl to, kad yra pasibaigęs sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas tokiems reikalavimams pareikšti, kadangi nuo G. U. pasitraukimo iš ieškovės vadovo pareigų praėjo jau beveik 6 metai.

Šalies argumentai

15.2. Ieškovės nurodomos sutartys nesudaro pagrindo konstatuoti jos neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimą. Ieškovei aiškiai nurodžius, jog ji byloje nereiškia reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę ar priteisti žalą, teismas, nesant tam įstatyminio pagrindo, negalėjo nagrinėti civilinės atsakomybės sąlygų buvimo ar vertinti ieškovės nurodomų neva neteisėtų veiksmų. Priešingai, pirmosios instancijos teismas vertino nurodytus duomenis apie sutartis ir konstatavo, kad jie nesudaro pagrindo konstatuoti neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į G. U. buvimą, taip pat nėra galimybių spręsti apie šio reikalavimo dydį. Dėl nei vienos iš ieškovės nurodomų sutarčių nebuvo pareikšti jokie reikalavimai atsakovo atžvilgiu, jokiais procesiniais sprendimais nebuvo konstatuota jokia atsakovų veiksmais padaryta žala.

15.3. Ieškovė yra praleidusi 1 metų ieškinio senaties terminą ir savo prašymą taikyti ieškinio senatį astsakovai palaiko.

15.4. Atsakovai pateikė pakankamai įrodymų ir argumentų, patvirtinančių, kad ginčijami sandoriai yra realūs, faktiškai įvykdyti bei atitiko šalių valią perleisti turtą bei pasidalinti jį.

15.5. Apeliaciniu skundu visiškai nepagrįstai prašoma priteisti 5 proc. procesinę paskirtį atliekančias palūkanas, nors byloje nėra pareikštas joks reikalavimas dėl sumos priteisimo.

Atsiliepimas

16. Trečiasis asmuo O. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

16.1. Ieškovė nepagrindė apeliacinio skundo argumento, jog skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas, o tik pakartotinai išvardino tas pačias faktines aplinkybes, kurias buvo nurodžiusi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir pateikė subjektyvų šių aplinkybių vertinimą. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezultatas ir faktinių aplinkybių vertinimas netenkina ieškovės, savaime nesuponuoja išvados, kad sprendimas yra nemotyvuotas.

16.2. Materialinių teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl actio Pauliana insitituto paskirties ir jo taikymo sąlygų

17. Kauno apygardos teismas 2013-05-02 nutartimi, įsiteisėjusia 2013-06-07, ieškovei AB „Ūkio bankas“ iškėlė bankroto bylą (dabartinis šios bylos Nr. B2-61-254/2018), o teismo 2014-07-02 nutartimi ieškovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys).

18. Byloje nustatyta, kad atsakovas G. U. iki 2012-10-26 buvo ieškovės administracijos vadovas, o atskirais laikotarpiais ir jos kolegialaus valdymo organo – valdybos narys, valdybos pirmininko pavaduotojas, pirmininkas. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pagal Lietuvos banko pareiškimą 2013-02-12 pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimų banko vadovų ir akcininkų veiksmų iššvaistant turtą. Ikiteisminiame tyrime atsakovui G. U., kaip banko vadovui, valdybos nariui ir paskolų komiteto pirmininkui, pareikšti įtarimai. Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro 2013-11-04 nutarimu AB „Ūkio bankas“ pripažinta civiline ieškove ikiteisminiame tyrime dėl galimai kaltais banko vadovo veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Duomenų apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir/ar baudžiamosios bylos perdavimą nagrinėti teismui kol kas nesama.

19. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo G. U. sudarytų su šeimos nariais bei artima giminyste susijusiais asmenimis sandorių teisėtumo, kuriais buvo perleistas jam priklausęs turtas ir, atitinkamai, sumažinta jo turimo turto masė. Ieškovė pareiškė reikalavimus pripažinti turto perleidimo sandorius negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana) ir kaip tarimaus, sudarytus tikl dėl akių (CK 1.86 str.). Savo reikalavimo teisę pareikšti būtent tokio pobūdžio ieškinį ieškovė grindė vien ikiteisminio tyrimo metu atsakovui G. U. pareikšto civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo faktu, teigdama, kad teismo sprendimo, patvirtinančio šio atsakovo veiksmų neteisėtumą, jo veiksmais ieškovei padarytos žalos faktą bei jos dydį ji pateikti neoprivalo. Todėl teisėjų kolegija visų pirma aptaria teismų praktikoje pateikiamą actio Pauliana insitituo taikymo paskirties ir jo taikymo sąlygų aiškinimą.

20. Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Pagal CK 6.66 straipsnio straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus, o kai tokį reikalavimą pareiškia bankrutuojančios įmonės administratorius – jos kreditorių teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti.

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, kad actio Pauliana institutas skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Dėl to, skirtingai negu kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, pagal kreditoriaus ieškinį pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus arba kreditorių reikalavimams patenkinti ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2011-06-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2011; 2012-01-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; 2012-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

22. Kadangi actio Pauliana suteikia teisę ne sandorio šaliai – kreditoriui, ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

23. Vadinasi, dėl actio Pauliana insitituo specifiškumo ir jo taikymo paskirties kreditorius gali ginčyti tik tuos savo skolininko sudarytus sandorius, kurie pažeidžia jo teises, o ne visus skolininko sudarytus sandorius. Sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jų sudarymo kreditorius tampa nemokus, arba suteikia pirmenybės teisę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžia jo teises (CK 6.66 str. 1 d.). Pastaroji formuluotė reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės egzistuotų actio Pauliana ieškino pareiškimo teismui (o ne teismo procesinio sprendimo priėmimo) momentu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008-06-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; 2012-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012).

24. Vadinasi, pareiškiant Pauliano ieškinį jame yra privalu įvardinti ir konkretų kreditoriaus teisių pažeidimą, ir kreditoriaus reikalavimo konkretų dydį, taip pat įrodyti tokias aplinkybes leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Apie būtent tokią kreditoriaus, pareiškusio Pauliano ieškinį, pareigą taip pat jau buvo pasisakyta kasacinio teismo jurisprudencijoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-19 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012, išaiškinta, kad kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, turi nurodyti konkretų savo reikalavimo dydį. Tais atvejais, kai skolininkas ginčija kreditoriaus reikalavimo teisę arba ginčija reikalavimo dydį, toks ginčas turėtų būti išnagrinėtas iki priimant sprendimą dėl skolininko sudaryto sandorio negaliojimo actio Pauliana pagrindu. Kasacinis teismas yra pasisakęs taip pat ir tuo aspektu, kad įstatyme nedraudžiama vienoje byloje spręsti tiek dėl kreditoriaus reikalavimo pripažinimo (pavyzdžiui, atitinkamo dydžio skolos iš skolininko priteisimo), tiek kartu ir dėl jo reikalavimo panaikinti skolininko sudarytą sandorį actio Pauliana pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-09-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-809/2003; 2012-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012).

25. Tokiu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad siekiant sandorio negaliojimo CK 6.66 straipsnio pagrindu apeliantei yra privalu įrodyti, o teismui nustatyti visas šios nutarties 22 punkte aptartas actio Pauliana taikymo sąlygas, įskaitytinai ir apeliantės reikalavimo teisės turėjimą bei šios reikalavimo teisės neginčijamą dydį, antraip sandorio pripažinimas negaliojančiu pagal šį insititutą, skirtą skolininko mokumui atkurti ta apimtimi, kiek jis turi vykdytinų prievolių, nebūtų galimas.

26. Pirmosios instancijos teismas apeliantės reikalavimų netenkino konstatavęs, kad ji, kaip kreditorė, ginčijamų sandorių sudarymo metu neturėjo konkretaus dydžio neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovui G. U., todėl nėra vienos iš būtinųjų sąlygų (neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės skolininkui) actio Pauliana ieškiniui tenkinti. Tokia teismo išvada motyvuojama tuo, jog nėra jokio teismo procesinio sprendimo, kuriame būtų numatyta konkreti atsakovo atsakomybė ir apibrėžtas konkretus jo padarytas žalos dydis, o nagrinėjamoje byloje ieškovė nepareiškė reikalavimų nustatyti žalos dydį ar priteisti žalos atlyginimą ar nukreipti jos reikalavimų vykdymą į turtą, kurio perleidimo sandoriai yra ginčijami. Tokių duomenų nėra galimybės nustatyti ir iš ikiteisminiame tyrime pareikšto bendro keliems asmenims ieškinio.

27. Teisėjų kolegija, pritardama tokiai teismo pozicijai, taip pat pritaria ir teismo sprendimo argumentams dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, pateiktų civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003, kuriuos apeliantė akcentuoja ir savo apeliaciniame skunde, neaktualumo, nustatant apeliantės reikalavimo teisės turėjimą ar, juo labiau, reikalavimo teisės dydį. Apeliantės cituojamoje kasacinio teismo praktikoje nebuvo keliamas klausimas dėl kreditoriaus reikalavimo teisės turėjimo ar jos dydžio, o buvo sprendžiama tik dėl tokios teisės atsiradimo momento (iki ar po civilinės bylos dėl actio Pauliana taikymo iškėlimo), taigi nėra esminio faktinių abiejų bylų aplinkybių panašumo. Pažymėtina, kad apeliantė nepagrįstai sutapatina dvi skirtingas teisines situacijas – jos reikalavimo teisės, siejamos su deliktu, atsiradimo momentą (delikto atveju teisė reikalauti žalos atlyginimo iš tiesų atsiranda nuo žalos padarymo ar jos paaiškėjimo) ir neginčijamą tokios teisės turėjimą (kitaip tariant, šios teisės patvirtinimą teismų procesiniais sprendimais). Šios nutarties 24 punkte jau buvo aptarti kasacinio teismo išaiškinimai dėl asmens, inicijuojančio ginčą pagal CK 6.66 straipsnį, pareigos nurodyti konkretų savo reikalavimo dydį, o kilus kreditoriaus ir skolininko ginčui dėl pačios reikalavimo teisės į skolininką turėjimo, tiek ir dėl tokios reikalavimo teisės dydžio, šį ginčą teisme išpręsti arba pirmiau, arba kartu su reikalavimu dėl actio Pauliana.

28. Nagrinėjamoje byloje apeliantė ieškinyje nėra įvardijusi jokio konkretaus savo reikalavimo atsakovui G. U. atlyginti žalą dydžio ir jo neįrodinėjo, atitinkamai, objektyviai negalėjo kilti jos ir atsakovo ginčas dėl reikalavimo teisės turėjimo ir/ar dydžio, kuris galėjo būti išspręstas kartu su actio Pauliana reikalavimu. Tokiu atveju ir teismas negalėjo nustatyti, ar yra sąlygos atsakovo deliktinei atsakomybei kilti (veiksmų neteisėtumas, kaltė, žalos padarymo faktas, jos dydis, priežastinis ryšys dėl neteisėtais įvardijamų atsakovo veiksmų ir apeliantės nurodomų nuostolių/žalos) bei vertinti, kad ši privaloma CK 6.66 straipsnyje įtvirtinto kreditoriaus interesų gynimo būdo taikymo sąlyga (neginčijamos ir neabejotinos reikalavimo teisės turėjimas) šiuo konkrečiu atveju tikrai egzistuoja, todėl apeliantė gali teisme siekti visų jos nurodytų sandorių pripažinimo negaliojančiais kaip jos skolininko mokumo artkūrimo priemonės. Vien civilinio ieškinio pareiškimo ikiteisminio tyrimo byloje faktas savaime nereiškia reikalavimo teisės į G. U. neabejotinumo ir šios teisės neginčijamumo.

29. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas, 2017-05-25 nutartimi perduodamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, taip pat pasisakė tuo aspektu, kad net ir nesant teismo sprendimo, kuris patvirtintų neabejotiną ir galiojančią kreditoriaus reikalavimo teisę, yra būtina pirmiausiai išspręsti reikalavimą dėl žalos atlyginimo (dėl deliktinės atsakomybės taikymo), kadangi tik tokiu atveju bus galima nuspręsti, ar ieškovė yra atsakovo kreditorė, turinti teisę ginčyti jo sudarytus sandorius CK 6.66 straipsnio nustatyta tvarka, ir kokio dydžio yra jos reikalavimas atsakovui; tokių aplinkybių nustatymas gali turėti įtakos sprendžiant dėl būtinųjų actio Pauliana sąlygų egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83/2014).

30. Kita vertus, apeliantė, neįrodinėdama konkrečios jai padarytos žalos fakto bei dydžio šios civilinės bylos procese, vis tik siekia žalos atlyginimo iš G. U. baudžiamosios bylos procese. Kadangi dispozityvumo ir laisvo naudojimosi procesinėmis teisėmis principai leidžia asmeniui pasirinkti tinkamausias teisminės gynybos priemones (CK 1.137 str. 1 d., CPK 5 str., 13 str.), apeliantės reikalavimo teisės, kildinamos iš delikto, neginčijamumas ir neabejotinumas, taip pat šios teisės apimtis (dydis) gali būti ateityje patvirtinti ir baudžiamojoje byloje.

31. Tokiu atveju civilinio proceso įstatyme yra numatyta galimybė sustabdyti bylos nagrinėjimą dėl kitos bylos arba dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo, jeigu kurių nors faktų bei aplinkybių negalima nustatyti toje pačioje byloje (CPK 16²³,163, 164 str.). Apie tokią procesinę galimybę buvo pasisakyta ir anksčiau šioje byloje priimtose apeliacinės instancijos teismo nutartyse. Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, jog atsakovai 2016-10-05, 2016-12-05, 2018-03-21 pirmosios instancijos teisme teikė prašymus dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo iki Lietuvos Respublikos Generalinėje prokuratūroje bus baigtas ikiteisminis tyrimas, tačiau teismai sprendė, jog civilinę bylą yra įmanoma išnagrinėti ir nelaukiant ikiteisminio tyrimo pabaigos. Analogiškas apeliaciniame skunde dėl Kauno apygardos teismo 2017-01-23 sprendimo nurodytas jų prašymas nebuvo svarstomas, Lietuvos apeliaciniam teismui 2017-05-25 nutartimi panaikinus šį teismo sprendimą dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo.

32. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nurodęs, jog apeliantė netikslino pareikšto ieškinio pagrindo, todėl žalos dydis nagrinėjamoje byloje nėra įrodinėtina aplinkybė, neatsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2016-07-08 ir 2017-05-25 nutartyse nurodytus išaiškinimus dėl tirtinų aplinkybių bei priemonių šioms aplinkybėms (faktams) nustatyti, į apeliantės statusą (bankrutavusi bendrovė) bei jos kreditorių interesus, suponuojančius viešo intereso buvimą, į aplinkybę, kad apeliantė nėra atsisakiusi savo reikalavimo teisės į atsakovą neabejotinumo ir neginčijamumo įrodinėjimo, tik šią teisę ji siekia įgyvendinti kitos bylos procese, kuri, kaip ne kartą jau nurodyta šioje nutartyje, turėtų būti išnagrinėta pirmiau, nei reikalavimai, pareikšti pagal CK 6.66 straipsnį.

33. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nenustatęs tik vienos actio Pauliana institutui būtinos taikymo sąlygos, netyrė, nevertino, neanalizavo ir nepasisakė dėl kitų sąlygų – sandorio šalių sąžiningumo, privalomumo sudaryti sandorius, senaties termino bei kt. Ir nors paprastai apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, taigi dažniausiai gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas, nagrinėjamu atveju teismas padarė neteisingą ir per ankstyvą (neišnagrinėjus kitoje byloje pareikšto apeliantės civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo) išvadą, kad yra nenustatytas neabejotinos ir neginčiojamos reikalavimo teisės turėjimas. Tokia ydinga teismo išvada (procesinė klaida) galėjo lemti ir neteisingą pačios bylos (ginčo dėl sandorių negaliojimo) išnagrinėjimą. Tai nustačius, teismo sprendimas panaikinamas, o byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.), priešingu atveju dėl tirtinų aplinkybių, įrodymų apimties ir pobūdžio byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.86 straipsnio pagrindu

34. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė ir CK 1.86 straipsnio pagrindu pareikštą ieškinio reikalavimo dalį. Teisminėje praktikoje nurodoma, kad pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017). Taigi, tariamasis sandoris neturi esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas. Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą išlygą, kad neturi jokių realių padarinių. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018).

35. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš viso nevertino ieškinio reikalavimų šalių valios formavimosi, jų tikslų, padarinių (ne)atsiradimo aspektais, pasisakęs tik tiek kad jog nėra nustatyta apeliantės neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė bei apeliantės teisių pažeidimas, taigi šio reikalavimo patenkinimas savaime apeliantei nesukurtų jokių teisinių padarinių. Pirmiau jau pripažinus, kad teismo išvada dėl neabejotinos ir galiojančios kreditorės reikalavimo teisės neturėjimo yra per ankstyva ir padaryta neatsižvelgus į galimą ikiteismino tyrimo baigtį bei jame pareikšto civilinio ieškinio išnagrinėjimą, išvada, kad apeliantės teisės ginčijamais sandoriais nepažeidžiamos, taip pat nėra teisinga. Kadangi kitų aplinkybių tokiam apeliantės reikalavimui atmesti teismas neįvardijo, taigi ir šioje dalyje ginčas grąžintinas naujam nagrinėjimui. Apeliacinės instancijos teismas negali pasisakyti dėl to, ko netyrė pirmosios instancijos teismas.

36. Bylą grąžinant naujam nagrinėjimui, kiti apeliaicnio skundo argumentai, kaip praradę aktualumą, neaptarinėtini.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjos Dalia Kačinskienė Danguolė Martinavičienė Aldona Tilindienė