Panevėžio apygardos teismo nutartis, 2A-504-212/2014

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-09-26
Bylos Nr.: 2A-504-212/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Ramunė Čeknienė, Zina Mickevičiūtė (pran.), Birutė Jonaitienė
Atsakovas: J. K.
Ieškovas: UAB „Litesko“
Trečiasis asmuo: D. P., I. G., L. L., R. J., M. J., L. Z., Palangos miesto savivaldybės administracijai, Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos

Kategorijos

121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-504-212/2014

Ineta Baliukaitytė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-07824-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija:121.21 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 26 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,

kolegijos teisėjų: Ramunės Čeknienės, Birutės Jonaitienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-142-488/2014 pagal ieškovas UAB „Litesko“ ieškinį atsakovei J. K., tretiesiems asmenims D. P., I. G., L. L., R. J., M. J., L. Z., Palangos miesto savivaldybės administracijai, Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos dėl skolos už šilumos energiją priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 7 148,34 Lt skolos už patalpų šildymą laikotarpiu nuo 2010-10-01 iki 2012-04-30 ir 381,52 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2010-12-01 iki 2012-09-30, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad atsakovė neatsiskaitė laiku ir tinkamai su ieškovu už patiektą šilumos energiją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės ieškovui 7 529,86 Lt skolą (tame tarpe 7 148,34, Lt skolą už šilumos energiją ir 381 Lt. palūkanas), 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2012-11-06 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 347,70 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, į valstybės biudžetą priteisė 368,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nustatė, kad atsakovė yra buto (duomenys neskelbtini)savininkė. Iš viso daugiabučiame name (duomenys neskelbtini) yra 10 butų. Iš jų 4 butai anksčiau galiojusių įstatymų nustatyta tvarka yra atsijungę nuo namo bendros šildymo sistemos. Šiuo metu visas namas yra atsijungęs nuo namo bendros šildymo sistemos. Ieškovas ir atsakovė nebuvo pasirašę šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tačiau ieškovas tiekė atsakovei šilumos energiją, o atsakovė už ją atsiskaitydavo, todėl pripažino, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykiai, grindžiami šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniai šilumos vartotojais standartinėmis sąlygomis. Atsakovė 2009-09-22 nupjovė į jos butą patenkančius namo centralizuoto šildymo sistemos vamzdžius, juos užaklino, atjungė radiatorius, tai yra atsakovės buto šildymo įrenginiai buvo atjungti nuo bendros namo šildymo sistemos. Faktinis atsakovės buto šildymo įrenginių atjungimas nuo namo bendrosios šildymo sistemos yra užfiksuotas 2009-09-23 antstolės V. D. faktinių aplinkybių nustatymo protokolu ir tarp šalių dėl šio fakto ginčo nėra. Atsakovė 2009-09-25 ieškovui pateiktu aktu pranešė apie buto šildymo įrenginių atjungimą nuo namo bendros šildymo sistemos. Už šilumos energiją, gautą iki atsijungimo, atsakovė atsiskaitė. Po to, kai atsakovė atjungė buto šildymo įrenginius nuo bendros namo šildymo sistemos, ji už butui priskiriamą šilumos energiją nebemokėjo, tačiau yra atlikusi mokėjimus už namo bendro naudojimo patalpų šildymą. Atsakovė savo bute įsivedė autonominį šildymą elektra. Ieškovas reikalauja, kad atsakovė vykdytų prievolę mokėti ieškovui už tiekiamą šilumą laikotarpiu nuo 2010-10-01– iki 2012-04-30.

Atsakovės prievolė ieškovui mokėti už jos butui laikotarpiu nuo 2009-11-01– iki 2010-04-30 priskirtą šilumos energiją, jau esant jai atsijungus nuo daugiabučio namo šildymo sistemos, yra konstatuota įsiteisėjusiu Panevėžio apylinkės teismo 2012-04-05 sprendimu, nes įsiteisėjusiu teismo sprendimu, esant toms pačios faktinėms aplinkybėms, iš atsakovės yra priteista skola už laikotarpį nuo 2009-11-01 iki 2010-04-30.

Įsiteisėjusiais Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-04-05 sprendimu ir Panevėžio apygardos teismo 2012-09-25 nutartimi konstatuota, kad atsakovė savo bute (duomenys neskelbtini) šildymo įrenginius atjungė nuo bendros daugiabučio šildymo sistemos neteisėtai, t. y. nesilaikydama teisės aktų reikalavimų. Atsakovė įgyvendindama savo civilines teises, nesilaikė norminių aktų nustatytos tvarkos, todėl darė išvadą, kad ji savo teises įgyvendino piktnaudžiaudama teise. Atsakovė, atjungdama buto šildymo įrenginius, pažeidė Šilumos ūkio įstatymą, statybos darbus reglamentuojančių teisės aktų ir šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių reikalavimus, ji išliko ieškovo tiekiamos šilumos energijos vartotoja. Teismas, atmesdamas atsakovės priešieškinį civilinėje byloje Nr. 2-28-739/2012, nepripažino, kad atsakovės buto šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis yra nutraukta nuo buto šildymo įrenginių faktinio atjungimo nuo namo bendros šildymo sistemos, tai yra nuo 2009-09-23. Sprendė, kad šie prejudiciniai faktai iš naujo neįrodinėtini. Atsakovė faktinio atjungimo iki šiol neįteisino galiojančių poįstatyminių aktų tvarka ir kategoriškai nebendradarbiavo su ieškovu, siekdama, kad faktinis jos buto atjungimas nuo bendros šildymo sistemos būtų įteisintas pagal LR Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų LR Energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. I-297 reikalavimus. Ieškovas nurodė, kad iki šiol atsakovė nėra gavusi daugiabučio namo butų savininkų sutikimo dėl jos bute atliktų darbų; nesurašyta Valstybinės inspekcijos prie ūkio ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktas – pažyma; nepasirašytas atsijungimo aktas. Atsakovė į ieškovo pasiūlymus pagal įstatyminių aktų reikalavimus įteisinti buto atjungimą nuo sistemos neatsako, neleidžia jų atstovams užfiksuoti prietaisų atjungimo faktą. Atsakovė teismui pateikė tik 2012-03-09 antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus apie šildymo sistemos bute atjungimą ir reikiamos temperatūros palaikymą, 2012-01-05 ir 2010-10-01 deklaracijas, buto kadastro bylą apie statybos užbaigimą bei buto šildymo būdo pakeitimo projektą.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-04-05 sprendime konstatuota, kad ginčo sprendimui taikytinas ir Statybos įstatymas bei jį detalizuojantys poįstatyminiai aktai, o taip pat ir Šilumos ūkio įstatymas bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės. Pagal teisinį reglamentavimą šilumos vartotojams įtvirtinta teisė atjungti savo buto patalpų šildymo sistemos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė ginčo laikotarpiu būtų laikiusis nurodytuose teisės aktuose reglamentuotų patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos procedūrų.

Teismas konstatavo, kad atsakovė nėra pateikusi Taisyklių 255 punkte nurodytų dokumentų, daugiabučio namo butų savininkų sutikimo dėl jos bute atliktų darbų; nesurašyta Valstybinės inspekcijos prie ūkio ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktas – pažyma; nepasirašytas atsijungimo aktas. Todėl 2012-04-05 teismo sprendimu konstatuotos buto šildymo sistemos atjungimo nuo bendros sistemos aplinkybės, dėl kurių buvo konstatuotas šildymo sistemos atjungimo neteisėtumas nepakito ir ginčo šioje byloje nagrinėjimo metu. Atsakovė, savavališkai, t. y. nesilaikydama įstatymo ir poįstatyminių aktų, galiojusių buto šildymo sistemos atjungimo nuo bendros sistemos metu, atjungdama buto šildymo sistemą nuo bendros sistemos, nuostolius dėl šio savo veiksmo patiria pagrįstai.

Teismas nesutinka su aplinkybe, kad Lietuvos Respublikos Vyriausiajam administraciniam teismui 2013-01-17 sprendimu pripažinus, ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių ir energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. I-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių dalį nuostatų tam tikra apimtimi prieštaraujančiomis Šilumos ūkio, Statybos įstatymų normoms, buvo pervertintas atsijungimo nuo bendros šildymo sistemos teisinis reguliavimas. Lietuvos Respublikos Vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-17 sprendimu pripažinimas, kad ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių ir energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. I-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių dalį nuostatų tam tikra apimtimi prieštaraujančiomis Šilumos ūkio, Statybos įstatymų normoms ne dėl jų pačių ydingumo, bet dėl to, kad juos priėmę subjektai neturėjo teisės aiškinti tam tikrų teisės normų. Atsakovės teiginį, jog negali būti taikomos poįstatyminių aktų normos, prieštaraujančios įstatymui, atmetė kaip nepagrįstas.

Panevėžio apygardos teismas 2012-09-25 nutartyje pasisakė, kad jeigu bus konstatuotas Šilumos ir vartojimo taisyklių neteisėtumas, tai tų taisyklių reikalavimai bus nebetaikomi nuo nutarimų priėmimo dienos, o nagrinėjamu atveju J. K. atliko veiksmus 2009 metais, kai taisyklių reikalavimai turėjo būti taikomi. Teismas nenustatė dėl kokių priežasčių atsakovė nesilaikė nustatytos tvarkos, kas trukdė jai įteisinti atliktus atsijungimo veiksmus.

Atsiliepimas

Atsakovės teiginį dėl būtinos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos taikymo šioje byloje privalomai kreipiantis į Valstybinę energetikos inspekciją, paneigė Panevėžio apygardos teismas 2013-08-27 nutartimi, kurioje nurodė, jog dėl šilumos paskirstymo metodo taikymo ir sąskaitų išrašymo ginčas tarp ieškovo ir atsakovės ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka buvo išspręstas, nepaisant to, kad į komisiją kreipėsi atsakovės atstovė.

Žemesnės instancijos teismas

Pripažinus, kad nėra pagrindo atsakovės šilumos energijos vartojimo pirkimo – pardavimo santykius pripažinti nutrūkusiais, teismas sprendė dėl atsakovės prievolės atsiskaityti su ieškovu. Namo, kuriame yra atsakovės butas, patalpų savininkai nėra teisės aktų nustatyta tvarka pasirinkę name suvartoto šilumos kiekio paskirstymo metodo, todėl atsižvelgiant į namo šildymo sistemą bei įrengtą atsiskaitomąjį apskaitos prietaisą, paskirstant name suvartotą šilumos energiją yra taikomas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr.03-41 patvirtintas šilumos paskirstymo metodas Nr.4 ir 2005-07-22 nutarimu Nr. 03-41 patvirtintas šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodas Nr. 5. Atsakovei, kaip patalpų savininkei ir šilumos energijos vartotojai, yra nustatyta prievolė mokėti už šilumos energiją iki ji teisės aktų nustatyta tvarka įteisins patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimą nuo bendros namo šildymo sistemos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip neįrodytą arbą bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui iš naujo; skirti teismo ekspertizę; sustabdyti bylos nagrinėjimą kol nebus priimtas galutinis sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-4102-577/2014; priimti ginčo panaudos sutartį; kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šildymo būdo keitimo reglamentavimo šilumos vartojimo taisyklėmis teisėtumo. Mano, jog byla yra nutrauktina, nes ieškinį pareiškė neįgaliotas asmuo, t. y. ieškinį pasirašė UAB „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“ juristė, o ne UAB „Litesko“ darbuotoja. Kartu su ieškiniu nėra pateikti jokie įrodymai, jog ieškinio pasirašymo metu D. D. buvo ne tik UAB „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“ darbuotoja, bet ir UAB „Litesko“ darbuotoja. Nesant byloje tokių įrodymų ieškinys turėjo būti laikomas nepaduotu ir grąžintas ieškovui. Be to, nėra pateikta jokių įrodymų, jog UAB „Litesko“ filialas „Palangos šiluma“ turi teisę UAB „Litesko“ vardu pareikšti ieškinį teisme bei turi juridinio asmens teises arba įgaliojimą, suteikiantį filialui atitinkamas teises. Todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 260 str., nes neištyrė visus įrodymus ir sprendime nepasisakė dėl aplinkybių, kad ieškinį pasirašė neįgaliotas asmuo.

Mano, jog ieškinys yra pareikštas netinkamai atsakovei, nes ginčo laikotarpiu butą valdė ir naudojo panaudos sutarties pagrindu I. A.. Ji mokėjo mokesčius, deklaravo ginčo bute savo gyvenamąją vietą bei susirašinėjo su ieškovu. Atsižvelgiant į tai, jog I. A. nuo 2003 m. iki dabar mokėjo mokesčius už šilumos energiją bei kitas komunalines paslaugas, laikytina, jog šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi laikytinas nuomininkas, kuris turi sumokėti už faktiškai sunaudotą šilumos energiją. Be to, ieškovas žinojo, jog panaudos sutarties pagrindu butą valdo I. A., buvo informuota apie atsakovės įgaliojimą I. A. valdyti butą ir atsiskaityti už šildymo paslaugas, daug kartų buvo bendrauta su ieškovu žodžiu ir raštu, todėl ieškovas negali remtis buto panaudos sutarčių neįregistravimo viešajame registre faktu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nesiaiškino, ar atsakovė faktiškai gavo ginčo šilumos energijos kiekį. Byloje pateiktas atsakovės namo šilumos paskirstymo auditas už ginčo laikotarpį įrodo, kad atsakovė apskritai negavo ginčo energijos kiekio. Tačiau teismas šio įrodymo netyrė, dėl jo nepasisakė, taip pat atsisakė skirti ekspertizę, kurios metu būtų nustatytas atsakovės faktiškai gautas centralizuotos šilumos kiekis, nes vartotojas privalo mokėti už faktiškai gautą ir suvartotą šilumos energiją. Vien tik tariamai neteisėtas buto šildymo būdo pakeitimas pats savaime neįrodo, kad ieškovė į butą patiekė ginčo energijos kiekį.

Pirmosios instancijos teismas šioje byloje taikė 2003 m. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatas, kurios Lietuvos administracinio teismo 2013-01-17 sprendimu yra pripažintos negaliojančiomis, todėl teismas jomis remtis negalėjo – tai yra sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismas visiškai neįvertino, kad byloje negalima remtis teisės aktais, kurie vėliau buvo pripažinti negaliojančiais dėl jų prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams, nes tokie faktai nebeturi prejudicinės galios. Teismas nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos, privalėjo vadovautis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005 išdėstytais išaiškinimais. Ieškovas neįrodė, kad atsakovės buto patalpos buvo realiai ir faktiškai šildomos centralizuotai. Ginčo buto šildymo būdas pakeistas teisėtai 2009 m. rugsėjo mėnesį, pakeitimas yra deklaruotas 2010-10-01 ir 2012-01-05, ir įregistruotas viešame registre nuo 2012-01-06. Teismas netyrė šių aplinkybių ir dėl jų nepasisakė. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nusprendė, kad atsakovė privalo atgaline tvarka įforminti jos buto atjungimą, iš ieškovo gaunant atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų technines sąlygas, surašant atjungimo aktą ir gaunant iš Valstybinės energetikos inspekcijos atjungtų šilumos įrenginių patikrinimo aktą, nors pati inspekcija byloje pateiktoje išvadoje nurodė, jog nuo 2010 m. lapkričio tokių pažymų neišduoda ir atsijungimo procese nedalyvauja.

VĮ Registro centro duomenys patvirtina, jog ginčo laikotarpiu atsakovės bute buvo įrengtas vietinis centrinis šildymas ir buvo šildoma autonomiškai, o ne iš centrinio šildymo. Atsakovės bute teisėtai ir laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos ir reikalavimų buvo išmontuoti buto centralizuoto šildymo vartotojo įrenginiai atliekant tik remonto darbus, kuriems nenumatytas ir neišduodamas pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Ieškovė siekia praturtėti, nes nuolat reikalauja mokėti už šilumos energiją, kurios realiai atsakovė faktiškai nesuvartojo. Ji teisėtai nutraukė šilumos vartojimo sutartį konkliudentiniais veiksmais, teisėtai pakeitė savo buto šildymo būdą pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, jog ji nėra pateikusi Taisyklių 255 punkte nurodytų dokumentų, nes byloje yra pateikta namo bendraturčių sutikimas, paprastojo remonto aprašas, statybą leidžiantis dokumentas, deklaracija apie statybos darbų užbaigimą ir viešojo registro įrašas apie šildymo būdo pakeitimą. Šiuos dokumentus reikalauja patekti Statybos įstatymas bei techniniai reglamentai. Be to, ji turėjo teisę pasirinkti šildymo būdą ir vienašališkai nutraukti vartojimo sutartį, nes šilumos vartojimas yra paslaugos vartojimas ir tai yra ne pareiga, o teisė.

Mano, jog ieškovas nepagrįstai taikė butui 4 ir 5 metodiką, nes jos butui negalėjo būti priskiriama centralizuotas šilumos energijos dalis, nes butas buvo šildomas vietiniu būdu, o ne centralizuotai. Ieškovas taikydamas 4 ir 5 metodikas, neįvertino esminės aplinkybės, jog bendro naudojimo patalpos yra šildomos ne tik šiluma, kurią išskiria centralizuotai šildomi butai, bet ir šiluma, kurią išskiria kitu būdu šildomi butai, tuo pažeisdamas proporcingumo principą. Teismas šių aplinkybių visiškai nesprendė.

Žemesnės instancijos teismas

Šioje byloje nėra galimybės tinkamai įvertinti pateikto ieškinio pagrįstumo, nes nėra aišku kokias šildymo paslaugas ir kokios apimties ieškovas realiai ir faktiškai suteikė, už kokias paslaugas atsakovė yra neatsiskaičiusi, kokias paslaugas realiai ir faktiškai ji yra gavusi iš ieškovo, nes byloje nėra įrodytas atsakovei pateiktas šilumos energijos kiekis. Toks ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Mano, jog ieškovas turi teisę tik į neteisėtu atsijungimu padarytos žalos atlyginimą, tačiau negali toliau reikalauti apmokėti už paslaugas, kurių nesuteikė ir kuris atsijungusiojo nuo šilumos tiekimo buvusio abonento jau nebuvo vartojamas. Byloje turi būti taikomas Vartotojų teisių gynimo įstatymo nuostatos.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė skirti teismo ekspertizę, kuri įvertintų kokį faktinį kiekį centralizuotos šilumos energijos, suvartotos atsakovei priklausančio buto ir jai priklausančios bendro naudojimo patalpų dalies šildymui, atsakovė faktiškai ir realiai gavo ginčo laikotarpiu. Prašo apeliacinės instancijos teismo paskirti ekspertizę, nes tik atlikus ekspertizę, galima tinkamai išspręsti bylą ir įvertinti, ar šilumos tiekėjas tinkamai parinko šilumos paskirstymo metodą Nr. 5 ir ar atsakovė faktiškai ir realiai gavo energijos kiekį, už kurį apmokėjimo reikalauja ieškovas. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog ginčo laikotarpiu atsakovė faktiškai vartojo centralizuotą šilumą jos buto šildymui ir padarė žalą namo bendraturčiams.

Teismas, vertindamas byloje šalių pateiktus įrodymus pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, nes išimtinai rėmėsi Šilumos vartojimo taisyklėmis bei ignoravo kitus byloje esančius įrodymus. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė sustabdyti šią bylą kol bus išnagrinėtas atsakovės ir ieškovo ginčas dėl šilumos paskirstymo pagrįstumo, kuris yra nagrinėjamas Vilniaus apygardos teisme, kuriam atsakovė apskundė Komisijos ir Inspekcijos sprendimus, priimtus išankstine tvarka išnagrinėjus vartotojos ir energetikos įmonės ginčą.

Papildomai prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą kol Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas nepriims sprendimo administracinėje byloje Nr. I-858-13/2014. Nurodo, jog teismas administracinėje byloje turi priimti sprendimą dėl 2010 m. Energetikos ministro patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių atitikties įstatymams, nes būtent šiomis taisyklėmis ieškovas ir remiasi šioje apeliacine instancija nagrinėjamoje byloje.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo L. Z. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, jog į visus apeliantės klausimus išsamiai atsako kasacinio teismo praktika 3K-3-119/2013.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą UAB „Litesko“ prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Nepagrįsti apeliantės argumentai, jog ieškinį pasirašė neįgaliotas asmuo. Filialas nėra ir negali būti laikomas atskiru juridiniu asmeniu, todėl pagal suteiktą kompetenciją filialui priėmus darbuotoją, jis laikomas ir UAB „Litesko“, t. y. juridinio asmens darbuotoju. Taip pat nuostatuose yra numatyta, jog filialas yra įgaliotas bendrovės vardu atstovauti bendrovės interesus visuose teisėsaugos organuose.

Žemesnės instancijos teismas

Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo atsakovo, nes panaudos sutartis nėra įregistruota viešame registre, nuo jos sudarymo praėjo daugiau kaip 10 metų, todėl nėra jokio teisinio pagrindo remtis šia sutartimi. Vien ta aplinkybė, jog atsakovės dukra I. A. yra deklaravusi gyvenamąją vietą ginčo bute, mokėjusi mokesčius nėra pagrindas ieškovui žinoti, jog butas panaudos teise yra perduotas valdyti trečiajam asmeniui. Remiantis Šilumos ūkio įstatymu bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis yra sudaroma su buto savininku ir tik esant raštiškam savininko sutikimui gali būti sudaroma su nuomininku. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog ieškinys yra pareikštas ne tam asmeniui.

Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad apeliantė savo buto šildymo sistemą nuo daugiabučio namo šildymo sistemos demontavo nesilaikydama imperatyvių teisės aktų reikalavimų, t. y. neteisėtai, todėl nėra pagrindo laikyti, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarti tarp apeliantės ir ieškovo yra nutrūkusi. Teigia, kad kol apeliantė nepateiks Valstybinės inspekcijos prie ūkio ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo akto – pažymos; nepasirašys atsijungimo akto, patvirtinančio jos buto šildymo sistemos atjungimo nuo centralizuotos daugiabučio namo šildymo sistemos, ieškovas neturi pagrindo laikyti šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo santykių tarp ieškovo ir atsakovės pasibaigusiais tiek ieškovo, tiek trečiųjų asmenų atžvilgiu. Dėl to yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-02-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012. Be to, iki šilumos pirkimo – pardavimo sutartis su vartotoju teisės aktų nustatyta tvarka nėra nutraukta, ieškovas neturi nei teisinio nei faktinio pagrindo keisti daugiabučiame name suvartotos šilumos paskirstymo tvarkos, t. y. savavališkus darbus atlikusiam vartotojui nebepriskirti šilumos kiekio pagal Komisijos nustatytus šilumos paskirstymo metodus. Apeliantė kaip buto savininkė išlieka centralizuotai tiekiamos šilumos energijos vartotoja bei privalo mokėti už šilumos energiją iki tol kol įteisins buto šildymo sistemos atjungimą nuo daugiabučio namo šildymo sistemos. Mano, jog apeliantė, prašydama stabdyti bylą, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Prašymas kreiptis į LVAT yra nepagrįstas, o be to toks prašymas jau buvo pateiktas pirmosios instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė J. K. yra buto Nr. 9, esančio daugiabučiame name (duomenys neskelbtini), savininkė (t. 1, b. l. 9-10, 95-96). VĮ Registrų centro 2012-10-22 duomenimis atsakovės bute yra vietinis centrinis šildymas, o šilumos energiją į visą 10 butų (duomenys neskelbtini) namą tiekia UAB „Litesko“. Atsakovė 2009-09-22 atjungė buto šildymo įrenginius nuo viso namo bendros šildymo sistemos, t. y. nupjovė bute esančius namo centralizuoto šildymo sistemos vamzdžius, radiatorius ir juos užaklino (t. 1, b. l. 187-188). Apie tai atsakovė informavo ieškovą ir už tiekiamą šilumos energiją nuo 2009 m. šildymo sezono nemoka. Ieškovas atsakovės veiksmus, atjungiant buto šildymo įrenginius nuo centrinės namo šildymo sistemos, laiko neteisėtais, nes tai padarė pažeisdama teisės aktais nustatytą tvarką. Ieškovas reikalauja, kad atsakovė vykdytų prievolę ir mokėtų už namui tiekiamą šilumos energiją. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-04-05 sprendimu ir Panevėžio apygardos teismo 2012-09-25 nutartimi iš atsakovės priteista skola už patalpų šildymą laikotarpiu nuo 2009-11-01 iki 2010-04-30 (t. 3, b. l. 20-26). Nagrinėjamojoje byloje šalių ginčas yra dėl atsakovės skolos ieškovui už šilumos energiją už laikotarpį nuo 2010-10-01 iki 2012-04-30. Duomenų, kad atsakovė atsijungimą nuo namo centralizuoto šildymo sistemos įteisino teisės aktų nustatyta tvarka, byloje nėra.

Dėl ieškinio pasirašiusio asmens įgaliojimų ir dėl netinkamos atsakovės.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byla turi būti nutraukta, nes ieškinį pasirašė neįgaliotas asmuo D. D., kuri yra „Palangos šiluma“, bet ne UAB „Litesko“ darbuotoja.

Bylos esami dokumentai patvirtina, kad ieškovas „Palangos šiluma“ yra neturintis juridinio asmens teisių UAB „Litesko“ padalinys, kuris veikia bendrovės vardu kitoje nei bendrovės buveinė vietoje ir vykdo bendrovės veiklos sritis, numatytas įstatuose pagal įgaliojimą (t. 5, b. l. 98-109). Įstatymas reglamentuoja, kad juridinio asmens filialas atlieka visas arba dalį juridinio asmens funkcijų (CK 2.53 str. 1 d.). Juridinio asmens filialas neturi visų juridinio asmens požymių, todėl juridinis asmuo atsako pagal filialo prievoles, o filialas – pagal juridinio asmens prievoles. Kadangi „Palangos šiluma“ yra tik UAB „Litesko“ padalinys, jo darbuotojai yra UAB „Litesko“ darbuotojai. D. D. ieškinį pasirašė pagrįstai ir teisėtai, kadangi ją, kaip bendrovės filialo „Palangos šiluma“ juristę, UAB „Litesko“ įgaliojo atstovauti bendrovės ir filialo „Palangos šiluma“ interesams, nagrinėjant civilinę bylą bei atlikti visus su atstovavimu susijusius veiksmus, įskaitant ir ieškinio pasirašymą (t. 1, b. l. 7).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad ieškinys pareikštas netinkamai atsakovei. Vien ta aplinkybė, kad J. K. bute (duomenys neskelbtini) negyvena, nėra pagrindas laikyti ją netinkama atsakove. Kaip minėta, atsakovė J. K. yra buto Nr. 9, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė nuo 2003-12-24 (t. 1, b. l. 95-96). Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams, t. y. civilinio kodekso (CK) normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių bei specialiosios, reglamentuojančios šilumos energijos pirkimą-pardavimą. Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių normos numato, kad šilumos vartotojas, su kuriuo sudaroma sutartis, asmuo, atsakingas už patalpų šildymo apmokėjimą yra buto (namo) savininkas (Šilumos ūkio įstatymo 19, 20, 25 str., Taisyklių 50, 62, 95 punktai). Taigi, pagal nustatytą teisinį reglamentavimą šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato (pastato butų) savininkas. Nežiūrint į tai, kas naudojasi butu, kuriam tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra buto savininkas. Nors atsakovė pateikė 2003-12-29 buto panaudos sutartį, sudarytą su I. A., tačiau jokie duomenys nepatvirtina, kad būtent I. A. nuolat gyvena atsakovei priklausančiame bute, nes sutartis VĮ Registrų centre neregistruota (CK 6. 478 str. 2 d., 6. 629 str.).

Dėl šildymo būdo pakeitimo ir gautos šilumos energijos kiekio.

Apeliantė teigia, kad bute šildymo būdą pakeitė ir sutartį su ieškovu nutraukė teisėtai. Įsiskolinimas už pateiktą šilumos energiją iš jos priteistas nepagrįstai, nes šilumos energija į jos butą nebuvo teikiama, o teismas šios aplinkybės nesiaiškino.

Apeliantės argumentai deklaratyvūs ir nepagrįsti įrodymais (CPK 177, 178 str.).

Kaip jau minėta, įsiteisėjusiais teismo sprendimais (t. 3, b. l. 20-26) yra nustatyta, kad atsakovė nuo bendros šildymo sistemos atjungė buto įrenginius neteisėtai. Ieškovas 2009-10-07 kreipėsi į Valstybinės energetikos inspekcijos Klaipėdos teritorinį skyrių prašydamas ištirti ir įvertinti buto Nr. 9, esančio (duomenys neskelbtini) savavališką atjungimą atlikusių asmenų veiksmus. Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Klaipėdos teritorinis skyrius 2009-12-21 sprendimu Nr. 14-284 nusprendė informuoti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) butų Nr. 6, 9 savininkus, kad buto šildymo sistema atjungta pažeidžiant „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių“ nustatytą tvarką. Atsakovė šį sprendimą skundė, tačiau jos skundai buvo atmesti (b. l. 6-9, 14-19).

Nepagrįstai apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo taikyti Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatų, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-01-17 sprendimu jas pripažino negaliojančiomis.

Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo (toliau LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-01-17 sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-35/2012 (t. 4, b. l. 163-178), pripažino, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-617 redakcija) 250–257, 259 punktai, Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 redakcija, galiojusi iki 2011 m. liepos 29 d.) 210, 216, 217 punktai tam tikra apimtimi prieštaravę Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (tiek, kiek nustatyta, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka), Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 20 straipsnio 11 daliai ir Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (2010 m. rusėjo 29 d. nutarimo Nr. 1415 redakcija) 1.2.18 punktui. Taigi, LVAT konstatavo, kad tiek Ūkio, tiek Energetikos ministerija, neturėdama įgaliojimų, reglamentavo kai kuriuos statybos teisinius santykius, todėl šios normos pripažintos prieštaraujančiomis Šilumos ūkio, Statybos įstatymų normoms. Tačiau jos pripažintos prieštaraujančiomis ne dėl jų pačių ydingumo, bet dėl to, kad juos priėmę subjektai neturėjo teisės aiškinti tam tikrų teisės normų.

Atsakovė buto šildymo įrenginius nuo viso namo bendros šildymo sistemos atjungė 2009-09-22. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą daugiabučių namų butų savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto, patalpų šildymo sistemos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos. Atsakovė, norėdama atsijungti nuo daugiabučio namo šildymo sistemos ir pakeisti buto šildymo būdą, privalėjo pateikti prašymą Palangos miesto savivaldybei, gauti iš jos projektavimo sąlygų sąvadą keisti buto šildymo būdą. Prie prašymo turėjo pridėti dokumentus, nurodytus Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 250.1 -250.6 punktuose. Atsakovė atsijungimą nuo daugiabučio namo šildymo sistemos atliko savavališkai, nesilaikant galiojusios tvarkos, todėl jos veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Dėl to, kas pasakyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškovo ir atsakovės šilumos tiekimo santykiai nuo 2009-09-22 nenutrūko ir nors į atsakovės butą šilumos energija tiekiama nebuvo, jai kyla pareiga atlyginti už visam namui tiektą šilumą pagal ieškovo pateikta paskaičiavimą (t. 2, b. l. 36-42, 103-104).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką (CPK 4 str.), ne kartą aptarė atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos procedūrą ir išaiškino, kad privalu laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007-10-24 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-7-359/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-12-14 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-519/2010, 2012-02-22 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-44/2012, 2012-07-19 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-385/2012; 2013-03-13 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-119/2013, kt.).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl šilumos paskirstymo metodų taikymo daugiabučiame name. Byloje neginčijama faktinė aplinkybė, kad atsakovė ieškinyje nurodytu laikotarpiu nemokėjo už tiektą šilumos energiją. Iš pateiktų duomenų matyti, kad atsakovės įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. yra 7 148,34 Lt (t. 2, b. l. 67, 103-104). Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos, skirtos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams reguliuoti, ir specialiosios šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos (Šilumos ūkio įstatymas, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008-12-04 įsakymu Nr. 4-617 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės ir kt. poįstatyminiai teisės aktai). Pirmosios instancijos teismas nurodytomis teisės normomis vadovavosi pagrįstai, gynė teisėtus bei pagrįstus ieškovo interesus. CK 6.385 straipsnis nustato, kad mokama yra už patiektą ir sunaudotą energiją pagal sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalis įtvirtina bendrąją šilumos vartotojo pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju už pateiktą šilumos energiją. O to paties Įstatymo 12 straipsnio 2 dalis numato, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Komisijos rekomenduojamų taikyti metodų. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas.

Nagrinėjamu atveju gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) butų savininkai nepasirinko jokio šilumos paskirstymo metodo, todėl pagal esamą dvivamzdę, viršutinio paskirstymo šildymo sistemą name įrengtas vienas šilumos apskaitos prietaisas, kuris matavo visą namui patiektą šilumos kiekį ir vadovaujantis Pagal Komisijos taikomus metodus įvadiniu apskaitos prietaisu išmatuotas bendras šilumos energijos kiekis visų pirma yra išskirstomas į šilumos kiekius: 1) šilumos kiekio geriamo vandens pašildymui; 2) šilumos kiekio cirkuliacijai; 3) šilumos kiekio patalpų šildymui ir 4) šilumos kiekio bendro naudojimo patalpų šildymui. Paskirstymo metodas Nr. 3 gali būti taikomas naujos statybos namuose, kai pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, o kiekviename bute įrengta kolektorinė šildymo sistema su buto įvade įrengtais šilumos apskaitos prietaisais šildymui bei kiekvieno buto įvade įrengtais karšto vandens kiekio apskaitos prietaisais. Šilumos kiekis vandens pašildymui nustatomas suvartotą vandens kiekį padauginus iš vandens pašildymo normos ir sumuojant šilumos kiekį karšto vandens cirkuliacijai palaikyti. Likęs šilumos kiekis padalinamas bendrojo naudojimo patalpoms šildyti (2005-05-05 Valstybinės kainų ir energetikos komisijos nutarimas Nr. O3-19, Metodas Nr. 4). Paskirstymo metodas Nr. 5 gali būti taikomas, kai šilumos pirkimo-pardavimo vietoje ir (ar) ties tiekimo-vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą tik šildymui viso pastato suvartotą šilumos kiekį arba šis kiekis nustatomas pagal Komisijos rekomenduotą arba buitinių šilumos vartotojų siūlomą ir su Komisija suderintą šilumos paskirstymo metodą, kai įvadinis šilumos apskaitos prietaisas matuoja šildymui, geriamam vandeniui pašildyti iki teisės aktuose higienos normomis nustatytos karšto vandens temperatūros bei karšto vandens temperatūrai palaikyti suvartotą šilumą, o visuose butuose pagal projektą įrengti vieno tipo šilumos dalikliai, vadovaujantis Lietuvos standartu, šilumos paskirstymui taikomas šilumos šildymui paskirstymo dalikliais metodas Nr. 6 (2005-07-22 Valstybinės kainų ir energetikos komisijos nutarimas Nr. O3-41). Metodas Nr. 5 gali būti taikomas kartu su bet kuriuo Komisijos rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu su Komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu, kuriuo nustatomas (išmatuotas ar apskaičiuotas) šilumos kiekis pastato šildymui, tarpe kitų ir tuo atveju, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.). Šilumos kiekis pastato šildymui skirstomas į pastato vartotojams priklausančių butų ar patalpų naudingojo ploto šildymui priskirtą šilumos kiekio dalį bei į pastato bendrojo naudojimo patalpų šildymui vartotojams priskirtą šilumos kiekio dalį. Šio metodo 3 punkte nustatyta, kad šilumos kiekio dalis vartotojų bendrojo naudojimo patalpų šildymui nustatoma tik pagal metodikos lentelėje pateiktas rekomendacijas priklausomai nuo laiptinių skaičiaus. Nepagrįstai apeliantė teigia, kad ieškovas šilumos energijos suvartojimą neteisėtai skaičiavo pagal Metodus Nr. 4 ir Nr. 5, kad turėjo taikyti Metodą Nr. 10. Metodas Nr. 10 gali būti taikomas tik tuomet, kai jį pasirenka daugiabučio namo gyventojai. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, namo (duomenys neskelbtini) butų savininkai nepasirinko jokio šilumos paskirstymo metodo. Nors apeliantė nesutinka su ieškovo taikytų Metodų pagrįstumu ir teisėtumu, tačiau argumentų ir įrodymų savo nesutikimui pagrįsti nepateikia, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti nepagrįstais.

Apeliantė nesutikdama su teismo sprendimu prašo skirti teismo ekspertizę tikslu nustatyti kokį kiekį centralizuotos šilumos energijos atsakovė faktiškai gavo ginčo laikotarpiu, taip pat sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šildymo būdo keitimo reglamentavimo šilumos vartojimo taisyklėms teisėtumo.

Šie apeliantės prašymai nepagrįsti dėl šių motyvų. Apeliantė, gindama savo teises, siekia nustatyti, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja sumokėti už patiektą šilumos energiją, kad ji teisėtai ir pagrįstai atsijungė nuo centralizuotos šildymo sistemos, teisėtai nutraukė buto šilumos vartojimo sutartį. Savo reikalavimus grindžia ta aplinkybe, kad galiojusi ir galiojanti atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos tvarka prieštarauja įstatymams. Apeliantei jau buvo paaiškina, kad įstatymas atgal negalioja ir todėl jei LVATo ir bus nustatyta, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatai prieštarauja tam tikriems įstatymams, Taisyklių reikalavimai praras aktualumą ir bus netaikomi nuo LVAT nutarimo (nutarimų) priėmimo dienos, o ne nuo 2009-09-22, kuomet atsakovė atsijungė nuo gyvenamojo namo centralizuotos šildymo sistemos.

Nepagrįstai reikalaujama skirti ekspertizę, nes byloje nustatyta ir neginčijama ta aplinkybė, kad atsakovė nuo gyvenamojo namo centralizuotos šildymo sistemos atsijungė nuo 2009-09-22. Natūralu, kad šilumos energija į butą tiekiama nebuvo, tačiau ši aplinkybė nepanaikina atsakovės pareigos atlyginti už visam namui tiektą šilumą pagal ieškovo pateikta paskaičiavimą, kurio pagrįstumas aptartas aukščiau.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis, priimta civ. byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-107/2010.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendime padarytomis išvadomis bei nurodo, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Zina MickevičiūtėRamunė ČeknienėBirutė Jonaitienė