- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-16
- Bylos Nr.
- 1A-339-843/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-50262-2018-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Audrius Cininas, Aušra Bielskė
- Nuteistasis
- M. L.
- Nukentėjusysis
- A. N.
- Advokatai
- Jonas Vilhelmas Pliugžma
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audriaus Cinino, Jurgitos Kolyčienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.
Taip pat šiuo nuosprendžiu iš nuteistojo M. L. nukentėjusiajam A. N. (A. N.) priteista 300 eurų nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. M. L. nuteistas už tai, kad 2018 m. spalio 19 d., apie 19.10 val., būdamas degalinėje „Stateta“, adresu (duomenys neskelbtini), iš po stalo, kur krovėsi mobiliojo ryšio telefonas „Samsung Galaxy S6 Edge“, IMEI: (duomenys neskelbtini), pagrobė šį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S6 Edge“, kuris priklauso nukentėjusiajam A. N., tokiu būdu pagrobė svetimą A. N. priklausantį 300 eurų vertės turtą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 7 d. nuosprendį ir iš naujo išnagrinėjus bylą priimti išteisinamąjį nuosprendį arba pakeisti skundžiamą nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
3. Skunde nurodo, kad šiuo atveju nėra BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo būtinojo požymio – jo tiesioginės tyčios padaryti nusikaltimą, kadangi mobiliojo ryšio telefoną jis rado ant grindų, neprijungtą prie jokio įkrovimo prietaiso, ir tai, kad telefonas, tuo metu, kai jis jį paėmė, kaip nurodo nukentėjusysis, krovėsi, pirmosios instancijos teisme nebuvo įrodyta. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas tik subjektyviai konstatavo, kad, neva, iš degalinėje esančių vaizdo kamerų daryto įrašo matyti, kad telefonas, neva, kraunasi. Pasak apelianto, tokios aplinkybės negalima konstatuoti be tiesioginio liudytojo, o jokių objektyvių įrodymų prieš jį byloje nėra, kas turėjo būti vertinama jo naudai. Taip pat apylinkės teismas visiškai neįvertino to, kad ikiteisminio tyrimo metu jis rodė iniciatyvą grąžinti nukentėjusiajam jo mobiliojo ryšio prietaisą, norėdamas ištaisyti šį per klaidą įvykusį nesusipratimą, o ne dėl to, jog jaustųsi kaltas lyg būtų jį pavogęs.
4. Taip pat teigia, kad apylinkės teismas, tenkindamas nukentėjusiojo civilinį ieškinį, jo prarastą mobilųjį įrenginį įvertino neadekvačia rinkos kainoms 300 eurų suma. Anot apelianto, mobilusis telefonas buvo ganėtinai senas ir nudėvėtas, kas jo vertę ženkliai sumažina. Nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys rodo jo norą pasipelnyti iš susidariusios situacijos, o ne logišką, adekvatų ir teisingą norą atgauti prarastą daiktą, juo labiau, kad jis buvo prarastas ne vagystės metu, o per klaidą. Dėl nurodytų aplinkybių ši nuosprendžio dalis naikintina.
5. Be to, tvirtina, kad jam skirta reali laisvės atėmimo bausmė nėra teisinga, nes jis šiuo metu yra dirbantis, besistengiantis grįžti į doros kelią pilietis. Pažymi, kad Lietuvoje esančios laisvės atėmimo įstaigos pažeidžia Europos Sąjungos standartus ir yra netinkamos teisingumui vykdyti. Taip pat teigia, kad ir prokuroras prašė jam skirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, tai yra atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir šiuo nuosprendžiu skirtą bausmę subendrinti su ankstesniu nuosprendžiu skirta bausme, kuri yra iš dalies įvykdyta. Su tokia prokuroro pozicija jis visiškai sutinka. Taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 27 d. nuosprendžiu, kadangi jis dar nėra įsiteisėjęs.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
7. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo M. L. apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
8. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, neįžvelgęs jokių apeliacinio skundo ribas peržengiančių esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, neigia savo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, taip pat nesutinka su civilinio ieškinio dydžiu bei jam skirta bausme.
9. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 7 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu. Baudžiamojo proceso teisės pažeidimų surinktus duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant, taip pat klaidų kvalifikuojant veiką, skiriant bausmę bei nustatant padarytos turtinės žalos dydį apylinkės teismas nepadarė.
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo
10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT), aiškindamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nuosekliai pabrėžia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017).
11. Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).
Žemesnės instancijos teismas
12. Tokios kasacinio teismo praktikos kontekste apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį grindė visų byloje esančių ir viešame teisiamajame posėdyje ištirtų bei nešališkai įvertintų duomenų išsamia ir nešališka analize.
13. Apeliaciniu skundu M. L. neginčija nustatytų faktinių aplinkybių, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje jis paėmė nukentėjusiajam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, tačiau teigia, kad jis mobiliojo ryšio telefoną rado degalinėje ant grindų, neprijungtą prie jokio įkrovimo prietaiso, tyčios jį pavogti neturėjo, tiesiog įvyko nesusipratimas. Teisėjų kolegijos vertinimu tokia nuteistojo versija, kurią jis buvo iškėlęs ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, yra paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
14. Apklaustas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis A. N. parodė, kad tą dieną dirbdamas degalinėje neturėjo su savimi pakrovėjo, todėl padėjo savo telefoną krautis degalinės parduotuvės patalpose prie staliuko, kur buvo pakrovėjas, telefoną padėjo taip, kad jo nesimatytų, telefonas negalėjo būti nukritęs ant žemės. Taip pat nukentėjusysis patvirtino, kad salėje matė nuteistąjį, jį stebėjo, tačiau ne visą laiką, bet pamatęs, kad jo nebėra, iš karto pribėgo prie vietos, kur krovėsi telefonas, tačiau toje vietoje telefono jau nebebuvo. Nors nukentėjusysis pats tiesiogiai nematė, kaip buvo paimtas jo telefonas, tačiau jo parodymus apie tai, kad telefonas gulėjo ne ant žemės, kad krovėsi po stalviršiu ir, kad dingo po to, kai nuteistasis M. L. išėjo iš degalinės, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Įvykio vietos apžiūros duomenimis, fotolente užfiksuota, kad degalinės parduotuvėje aiškiai matyti tiek virš klientų stalo stalviršio, tiek ir po juo besitęsiantis mobiliojo telefono įkroviklio laidas, taip pat, jog po stalviršiu yra išsikišęs palangės paviršius, ant kurio ir padėta telefono įkroviklio laido jungtis. Be to, nukentėjusiojo parodymų patikimumą patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kaip nuteistasis M. L., kaip nustatyta bylos duomenimis, degalinės parduotuvės salėje sėdi prie klientų stalo, prie kurio matyti mobiliojo telefono įkroviklio laidas, sėdi veidu atsisukęs į įkroviklio laidą, dešinėje rankoje laiko telefoną, kurį yra pridėjęs prie ausies, apsidairo aplinkui, tuomet pasilenkia, pakiša laisvą kairę ranką po stalviršiu ir kažko siekia, tai trunka kurį laiką, tada M. L. atsitiesia, kairiuoju delnu slėpdamas kažkokį daiktą (kai jį padeda ant stalviršio, matyti, kad daiktas yra panašus į telefoną) padeda jį ant stalo ir tada greitai, dengdamasis kūnu, paimtą daiktą įsideda į kairiąją liemenės kišenę ir iš karto iš parduotuvės pasišalina. Šis vaizdo įrašas, priešingai nei teigia nuteistasis ir kaip pagrįstai nustatė apylinkės teismas, neabejotinai patvirtina, kad mobiliojo ryšio telefonas nebuvo numestas (pamestas) kaip bešeimininkis daiktas, ne gulėjo ant grindų, o buvo padėtas ir iš tikrųjų, kaip nurodė nukentėjusysis, krovėsi ant palangės (lentynos) po stalviršiu, kadangi M. L. iki pat žemės nebuvo pasilenkęs ir užtruko apie 10 sekundžių, kol šiek tiek pasilenkęs po stalviršiu viena ranka paėmė telefoną, ką esant neprijungtam telefonui, jis būtų padaręs žymiai greičiau. Taip pat iš vaizdo įrašo matyti, kad M. L. dairosi prieš lenkdamasis po stalviršiu, ar niekas nepamatys, slepia paimtą daiktą, įsideda jį į kišenę ir skubiai, nepasiteiravęs nei degalinės darbuotojų, nei kitų parduotuvėje buvusių asmenų, ar jiems nepriklauso mobiliojo ryšio telefonas ir nepalikęs mobiliojo ryšio telefono degalinės darbuotojui, pasišalina iš degalinės parduotuvės, kas rodo, kad telefoną jis rado ne atsitiktinai, kad suvokė, jog neteisėtai pasisavina kitam asmeniui priklausantį turtą, kad tokiais veiksmais daro žalą kitam asmeniui, ir nori taip elgtis. Tai, kad M. L. turėjo tyčią pagrobti svetimą turtą ir neturėjo tikslo grąžinti telefoną jo savininkui, patvirtina ir jo tolimesni veiksmai, tai yra skubus telefono SIM kortelės išėmimas bei telefono pardavimas. Įvertinusi visą tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo M. L. veiksmus ir pagrįstai jį pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje.
Dėl nuteistajam M. L. skirtos bausmės
15. Skirdamas nuteistajam M. L. bausmę, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.
16. M. L. nuteistas už vieno tyčinio nusikaltimo, kuris priskiriamas nesunkaus nusikaltimo kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), padarymą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, M. L. praeityje teistas 6 kartus, tarp jų ir už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas bei už neteisėtą disponavimą narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis ir jų platinimą, veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Baudžiamosios bylos duomenimis, M. L. taip pat ne kartą baustas administracine tvarka. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad M. L. dėl anksčiau padarytų nusikalstamų veikų jokių išvadų nepadarė, savo gyvenimo būdo nekeičia, nėra linkęs laikytis įstatymų, negerbia visuomenėje nusistovėjusių bendro elgesio taisyklių, yra pavojingas visuomenei, anksčiau paskirtos bausmės, tarp jų ir ne kartą skirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas, nesulaikė nuo naujų nusikaltimų padarymo, nepaveikė, kad nenusikalstų. Be to, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis LITEKO duomenimis, M. L. jau buvo baustas už laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų pažeidimą, dėl ko jam buvo skirti papildomi įpareigojimai. Kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto asmenybę bei nagrinėjamu atveju pagrįstai pripažino, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus M. L. BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę - laisvės atėmimą.
17. Teisminio bylos nagrinėjimo metu M. L. savo kaltės iš esmės nepripažino, be to, savo noru žalos nukentėjusiajam neatlygino, pažado atlyginti padarytą žalą neįvykdė, nukentėjusiajam neatlygino net tos žalos dalies, kurią teisiamajame posėdyje nurodė pripažįstantis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad M. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių apylinkės teismas taip pat nenustatė. Pastebėtina, kad nuo 2015-03-24 recidyvisto padaryta nusikalstama veika pripažįstama atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Tačiau nesant paduoto skundo sunkinančiais pagrindais, apygardos teismas, vertindamas M. L. asmenybę, šios aplinkybės kaip atsakomybę sunkinančios nevertina.
18. Pažymėtina, kad už BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė iki 3 metų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad M. L. nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių nenustatyta, į tai, kad apeliantas charakterizuojamas gana neigiamai, už padarytą nusikaltimą paskyrė žymiai mažesnę nei sankcijos vidurkis bausmę. Taigi paskirta bausmė yra ne per griežta, pagrindo ją švelninti nėra.
19. Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad prokurorė prašė jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, tai yra atidėti skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taip pat, kad apylinkės teismas, skirdamas jam bausmę, nepagrįstai rėmėsi jo atžvilgiu priimtu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 27 d. nuosprendžiu, kuris dar nėra įsiteisėjęs. Kaip matyti iš prokurorės baigiamosios kalbos (b. l. 97-98), prokurorė prašė skirti M. L. 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir subendrinti ją su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 31 d. nuosprendžiu skirta bausme bei paskirti 3 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Bausmės vykdymo atidėjimo prokurorė neprašė. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes nusprendė, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai M. L. atžvilgiu bus pasiekti tik skiriant jam realią laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, su tokiu apylinkės teismo sprendimu sutinka. Nors M. L. atitinka formaliąsias BK 75 straipsnyje numatytas bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, tačiau apelianto asmenybė kelia pagrįstų abejonių, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, todėl pagrindo atidėti apeliantui skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra. Taip pat pažymėtina, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad skirdamas bausmę apylinkės teismas rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 27 d. nuosprendžiu. Priešingai, apylinkės teismas pagrįstai nebendrino skundžiamu nuosprendžiu skirtos bausmės su ankstesniu, tai yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 27 d. nuosprendžiu, skirta bausme, kadangi šiuo nuosprendžiu skirta bausmė yra subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 31 d. nuosprendžiu skirta bausme ir nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs.
Dėl priteistos turtinės žalos dydžio
20. Apeliaciniu skundu M. L. nesutinka ir su apylinkės teismo nustatyta pavogto telefono verte, teigia, kad iš jo nukentėjusiajam A. N. priteista 300 eurų suma yra per didelė. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei pateiktą apeliacinį skundą, konstatuoja, kad apylinkės teismas teisingai įvertino pagrobto mobiliojo telefono vertę, savo sprendimą grindė įvertinusi visų byloje surinktų ir įvertintų įrodymų visetu, nustatė pavogto telefono vertę ir savo sprendimą tinkamai motyvavo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pavogto turto vertės, vadovavosi nukentėjusiojo pateiktais pagrobto daikto įsigijimo dokumentais, kurie patvirtina, kad telefoną jis įsigijo už 469,99 eurus, taip pat atsižvelgė į tai, kad telefonas buvo ne naujas (naudotas 2 metus), tai yra, į jo nusidėvėjimą, kad prieš pat vagystę nukentėjusysis telefoną remontavo (kaip nurodė nukentėjusysis, jam tai kainavo 270 eurų), be to, kad telefone buvo svarbios asmeninės informacijos (nuotraukos). Apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad M. L. iš esmės neprieštaravo dėl civilinio ieškinio dydžio, kadangi įsipareigojo atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą. Kolegija pažymi, kad apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatyta telefono verte, iš esmės savo nesutikimą grindžia subjektyviais samprotavimais ir nepateikia jokių konkrečių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima nuginčyti nustatytą telefono vertę. O į tai, kad telefonas buvo ne naujas, kaip jau minėta, apylinkės teismas, nustatydamas priteistinos turtinės žalos dydį, atsižvelgė ir įvertino. Taigi mažinti priteistos turtinės žalos dydį apeliaciniame skunde nurodomais argumentais pagrindo nėra.
21. Apibendrindama visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 7 d. nuosprendis, kuriuo M. L. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, yra pagrįstas ir teisėtas – pirmosios instancijos teismas duomenis įrodymais pripažino ir juos vertino laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų, todėl pagrįstai konstatavo M. L. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo bei už tai jo atžvilgiu paskyrė teisingą ir savo esme ne per griežtą bausmę, taip pat tinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, todėl šio nuosprendžio keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo M. L. apeliacinį skundą atmesti.