Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2S-1519-260/2016 pagal ieškovo Ž. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-3237-945/2016 pagal ieškovo Ž. V. prašymą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilungė“ dėl darbo užmokesčio už vėlavimo vykdyti darbo ginčų komisijos sprendimą laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas Ž. V. 2015-12-31 pateikė teismui prašymą, kuriame prašė priteisti iš atsakovės UAB „Vilungė“ darbo užmokestį už laiką nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo (2015 m. rugsėjo 22 d.) iki sprendimo įvykdymo (2015 m. gruodžio 7 d.), taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (I t., b. l. 1 – 3). Prašyme nurodė, jog ieškovas 2015 m. rugpjūčio 20 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją, prašydamas panaikinti jam 2015 m. liepos 20 d. paskirtą drausminę nuobaudą, nustatyti, jog darbo santykiai tarp šalių nutrūko ieškovo prašymu 2015 m. birželio 22 d., priteisti ieškovui visas jam priklausančias su darbo santykiais susijusias sumas bei 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Darbo ginčų komisija 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimu (I t., b. l. 6-7) bylą nutraukė patvirtinusi šalių sudarytą taikos sutartį, pagal kurią patenkinti ieškovo reikšti neturtiniai reikalavimai, atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovui kompensaciją už nepanaudotas atostogas įstatyme ir darbo sutartyje nustatyta tvarka, ieškovas atsisakė likusių savo reikalavimų. Darbo ginčų komisijos sprendimas nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo, tačiau sprendimo dalį dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas išmokėjimo atsakovė įvykdė tik 2015 m. gruodžio 7 d. Už vėlavimą vykdyti darbo ginčų komisijos sprendimą atsakovei taikytina DK 303 straipsnyje įtvirtinta sankcija.

Atsakovė UAB „Vilungė“ atsiliepime į prašymą (I t., b. l. 23-24) nurodė, kad ji prašo ieškovo prašymą atmesti. Nurodė, kad taikos sutartimi šalys susitarė, jog atsakovė sumokės ieškovui kompensaciją už nepanaudotas atostogas darbo sutartyje nustatyta tvarka. Šalių sudarytos darbo sutarties (I t., b. l. 25-26) 10 punkte buvo nurodyta, jog atleidžiant ieškovą iš darbo su juo bus visiškai atsiskaityta tik po to, kai ieškovas atsiskaitys su atsakove. Darbo ginčų komisijos 2015 m. rugsėjo 22 d. posėdžio metu ieškovas pripažino, jog jis nėra visiškai atsiskaitęs su atsakove (neatsiskaitęs už medžiagas ir įrankius), buvo sutarta, kad ieškovas atvyks pas apskaitininkę ir suderins medžiagų likučius, atsiskaitys, grąžins jam patikėtas materialines vertybes ir tuomet su juo bus atsiskaityta. 2015 m. rugsėjo 22 d. ieškovui priklausanti išmokėti suma buvo deponuota (I t., b. l. 31). Ieškovas buvo paragintas atvykti atsiskaityti, 2015 m. rugsėjo 28 d. išsiunčiant jam pranešimą (I t., b. l. 30). Ieškovas negrąžino SIM ir kuro kortelių, kelių įrankių, nesutvarkė dokumentų dėl jo vardu įsigytų medžiagų, už kurių panaudojimą buvo materialiai atsakingas (I t., b. l. 28). Kadangi atsakovė nepažeidė prisiimtų finansinių įsipareigojimų, taikyti jos atžvilgiu įstatyminę sankciją nėra pagrindo.

Kauno apylinkės teismas 2016 m. balandžio 21 d. ieškovo prašymą atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovo 600 Eur bylinėjimosi išlaidų – atstovavimo išlaidų atlyginimą.

Teismas pripažino nustatytu, kad 2015 m. balandžio 10 d. darbo sutarties (I t., b. l. 44 – 46) pagrindu ieškovas uždarojoje akcinėje bendrovėje „Vilungė“ projektų vadovu pradėjo dirbti 2015 m. balandžio 13 d. Laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2015 m. birželio 22 d. ieškovui buvo fiksuotas nedarbingumas. Tiek ieškovas, tiek ir atsakovė pripažino, jog po ligos į darbą ieškovas negrįžo, tarp šalių kilo ginčas dėl tolesnių darbo santykių (kaip matyti iš į bylą pateiktos darbo ginčų komisijos medžiagos, ieškovas teikė prašymą nutraukti darbo sutartį ir laikėsi pozicijos, jog toliau dirbti neprivalo, tuo tarpu atsakovė fiksavo ieškovui pravaikštas ir taikė jo atžvilgiu drausminę atsakomybę). Po to, kai ieškovas kreipėsi į darbo ginčų komisiją, 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimu buvo patvirtinta šalių pasirašyta taikos sutartis (I t., b. l. 6-7), kurią sudaro trys darbdavio vykdytinos dalys. Darbdavys įsipareigojo panaikinti drausminę nuobaudą, įforminti darbo sutarties su ieškovu nutraukimą ir išmokėti ieškovui jam priklausančią kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Tarp šalių nekilo ginčo dėl to, jog darbdavys pirmus du įsipareigojimus įvykdė nedelsdamas, dar nesibaigus darbo ginčų komisijos sprendimo apskundimo terminui, 2015 m. rugsėjo 28 d. pranešimu informavo ieškovą apie atliktus veiksmus ir paragino atvykti atsiskaitymui. Nėra ginčo ir dėl to, jog darbo ginčų komisijos sprendimo dalį dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo darbdavys įvykdė 2015 m. gruodžio 7 d.. Nors darbo ginčų komisijos sprendime nebuvo nurodyta konkreti kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma, ieškovas neginčijo darbdavio paskaičiuotos (253,56 Eur) ir, atskaičius mokesčius, išmokėtos (217,61 Eur) sumos (I t., b. l. 6 – 7, 28 – 29) pagrįstumo.

Teismas vertino, kad pats ieškovas, neįvykdęs savo darbo sutartimi prisiimtos prievolės išeinant iš darbo atsiskaityti su darbdaviu, kuri buvo perkelta ir į šalių sudarytą ir darbo ginčų komisijos patvirtintą taikos sutartį, tiek iki darbo ginčų komisijos sprendimo įsiteisėjimo, tiek ir po to, kai sprendimas įsiteisėjo, teatliko veiksmus, susijusius su neturtinių reikalavimų (dėl sutarties nutraukimo ir nuobaudos panaikinimo) įforminimu, tačiau neįvykdė savo pareigos atsiskaityti su darbdaviu, kas ir nulėmė, jog darbdavys negali būti laikomas pažeidusiu prievolę išmokėti ieškovui kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Todėl teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas dėl DK 303 straipsnio taikymo atsakovės atžvilgiu atmestinas kaip nepagrįstas.

Atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutarties pateikęs ieškovas prašo panaikinti šią Kauno apylinkės teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovo prašymą tenkinti ir priteisti jam iš atsakovės UAB „Vilungė“ darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo priėmimo (2015-09-22) dienos iki jo įvykdymo dienos (2015-12-07). Nurodė, kad teismas, priimdamas apskųstąją nutartį, netinkamai taikė materialinės ir teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, nutarties motyvus grindė prieštaringomis išvadomis, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Atskirąjį skundą ieškovas grindžia tokiais argumentais:

Teismas, atmesdamas ieškovo prašymą, padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė neatsiskaitė su ieškovu dėl paties ieškovo kaltės, t. y. jog šis nevykdė pareigos atsiskaityti. Teismas nutarties motyvuose nurodė, kad „iš darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo patvirtinta taikos sutartis, turinio, šalys susitarė, kad kompensacija už nepanaudotas atostogas ieškovui bus išmokėta darbo sutartyje nustatyta tvarka. Nors taikos sutartyje ir nebuvo tiesiogiai įvardinta, kokius konkrečius veiksmus privalo atlikti ieškovas, tiek darbo sutarties turinys, tiek ir šalių elgesys po taikos sutarties patvirtinimo leidžia vertinti kaip labiau tikėtiną atsakovės nurodytą aplinkybę, kad prieš darbo ginčų komisijai priimant sprendimą ieškovui buvo išaiškinta, kad jis privalo atvykti į darbovietę ir atsiskaityti su darbdaviu. Ši išvada leidžia spręsti, jog taikos sutartyje buvo numatyta ne tik atsakovės pareiga išmokėti ieškovui kompensaciją už nepanaudotas atostogas, bet ir ieškovo pareiga darbo sutartyje nustatyta tvarka atsiskaityti su darbdaviu, šią ieškovo pareigą numatant kaip sąlygą atsakovės finansinės prievolės atsiradimui.“ Su tokiu teismo vertinimu negalima sutikti, nes pats teismas nepagrįstais pripažino atsakovės nurodytus teiginius, jog ieškovas neperdavė SIM kortelės ir kuro kortelės. Pats suabejojęs atsakovo sąžiningumu nurodant reikšmingas bylai aplinkybes, teismas nesant jokių kitų pagrįstų duomenų, padarė nepagrįstą prielaidą dėl tarp šalių neva tai buvusio susitarimo, kad iki įmonės atsiskaitymo ieškovas privalo atvykti į įmonę atsiskaityti. Tokią išvadą teismas padarė net ir pripažindamas faktą, kad toks atsakovo reikalavimas realiai negali būti įvykdomas, kadangi atsakovui 2015-06-11 susirgus, statybos objekte ir toliau buvo atliekami statybos darbai, naudojamos ieškovui perduotos statybinės medžiagos, o atsakovė nesudarė komisijos ir nefiksavo faktinės objekte atliktų darbų apimties ir šių darbų atlikimui panaudotų medžiagų. Be to, teismas nevertino esminės aplinkybės, kad iki ieškovo atleidimo, atsakovė nekėlė klausimo dėl jo materialinės atsakomybės bei dėl ieškovo atsakovei padarytos žalos, o nutarties motyvuose nurodė, kad atsakovas neatsiskaitė, nes ieškovas neatvyko atsiskaityti su įmone. Tai, kad nesant tokio atsiskaitymo, atsakovas 2015-12-07 ieškovui išmokėjo Darbo ginčų komisijos sprendimu patvirtintą šalių taikos sutartimi sulygtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas, teismas nepagrįstai laikė neturinčia įtakos. Nagrinėdamas bylą teismas ėmėsi atsakovės, kaip darbdavio atstovavimo, taip nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose – tai, kad darbuotojas yra silpnesnė šalis.Teismas netinkamai įvertino pagrindus DK 303 str. normai taikyti, bei netinkamai vertino įrodymus. 2015-09-22 Darbo ginčų komisijos sprendime nurodoma, jog sutarties šalys pripažįsta, kad po šios abipusių nuolaidų būdu sudarytos taikos sutarties įvykdymo, visi nesutarimai dėl darbo ginčo dalyko bus užbaigti ir įsipareigoja dėl to nereikšti viena kitai jokių pretenzijų ateityje. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs, kas reiškia, kad šiuo sprendimu atsakovė aiškiai pasakė, kad ji ieškovui jokių pretenzijų, kylančių iš darbo santykių, tame tarpe pretenzijų, kylančių iš materialinės atsakomybės, nekels, nes tokių pretenzijų sudarant taikos sutartį ieškovui nebuvo pareikšta, o vėliau atsakovės pradėtos kelti pretenzijos dėl ieškovo neatsiskaitymo tėra jos gynybinė pozicija. Teismas šioje dalyje darbo ginčų komisijos sprendimo nevertino, atsakomybę dėl atsakovės neatsiskaitymo su ieškovu nepagrįstai perkeldamas ieškovui, nes neva tai jis nevykdė pareigos nuvykti pas atsakovą atsiskaityti.Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė nebūtų galėjusi tinkamai įvykdyti Darbo ginčų komisijos sprendimo, priešingai, pateikti duomenys rodo, kad atsakovas darbo ginčų komisijos sprendimo dieną priėmė įsakymus, kuriais panaikino ieškovui paskirtą drausminę nuobaudą, jį atleido iš darbo, bei nusprendė neišmokėti ieškovui priklausančios kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Tuo tarpu ieškovas, siekdamas įgyvendinti savo teises ir baigti darbo santykius su atsakove, gauti jam priklausančią kompensaciją, buvo aktyvus: 2015-09-30 d. savo iniciatyva atvyko į įmonę, kur jam buvo įteikti įsakymai dėl jo atleidimo ir nuobaudos panaikinimo, nuvyko pas buhalterę kad gauti jos parašą atsiskaitymo lape, tačiau buhalterė pasirašyti atsisakė, nurodžiusi, kad pasirašys tik po direktoriaus, kurio darbo vietoje nebuvo, negavęs išmokos nei grynais, nei į banko sąskaitą, dar kartą kreipėsi į darbo ginčų komisiją, buvo netinkamai pakonsultuotas atstovaujančio teisininko, tačiau kreipėsi ir į antstolius, kurie atsisakė vykdyti sprendimą dėl jo ydingumo – sprendime nebuvo nurodyta kompensacijos suma. Ieškovui paprašius Darbo ginčų komisiją išaiškinti sprendimą, 2015-12-07 atsakovas lėšas į ieškovo sąskaitą pervedė. Tokie duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovė turėdama galimybę atsiskaityti su ieškovu, to nepadarė dėl nepateisinamų priežasčių, todėl atsakovei atsirado pareiga pagal DK 303 str. mokėti darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo priėmimo dienos iki jo įvykdymo. Atkreiptinas dėmesys į darbo užmokesčio mokamojo žiniaraščio numerį – „(duomenys neskelbtini)“. Atsakovė nėra didelė įmonė, darbo užmokestis darbuotojams buvo mokamas į banko sąskaitas, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl šio dokumento tikrumo. Toks numeris nėra realus, kas leidžia kalbėti apie šio, kaip ir kitų, atsakovės pateiktų dokumentų surašymą atgaline data, siekiant išvengti atsakomybės.Teismas, atmetęs ieškovo prašymą, atsakovei iš ieškovo priteisė 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atstovavimu. Nutarties motyvuose teismas nurodė, kad šios išlaidos neviršija rekomenduojamų maksimalių išlaidų dydžių, jų mažinti įvertinus ginčo pobūdį (ieškovo reikalavimo dydį), taip pat atsakovės atstovo atliktų veiksmų apimtį, nėra pagrindo. Su tokia teismo padaryta išvada negalima sutikti, nes atsakovo atstovo pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, prieštarauja CPK 98 str. 1 dalies nuostatoms, nustatančioms, kad "šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.“

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė UAB „Vilungė“ nurodo, kad ieškovo atskirasis skundas yra nepagrįstas, todėl prašo šį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovo Ž. V. atstovavimo išlaidas. Atsiliepime atsakovė nurodė tokius argumentus:

Kauno apylinkės teismas tinkamai išnagrinėjo Ž. V. prašymą, tinkamai vertino įrodymus ir tuo pagrindu priėmė teisingą sprendimą. Dėl tarp šalių kilusio ginčo buvo kreiptasi į darbo ginčų komisiją, dėl ko 2015-09-22 Darbo ginčų komisija priėmė sprendimą (duomenys neskelbtini), kuriuo patvirtino tarp šalių sudarytą Taikos sutartį bei patvirtino sutarties sąlygas, tame tarpe ir 3 taikos sutarties punktą, kad atsakovas išmoka Ž. V. užmokestį už nepanaudotas kasmetines atostogas įstatymo ir darbo sutarties nustatyta tvarka. Pasirašytos tarp Ž. V. ir UAB „Vilungė“ darbo sutarties 10 punktas reglamentavo, kad atleidimo iš darbo atveju pilną atsiskaitymą iš įmonės darbuotojas gali gauti tik po pilno atsiskaitymo su įmone.Apie tai, kad ieškovas Ž. V. buvo raginamas gera valia atvykti ir atsiskaityti, patvirtina 2015-09-28 dienos pranešimas Nr. (duomenys neskelbtini), kad Ž. V. priklausantys išmokėti pinigai 2015-09-22 buvo deponuoti. Tai patvirtina darbo užmokesčio mokamasis žiniaraštis Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju atskirajame skunde bandoma aiškinti, kad minėti dokumentai neva suklastoti, surašyti atbulinėmis datomis ir panašiai. Tokie teiginiai neetiški, kadangi be jokio teisinio pagrindo įmonė ir jos atsakingi asmenys kaltinami tariamais neteisėtais veiksmais. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovo atstovė nereiškė jokių pastabų ar abejonių dėl minėtų dokumentų. Vienas iš patikimų rašytinių įrodymų, yra atsiskaitymo lapelis, kurį pateikė pats ieškovas Ž. V.. Atsakovė sutinka, kad įmonėje yra naudojami atitinkamos formos atsiskaitymo lapeliai, koks buvo išduotas ir ieškovui. Minėtame lapelyje trūksta eilės atsakingų darbuotojų parašų. Todėl preziumuojama, kad darbuotojas Ž. V. pažeidė darbo sutarties sąlygas, neatsiskaitė su įmone, todėl įmonė neturėjo pareigos mokėti priklausančius 271,61 EUR už nepanaudotas atostogas.Negalima sutikti su atskirajame skunde nurodytais argumentais dėl priteistų atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų. Prašydama priteisti bylinėjimosi išlaidas, atsakovė pateikė teismui atitinkamos formos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, taip pat sąskaitą už teiktas teisines paslaugas, kurioje buvo aiškiai nurodyta kokios teisinės paslaugos buvo suteiktos (konsultacijos; procesinių dokumentų paruošimas; atsiliepimo į ieškinį surašymas bei atstovavimas). Buvo nurodyta ir atliktų darbų kaina – 600 Eur. Šios išlaidos atsižvelgiant į 2015 m. kovo 19 d. priimtą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymą Nr.1R-77 dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo, negalėjo būti vertinamos kaip nepagrįstai didelės, ar neatitinkančios realiai suteiktų teisinių paslaugų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas DK 303 str. numatytu pagrindu dėl darbo užmokesčio už vėlavimo vykdyti darbo ginčų komisijos sprendimą laiką priteisimo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvuotoje apskųstojoje nutartyje tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirajame skunde dėstomų argumentų.

Ieškovas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas materialinės teisės normas priėmė nepagrįstą sprendimą, nutartį pagrindė prieštaringomis išvadomis, iš esmės netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atskirojo skundo argumentais nesutinka.

Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė, jog, Darbo ginčų komisijoje nagrinėjant tarp darbuotojo ir darbdavio kilusį ginčą šio ginčo šalims – ieškovui su atsakove – sudarius taikos sutartį, kurią sprendimu patvirtino Darbo ginčų komisija, ir tokioje taikos sutartyje numačius, jog atsakovė UAB „Vilungė“ sumokės ieškovui Ž. V. išmokas už nepanaudotas atostogas įstatymo ir darbo sutarties nustatyta tvarka, atsakovei pareiga atsiskaityti su ieškovu, t. y. sumokėti išmokas už nepanaudotas atostogas, galėjo atsirasti tik po to, kai ieškovas (darbuotojas) pilnai atsiskaitys su įmone (atsakove), nes tai numatė tarp šalių sudarytos Darbo sutarties 10 punktas. Teismas šiuo konkrečiu atveju tinkamai aiškino ir tarp šalių sudarytos taikos sutarties ir Darbo sutarties nuostatas. Teismas visiškai pagrįstai sprendime nurodė, jog pats ieškovas, neįvykdęs savo darbo sutartimi prisiimtos prievolės išeinant iš darbo atsiskaityti su darbdaviu, kuri buvo perkelta ir į šalių sudarytą ir darbo ginčų komisijos patvirtintą taikos sutartį, tiek iki darbo ginčų komisijos sprendimo įsiteisėjimo, tiek ir po to, kai sprendimas įsiteisėjo, teatliko veiksmus, susijusius su neturtinių reikalavimų (dėl sutarties nutraukimo ir nuobaudos panaikinimo) įforminimu, tačiau neįvykdė savo pareigos atsiskaityti su darbdaviu, kas ir nulėmė, jog darbdavys negali būti laikomas pažeidusiu prievolę išmokėti ieškovui kompensaciją už nepanaudotas atostogas, dėl ko ieškovo reikalavimas dėl DK 303 straipsnio taikymo atsakovės atžvilgiu yra nepagrįstas.

Negalima, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas aukščiau nurodytas išvadas padarė netinkamai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus. Kad ieškovas įvykdė jo su atsakove sudarytoje darbo sutartyje įtvirtintą pareigą prieš darbdaviui galutinai atsiskaitant su darbuotoju pačiam pilnai atsiskaityti su įmone, ieškovas neįrodė. Tokią išvadą išsamiai motyvuotoje nutartyje padarė pirmosios instancijos teismas. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis apeliacinės instancijos teismas pagrindo neturi, kadangi ieškovas, 2016-12-07 pareiškime teismui reikalaujantis priteisti jam iš atsakovės darbo užmokestį nuo Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo, t. y. 2016-09-22, pats atskirajame skunde pripažino, kad dar ir 2016 m. rugsėjo 30 d. lankantis įmonėje ir renkant parašus atsiskaitymo lapelyje visų reikalingų parašų jam nepavyko surinkti. Kadangi ieškovas 2016-09-30 dar rinko reikalingų atsakovės darbuotojų parašus, vertintina, kad jis stengėsi įvykdyti savo pareigą atsiskaityti su įmone, taigi apie šią savo pareigą buvo tinkamai informuotas.

Ieškovas su atskiruoju skundu pateikė Darbo ginčų komisijos posėdžio garso įrašą, prašė jį kaip naują įrodymą prijungti prie bylos ir vertinti su atskiruoju skundu. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti šį naują įrodymą, nes tokį įrodymą ieškovas galėjo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 314 str.). Be to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, bet kokie duomenys apie Darbo ginčų komisijos posėdžio eigą negali paneigti Darbo ginčų komisijos sprendimu, dėl kurio teisėtumo nėra ginčo, patvirtintos tarp šalių taikos sutarties nuostatų.

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad ieškovas pareiškė nepagrįstą prašymą priteisti jam iš atsakovės darbo užmokestį už vėlavimo vykdyti darbo ginčų komisijos sprendimą laiką, ir tokį prašymą atmetęs, pagrįstai iš ieškovo priteisė atsakovei pastarosios nagrinėjant bylą turėtas bylinėjimosi išlaidas – 600 Eur, sumokėtų už advokato teisines paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas, visiškai sutikdamas su atsakovės atsiliepime nurodytais argumentais, jog prašydama priteisti bylinėjimosi išlaidas, atsakovė pateikė teismui atitinkamos formos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, taip pat sąskaitą už teiktas teisines paslaugas, kurioje buvo aiškiai nurodyta kokios teisinės paslaugos ir už kokią sumą buvo suteiktos, kad turėtos išlaidos sutinkamai su 2015 m. kovo 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr.1R-77 dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo, negali būti vertinamos kaip nepagrįstai didelės, nepagrįstais pripažįsta apelianto teiginius, kad tokias išlaidas apskųstąja nutartimi pirmosios instancijos teismas priteisė nepagrįstai.

Remdamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, ją keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo. Ši nutartis paliekama nepakeista, o ieškovo atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus ieškovo atskirąjį skundą, atsakovei prašant, jai iš ieškovo priteistinos 400 Eur bylinėjimosi išlaidos, t. y. atsakovės turėtos išlaidos sumokant už advokato teisinę pagalbą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti.

Priteisti atsakovei UAB „Vilungė“ ( j.a.k. 134522910) iš ieškovo Ž. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.