Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Antano Rudzinsko ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės M. T., atstovaujančios mažamečio A. K. (A. K.) interesus, ieškinį atsakovei L. K. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje A. K. (A. K.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

15. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2000 m. gegužės 23 d. sprendimu tenkino O. K. ieškinį ir nutraukė O. K. ir L. K. 1995 m. vasario 11 d. įregistruotą santuoką, įrašas apie tai ištuokos metrikų knygoje Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje (toliau – CMS) įrašytas 2000 m. lapkričio 16 d..

16. 2000 m. lapkričio 13 d. O. K., V. M. ir AB „Vilniaus bankas“ sudarė gyvenamojo namo ir žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią O. K. įsipareigojo sumokėti už perkamą turtą 360 000 Lt, kurių 108 000 Lt sumokami grynaisiais pinigais prieš sutarties sudarymą, o likę 252 000 Lt išmokami gavus banko paskolą.

17. 2000 metais O. K. kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyrių su prašymu įregistruoti hipotekos lakštą dėl gyvenamojo namo ir žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) A. K. miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus hipotekos teisėja 2000 m. gruodžio 6 d. nutartimi pareiškėjui nustatė terminą prašymo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti buvusios sutuoktinės (atsakovės) sutikimą įkeisti minėtą pastatą ir žemės sklypą, kadangi šis turtas įsigytas 2000 m. lapkričio 13 d., o pareiškėjo ištuokos liudijimas įregistruotas tik 2000 m. lapkričio 16 d. ir nurodė, kad esant tokioms aplinkybėms laikytina, kad įkeičiamas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kuriai įkeisti būtinas buvusios sutuoktinės sutikimas. Trūkumų nepašalinus, Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus hipotekos teisėja 2001 m. sausio 3 d. nutartimi atmetė O. K. prašymą. O. K. su tokia teismo nutartimi nesutiko, dėl ko tokią nutartį apskundė apeliacine, o vėliau ir kasacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1020/2001 Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus hipotekos teisėjos 2001 m. sausio 3 d. nutartis ir Klaipėdos apygardos teismo 2001 m. kovo 8 d. nutartis paliktos nepakeistos.

18. 2000 m. spalio 10 d. O. K. ir S. K. sudarė dovanojimo sutartį, pagal kurią O. K. buvo padovanota 20 000 Lt. 2000 m. rugsėjo 1 d. O. K. ir S. K. sudarė dovanojimo sutartį, pagal kurią O. K. buvo padovanota 5 000 Lt. 2000 m. lapkričio 9 d. O. K. ir I. Š. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią O. K. buvo paskolinta 20 000 Lt. 2000 m. lapkričio 7 d. O. K. ir V. S. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią O. K. buvo paskolinta 9 000 Lt. 2000 m. lapkričio 8 d. O. K. ir R. Š. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią O. K. buvo paskolinta 9 000 Lt. 2000 m. lapkričio 6 d. O. K. ir L. A. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią O. K. buvo paskolinta 25 000 Lt. 2000 m. gruodžio 4 d. O. K. ir UAB „BALTISCHES HAUS“ sudarė paskolos sutartį, pagal kurią O. K. buvo paskolinta 250 000 Lt.

19. 2000 m. gruodžio 7 d. turto pardavėja V. M. patvirtino, kad 2000 m. gruodžio 17 d. iš O. K. gavo 250 000 Lt pagal mokėjimo pavedimą Nr. 660339881 ir 2 000 Lt grynaisiais pinigais. 2000 m. lapkričio 29 d. O. K. įregistravo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ir žemės sklypą valstybės įmonėje „Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastras ir registras“ Klaipėdos filiale.

20. 2001 m. birželio 1 d. O. K. ir AB „Klaipėdos Ugnė“ sudarė sutartį dėl vidaus dujotekio ir šildymo sistemos montavimo gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini). 2001 m. sausio 17 d. O. K. ir AB „Klaipėdos Keliai“ sudarė statybos rangos sutartį dėl įvažiavimo į kiemą, (duomenys neskelbtini), įrengimo. 2006 m. rugsėjo 5 d. O. K. ir UAB „EKO-LR“ sudarė rangos sutartį dėl įvairių darbų.

21. (duomenys neskelbtini)gimė A. K., kurio tėvai yra M. T. ir O. K.. (duomenys neskelbtini) O. K. mirė. 2018 m. rugpjūčio 16 d. notarė A. K. išdavė liudijimą, jog A. K. yra O. K. įpėdinis.

Dėl ieškinio senaties

25. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kas ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011).

27. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-436/2007).

28. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovei, veikiančiai mažamečio vaiko A. K. interesais, apie tai, kad ginčo turtas atsakovei ir O. K. priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, galėjo tapti žinoma tik po O. K. mirties, kai prasidėjo mirusiojo turto paveldėjimo procesas.

29. Nepriklausomai nuo to, kad įpėdiniui priėmusiam palikimą, palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos, nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, jog ieškovės sūnui kyla padariniai ir dėl mirusiojo O. K. suvokimo dėl jam galimai padaryto teisės pažeidimo, nes kaip ir minėta, vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu. Sutiktina, kad 2001 metais teismuose O. K. iniciatyva nagrinėtas ginčas dėl ginčo turto įkeitimo patvirtina, kad O. K. buvo žinomas faktas, jog ginčo turtas de jure laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, tačiau nėra įrodymų daryti išvadai, kad apie tai žinojo ieškovė, byloje veikianti (duomenys neskelbtini) gimusio sūnaus A. K., kuris O. K. mirties dieną, buvo vos kelių mėnesių amžiaus, interesais. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas laiko, jog ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju skaičiuotinas nuo tada, kai prasidėjo O. K. turto paveldėjimo procesas.

30. Be kita ko, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Vienas iš šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, įtvirtintų CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, reiškiantis, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu. Šis principas taip pat įtvirtintas Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Nagrinėjamu atveju ginčas susijęs išimtinai su mažamečio A. K. interesais, kuris yra O. K. įpėdinis, todėl net ir nustačius, jog ieškinio senaties terminas praleistas, tai sudarytų pagrindą teismui ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo

31. Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą. Apeliantė nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jos paaiškinimus dėl santuokos nutraukimo priežasčių ir datos, santykių su O. K. ir gyvenamojo namo išlaikymo.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismai turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015).

33. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl turto, įgyto 2000 m. lapkričio 13 d., pripažinimo asmenine vieno iš buvusių sutuoktinių (O. K.) nuosavybe. Nors teisinis reguliavimas tiek pagal SŠK, tiek pagal CK iš esmės nesiskiria, pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi šioje byloje sprendžiant įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) klausimus, turi būti vadovaujamasi atitinkamomis CK nuostatomis. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Pareiga tai įrodyti tenka sutuoktiniui, tvirtinančiam, kad santuokos metu įgytas turtas yra ne bendroji jungtinė, o asmeninė jo nuosavybė (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Nagrinėjamu atveju ši pareiga teko ieškovei, atstovaujančiai mažamečio vaiko interesus. Fakto, jog tam tikras turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, leistinos įrodinėjimo priemonės nustatytos CK 3.89 straipsnio 2 dalyje: šis faktas gali būti įrodytas tik rašytinais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Be to, asmenine sutuoktinių nuosavybe, remiantis CK 3.67 straipsniu arba 3.77 straipsnio 4 dalimi, gali būti pripažintas turtas, formaliai esant susituokus, tačiau de facto pradėjus gyventi skyrium arba iškėlus teisme bylą dėl santuokos nutraukimo.

34. Nagrinėjamos bylos atveju matyti tai, jog dauguma apeliantės nurodomų aplinkybių grindžiamos tik pačios apeliantės paaiškinimais, t. y. asmeninėmis interpretacijomis. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, jog santuokos nutraukimo byloje, kurioje teismas konstatavo, kad ji ir O. K. bendro ūkio nevedė nuo 1998 metų (dveji metai iki ieškinio pateikimo dienos) ji nedalyvavo dėl keršto O. K.. Pažymėtina, kad tokie apeliantės paaiškinimai nesudaro pagrindo nesiremti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. gegužės 23 d. sprendimu nustatytais prejudiciniais faktais (CPK 18 straipsnis, CPK 182 straipsnio 2 punktas).

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, kurie leidžia daryti išvadą, kad O. K., įsigydamas nekilnojamąjį turtą Klaipėdoje, su atsakove jau nebuvo de facto siejamas santuokiniais ryšiais. Kaip jau minėta, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. gegužės 23 d. sprendime nustatyta, kad atsakovė ir O. K. šeimos santykių nepalaikė jau dvejus metus iki kreipimosi į teismą dėl santuokos nutraukimo. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė gyveno Vilniuje, o O. K. – Klaipėdoje. Atsakovė teismui nepateikė jokių įrodymų, jog ji kada nors būtų lankiusis Klaipėdoje pas O. K., to nurodyti negalėjo ir jų sūnus trečiasis asmuo A. K., kuris 2019 m. kovo 12 d. teismo posėdžio nurodė, jog pas tėvą Klaipėdoje lankydavosi vienas be atsakovės. Nors 2000 m. lapkričio 13 d. turto pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta dar iki ištuokos įregistravimo Vilniaus miesto CMS (2000 m. lapkričio 16 d.), tačiau Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. gegužės 23 d. sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės bei pati teismo sprendimo priėmimo data (2000 m. gegužės 23 d.), leidžia daryti išvadą, kad atsakovė ir O. K. ginčo turto pirkimo metu gyveno skyriumi, faktiškai nepalaikė santuokinių ryšių. Byloje pateiktas 2000 m. kovo 27 d. O. K. prašymas Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai dėl tarpininkavimo su atsakove, siekiant matytis su vaiku A. K., patvirtina, kad O. K. ir atsakovės santykiai buvo konfliktiški. Tai, kad O. K. turtą laikė savo asmenine nuosavybe patvirtina ir 2000-2001 metais teismuose vykęs ginčas dėl ginčo turto hipotekos įregistravimo, kai norėdamas įkeisti ginčo turtą, O. K. sužinojo, jog turi gauti atsakovės, kaip turto bendrasavininkės, sutikimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1020/2001 išaiškino, kad O. K. deklaracijos, pateiktos Valstybinei mokesčių inspekcijai, piniginių lėšų dovanojimo ir paskolos sutartys yra reikšmingi įrodymai, kuriuos būtina vertinti nagrinėjant ginčus dėl teisės, bet ne įregistruojant įkeitimo teisę ne ginčo tvarka, t. y. pareiškėjui (O. K.) buvo išaiškinta teisė turto režimo klausimą spręsti ginčo teisena, nes tai nėra bylos dėl hipotekos lakšto įregistravimo dalykas, todėl teigti, kad teismas jau yra išsprendęs ginčą dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, nėra pagrindo.

36. Remiantis byloje esančių įrodymų visuma, galima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo turtas buvo įgytas O. K. lėšomis – 2000 m. sudarytų dovanojimo ir paskolos sutarčių pagrindu. Nė vienoje iš išvardintų paskolos sutarčių, kurios sudarytos po Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. gegužės 23 d. sprendimo nutraukti santuoką, tačiau dar neįregistravus ištuokos, atsakovė nėra nurodoma kaip sutarties šalis, taip pat žymose dėl pinigų grąžinimo, minimas tik O. K.. Kita vertus, pati apeliantė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nurodė, kad savo piniginėmis lėšomis ji prie ginčo turto įsigijimo neprisidėjo. Apeliantės argumentai, kad neva ji su O. K. susitarė dėl gyvenamųjų patalpų pasidalinimo (Vilniuje ir Klaipėdoje) ir planų daugiau nebeturėti vaikų, jog visas turtas liktų jų sūnui trečiajam asmeniui A. K., yra nepagrįsti ir prieštarauja bendriesiems civilinių teisinių santykių subjektų elgesio principams – teisingumui, protingumui ir sąžiningumui (CK 1.5 straipsnis), todėl teismas jais pagrįstai nesivadovavo, priimdamas byloje ginčijamą sprendimą.

37. Apeliantė nurodo, kad ji prisidėdavo prie ginčo turto išlaikymo, lankydavosi Klaipėdoje, tačiau negali pateikti tai pagrindžiančių įrodymų, nes neva jie yra gyvenamajame name, kuriame gyvena ieškovė ir atsakovės į jį neįleidžia. Teisėjų kolegijos nuomone, šie apeliantės argumentai yra deklaratyvūs, t. y. apeliantė konkrečiai neįvardina, kuo ji prisidėjo prie ginčo turto išlaikymo, o tik aptakiai nurodo, jog pirko namų apyvokos prekes bei tvarkė namo aplinką. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė galėtų būti buvusi faktine ginčo turto valdytoja (turėtų namo raktus, dokumentus ir pan.). Byloje taip pat nėra įrodymų, kad atsakovė būtų lankiusis pas O. K. Klaipėdoje, siekdama su juo palaikyti santykius (CPK 178, 185 straipsniai). Priešinga išvada darytina apie O. K., kuris, kaip patvirtina byloje pateiktos rangos, kitų darbų sutartys, mokesčių už namui suteiktas paslaugas kvitai, nuolat rūpinosi ginčo turtu, jį išlaikė ir jame gyveno.

38. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas neatsižvelgė į atsakovės ir liudytojos L. A. (O. K. sesers) parodymus, jog 1998 metais O. K. gavo darbą Klaipėdoje ir nuolat važinėdavo į Klaipėdą, ir tik 2000 metais atsirado nesutarimai tarp buvusių sutuoktinių dėl juos skiriančio atstumo. Kaip jau buvo minėta, CK 3.89 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Kita vertus, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad apeliantė liudytojos L. A. (O. K. sesers) parodymais siekia paneigti prejudicinius faktus, kurie buvo nustatyti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. gegužės 23 d. sprendimu – jog atsakovė ir O. K. iki santuokos nutraukimo kartu negyveno jau dvejus metus. Teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojos L. A. parodymus, duotus 2019 m. sausio 14 d. teismo posėdžio metu, juos vertina kritiškai, nes pati liudytoja nurodė, kad jos asmeniniai santykiai su ieškove pablogėjo prieš brolio mirtį, duodama parodymus itin koncentravosi į O. K. ir ieškovės santykius, aplinkybių dėl ginčo turto įsigijimo tiksliai nežinojo, todėl tikėtina, kad liudytojos parodymai yra šališki ir prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų darydamas teisiškai reikšmingą išvadą, kad gyvenamasis namas ir žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), priklausė O. K. asmeninės nuosavybės teise, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų ir jų paaiškinimų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir jų vertinimo nesuteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės paaiškinimais, bet ir visa įvertinta bylos medžiaga.

Dėl procesinės bylos baigties

40. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir išsamiai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino materialinės ir proceso teisės normas, ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

41. Teisėjų kolegijai atmetus atsakovės apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo ieškovė (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

42. Ieškovė pateikė teismui įrodymus apie apeliacinės instancijos teisme patirtas 350 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, kurios susidarė už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės patirtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (8.11 punktas), ieškovei iš atsakovės priteistina 350 Eur, kurias ieškovė patyrė apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei M. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.