- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-13
- Bylos Nr.
- e2A-1107-431/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02445-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Laima Gerasičkinienė, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- J. K.
- Atsakovas
- I. K., L. K.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus rajono 3-ojo notarų biuro
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovams I. K. (I. K.) ir L. K. dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, paveldėjimo liudijimo ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo byloje – Vilniaus rajono 3-ojo notarų biuro notaras T. P. V.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė: 1) pripažinti, jog turtas (gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, kiti inžineriniai statiniai (šulinys, lauko tualetas), buvo iš esmės pagerintas, ir pripažinti, jog sutuoktinio Č. K. (Č. K.) mirties dieną šis turtas sutuoktiniams priklausė bendros jungtinės nuosavybės teise; 2) pripažintini negaliojančiu 2016 m. gegužės 30 d. išduotą atsakovams paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą; 3) pripažinti negaliojančia 2017 m. vasario 22 d. dovanojimo sutartį Nr. NJ-957. Nurodė, jog ieškovė ir Č. K. susituokė (duomenys neskelbtini) ir kartu išgyveno daugiau nei 42 metus iki pastarojo mirties (duomenys neskelbtini). Gyvenant santuokoje visą įgytą turtą laikė bendrąja jungtine nuosavybe, kartu jį valdė, turto pagerinimui ir naujų objektų įgijimui bei sukūrimui naudojo bendras šeimos lėšas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Iki santuokos sudarymo Č. K. buvo pastatęs vieno aukšto namą, kurio bendras naudingas plotas buvo 63,24 kv.m., gyvenamas plotas 49,71 kv.m. Įsiteisėjusiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-242-647/2015 buvo konstatuota, kad statinių statybos pradžios ir pabaigos metai tokie: šulinio – 1967 m., ūkinio pastato – 1968 m., lauko tualeto – 1968 m., t.y., šie objektai pastatyti iki santuokos sudarymo. Teismo sprendime konstatuota, kad kito ūkinio pastato statybos metai yra 1985, t.y. po santuokos sudarymo. Atliekant nekilnojamojo turto objekto kadastrinius matavimus 2003 m. nustatyta, kad gyvenamas namas yra jau 113,83 kv. m. ploto, 76,80 kv. m. gyvenamojo ploto. Be to, įrengta 43,51 kv. m. bendro ploto pastogė. Ši aplinkybė patvirtina, kad santuokos metu gyvenamasis namas buvo iš esmės pagerintas – padidėjo jo plotas. Be to, santuokos metu atsirado naujas nekilnojamojo turto objektas (ūkinis pastatas).
3. Specialistas (architektas) T. E. padarė išvadą, kad gyvenamojo namo didžioji dalis pakeitimų buvo atlikti iki 1983 m. Dėl minėtų pakeitimų namo plotas buvo padidintas beveik dvigubai, tai yra buvo sukurtas kokybiškai naujas daiktas. Minėti turto pagerinimai buvo daromi iš bendrų sutuoktinių lėšų, gaunamų iš savo darbinės veiklos. Be to, santuokos metu, 2004 m. gruodžio 22 d., sutuoktiniai iš valstybės įsigijo 0,1336 ha žemės sklypą, kuriame yra ginčo statiniai, abiejų sutuoktinių vardu sudarydami Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Taigi sutuoktiniai nekilnojamąjį turtą (namų valdą) gerino ir gausino bendru sutarimu, bendromis pastangomis ir lėšomis. Žemės sklypo įgijimas taip pat turėjo ir turi įtaką namų valdos vertės padidėjimui. Mirusiojo sutuoktinio motina ir sesuo kurį laiką gyveno ginčo name, tačiau apie 1978 m. išsikėlė gyventi kitur. Gyvendamos kartu, jos prie namo statybų neprisidėjo. Šiuo metu jos yra mirusios. Ieškovė ieškinį reiškia dėl turto pripažinimo bendrąją jungtine nuosavybe pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį. Paveldėjimo teisės liudijimas buvo ieškovei išduotas dėl ½ dalies turto, bet jis buvo nuginčytas. Po nuginčijimo atsakovams buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai.
Šalies argumentai
4. Atsakovas I. K. nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog namas nebuvo tiek pagerintas, jog būtų galima teigti, kad atsirado visiškai naujas nekilnojamojo turto objektas. Name gyveno ne tik sutuoktiniai, o visi jų giminaičiai. Pagerinimai nebuvo atlikti išimtinai sutuoktinių bendromis ar vieno iš jų lėšomis ar darbu. Ieškovės ir atsakovo santykiai yra itin konfliktiški, neretai įvyksta buitinių nesutarimų. Ieškovė iki šiol nevykdo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo ir neleidžia atsakovui bei jo vaikams (ieškovės anūkams) naudotis namo pirmuoju aukštu. Atsakovo 4 asmenų šeima naudojasi tik namo palėpe. Pripažino, jog namas po jo pastatymo buvo remontuotas, tačiau darbai nebuvo esminiai ir joks naujas nekilnojamojo turto objektas nebuvo sukurtas. Buvo atlikti tik atskirtų namų dalių remonto darbai – pakeisti langai, remontuotas stogas, metams bėgant keista namo apdaila, jokie papildomi aukštai nebuvo pastatyti.
Žemesnės instancijos teismas
5. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu buvo nustatyta, jog pagerinimų mastas nesudaro pagrindo spręsti, kad sukurtas naujas nuosavybės teisės objektas. Todėl specialisto T. E. išvada prieštarauja minėtu teismo sprendimu konstatuotoms aplinkybėms. Išvadą davęs specialistas neįrašytas į teismo ekspertų sąrašą, kitiems turto savininkams nebuvo sudarytos jokios galimybės dalyvauti ekspertizėje, teikti pastabas ir pasiūlymus, prieštarauti išvadai. Todėl byloje negalima remtis T. E. išvada. Mansardos įrengimo buvo atlikti laikotarpiu 1967-1970 metais, t.y. dar iki santuokos sudarymo. Prie vidaus įrengimo darbų ieškovė neprisidėjo nei piniginėmis lėšomis, nei darbu, kad būtų galima konstatuoti esminį daikto pagerinimą. Ieškovė suabsoliutina jos, kaip sutuoktinės indėlį prižiūrint ir valdant ginčo namų valdą. Namų valdoje taip pat gyveno ir prie jos priežiūros ir gerinimo prisidėjo mirusiojo motina ir sesuo, atsakovai, atsakovo sutuoktinė, taip pat 1967-1982 m. – I. V.. Atsakovo sudarytos kredito sutartys tik patvirtina, kad turtas buvo prižiūrimas, remontuojamas ir naudojamas visų namo gyventojų. Santuokos metu buvo pagerintas tik ūkinis pastatas. Atsakovas darė einamąjį remontą 2005-2007 metais.
Šalies argumentai
6. Atsakovė L. K. nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog sutuoktiniai santuokoje nusipirko žemę, bet namas buvo tik mirusiojo nuosavybė. Atsakovė savo dalį namo yra padovanojusi broliui, tai yra atsakovui, pagal dovanojimo sutartį. Palikėjas namą pastatė dar iki santuokos sudarymo 1967 metais, name buvo pirmas aukštas ir palėpė. Abu aukštai buvo paruošti gyventi, namas buvo užregistruotas ūkinėse knygose. Nuo namo pastatymo jame gyveno ne tik ieškovė su sutuoktiniu, bet ir mirusiojo sesuo ir motina. Visi, kurie gyveno name, prisidėjo prie jo tvarkymo, priežiūros, remonto darbų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Šalies argumentai
8. Teismas nustatė, jog atsakovas 2014 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiu Vilniaus rajono 3 notarų biuro notaro T. P. V. 2014 m. birželio 17 d. išduoto nuosavybės teisės liudijimo dalį, kuria patvirtinta, jog ½ gyvenamojo namo, ½ ūkinio pastato, ½ kitų statinių (inžineriniai, šulinys), ½ kitų statinių (inžineriniai, lauko tualetas) priklauso asmeninės nuosavybės teise atsakovei (nagrinėjamoje byloje – ieškovė). Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį patenkino ir pripažino negaliojančiu Vilniaus rajono 3 notarų biuro notaro T. P. V. 2014 m. birželio 17 d. išduoto nuosavybės teisės liudijimo dalį. Teismas padarė išvadą, jog gyvenamasis namas, kiti statiniai (inžineriniai, šulinys), ūkinis pastatas, kiti statiniai (inžineriniai, lauko tualetas) buvo mirusiojo Č. K. asmeninė nuosavybė. Teismas nustatė, kad gyvenamasis namas buvo pagerintas – padidėjo gyvenamojo namo plotas, pakeistas namo stogas, langai, pristatytas namo verandos antras aukštas, tačiau šių pagerinimų mastas, atsižvelgiant į 42 metų laikotarpį, per kurį gyvenamasis namas buvo gerinimas, buvo menkas, neesminis, ir nesudarė pagrindo spręsti, kad buvo sukurtas naujas nuosavybės teisės objektas, ir atitinkamai gyvenamojo namo bei kitų statinių pripažinti bendrąja jungtine Č. K. ir atsakovės nuosavybe (CK 3.90 straipsnio 1 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
9. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-583-275/2016 Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apygardos teismas nurodė, kad tai, jog namas buvo gerinamas ilgą laiką, negali būti pagrindu daryti išvadai apie pagerinimų mastą, tai nėra pagrindas pripažinti pagerinimus esminiais ar neesminiais, per kokį laiką jie buvo atlikti. Tik pagerinimų apimtis ir turtinė vertė gali nulemti išvadą, ar name per tam tikrą laikotarpį atlikti pagerinimai yra esminiais. Teismas pripažino, kad notaras neturėjo pagrindo, nesant duomenų apie tai, kada pastatai buvo įregistruoti Č. K. vardu ūkinėje knygoje, daryti išvadą, kad jie buvo įregistruoti jam gyvenant santuokoje su J. K.. Todėl teismas nurodė, kad ginčas tarp šalių dėl turto dalies, kuri priklauso kiekvienam iš paveldėtojų, gali būti nagrinėjamas teismine tvarka, panaikinus nuosavybės teisės liudijimą, išduotą J. K., tačiau byloje, nesant reikalavimo nustatyti paveldėto turto dalį į ½ dalį turto, į kurį išduotas nuginčytas nuosavybės teisės liudijimas, negali būti nagrinėjamas.
Šalies argumentai
10. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą su trimis reikalavimais. Ieškovė prašė pripažinti faktą, jog turtas (gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, kiti inžineriniai statiniai – šulinys, lauko tualetas) buvo iš esmės pagerintas, ir pripažinti, jog sutuoktinio mirties dieną šis turtas sutuoktiniams priklausė bendros jungtinės nuosavybės teise. Toks reikalavimas jau buvo išnagrinėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu, kuriame konstatuota, kad gyvenamasis namas buvo pagerintas – padidėjo gyvenamojo namo plotas, pakeistas namo stogas, langai, pristatytas namo verandos antras aukštas, tačiau šių pagerinimų mastas, atsižvelgiant į 24 metų laikotarpį, per kurį gyvenamasis namas buvo gerinimas, teismo vertinimu, buvo menkas, neesminis, ir nesudarė pagrindo spręsti, kad buvo sukurtas naujas nuosavybės teisės objektas, ir atitinkamai nesudarė pagrindo gyvenamojo namo bei kitų statinių pripažinti bendrąja jungtine Č. K. ir atsakovės nuosavybe (CK 3.90 straipsnio 1 dalis).
11. Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad ginčas tarp šalių dėl turto dalies, kuri priklauso kiekvienam iš paveldėtojų, gali būti nagrinėjamas teismine tvarka, panaikinus nuosavybės teisės liudijimą, išduotą J. K., tačiau byloje, nesant reikalavimo nustatyti paveldėto turto dalį į ½ dalį turto, į kurį išduotas nuginčytas nuosavybės teisės liudijimas, negali būti nagrinėjamas. Kiekvienu atveju, pareikšdamas ieškinį, ieškovas pats savarankiškai pasirenka ieškinio pagrindą ir suformuluoja reikalavimą. Nagrinėjamoje byloje ieškovė savo reikalavime neprašo nustatyti ½ dalį pagerinto turto kaip jos nuosavybės dalį, o prašo pripažinti turtą bendrąją jungtine nuosavybe, neatsižvelgdama į įsiteisėjusį sprendimą, kuris turi res judicata galią. Teismas konstatavo, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl to paties dalyko, kaip jau aukščiau nurodytoje išnagrinėtoje byloje, ir įrodinėjo savo nuosavybės teises tuo pačiu CK 3.90 straipsnio 1 dalies pagrindu. Todėl toks reikalavimas, kokį pareiškė ieškovė negali būti tenkinamas. Netenkinus šio reikalavimo, negali būti tenkinamas reikalavimas pripažintini negaliojančiu 2016 m. gegužės 30 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą ir pripažinti negaliojančia 2017 m. vasario 22 d. dovanojimo sutartį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Ieškovė J. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Teismui nustačius, jog byloje nepakanka duomenų turto pagerinimo mastui pripažinti esminiu, skirti ekspertizę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Teismas, konstatavęs, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, privalėjo bylą nutraukti (CPK 293 straipsnio 3 punktas), priimdamas nutartį (CPK 294 straipsnio 1 dalis). Tačiau teismas priėmė sprendimą, iš esmės neišnagrinėjęs ieškovės reikalavimo pripažinti turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir iš esmės neatlikęs byloje surinktų įrodymų vertinimo. Teismas rėmėsi tik Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendime nustatytais faktais ir jų vertinimu, visiškai neatsižvelgdamas į tai, jog Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi žemesnės instancijos teismo vertinimas ir teismo išvados dėl turto nepripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe buvo pripažintos nepagristomis ir pašalintos iš Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo motyvuojamosios dalies.
12.2. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 13 d. nutartyje nurodė, jog ginčas tarp šalių dėl turto dalies, kuri priklauso kiekvienam iš paveldėtojų, gali būti nagrinėjamas teisme, panaikinus nuosavybės teisės liudijimą, išduotą J. K., tačiau šioje byloje, nesant reikalavimo nustatyti paveldėto turto dalį į 1/2 dalį turto, į kurį išduotas nuginčytas nuosavybės teisės liudijimas, negali būti nagrinėjamas. Tiek pirmos instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ginčo objektas – gyvenamasis namas – buvo pagerintas, nes padidėjo gyvenamojo namo plotas, pakeistas namo stogas, langai, pristatytas namo verandos antras aukštas, šie pagerinimai galėtų būti pripažinti gyvenamojo namo rekonstravimu. Šie teismų konstatuoti faktai laikytini prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas), paneigiančiais atsakovo teiginius, kad antras namo aukštas buvo pastatytas dar iki santuokos.
Žemesnės instancijos teismas
12.3. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendime padarė išvadą, jog atlikti namo pagerinimai yra per menki, kad būtų laikomi esminiais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas 2016 m. balandžio 13 d. nutartyje konstatavo, kad toks vertinimas yra nepagrįstas, tai, kad namas buvo gerinamas ilgą laiką, negali būti pagrindu daryti išvadai apie pagerinimų mastą. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nepritardamas tokiai išvadai, pašalino šiuos motyvus iš palikto galioti pirmos instancijos teismo sprendimo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepateikė savo vertinimo dėl pagerinimų masto, atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys buvo pateiktas dėl Notariato įstatymo 52 straipsnio 1 dalies pagrindu notaro išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pergyvenusiam sutuoktiniui. Todėl, kilus ginčui dėl J. K. subjektinės teisės ir nesant įrodymų dėl pastatų registracijos datos, notaras turėjo pareigą atsisakyti tvirtinti nuosavybės teises į ½ dalį turto. Taigi minėtu teismo sprendimu turto pagerinimo mastas liko neįvertintas, nurodant, jog toks ginčas nagrinėtinas atskiroje byloje. Todėl nagrinėjamoje byloje teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė kreipėsi su tapačiu reikalavimu ir tuo pačiu pagrindu.
12.4. Turto pagerinimo mastui nustatyti ieškovė prašė skirti teismo ekspertizę, pateikė teismo eksperto prof. dr. S. R. sutikimą bei eksperto tinkamą kvalifikaciją pagrindžiančius įrodymus. Tačiau teismas šio prašymo netenkino. Teismas nepagrįstai teigia, jog ieškovė neprašo nustatyti jai ½ dalį pagerinto turto kaip jos nuosavybės dalį, o prašo pripažinti nepripažintą turtą bendrąja jungtine nuosavybe, nekreipiant dėmesio į įsiteisėjusį sprendimą. Tačiau įsiteisėjusiais teismo sprendimais turto pagerinimas liko neįvertintas, nurodant, jog toks ginčas nagrinėtinas atskiroje byloje. Ieškovė nagrinėjamoje byloje reiškė reikalavimą dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe būtent tuo pagrindu, jog santuokos metu turtas buvo iš esmės pagerintas. Nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai patvirtina tai, jog turtas buvo iš esmės pagerintas ieškovės ir mirusio jos sutuoktinio santuokos metu jų bendromis lėšomis ir darbu, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino, klaidingai konstatavęs, jog ieškovės reikalavimas yra tapatus ieškiniui, išnagrinėtam kitoje civilinėje byloje.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į ieškovės J. K. apeliacinį skundą atsakovas I. K. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
13.1. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-242-647/2015 buvo nustatyta, jog pagerinimų mastas nesudaro pagrindo spręsti, kad sukurtas naujas nuosavybės teisės objektas. Ieškovė neteisingai vertina ir interpretuoja Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-583-275/2016. Šioje nutartyje Vilniaus apygardos teismas ne eliminavo Vilniaus miesto apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių ar pateikto vertinimo, o tik patikslino, kad namo pagerinimų vertinimas, remiantis pagerinimų atlikimo trukme, nėra pagrįstas. Teismo nutartyje pasisakyta, kad ieškinys patenkintas pagrįstai bei neginčytos Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės. Ieškovė ir į šią bylą nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad turtas būtų pagerintas santuokos metu ar iš ieškovės lėšų.
13.2. Ieškovė netinkamai suformulavo ieškinio reikalavimus. Ieškovė neprašė nustatyti konkrečios turto dalies, o prašė pripažinti faktą, jog ginčo turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Tokie reikalavimai iškelti neatsižvelgiant į civilinėje byloje Nr. 2-242-647/2015 nustatytas faktines aplinkybes, jog turtas nuo 1967 m. yra asmeninė mirusio sutuoktinio nuosavybė ir yra sukurtas dar iki santuokos sudarymo. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-583-275/2016 nurodė, kad nesant reikalavimo nustatyti paveldėto turto dalį į ½ dalį turto, ieškovės reikalavimas dėl galimai pagerinto turto dalies priskyrimo ieškovei negali būti nagrinėjamas.
13.3. Ieškinio reikalavimai yra faktiškai neįgyvendinami, kadangi net ir patenkinus juos lieka neaišku, kaip toks sprendimas turėtų būti vykdomas. Tarp šalių yra kilęs ginčas ir notaras neturi teisės spręsti turto padalijimo klausimo, tai gali padaryti tik teismas. VĮ „Registrų centras“ yra įregistruotos konkrečios ginčo turto dalys, priklausančioms tam tikriems asmenims. Patenkinus tokius ieškovės reikalavimus, kokie yra iškelti ieškiniu, lieka visiškai neaišku, kokiomis dalimis turtas turėtų būti dalinamas ir kaip tokios dalys turėtų būtų registruojamos VĮ „Registrų centras“.
13.4. Ieškovės reikalavimai dėl 2016 m. gegužės 30 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir 2017 m. vasario 22 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia yra visiškai nemotyvuoti. Neaišku, kokiu teisiniu ar faktiniu pagrindu tokie dokumentai turėtų būti pripažinti negaliojančiais. Paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas buvo išduotas įsiteisėjusio Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo pagrindu, todėl ieškovė iš esmės reikalauja nuginčyti įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu išduotus dokumentus.
13.5. Ieškovė iki šiol nevykdo 2015 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimo ir neleidžia atsakovui bei jo vaikams naudotis namo pirmuoju aukštu, atsakovo 4 asmenų šeima naudojasi tik namo palėpe. Ieškovė taip pat trukdo atlikti namo remonto darbus, todėl kenčia visi namo gyventojai. Negalėdamas naudotis jam teisėtai priklausančiu turtu, atsakovas pateikė ieškinį Vilniaus rajono apylinkės teismui dėl naudojimosi ginčo turtu tvarkos nustatymo. Sužinojusi apie šiuos atsakovo veiksmus, ieškovė 2017 m. gegužės 31 d. pateikė šį ieškinį bei prašymą sustabdyti civilinės bylos Nr. e2-2855-494/2017 nagrinėjimą, taip vilkindama įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymą. Tokie ieškovės veiksmai yra nesąžiningi ir pažeidžia atsakovo ir jo vaikų teises.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
14. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl pripažinimo, kad mirusiam atsakovės sutuoktiniui priklausęs turtas santuokos metu buvo iš esmės pagerintas ir dėl to pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, šio turto paveldėjimo teisės liudijimo ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
15. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog po ieškovės sutuoktinio ir atsakovų tėvo mirties tarp bylos šalių, įstatyminių palikėjo įpėdinių, kilo ginčas dėl jam priklausiusio turto paveldimų dalių, tai yra dėl gyvenamojo namo ir jo priklausinių nuosavybės teisės. Notaras 2014 m. birželio 17 d. išdavė nuosavybės teisės liudijimą, kuriuo patvirtino, jog ½ dalis gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir kitų statinių asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei. Atsakovas, I. K., pateikė ieškinį teismui, prašydamas pripažinti šį notaro liudijimą negaliojančiu. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-242-647/2015 tenkino atsakovo ieškinį ir pripažino negaliojančiu 2014 m. birželio 17 d. notaro išduoto nuosavybės teisės liudijimo dalį, kuria patvirtinta, jog ½ dalis gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir kitų statinių, priklauso asmeninės nuosavybės teise atsakovei. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-583-275/2016 paliko Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą nepakeistą.
16. Notaras 2016 m. gegužės 30 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu, remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi, patvirtino, jog mirusiojo turtą paveldi: 3/8 dalis sūnus I. K., 3/8 dalis L. K., paveldimą turtą sudaro ½ dalis gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir kitų statinių (el.b., 1 t. l. 60-66). Atsakovė L. K. 2017 m. vasario 22 d. dovanojimo sutartimi perleido paveldėtą nekilnojamojo turto dalį atsakovui I. K. (el.b., 1 t., l. 50). Ieškovė nagrinėjamoje byloje prašė teismo pripažinti jog gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, kiti inžineriniai statiniai buvo iš esmės pagerinti ir pripažinti, jog sutuoktinio mirties dieną šis turtas sutuoktiniams priklausė bendros jungtinės nuosavybės teise, taip pat prašė pripažinti negaliojančiais 2016 m. gegužės 30 d. notaro atsakovams išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą ir 2017 m. vasario 22 d. dovanojimo sutartį Nr. NJ-957.
17. Pirmos instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė, konstatavęs, jog ieškovė neprašo nustatyti ½ dalies turto, kaip jos nuosavybės dalį, o prašo pripažinti turtą bendrąja jungtine nuosavybe, nekreipdama dėmesio į įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuris turi res judicata galią, tai yra ieškovė kreipėsi į teismą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu CK 3.90 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, kaip ir Vilniaus rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-242-647/2015, kurioje teismas nepripažino gyvenamojo namo su priklausiniais bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Apeliantė nesutinka su šia pirmos instancijos teismo išvada ir teigia, jog Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-242-647/2015 neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje, nes Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-583-275/2016 buvo pripažintos nepagrįstos Vilniaus rajono apylinkės teismo išvados apie ieškovės indėlį į jos sutuoktinio turtą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais ieškovės apeliacinio skundo argumentais.
Dėl ieškovės pareikštų reikalavimų vertinimo
18. CPK 293 straipsnio 3 punkte nurodyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis įsiteisėjusio teismo sprendimo padarinys yra tas, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010).
19. Kadangi įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (sprendimu, nutartimi) iš esmės atsakoma į ieškovų, pareiškėjų, kt. suinteresuotų asmenų reikalavimus, išsprendžiamas ginčas, jeigu jis yra kilęs, apginamos asmenų subjektinės teisės arba įstatymų saugomi interesai, tai civilinio proceso teisė netoleruoja situacijų, kai, esant teisme išnagrinėtai civilinei bylai, pakartotinai būtų nagrinėjamas tapatus ginčas (reikalavimas). CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008).
20. Aplinkybę, ar teisme nebuvo nagrinėtas tapatus ginčas (reikalavimas), turi konstatuoti bylą nagrinėjantis teismas. Taikant CPK 293 straipsnio 3 punktą svarbu nustatyti ieškinio tapatumo klausimą. Įstatyme ieškinių tapatumas siejamas su trimis kriterijais (požymiais): tomis pačiomis šalimis, tuo pačiu ieškinio dalyku ir tuo pačiu ieškinio pagrindu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taigi sprendžiant klausimą dėl ieškinių tapatumo pirmiausia reikia nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie yra anksčiau pradėtos nagrinėti bylos šalys. Antrasis tapataus ieškinio požymis yra ieškinio dalyko sutapimas. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Trečiasis tapataus ieškinio požymis siejamas su ieškinio pagrindu. Kadangi ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, todėl naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nėra teisminio nagrinėjimo dalykas jau nagrinėjamoje byloje. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2013).
21. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-242-647/2015 ieškovas I. K. (nagrinėjamoje byloje – atsakovas) reiškė ieškinį atsakovei J. K. (nagrinėjamoje byloje – ieškovei) dėl 2014 m. birželio 17 d. notaro išduoto nuosavybės teisės liudijimo dalies, kuria patvirtinta, jog ½ dalis gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir kitų statinių, priklauso asmeninės nuosavybės teise atsakovei, pripažinimo negaliojančiu, trečiaisiais asmenimis byloje dalyvavo L. K. ir notaras. Teismas, patenkindamas ieškovo ieškinį, nustatė, jog gyvenamasis namas ir jo priklausiniai buvo mirusio sutuoktinio asmenine nuosavybe, jie negali būti laikomi žemės sklypo priklausiniais, taip pat santuokos metu pastatai buvo gerinami 42 metus, taigi atliktų pastatų pagerinimo mastas buvo neesminis, menkas, todėl nepripažintina, jog buvo sukurtas naujas nuosavybės teisės objektas ir pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį pastatai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
22. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-583-275/2016 paliko Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą nepakeistą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje pažymėjo, jog pirmos instancijos teismo išvados apie turto pagerinimo mastą yra nepagrįstos, nes aplinkybė, jog namas buvo gerinamas ilgą laiką, negali būti pagrindu daryti išvadai apie pagerinimų mastą. Tik pagerinimų apimtis ir turtinė vertė gali nulemti išvadą, ar name per tam tikrą laikotarpį atlikti pagerinimai yra esminiais. Kadangi šalys pakankamai įrodymų dėl šios aplinkybės byloje nepateikė, todėl nėra pagrindo išvadai, ar pagerinimai yra esminiais, ar negali būti pripažinti tokiais. Nesant pagrindo daryti išvadai apie pagerinimų mastą, teismas patenkino ieškinį pagrįstai, padaręs išvadą, ar pagal turimus duomenis apie turto savininkus notaras turėjo atsisakyti išduoti nuosavybės teisės liudijimą atsakovei.
23. Taigi Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi vertino tik notaro veiksmų teisėtumą dėl nuosavybės teisės liudijimo išdavimo, tačiau nesprendė galimų turto pagerinimų masto bei jo įtakos sutuoktinių nuosavybės teisei. Taip pat apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo nurodyta, jog ginčas tarp šalių dėl turto dalies, kuri priklauso kiekvienam iš paveldėtojų, gali būti nagrinėjamas, panaikinus nuosavybės teisės liudijimą, išduotą J. K., tačiau šioje byloje, nesant reikalavimo nustatyti paveldėto turto dalį į ½ dalį turto, į kurį išduotas nuginčytas nuosavybės teisės liudijimas, negali būti nagrinėjamas.
24. Aptartoje pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose nagrinėtoje byloje ieškinio dalyku buvo notaro 2014 m. birželio 17 d. išduoto nuosavybės teisės liudijimo dalies teisėtumas, tuo tarpu nagrinėjamos bylos ieškinio dalyku yra ieškovės nuosavybės teisė į ½ dalį jos mirusiam sutuoktiniui priklausiusių pastatų, taip pat ir notaro 2016 m. gegužės 30 d. paveldėjimo teisės liudijimo bei 2017 m. vasario 22 d. dovanojimo sutarties teisėtumas. Taigi abiejose bylose nagrinėtų ieškinių dalykai yra iš esmės skirtingi.
25. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-242-647/2015 vienu iš atsakovės atsikirtimų į ieškinį buvo aplinkybė, jog santuokos metu palikėjui priklausęs gyvenamasis namas su priklausiniais buvo iš esmės pagerintas bendromis sutuoktinių lėšomis, todėl pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį yra pripažintinas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Taigi šis atsakovės atsikirtimo pagrindas sutampa su ieškinio nagrinėjamoje byloje pagrindu. Tačiau, nors Vilniaus rajono apylinkės teismas ir vertino santuokos metu atlikto gyvenamojo namo pagerinimo mastą, apeliacinės instancijos teismas šį vertinimą pripažino nepagrįstu, o aplinkybes dėl turto pagerinimo – bylos šalių neįrodytomis, taip pat nustatė, jog ginčas dėl turto dalies, kuri priklauso kiekvienam iš paveldėtojų, nėra bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi buvo konstatuota tik viena aplinkybė, jog ginčo turtas buvo įgytas palikėjo iki santuokos su ieškove sudarymo, tuo tarpu ieškovės indėlis į šį turtą ir galimas jo esminis pagerinimas santuokos metu, nebuvo vertintas.
26. Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė kreipėsi į teismą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kaip ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-242-647/2015. Jos suformuluotas reikalavimas pripažinti, jog palikėjui priklausę statiniai buvo iš esmės pagerinti santuokos metu, todėl yra bendroji jungtinė abiejų sutuoktinių nuosavybė, nebuvo nurodytos bylos dalykas, apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstomis pirmos instancijos teismo išvadas dėl šio turto pagerinimo masto, tačiau pačių pagerinimų nevertino. Todėl nei Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimas, nei Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartis neturi nagrinėjamoje byloje jokios prejudicijos, sprendžiant, ar ½ dalis gyvenamojo namo su priklausiniais pripažintina ieškovės asmenine nuosavybe pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį.
Dėl bylos procesinės baigties
27. Pagal CPK 327 straipsnio 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimčių bei pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme, kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352/2008).
28. Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas, konstatavęs, jog ieškovė reiškia tapatų reikalavimą, kuris jau buvo išspręstas Vilniau rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-242-647/2014, nevertino jokių byloje esančių duomenų, susijusių su gyvenamojo namo ir kitų statinių pagerinimu, jų vertės padidėjimu, neskyrė ieškovės prašomos teismo ekspertizės. Taip pat byloje nebuvo visiškai vertinti kiti ieškovės reikalavimai, tai yra notaro 2016 m. gegužės 30 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo išdavimo bei 2017 m. vasario 22 d. dovanojimo sutarties teisėtumas. Todėl pripažintina, jog buvo neatskleista bylos esmė. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti tai, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju būtų pažeista bylos šalių teisė pasinaudoti pirmąja teismine instancija.
29. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovės apeliacinis skundas yra iš dalies pagrįstas, pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškinyje yra reiškiamas tapatus, kartą jau išnagrinėtas, reikalavimas, nenagrinėjo byloje esančių įrodymų, neatskleidė bylos esmės, kurios pagal turimus įrodymus apeliacinės instancijos teismas negali išnagrinėti, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo. Nusprendus, kad yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų nepasisakoma.
30. Grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti bylą nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.