Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 3K-3-418/2010

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-11-09
Bylos Nr.: 3K-3-418/2010
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Zigmas Levickis (pirm.), Birutė Janavičiūtė, Vincas Verseckas (pran.)
Ieškovas: A. G.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei ,,Šomis“

Kategorijos

11.9.13pavadinimo nepavyko patikrinti
114.11pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 3K-3-418/2010 (S)Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.13; 114.11

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. lapkričio 9 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Šomis“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė nuo 2007 m. rugsėjo 10 d. dirbo pas atsakovą sandėlininke. 2009 m. sausio 14 d. ieškovė buvo atleista iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (DK 136 straipsnio 3 dalis), išmokant dviejų mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Ieškovė nurodė, kad iš darbo buvo atleista nepagrįstai, nes darbo drausmės pažeidimo nepadarė. 2009 m. sausio 7 d. darbo patalpose ji juokaudama neleido įeiti bendradarbiui į patalpas, o bendradarbis, atidaręs duris, taip pat juokaudamas pradėjo ją kilnoti ir neišlaikęs pusiausvyros, trenkė ją į duris, dėl ko ieškovė susilaužė nosį. Darbdavys nusprendė, kad dėl incidento yra kalta ieškovė, ir ją atleido iš darbo. Drausminių nuobaudų ieškovė neturėjo. Po atleidimo iš darbo prašė darbdavį priimti atgal, tačiau direktorius nesutiko.

Šalies argumentai

Ieškovė 2009 m. vasario 6 d. kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškinio pareiškimu prašė pripažinti jos atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalį neteisėtu ir grąžinti į sandėlininkės pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką po 1050 Lt per mėnesį bei 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio, pripažino atsakovo direktoriaus 2009 m. sausio 14 d. įsakymą, kuriuo ieškovė buvo atleista iš darbo neteisėtu, į darbą negrąžino, laikė, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisė ieškovei iš atsakovo po 86,78 Lt darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo 2009 m. sausio 14 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nustatė, kad įvykis, nulėmęs ieškovės atleidimą, su darbo pareigų atlikimu nesusijęs; faktų, kad ieškovė būtų netinkamai atlikusi savo darbo pareigas arba vengusi jas atlikti, nenustatyta. Dėl to, teismo nuomone, ieškovės elgesys negalėjo būti įvertintas kaip darbo drausmės pažeidimas ir šiuo pagrindu negalėjo būti skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo.

Šalies argumentai

Teismas pažymėjo, kad ieškinyje ieškovė prašė grąžinti ją į darbą, tačiau teismo posėdžio metu ji nepageidavo būti grąžinama į darbą, paaiškinusi, jog santykiai su darbdaviu blogi, jai bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Teismas nustatė, kad atsakovas vienašališkai atšaukė savo įsakymą ir nurodė ieškovei grįžti į darbą kitą po pranešimo gavimo dieną; pranešimas ieškovei apie atšauktą atleidimą iš darbo įteiktas 2009 m. vasario 5 d.; nors atsakovas nebuvo gavęs ieškovės pareiškimo iš naujo ją priimti į darbą, nesudarė su ieškove naujos darbo sutarties, tačiau 2009 m. vasario 2 d. pranešė VSDFV Kauno skyriui, kad ieškovė toliau dirbs bendrovėje; VSDFV tenkino atsakovo prašymą ir duomenų bazėje žymėjo, kad ieškovė dirba; atsakovo nurodytu laiku ieškovei nepasirodžius darbe, darbdavys pradėjo žymėti pravaikštas. Teismas pripažino, kad tokie atsakovo veiksmai sukėlė neigiamų padarinių ieškovei – ji negalėjo registruotis darbo biržoje, pretenduoti į bedarbio pašalpą, ir tokį atsakovo elgesį vertino kaip itin nepalankų ieškovei. Teismo nuomone, tokiu elgesiu, kai be ieškovės sutikimo, grąžino ją į darbą, atsakovas bandė sušvelninti sau neigiamus neteisėto atleidimo iš darbo padarinius – ieškovei grįžus nebūtų reikėję mokėti darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą. Teismas manė, kad grąžinti ieškovę į darbą nėra tikslinga dėl šalių tarpusavio santykių, nesugebėjimo susitarti nei darbo aplinkoje, nei teismo proceso metu. Pripažinęs atleidimą iš darbo neteisėtu ir ieškovės negrąžinęs į darbą, teismas laikė, kad ieškovė atleista iš darbo nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, atsižvelgęs, kad ieškovei priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, jai buvo išmokėta išeitinė išmoka, sprendė, kad 1000 Lt neturtinės žalos yra pakankama satisfakcija už patirtus nepatogumus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 29 d. nutartimi tenkino dalį atsakovo apeliacinio skundo, panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovo priteistas darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, neturtinės žalos atlyginimas, ir šią ieškinio dalį atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neteisėtai buvo atleista iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies pagrindu. Tačiau kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad teismo prerogatyva yra spręsti, grąžinti ar ne darbuotoją į darbą. Kolegija iš ieškinio ir patikslinto ieškinio dalyko ir pagrindo, liudytojų parodymų nustatė, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą, siekė grįžti į darbą pas atsakovą. Nustačiusi šią aplinkybę, kolegija kitaip vertino byloje esančius įrodymus ir padarė išvadą, kad priverstinės pravaikštos nebuvo, ieškovei buvo sudarytos sąlygos grįžti į darbą, bet ji tai ignoravo – atsakovas 2009 m. sausio 30 d. įsakymu (dar iki ieškovės kreipimosi su ieškiniu į teismą dienos) panaikino 2009 m. sausio 14 d. įsakymą dėl ieškovės atleidimo, atnaujino darbo sutartį, palikdamas jai ankstesnes sandėlininkės pareigas, apie darbo santykių atnaujinimą pranešė VSDFV ir šiuos veiksmus derino su ieškove; ji suprato, kad viskas išsisprendė ir grįš dirbti į įmonę, juolab kad grįžimo į darbą klausimo sprendimą inicijavo ieškovė (tokias išvadas kolegija darė vadovaudamasi liudytojų parodymais, gautais pirmosios instancijos teisme, ir liudytojos, apklaustos apeliacinės bylos nagrinėjimo metu), tačiau vėliau ieškovė į darbą neatvyko.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovė, nors ir būdama silpnesnioji šalis, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, negrįždama į darbą siekia piniginės naudos, todėl panaikino sprendimo dalis, kuriomis ieškovei iš atsakovo priteistas darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, neturtinės žalos atlyginimas; paliko nepakeistą tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3dalį pripažintas neteisėtu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 29 d. nutartį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) dėl DK 297 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš darbo kasatorė buvo atleista neteisėtai, tačiau, padaręs tokią išvadą, nepagrįstai netaikė DK 297 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytų alternatyvių darbuotojų teisių gynimo būdų. Kasatorės nuomone, nustačius neteisėtą darbo teisinių santykių nutraukimą, teismui nesuteikiama teisės spręsti, priteisti ar ne piniginę kompensaciją už visą pravaikštos laiką, nes įstatymų leidėjas besąlygiškai yra nustatęs, kad darbuotojas grąžinamas į darbą (DK 297 straipsnio 3 dalis), arba dėl tam tikrų priežasčių negrąžinamas į darbą (DK 297 straipsnio 4 dalis), o už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisiama kompensacija. Taigi DK normose darbuotojui, neteisėtai atleistam iš darbo, suteikiama teisė pasirinkti savo teisių gynimo būdą, tačiau priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką privaloma. Toks įstatyme nustatytų darbuotojo teisių įgyvendinimas nelaikytinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nėra saistomas darbuotojo nurodyto ieškinio dalyko, sprendžiant klausimą, grąžinti ar ne darbuotoją į pirmesnį darbą;

2) dėl nukrypimo nuo teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas nesąžiningais laikė kasatorės veiksmus, kad, teikdama ieškinį, ji siekė grįžti į darbą, tačiau, atsakovui atšaukus įsakymą dėl atleidimo iš darbo, į darbą negrįžo, todėl prarado teisę reikalauti kompensacijos. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja teismų praktikai, kurioje išaiškinta, kad darbdavio įsakymo, kuriuo buvo nutraukta darbo sutartis panaikinimas, vertintinas kaip darbdavio sutikimas atkurti jo ir darbuotojo buvusius sudarytos, bet nutrauktos darbo sutarties galiojimą; tačiau tokie veiksmai, nepriklausomai nuo darbo sutarties nutraukimo pagrindo, neatkuria iki darbo sutarties buvusios teisinės padėties ir tokios sutarties galiojimo, taip pat nesukuria iš jos kylančių teisių ir pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. VšĮ Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centras, bylos Nr. 3K-3-765/2002). Kasatorė pažymi, kad nerašė prašymo priimti į darbą, nesitarė su darbdaviu dėl darbo sąlygų ir sutarties nesudarė, todėl, pripažinęs atleidimą iš darbo neteisėtu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 297 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas ir nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. Valstybės įmonei Mažeikių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-231/2007; 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. AB „Smiltynės perkėla“, bylos Nr. 3K-3-551/2007, kt.);

3) dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių darbo bylų nagrinėjimą, pažeidimo. Kasatorė šiam argumentui pagrįsti nurodo abstrakčius argumentus, kad neišsamiai ir nepakankamai ištyręs faktines bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 418 straipsnio normą. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo aplinkybes, susijusias su atsakovo įsakymo, kuriuo darbo sutartis nutraukta, panaikinimu, kasatorės siekiu būti grąžintai į darbą, tačiau nesigilino į ginčą iš esmės.

Atsiliepimas

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

1) dėl nukrypimo nuo teismų praktikos. Atsakovas teigia, kad kasatorės nurodytos nutartys pagal faktines aplinkybes iš esmės nėra tapačios šios bylos aplinkybėms. Dėl to teiginys, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos, laikytinas nepagrįstu.

2) dėl DK 297 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Atsakovas mano, kad kasatorės teisių pažeidimas buvo pašalintas iki ginčo teisme pradžios, ir, atsižvelgiant į tai, kad kasatorė piktnaudžiavo savo teisėmis, DK 297 straipsnio 3, 4 dalys netaikytinos. Atsakovas pažymi, kad teisminis ginčas buvo pradėtas jau nesant kasatorės teisių pažeidimo – jis pripažino pažeidimo faktą ir, kasatorei prašant, buvo atkurta padėtis, buvusi iki pažeidimo. Dėl to, atsakovo nuomone, teismas neturėjo ginti kasatorės interesų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad atsakovo 2009 m. sausio 14 d. įsakymas, kuriuo kasatorė atleista iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, priimtas pažeidžiant darbo santykius reglamentuojančias teisės normas, tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas, pripažindamas šio įsakymo neteisėtumą, jį 2009 m. sausio 30 d. įsakymu panaikino ir atnaujino su kastore darbo santykius. Neteisėto įsakymo panaikinimas su kastore buvo suderintas ir atitiko jos valią, todėl reikalavimą dėl neturtinės žalos ir atlyginimo už priverstinę pravaikštą atmetė. Kasatorė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl 2009 m. sausio 30 d. įsakymo vertinimo, nurodo, kad neteisėtas įsakymo panaikinimas nesant jos pareiškimo ar sutikimo, todėl 2009 m. sausio 30 d. įsakymas dėl darbo santykių atnaujinimo nesukūrė jai teisinių padarinių ir 2009 m. sausio 14 d. įsakymu pažeistos jos darbo teisės turi būti ginamos DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytais būdais. Taigi šios kasacijos dalykas yra atsakovo 2009 m. sausio 30 d. įsakymo teisėtumas ir jo teisinių padarinių klausimas.

Dėl darbdavio teisės atšaukti įsakymą atleisti darbuotoją iš darbo

Darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas dėl darbo, kuriame sulygtos darbo sąlygos ir apibrėžtos šalių teisės bei pareigos (DK 93 straipsnis). Sutartos darbo sąlygos, išskyrus įstatyme nustatytas išlygas, gali būti keičiamos tik esant darbuotojo sutikimui, t. y. esant abiejų šalių išreikštai valiai (DK 120 straipsnis). Taigi tiek darbo sutarties sudarymas, tiek jos pakeitimas atliekamas esant suderintai šalių valiai, kuri įforminama darbdavio įsakymu. Darbo sutarties nutraukimas tiek vienos šalies iniciatyva, tiek bendru sutarimu taip pat įforminamas darbdavio įsakymu. Įsakymo dėl atleidimo iš darbo atšaukimas reiškia, kad darbdavys keičia savo valią dėl atleidimo ir pageidauja atkurti buvusios su darbuotoju nutrauktos sutarties galiojimą. Dėl to nutrauktos sutarties atkūrimui, kaip ir sudarant darbo sutartį ar ją keičiant, turi gauti darbuotojo sutikimą. Tai reiškia, kad atkurti nutrauktos sutarties galiojimą darbdavys turi teisę tik esant bendrai šalių valiai dėl darbo santykių pagal nutrauktą sutartį atkūrimo ir jų tęsimo. Nesant darbuotojo pareiškimo ar bendro šalių rašytinio susitarimo dėl darbo santykių atkūrimo, teismas, nagrinėdamas konkretų ginčą ir vertindamas šalių poziciją, pateiktus įrodymus, sprendžia, ar darbdavio įsakymas dėl įsakymo atleisti darbuotoją iš darbo atšaukimo, t. y. įsakymas dėl darbo santykių atnaujinimo, atitiko darbuotojo valią ir ar ši valia buvo abiejų šalių suderinta. Toks aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. VšĮ pirminės sveikatos priežiūros centras, bylos Nr. 3K-3-765/2002).

Byloje nustatyta, kad atsakovas 2009 m. sausio 14 d. įsakymu atleido kasatorę iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies pagrindu, išmokant jai dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką; 2009 m. sausio 30 d. įsakymu atsakovas panaikino ankstesnį įsakymą, nurodęs, kad darbo sutartis su kasatore atnaujinta, paliekant jai ankstesnes pareigas; kasatorė 2009 m. vasario 6 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti ją į darbą. Teismai, nagrinėdami ginčą, vadovavosi aptartomis nuostatomis dėl darbo sutarties atnaujinimo sąlygų, panaikinant įsakymą dėl kasatorės atleidimo iš darbo, t. y. tinkamai taikė įstatymo reikalavimus, tačiau, vertindami įrodymus, padarė priešingas išvadas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog atnaujino darbo sutarties galiojimą, turėdamas kasatorės sutikimą, o apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog pakanka įrodymų pripažinti, kad įsakymo dėl darbo sutarties nutraukimo panaikinimas ir darbo teisinių santykių atnaujinimas buvo suderintas ir atitiko kasatorės valią. Taigi šioje byloje yra svarbus įrodymų vertinimas ir jų pagrindu padarytų išvadų pagrįstumas.

Dėl įrodymų ir įrodinėjimo nagrinėjant ginčą

Kasacinio teismo praktikoje išsamiai aptartos įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimas ir taikymas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos N. Ch. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-439/2008; 2008 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje K. R. M. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-190/2008; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje D. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009; 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-13/2010; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog kasatorė 2009 m. sausio 14 d. buvo atleista iš darbo neteisėtai, aptarė neteisėtai nutrauktos darbo sutarties atnaujinimo sąlygas, t. y. kad darbo teisinius santykius galima atnaujinti tik esant darbuotojo sutikimui, ir įrodymų dėl kasatorės valios išraiškos išsamiai neanalizavo, išvadą pagrįsdamas bendrais teiginiais. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar atsakovo valia atnaujinti darbo santykius buvo suderinta su kastore ir ar atitiko jos valią, tyrė ir vertino liudytojos J. B. parodymus, kad kasatorė po pokalbio su atsakovo vadovu buvo pas ją užėjusi ir sakė, kad sutarė dėl grįžimo į darbą nuo ateinančio pirmadienio (kasatorė nagrinėjant bylą pripažino, kad buvo pas vadovą dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo ar darbo santykių atkūrimo), taip pat aplinkybę, kad kasatorė, žinodama apie neteisėto įsakymo dėl atleidimo iš darbo panaikinimą, 2009 m. vasario 4 d. surašė ir vasario 6 d. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti į darbą, t. y. ieškiniu siekė atkurti su atsakovu darbo teisinius santykius, nors teisę dirbti turėjo jau nuo 2009 m. sausio 30 d., savo nuomonę dėl grąžinimo į darbą pakeitė tik bylos nagrinėjimo metu 2009 m. lapkričio mėnesį. Dėl to pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog darbo teisinių santykių atnaujinimas atsakovo 2009 m. sausio 30 d. įsakymu buvo atliktas esant kasatorės sutikimui ir atitiko jos lūkesčius, padaryta tinkamai taikius įrodymų vertinimo taisykles ir teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas jas pažeidė. Teisėjų kolegija pažymi, kad priverstinė pravaikšta – tai darbuotojo teisės į darbą suvaržymas, kuris nagrinėjamu atveju pasibaigė panaikinus neteisėtą įsakymą. Kasatorė nuo 2009 m. sausio 30 d. turėjo teisę tęsti darbo santykius (dirbti), taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuo minėtos dienos priverstinės pravaikštos nebuvo, o kasatorė, nors ir būdama darbo teisinių santykių silpnesnioji šalis, ignoruodama atsakovo poziciją dėl darbo santykių atkūrimo, piktnaudžiavo savo procesine padėtimi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorė jau turimą teisę į darbą siekdama susigrąžinti per teismą, siekė piniginės naudos už nedirbtą laiką, todėl teismas pagrįstai atmetė reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. sausio 30 d. iki teismo sprendimo priėmimo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal nustatytas aplinkybes nuo 2009 m. sausio 14 d. įsakymo, kuriuo kasatorė atleista iš darbo, iki 2009 m. sausio 30 d., kada minėtas įsakymas panaikintas, kasatorės teisė į darbą buvo suvaržyta neteisėtai ir ji turi teisę gauti darbo užmokestį už šį priverstinės pravaikštos laiką, tačiau, atleidžiant ją iš darbo pagal panaikintą įsakymą, kasatorei buvo sumokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, kuri visiškai kompensuoja neturtinę žalą ir prarastą dėl priverstinės pravaikštos darbo užmokestį, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, turėjo pagrindą už šią priverstinę pravaikštą nepriteisti vidutinio darbo užmokesčio ir kasatorės reikalavimą dėl darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo atmesti visa apimtimi.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai) šioje byloje yra 31,55 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 31,55 Lt (trisdešimt vieną litą 55 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė JanavičiūtėZigmas LevickisVincas Verseckas