Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Ramūno Antanavičiaus, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas) ir Danguolės Šiugždinytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos, nukentėjusiosios R. G. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. ir M. Ž. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinės ieškovės R. G. ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Iš R. G. A. Ž. priteista septyni šimtai eurų išlaidų, teiktų gynėjos teisinėms paslaugoms apmokėti ir penkiasdešimt trys eurai kelionės išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. Ž. buvo išteisintas dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d., kaltinant tuo, kad jis 2015 m. liepos 29 d. tarp 12.30 val. iki 14.00 val. (duomenys neskelbtini) r., kieme, veikdamas iš neapykantos R. G., tyčia, jai metaliniu lauko praustuvu sudavė vieną smūgį į kaklo – krūtinės sritį, tuo sukeldamas R. G. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdydamas sveikatą.M. Ž. buvo išteisinta dėl veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., kaltinant tuo, kad ji 2015 m. liepos 29 d. tarp 12.30 val. iki 14.00 val. (duomenys neskelbtini) r., kieme, veikdama kartu su A. Ž., tyčia, siekdama atimti galimybę R. G. priešintis A. Ž. veiksmams, sugriebė R. G. už rankų, padarydama jai rankos kairio žąsto vidurinio - apatinio trečdalio riboje priekiniame paviršiuje 2.5 x 4 cm dydžio poodinę kraujosruvą bei 3.5 cm į išorę nuo paminėtos poodinės kraujosruvos, žąsto išoriniame paviršiuje 2 x 1 cm dydžio poodinę kraujosruvą, tuo sukeldama nukentėjusiajai fizinį skausmą bei jėga pastūmė nukentėjusiąją.Varėnos rajono apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad kaltinimai A. Ž. ir M. Ž. nepasitvirtino. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji R. G. prašo panaikinti 2016 m. balandžio 22 d. Varėnos rajono apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti A. Ž. ir M. Ž. kaltais dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d. padarymo, panaikinti priteistas iš R. G. A. Ž. septynis šimtus eurų išlaidas, gynėjos teisinėms paslaugoms apmokėti, ir prašymą dėl proceso išlaidų atlyginimo palikti nenagrinėtu.Skunde nurodo, kad teismas, priimdamas nuosprendį, neįvertino ir nesusistemino visų byloje surinktų įrodymų, nesutikrino ir nesuderino jų tarpusavyje, nukrypo nuo lygybės prieš įstatymą principo, dėl dalies pateiktų įrodymų savo nuosprendyje nepasisakė ir jų neįvertino. Kaltinamieji yra sutuoktiniai, jų parodymai tarpusavyje yra derinami ir nukreipti tam, kad išvengti bet kokios atsakomybės, dėl ko kaltinamojo A. Ž. neigimas savo atliktų smurtinių veiksmų, kaltės neprisipažinimas, negali būti vertinamas kaip jo nekaltumo įrodymas. Liudytojų S. S. ir G. N. parodymai negali būti vertinami kaip objektyvūs ir teisingi, nes šių liudytojų santykiai su nukentėjusiąją R. G. yra įtempti, konfliktiški dėl reiškiamų turtinių reikalavimų R. G. tėvams, t. y. liudytojams M. P. bei S. P.. Teismas negalėjo šių liudytojų parodymų laikyti patikimais, nes šie asmenys gali duoti parodymus, siekdami atkeršyti nukentėjusiajai ir pakenkti jai. Objektyvus įrodymas byloje yra specialisto išvada, kurioje nustatyta, jog nukentėjusiajai yra sutrikdyta sveikata ir nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas. Ikiteisminio tyrimo institucija jokių pareiškimo tyrimo veiksmų neatliko ir nukentėjusiajai R. G. nuo pareiškimo pateikimo policijai dienos nebuvo suteikta jokia gynyba bei suvaržytos teisės į pareiškimo objektyvų ištyrimą. Nesutinka apeliantė su teismo argumentu, kad jos parodymai yra nenuoseklūs, kadangi ji davė vienodus parodymus, kurie nesikeitė. Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti kaltintojos pateiktą nuotrauką, kurioje užfiksuotas nubrozdinimas kaklo – krūtinės srityje ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 3 d. Be to, teismas, nekviesdamas teismo medicinos specialisto, kuris būtų paaiškinęs nubrozdinimo biologinius aspektus, iš esmės atsisakė rinkti ir vertinti įrodymus dėl ko ir negalėjo priimti pagrįsto ir teisėto sprendimo dėl A. Ž. kaltės buvimo ar nebuvimo. Skunde taip pat paminėjo, jog liudytoja S. S. davė melagingus parodymus teisme teigdama, jog ji laikė nukentėjusiajai už rankos ir tos nustatytos kraujosruvos yra būtent dėl to, tačiau apeliantės nuomone, tai prieštarauja kaltinamųjų M. Ž. ir A. Ž. parodymams. Apeliantės nuomone, liudytoja S. S. ir liudytoja G. N. derino savo parodymus su kaltinamaisiais, siekdamos padėti jiems išvengti atsakomybės. Taip pat teismas neatsakė į klausimą ar nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Dėl M. Ž. išteisinimo nepagrįstumo, apeliantė nurodo, kad liudytojos M. P. parodymai paneigia kaltinamosios M. Ž. versiją apie tai, kad ji nelaikė nukentėjusiajai už rankų. Nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas yra įrodytas objektyviai – teismo medicinos specialisto išvada, R. G. asmens sveikatos istorijos duomenimis. Nustatytų pažeidimų apeliantė pati sau padaryti negalėjo, teismo motyvas, kad toks sužalojimas galėjo atsirasti R. G. dėl jos pačių veiksmų yra tik nieko nepagrįsta prielaida, o teismo metu tokių duomenų nėra gauta. Jos nuomone, teismas nėra objektyvus ir sudaro galimybę per išsakytą prielaidą kaltinamajai išvengti atsakomybės. Specifinis poodinių kraujosruvų išdėstymas prieštarauja išdėstytai prielaidai, kad R. G. save susižalojo. Kaltinamoji parodė teismui, kad ji gynė vyrą, kaltinamąjį A. Ž., o teismas nesiaiškino aplinkybės kaip gi be fizinio kontakto buvo vykdoma gynyba, ir tuo pačiu, teismas priėmė išsakytą versiją, kad R. G. tampė ir M. Ž., ir A. Ž., kas patvirtina tą aplinkybę, ką kaltinamieji visiškai neigia - fizinio kontakto tarp jų ir nukentėjusiosios R. G. buvimą. Fizinio kontakto buvimą patvirtino ir liudytoja M. P.. Teismo konstatavimas, kad kilusio konflikto priežastis - palikimo priėmimo teisiniai santykiai, kurie jau buvo atsiradę iki 2015 m. liepos 29 d., neturi įtakos klausimui dėl kaltės buvimo, išsprendimui.Dėl proceso išlaidų priteisimo, R. G. nurodo, kad teismas priteisdamas pagal kvitą kaltinamųjų įmokėtą sumą neatsižvelgė nei į bylos sudėtingumą, nei į tai, kad per proceso laiką advokatas neruošė jokių procesinių dokumentų bei naudojosi jau priimtais kitų institucijų procesiniais sprendimais. Byloje nėra pateikta jokio dokumento, kuris patvirtintų išlaidų apimties pagrįstumą. Be to, privataus kaltinimo byloje du asmenys (du kaltinamieji), turėdami vieną teisinį suinteresuotumą, buvo ginami vieno advokato, kaltinamųjų pozicija dėl jiems inkriminuojamos veikos buvo vieninga. Duomenų apie proceso metu išnaudotą laiką gynybai teismui nėra pateikta ir tokių įrodymų byloje nėra. Priteisiant iš privataus kaltintojo išlaidas advokato darbui apmokėti teismas turėjo įvertinti ir atsižvelgti ir į tai, pagal kieno paduotą skundą buvo nagrinėta byla. Nors privataus kaltinimo skundas teismo nėra patenkintas dėl to, kad yra neįrodyta veika turinti baudžiamąją ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau teismas nėra konstatavęs, kad skundas buvo nepagrįstas ir nenustatė nukentėjusiosios piktnaudžiavimo procesu.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusiosios R. G. gynėjas advokatas Jonas Langys prašė apeliacinį skundą tenkinti skunde nurodytais motyvais, išteisintųjų A. Ž. ir M. Ž. atstovė advokatė Virginija Balčiūnienė apeliacinį skundą prašė atmesti.Privačios kaltintojos, nukentėjusiosios R. G. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su nukentėjusiosios skunde pateiktu įrodymų vertinimu, nesuteikia pagrindo nuosprendį laikyti neteisėtu ar nepagrįstu.

Dėl kaltinimo A. Ž. pagal BK 140 str. 1 d.

Nukentėjusioji R. G. iš esmės nesutinka su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu, dėl ko teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl A. Ž. nekaltumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apeliantės argumentas nepagrįstas. Įvertinusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Varėnos rajono apylinkės teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų vertinimo motyvus, pagrįstus surinktų duomenų visumos analize, įrodymai įvertinti taip pat ir juos lyginant bei gretinant tarpusavyje, tuo teisingai nustatant jų patikimumą bei įrodomąją vertę, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jais nesutikti ir teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal BK 140 str. 1 d. atsakomybėn traukiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, taigi inkriminuojant šią nusikalstamą veiką būtina nustatyti jos padarinius, t. y., kad žmogui buvo sukeltas fizinis skausmas ar jis buvo nežymiai sužalotas arba trumpam susargdintas ir nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių. Ši veika gali būti padaroma tiesiogine tyčia.Iš byloje esančio nukentėjusiosios pareiškimo bei 2015 m. liepos 30 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) R. G. buvo padaryta poodinės kraujosruvos kairiame žaste, paveikus daiktais, galimai tiriamosios nurodytu laiku, t. y. 2015 m. liepos 29 d. bei nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusioji kaltino A. Ž., kad jis tyčia metaliniu lauko praustuvu sudavė vieną smūgį į kaklo – krūtinės sritį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą. Specialisto išvadoje nekonstatuota, kad nukentėjusiajai 2015 m. liepos 29 d. buvo padaryti sužalojimai kaklo srityje. Šią aplinkybę nukentėjusioji grindžia jos padaryta ir į bylą pateikta fotonuotrauka bei liudytojų M. P. ir S. P. parodymais. Pati nukentėjusioji apklausta teisiamajame posėdyje parodė, kad su lauko praustuvu jai vieną kartą smogė A. Ž., tačiau nepataikė ir tik nubrozdino kaklą, o kokiu būdu nubrozdino teismui nenurodė. Daugiau liudytojų, kurie būtų matę, kad A. Ž. smogė nukentėjusiajai ir padarė jos nurodytą nubrozdinimą kaklo srityje, nėra. Nors šios aplinkybės grindžiamos liudytojų parodymais, tačiau liudytoja M. P. teismui parodė, kad A. Ž. atiminėjo iš R. G. praustuvą, vyko susistumdymas, matė nubrozdintą kaklo sritį, mano, kad tai padarė A. Ž., bet nematė paties nubrozdinimo fakto. Iš S. P. parodymų matyti, kad liudytojas iš R. G. sužinojo, jog jai yra apdraskyta kaklo srityje, R. G. jam sakė, kad skauda rankas ir krūtinę. Be to, teismui minėtas liudytojas parodė, jog A. Ž. griebė už praustuvo, jis buvo suėmęs R. G., bet už ko tiksliai - negalėjo pasakyti, teigė, kad nukentėjusiąją tampė tiek A. Ž., tiek M. Ž.. Liudytoja S. S. teisiamojo posėdžio metu teismui parodė, kad būtent R. G. laikė pakėlusi praustuvą rankoje ir norėjo sužaloti A. Ž.. Ji atbėgo ginti A. Ž., laikė abiem rankom už R. G. dešinės rankos. Liudytojos teigimu su praustuvu niekam nebuvo suduota bei nematė, kad nukentėjusioji būtų buvus sužalota, nes ją pačią R. G. sužalojo. Įvykį mačiusi liudytoja G. N. teismui posėdyje parodė, kad kai A. Ž. plovėsi rankas, šalia jo stovėjo S. S., tada atbėgo R. G. ir griebė už praustuvo, S. S. sugriebė jai už rankos. Žino, kad liudytoja S. S. buvo apdraskyta, bet kas tai padarė – nematė. Nurodė ir tai, kad jai matant A. Ž. smūgių niekam nesudavė. M. Ž. teismui paaiškino, jog būtent R. G. griebė už lauko praustuvo, pradėjo stumdyti bei užsimojo su juo ir norėjo trenkti A. Ž., tai matė S. S.. A. Ž. neigė sudavęs smūgį praustuvu nukentėjusiajai ar kitaip jai sukėlęs fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog šias aplinkybes patvirtino M. Ž. bei liudytojos S. S. ir G. N.. Nors skunde teigiama, kad liudytojų S. S. ir G. N. parodymai yra neobjektyvūs, melagingi, jos padeda A. Ž. ir M. Ž., tačiau tikrinant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teismas tokių aplinkybių nenustatė. Vertinant liudytojų M. P. bei S. P. parodymus, jie taip pat nepatvirtino, jog su lauko praustuvu A. Ž. būtų smogęs nukentėjusiajai. Liudytojai tvirtino tik faktą, kad A. Ž. atiminėjo iš R. G. praustuvą bei tai, kad R. G. buvo apdraskyta kaklo – krūtinės sritis, tačiau šie liudytojai nepatvirtino, jog šiuos veiksmus padarė būtent A. Ž.. Kaip minėta pačiame nuosprendyje, nukentėjusiosios parodymai dėl fizinio skausmo sukėlimo, suduodant jai smūgį į kaklo – krūtinės sritį, yra nenuoseklūs. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą motyvavo, todėl nors ir apeliantės nuomone, jos parodymai nuoseklūs, apeliacinės instancijos teismas kitokios nuomonės. Parodymų nenuoseklumą patvirtina nukentėjusiosios parodymai, kuriais ji teigia, kad A. Ž. smogė, jam iškrito lauko praustuvas iš rankų. Ji buvo apdraskyta. A. Ž. smūgis nubrozdino kaklą ir krūtinę. Smūgis buvo kairėj pusėj ir nesuprato kuria praustuvo dalimi buvo apdraskyta. Smūgis slydo nuo kairio peties, nubrozdinimas liko kaklo srity. Be to apeliaciniame skunde nukentėjusioji taip pat nurodo, jog ji visada teigė, kad nubrozdinimas buvo padarytas galimai nuo A. Ž. nago. Apeliantė sutinka su teismo išvada, kad analizuojamas nukentėjusiosios nubrozdinimas, nebuvo užfiksuotas nei specialisto išvadoje, nei 2015 m. liepos 29 d. Varėnos rajono PSPC ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje, tačiau nesutinka su teismo išvada dėl pateiktos fotonuotraukos ir 2015 m. gruodžio 17 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, kurios nelaikė įrodymu byloje. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas motyvavo, kodėl pateiktos nuotraukos, kurioje pavaizduotas nežymus nubrozdinimas nukentėjusiosios kaklo srityje, nevertino kaip įrodymo, savo sprendimą šiuo klausimus pagrindė ir apeliacinės instancijos teismas kitaip vertinti į bylą pateikto įrodymo neturi jokio pagrindo. Skundo argumentai, kad teismas turėjo būti aktyvus ir siekdamas pašalinti abejones dėl nubrozdinimo kaklo – krūtinės srityje turėjo ir galėjo kviesti teismo medicinos specialistą, kuris paaiškintų biologinius aspektus dėl žymių dingimo ar buvimo, yra nepagrįsti. Kadangi teismas teisingai sprendė pateiktos nuotraukos nelaikyti įrodymu byloje ir jos nevertino, todėl nebuvo pagrįsto pagrindo kviesti specialistą, nes nubrozdinimas kaklo – krūtinės srityje nebuvo užfiksuotas nei minėtoje specialisto išvadoje, nei medicininiuose dokumentuose, kas pagrįstai kėlė abejonių dėl padaryto sužalojimo atsiradimo laiko, būdo ir pobūdžio. Analizuojant bylą ir apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sutinka, kad teismas, nustatinėdamas A. Ž. veiksmuose neteisėtumą, mušimo ar smurtaujančio elgesio šioje byloje nukentėjusiosios atžvilgiu nenustatė. Tai, kad A. Ž. nemušė ar nesmurtavo prieš nukentėjusiąją, t. y. lauko praustuvu netrenkė R. G., kuris krisdamas neva sužalojo jai kaklą - krūtinę, sukeldamas jai fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, be nukentėjusiosios nepatvirtino nei vienas liudytojas, tokio pobūdžio sužalojimai neužfiksuoti ir 2015 m. liepos 29 d. R. G. Varėnos PSPC ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje nei 2015 m. liepos 30 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Kaip jau minėta, šias aplinkybes nurodo tik nukentėjusioji, tačiau byloje kitų objektyvių duomenų ir įrodymų, patvirtinančių jos teiginius, nėra. Vadovaujantis principu, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), byloje nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių R. G. skunde (kaltinime) A. Ž. nurodytų tyčinių veiksmų padarymo, darytina išvada, jog A. Ž. dėl BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo išteisintas pagrįstai.

Dėl kaltinimo M. Ž. pagal BK 140 str. 1 d.

Nukentėjusioji R. G. ginčija nuosprendžio dalį ir dėl M. Ž. išteisinimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė.Nukentėjusioji R. G. kaltino ir M. Ž., jog ji 2015 m. liepos 29 d. tarp 12.30 val. iki 14.00 val. (duomenys neskelbtini) r., kieme, veikdama kartu su A. Ž., tyčia, siekdama atimti galimybę R. G. priešintis A. Ž. veiksmams, sugriebė R. G. už rankų, padarydama jai rankos kairio žąsto vidurinio - apatinio trečdalio riboje priekiniame paviršiuje 2.5 x 4 cm dydžio poodinę kraujosruvą bei 3.5 cm į išorę nuo paminėtos poodinės kraujosruvos, žąsto išoriniame paviršiuje 2 x 1 cm dydžio poodinę kraujosruvą, tuo sukeldama nukentėjusiajai fizinį skausmą bei jėga pastūmė nukentėjusiąją.Tai, kad nukentėjusiajai nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas nurodyta 2015 m. liepos 30 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuojant, kad R. G. buvo padaryta poodinės kraujosruvos kairiame žaste, paveikus daiktais, galimai tiriamosios nurodytu laiku, t. y. 2015 m. liepos 29 d. Be to, sužalojimas kairės rankos žąsto srityje nustatytas ir 2015 m. liepos 29 d. R. G. Varėnos PSPC ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje. Nukentėjusiosios įsitikinimu, šiuos veiksmus atliko M. Ž. tuo metu kai jie konfliktavo su ja ir A. Ž. dėl lauko praustuvo. R. G. tvirtina, kad sveikatą sutrikdė M. Ž. jai laikydama rankas ir taip ribodama jos judesius bei jėga pastūmė. BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi privataus kaltinimo baudžiamąją bylą, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir sprendžiant M. Ž. kaltės klausimą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą, padaryta nebuvo, byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios teismas būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, padarė teisingas išvadas ir M. Ž. išteisino pagal BK 140 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), medicininiai dokumentai patvirtina faktą, kad R. G. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Jos teigimu, neteisėtus veiksmus atliko M. Ž. laikydama jai už rankų ir jėga stumdama. Liudytoja M. P. teismui parodė, kad R. G. už rankų laikė M. Ž., bet vaizdas buvo mažai matomas, nes užstojo A. Ž.. Liudytojas S. P. nurodė, jog M. Ž. nukentėjusiajai laikė už rankų, A. Ž. ir M. Ž. tampė R. G.. Atėjusi R. G. pasakė, kad skauda krūtinę, buvo jai apdraskytas kaklas, rankos. Teigė ir tai, kad A. Ž. irgi buvo nukentėjusiajai suėmęs, bet už ko - negalėjo pasakyti. Tačiau priešingai nei minėti liudytojai, liudytoja S. S. parodė, jog būtent ji laikė R. G. už dešinės rankos abiem savo rankom tuomet, kai ji bandė suduoti A. Ž.. Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytoja G. N.. Taigi, nors sužalojimas nukentėjusiajai padarytas, tačiau bylos duomenimis negalima kategoriškai teigti, kad tai padarė būtent M. Ž.. Tokia pozicija nurodyta ir pirmosios instancijos teismo. Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad kaltė nepreziumuojama, ji turi būti įrodyta. Vertinant bylos medžiagą, teisėjų kolegija, nesutikdama su R. G. vertinimu dėl liudytojų S. S. ir G. N. parodymų patikimumo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą ir apklaustų liudytojų parodymų turinį bei padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl M. Ž. kaltės. Tai, kad liudytojų parodymai nepatvirtino nukentėjusiosios parodymų, dar nereiškia, kad teismas padarė procesinius pažeidimus ir neobjektyviai atliko įrodymų vertinimą. Analizuojant šiuo aspektu skundą, teisėjų kolegija nenustatė šių parodymų nepatikimumo fakto. Liudytojos parodė tai ką matė, o teismas, sugretindamas juos su kitais, įvertino tiek juos atskirai, tiek ir jų visumą.Dėl teiginio, kad teismas padarė prielaida, jog R. G. toks sužalojimas galėjo atsirasti dėl jos pačios veiksmų. Teisėjų kolegija nurodo, jog teismas darė teisingą išvadą, kad pagal ištirtus įrodymus neįmanoma konkrečiai, neginčijamai nustatyti kas ir kokiu būdu padarė R. G. nustatytą kūno sužalojimą rankoje, kadangi fizinis kontaktas buvo tarp kelių asmenų, sprendė, kad nukentėjusioji R. G. nebuvo pasyvi nurodomo įvykio stebėtoja, todėl neatmetė galimybės, kad sužalojimas ant jos rankos galėjo atsirasti ir dėl jos pačios aktyvių veiksmų. Tačiau labai teisingai nurodė, kad teismas negali savo išvadas grįsti prielaidomis (ką nurodo ir pati apeliantė skunde), o visos abejonės yra traktuojamos kaltinamosios naudai, kaip neįrodyta kaltė. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Skundo argumentas, kad fizinis kontaktas tarp apeliantės ir M. Ž. buvo ir tai patvirtina liudytoja M. P., o M. Ž. veiksmai buvo smurtiniai ir nenukreipti ginti savo vyro A. Ž.. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo skundo argumentu nesutinka ir nurodo, kad analizuojant bylos medžiagą ir tikrinant dar kartą liudytojų parodymus, išteisintųjų paaiškinimus, negalima daryti kategoriškos išvados, jog konflikto metu M. Ž. siekė smurtauti prieš nukentėjusiąją. Tokios išvados priėjo ir pirmosios instancijos teismas, kuri yra teisinga ir skundo argumentais nenuginčyta, nors nukentėjusioji ir pateikia savo subjektyvų vertinimą šiuo aspektu. Pažymėtina, jog tik teismas turi prerogatyvą vertinti byloje ištirtus įrodymus ir padaryti teisines išvadas, vadovaudamasis įstatymu. Apeliantė skunde teigia, kad teismas nenustatė ar iki 2015 m. liepos 29 d. konflikto jos patirtos traumos autoįvykyje nėra sutampančios traumos, tačiau šios aplinkybės teismo buvo įvertintos sugretinus įrodymus vienus su kitais ir įvertinus juos visumoj, kas paneigia šį skundo argumentą ir daro jį nepagrįstu. Nors ir kritikuojama nuosprendžio dalis dėl kilusio konflikto priežasčių teigiant, kad palikimo teisiniai klausimai nėra esminiai šioje baudžiamojoje byloje, tačiau iš liudytojų parodymų visumos nebuvo paneigta, kad visų liudytojų, išskyrus G. N., anksčiau santykiai buvo geri, bet po A. Ž. tėvų mirties, kai atsirado palikimo teisiniai santykiai, santykiai tarp paveldėtojų bei R. G. pablogėjo. Tai teismas įvertino, į tai atsižvelgė, labai atidžiai tyrė ir vertino bylos įrodymus bei padarė motyvuotas išvadas nagrinėjamu atveju.Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina tai, jog kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, teismas yra nešališkas juos vertindamas, kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Konstitucijos 31 str. ir Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 6 d. nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013). Visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Todėl vien tik tai, kad nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, bei jos parodymai, kurių besąlygiškai nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, negali savaime patvirtinti fakto, kad M. Ž. kaltinime nurodytu metu ir aplinkybėmis sumušė nukentėjusiąją ar kitokiu būdu prieš ją smurtavo ir tokių duomenų pagrindu negalima konstatuoti, kad dėl M. Ž. veiksmų kilo BK 140 str. 1 d. numatyti padariniai. Nesant M. Ž. veikoje būtinų inkriminuojamo nusikaltimo sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ji pagal BK 140 str. 1 d. negali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn.

Dėl proceso išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu priteisė iš R. G. A. Ž. 700 eurų išlaidų, teiktų gynėjos advokatės Virginijos Balčiūnienės teisinėms paslaugoms apmokėti bei 53 eurus kelionės išlaidų. Nukentėjusioji su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad priteistos išlaidos yra nepagrįstos apimtimi. Sutinkamai su teismo motyvais dėl procesinių išlaidų dydžio ir pagrįstumo, skundą nagrinėjusi teisėjų kolegija nurodo, kad vadovaujantis BPK 105 str. 6 d. baudžiamoji byla pradėta nukentėjusiosios pareiškimu, kuris pirmosios instancijos teismo buvo išnagrinėtas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis, kuris apeliacinės instancijos teismo nepakeistas ir nepanaikintas. Patikrinus bylos medžiagą ir skundo argumentus šiame kontekste, darytina išvada, kad nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės nebuvo pagrįstos ir baudžiamasis procesas išteisintųjų atžvilgiu buvo pradėtas nepagrįstai, o tai ir nulėmė A. Ž. patirtų išlaidų priteisimą iš bylą pralaimėjusios šalies, t. y. R. G.. A. Ž. patirtos išlaidos buvo pagrįstos byloje esančiais įrodymais (pinigų priėmimo kvitu (b. l. 74), kuro kvitais (b. l. 70, 71, 72), jos atitinka protingumo kriterijus, dydžiu nėra per didelės, advokatė dalyvavo parengiamajame posėdyje, trijuose teisiamuosiuose posėdžiuose, gynė du kaltinamuosius, o teismas, spręsdamas, jog nukentėjusioji yra darbinga, turi legalų pragyvenimo šaltinį, teisingai nusprendė, kad patirtos išlaidos yra priteistinos iš R. G., kaip pasekmės dėl veikos neįrodytinumo, o jų priteisimas nepažeidė teisingumo principo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintųjų A. Ž. ir M. Ž. atstovė advokatė Virginija Balčiūnienė (b. l. 163) išreiškė prašymą iš kaltintojos R. G. priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Pateikė pinigų priėmimo kvitą Nr. 800634 (b. l. 168), iš kurio matyti, kad A. Ž. advokatei sumokėjo 300 Eur už gynybą ir atstovavimą. Vadovaujantis BPK 105 str. 6 d. teismas, atsižvelgęs į tai, kad apeliacinis procesas inicijuotas nukentėjusiosios ir sprendimas priimtas ne jos naudai, t. y. apeliacinis skundas atmestas, sprendžia, kad advokatė dalyvavo 2016 m. birželio 22 d. teismo posėdyje, kuris vyko 10 min., šiame posėdyje skundas nebuvo nagrinėjamas iš esmės. Ji taip pat dalyvavo ir 2016 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdyje, kuris vyko 25 minutes ir skundas buvo išnagrinėtas iš esmės. Todėl atsižvelgus į tai ir vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principus, advokatės nurodytos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis, prašymas tenkinamas iš dalies, o prašomos priteisti atstovavimo išlaidos iš kaltintojos, nukentėjusiosios R. G. A. Ž. naudai mažintinos iki 100 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

privačios kaltintojos, nukentėjusiosios R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Iš privačios kaltintojos, nukentėjusiosios R. G. priteisti A. Ž. naudai 100 Eur proceso išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.