Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Daivos Jankauskienės ir Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pra­ne­šė­jas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. gynėjo advokato L. Š. apeliacinį skundą dėl Kai­šia­dorių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pri­pa­žintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 227 straipsnio 2 dalį ir nu­teistas 30 MGL (1129,80 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu ir 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a) papunkčiu, laikas, kurį R. P. išbuvo laikinai sulaikytu (nuo 2016 m. rugsėjo 10 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d., t. y. 2 paros), pakeistas į keturių MGL dydžio baudą ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bau­džiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 9 dalimi, įskaityta į paskirtą bausmę. Ga­lutinė baus­mė R. P. nustatyta – 26 MGL (979,16 Eur) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2016 m. rugsėjo 10 d., apie 17.30 val., adresu Neries g. 12, Bučionių k., Palomenės sen., Kaišiadorių r., siekdamas iš­vengti administracinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pa­žei­di­mų kodekso 130 straipsnio 1 dalį, 126 straipsnio 4 dalį, 127 straipsnio 2 dalį, tai yra vairavo trans­por­to priemonę, su kuria padarė eismo įvykį, kurio metu išlaužė pakelėje sto­vė­ju­sius me­džius, iš eis­mo įvykio pasišalino apie tai nepranešęs policijos pareigūnams, bei vartojo al­koholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, prie tarnybinio automobilio ,,duomenys neskelbtini“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atidaryto bagažo skyriaus dangčio tiesiogiai pasiūlė duoti 1500 Eur kyšį Kauno aps­kri­ties vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato Vie­šosios po­li­cijos skyriaus patrulių būrio vyriausiems patruliams J. O. ir M. B. už pageidaujamą neteisėtą neveikimą tam, kad pareigūnai nerašytų administracinio tei­sės pažei­di­mo protokolo ir nepatrauktų jo administracinėn atsakomybėn.Kaišiadorių rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad R. P. padarė apysunkį, tyčinį nusikaltimą, teisiamas pirmą kartą, baustas ad­mi­nis­tracine tvarka, dirbantis, atsakomybę leng­vi­nan­čių aplinkybių nenustatyta, nustatyta viena at­sakomybę sunkinanti aplinkybė, todėl teismas už BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą nusi­kals­tamą veiką jam skyrė įstatymo sankcijoje numatytą švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. P. gynėjas prašo panaikinti Kaišiadorių ra­jo­no apy­lin­kės teismo 2017 m. va­sario 7 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti R. P. neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką.Skunde teigiama, jog R. P. buvo sulaikytas vidutinio girtumo būsenos ir su juo iškart buvo atliekami procesiniai veiksmai. Atliekant šiuos proceso veiksmus R. P. nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti advokato teisine pagalba. R. P. nesu­prato su juo atliekamų veiksmų esmės ir nesugebėjo įvertinti jų svarbos, buvo įsitikinęs, kad jį sulaiko dėl padaryto eismo įvykio. Tik kitą dieną areštinėje jam buvo paaiškinta, kad jis sulaikytas įtariant pareigūno papirkimu. 2016 m. rugsėjo 10 d. R. P. dėl laikinų psichinių trūkumų (girtumo) negalėjo pasinaudoti savo tei­se į gynybą, todėl ikiteisminio tyrimo tyrėja L. Ž. privalėjo už­tik­rinti gynėjo da­ly­va­vimą atliekamų procesinių veiksmų metu. Gynėjo dalyvavimo pro­ce­se klausimas buvo spren­džiamas neteisėtai veikiant R. P. valią, netinkamai aiš­ki­nant gynėjo da­ly­vavimo bū­tinumą, esmę, tikslus. Skunde pažy­mė­ta, jog BPK 51 straipsnyje nurodyta, kad gynėjo da­ly­vavimas būtinas tiriant bylas, kai įtariamasis yra suimtas, todėl gynėjo daly­va­vimas turi būti užtik­rintas ir laikino sulaikymo atveju. Gynėjo būtino da­lyvavimo neuž­tik­ri­nimas yra bau­džia­mojo proceso rungtyniškumo principo pažeidimas. Byloje nėra patikimų įrodymų, kad 2016 m. rugsėjo 11 d. ir 2016 m. rugsėjo 12 d. ap­klau­siant R. P. įtariamuoju Kauno apskrities VPK areštinėje, nedalyvaujant gy­nė­jui, tyrėjos R. D. ir L. Ž. nedarė neleistino poveikio, kad neįti­ki­nėjo jo pri­sipažinti, taip užsitikrinant mažesnę bausmę. Laikant R. P. suimtą ilgiau, nei lei­džia įstatymas, jam buvo daromas neteisėtas poveikis, sie­kiant suklaidinti dėl bylos fak­ti­nių aplinkybių.Nuteistojo gynėjas argumentavo, kad proceso veiksmus atlikusios tyrėjos R. D. ir L. Ž. klaidino jį dėl byloje esančių duomenų. Jeigu tokie tyrėjų veiks­mai būtų patvirtinti patikimais įrodymais, jos būtų patrauktos baudžiamojon atsa­ko­my­bėn už pikt­nau­džiavimą tarnyba ir pareigų neatlikimą. Tokioje situacijoje liudytojomis ap­klaus­tos ty­rė­jos neturėjo BPK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos duoti teisingus pa­ro­dy­mus ir joms negalėjo būti taikoma atsakomybė už melagingų pa­ro­dymų davimą pagal BK 235 straipsnį. Todėl jų parodymai teisme turėjo būti vertinami atitinkamai ir jais nebuvo ga­lima paneigti R. P. naudotų gynybos argumentų.Skunde pažymima, jog nukentėjusiųjų teigimu R. P. siūlė jiems kyšį kelis kartus, jie jam nurodydavo nutraukti neteisėtus veiksmus, aiškino apie galimą atsakomybę. Nors kyšio siūlymo procesas užtruko netrumpą laiką, abu nukentėjusieji nepasinaudojo iš­ma­nių­jų telefono aparatų garso ar vaizdo įrašymo funkcija, kad užfiksuoti neteisėtus R. P. veiksmus. BPK 301 straipsnio 2 dalyje yra nuro­dy­ta, kad apkal­tinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų paro­dy­mais, nebent juos pa­tvir­ti­na kiti įro­dy­mai. Tačiau byloje nėra kitų įrodymų, kurie patvir­tin­tų nukentėjusiųjų J. O. ir M. B. nurodytą aplinkybę, kad R. P. siū­lė jiems 1500 Eur kyšį.Ikiteisminis tyrimas pradėtas 2016 m. rugsėjo 10 d. R. P. sulaikymu, asmens kratos atlikimu ir teisių išaiškinimu. Kaišiadorių rajono po­licijos komisariato vir­ši­ninkė R. Ž. pavedė tyrėjai L. Ž. atlikti iki­teisminį tyrimą tik 2016 m. rug­sėjo 12 d., besibaigiant R. P. laikinojo sulaikymo ter­minui. 2016 m. rugsėjo 11 d. dieną tyrėja R. D., savavališkai, pati sau išsi­ra­šiusi įgaliojimą tęsti proce­si­nius veiksmus (b. l. 31), neturėdama teisės ėmė atlikti iki­teisminio tyrimo veiks­mus, pa­tei­kė R. P. pranešimą apie įtarimą ir surašė įta­ria­mojo ap­klau­są pa­žeis­da­ma jo teisę tu­rė­ti gynėją, įkalbinėdama prisipažinti ir nuoširdžiai gai­lėtis. Skun­de taip pat tei­giama, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra keturi identiški do­kumentai, t. y. 2016 m. rug­sėjo 10 d. J. O. tarnybinis pranešimas, 2016 m. rug­sė­jo 10 d. M. B. tarnybinis pranešimas, 2016 m. rugsėjo 12 d. J. O. liudy­to­jo apklausa ir 2016 m. rugsėjo 12 d. M. B. liudytojo apklausa. Visi šie doku­men­tai yra surašyti tais pačiais žodžiais, sakiniais ir su tomis pačiomis klaidomis. Advokato tei­gimu, šios ap­lin­ky­bės reiškia, kad nu­kentėjusieji policijos pareigūnai derino bylos fak­ti­nes aplinkybes su iki­teisminį tyrimą atlikusia tyrėja L. Ž., kuri buvo šališka ir pri­valėjo nusi­ša­lin­ti nuo ikiteisminio ty­rimo atlikimo. Jei byloje ir būtų pati­ki­mų įrodymų, kad R. P. siūlė J. O. ir M. B. ky­šį, tokie jo veiksmai turėtų būti verti­na­mi, kaip atlikti dėl nukentėjusiųjų asmenų neteisėtų ir provokuojamų veiksmų.2016 m. rugsėjo 20 d. R. P. buvo įteiktas teismo baudžiamasis įsakymas. Ter­minas prašymui surengti bylos nagrinėjimą teisme baigėsi 2016 m. spalio 4 d. Būtent tą dieną R. P. išsiuntė Kaišiadorių rajono apylinkės teismui savo prašymą, o pir­mosios ins­tancijos teismas neteisingai nustatė, kad prašymas buvo pateiktas tik 2016 m. spalio 7 d., t. y. praleidus įstatymo nustatytą terminą trimis dienomis. Nutarimą admi­nis­tra­ci­nio teisės pa­žeidimo byloje Nr. A2.6.-568-840/2016 Kaišiadorių rajono apylinkės teis­mas skelbė 2016 m. spalio 6 d., kai R. P. jau buvo išsiuntęs teismui pra­šy­mą su­rengti bau­džia­mosios bylos nagrinėjimą teisme. Jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kokį nu­tarimą po dviejų dienų paskelbs teismas, todėl prieštaravimas priimtam teismo baudžia­ma­jam įsa­ky­mui ir prašymo surengti bylos nagrinėjimą teisme padavimo priežastis negali būti siejama su administracinio teisės pažeidimo bylos baigtimi.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas palaikė apeliaciniame skun­de pareikštą prašymą ir nurodytus argumentus, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo R. P. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Apeliacinio skun­do ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto pra­šy­mai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis ir kokiais klausimais (kasacinė nutartis baudžiamojoje by­loje Nr. 2K-561/2014).Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažindamas R. P. kaltu, rėmėsi įstatymo nus­ta­tyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pa­tikrintais duo­menimis. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grin­džiamos teismo iš­va­dos, juos išanalizavo ir įvertino, bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Individualizuodamas ir skirdamas R. P. bausmę už jam inkri­mi­nuo­tą nusikaltimą pirmos instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės for­mą ir rūšį, at­si­žvelgė į pa­daryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsa­ko­my­bę sunki­nan­čią ap­lin­kybę, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl baus­mės paskir­ties ir paskyrė tin­ka­mos rūšies ir dydžio bausmę. Tai, kad pirmosios instancijos teis­mas byloje su­rink­tus įrodymus vertino ne taip, kaip apeliantas dėsto savo skunde, neduoda pa­grindo teigti, jog skun­džiamas nuos­prendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas ir nelaikytina netinkamu bau­džiamojo įstatymo taiky­mu ar BPK normų pažeidimu.BK 227 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už papirkimą. Pagal šį straipsnį pa­pir­kimas – tai pasiūlymas, pažadas duoti kyšį ar kyšio davimas valstybės tarnautojui ar jam pri­ly­gintam asmeniui už pageidaujamą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Papirkimas ob­jek­ty­viai reiškiasi bent vieno iš straipsnio dispozicijoje įvardintų veiksmų padarymu. Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kad atliko šio straipsnio pirmoje dalyje numatytus veiksmus siek­da­mas paperkamo vals­ty­bės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vyk­dant įgaliojimus. BK 227 straipsnyje numatyta veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl turi būti nus­ta­tyta, kad asmuo, atlikdamas BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytus veiksmus, suvokia, kokie pa­dariniai dėl to gali atsirasti ir jų siekia. Nagrinėjamu atveju R. P. poli­ci­jos pa­rei­gū­nams siūlė 1500 eurų kyšį, kad išvengtų administracinės atsakomybės ir jo padarytas pažei­di­mas nebū­tų fiksuotas, dėl to veika tinkamai vertinta kaip papirkimas. Be to, nors ir admi­nis­tra­ci­nės teisės pažeidimo byla nuteistajam buvo nutraukta, tai nekeičia fakto, kad R. P. siek­da­mas išvengti atsakomybės už galimai padarytą administracinį teisės pažeidimą bandė papirkti policijos pareigūnus, vykdančius tiesiogines darbines funkcijas.Pirmos instancijos teismas įvertinęs surinktų įrodymų visumą pagrįstai nustatė, kad nuteistasis pa­reigūnams siūlė susitarti ir duoti jiems kyšį. Priešingai nei nurodyta skunde, pirmos instanci­jos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi ne tik nukentėjusiųjų parodymais, tačiau ir apklaustų liudytojų parodymais bei paties R. P. prisipažinimu apie pa­da­ry­tą veiką, duotu ikiteis­mi­nio tyrimo metu. Tai, kad nuteistasis pirmos instancijos teisme pa­kei­tė savo parodymus ir teigė, kad dėl girtumo neatsimena įvykių arba atsimena, bet neaiškiai, nekei­­čia konstatuoto nusikalstamo pasiūlymo duoti kyšį fakto. Pažymėtina, kad šiuo atveju nu­teistojo parodymai yra prieš­taringi ir nenuoseklūs.Pagal BK 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavo­jin­gumo arba valdyti savo veiksmų. Teismo psichiatrijoje ir teismų praktikoje psichikos sutrikimai, dėl kurių asmuo gali būti pripažįstamas nepakaltinimu, skirstomi į tris grupes: 1) dėl chroniškos psichikos ligos; 2) dėl laikino psichinės veiklos sutrikimo; 3) dėl kitokios patologinės būsenos, kuriai, teismo medicinos požiūriu, priskiriamas ir patologinis girtumas, suprantamas kaip dėl al­ko­holio vartojimo staiga atsiradęs trumpalaikis psichikos sutrikimas.Apeliantas nurodo, kad atliekant pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus buvo pažeistos nu­teis­tojo teisės ir laisvės neužtikrinta teisė į gynybą, kadangi, jis buvo trumpalaikio psi­chi­kos su­tri­ki­mo būsenoje (girtumas) ir negalėjo pasinaudoti savo teise į gynybą, nes nesu­pra­to su juo at­lie­kamų veiksmų. Teismų praktikoje ir teismo psichiatrijoje nepakal­ti­na­mu­mas dėl patologinio gir­tu­mo suprantamas kaip trumpas ir alkoholio įtakoje nelauktai išsi­vystęs psichikos sutrikimas, labai retai sutinkamas psichiatrinėje ir teisminėje praktikoje. Tai pažeista sąmonė, visiškai iš­kreip­tas supančios realybės bei visos situacijos suvokimas, su klaidingu to vertinimu, su ap­gau­tais jausmais ir paprasta afektine baime, pavojumi, gre­siančios nelaimės ar žūties nuojauta, iš­šau­kiančios siekimą bėgti, ginkluotis gynybai, pulti įsivaizduojamus priešus ir pan. Kadangi pa­tologinis girtumas – laikino psichinio sutrikimo rūšis, tai patologinio girtumo būsenoje įvykdęs nusikalstamą veiką asmuo baudžiamojon at­sakomybėn netraukiamas, nes pripažįstamas nepa­kal­tinamu. Šios būsenos metu asmuo nesuvokia savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti. Pa­to­lo­ginis girtumas trunka neilgai – iki kelių valandų, žmogus paskui užmiega ir prabudęs nieko ne­pri­simena. Tokių aplinkybių, leidžiančių įtarti, kad R. P. buvo patologinio gir­tu­mo būsenoje, byloje nėra. Prie­šingai, nuteistasis tam tikras jam palankias įvykio aplinkybes pri­simena, o nepalankių ap­lin­kybių neprisimena, nors viskas, ką jis prisimena ir ko nepri­si­mena, vyko vienu metu. Nesant nustatytai patologinio girtumo būsenai spręstina, kad R. P. su­gebėjo suvokti ap­linką, savo atliekamus veiksmus bei ikiteisminio tyrimo metu su juo atlie­ka­mus pra­dinius veiks­mus.Skundo argumentas, kad nuteistajam privalėjo būti užtikrintas gynėjo dalyva­vi­mas, yra nepa­grįstas. R. P. iš karto po įvykio buvo sulaikytas (2016 m. rugsėjo 10 d. 17 val. 30 min.), todėl atitiko BPK 51 straips­nio 1 dalies 7 punkte numatytą pa­grindą, kada būtinas gy­nėjo dalyvavimas. Tuo metu sulaikytajam buvo išaiškintos teisės pagal BPK 21 straipsnio 4 dalį (b. l. 29). Įtariamojo teisės R. P. išaiškintos ir 2016 m. rugsėjo 11 d. (b. l. 32), bei 2016 m. rugsėjo 12 d. (b. l. 36), tačiau iš bylos duomenų ma­tyti, kad pats nuteis­ta­sis pa­si­rašytinai atsisakė gynėjo da­ly­va­vimo procese (b. l. 33, 36). Akivaizdu, kad praėjus nema­žam laiko tarpui nuo su­laikymo iki gynėjo atsisakymo nuteistasis jau buvo išsiblaivęs, pakankamai galėjo val­dyti savo veiks­mus ir juos suprato. Teisėjų kolegija laiko, kad šiuo atveju sulaikytojo teisė turėti gy­nė­ją buvo tinkamai užtikrinta. Nuteistasis pirmos instancijos teisme teigė, kad pa­si­ra­ši­nėjo nežiūrėdamas po kuo pasirašo. Vertinamuoju požiūriu toks teiginys, atsižvelgiant į nu­teis­tojo amžių ir gyvenimišką patirtį, laikytinas gynybinė pozicija, kuri neatspindi tik­rovės.Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. P. 2016 m. rugsėjo 11 d. ir 2016 m. rug­sėjo 12 d. jį apklausiant įtariamuoju buvo daromas neteisėtas poveikis. Skunde tvirtinama, kad buvo daromas spau­dimas nuteistajam jį įkalbinėjant prisipažinti ir nuoširdžiai gailėtis, kad jo prisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu buvo išgautas neteisėtu būdu, klaidinant dėl faktinių ap­linkybių, provokuojant. Pažymėtina, kad vado­vau­jantis BPK 188 straipsnio 3 dalies norma, at­liekant įtariamojo apklausą ikiteisminio tyrimo metu ap­klausos pradžioje įtariamojo paklau­sia­ma, ar jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas. Atliekančių ap­klau­są tyrėjų veiksmai, numatyti minėtoje BPK nor­moje, negali būti vertinami kaip daromas spau­dimas. Apie tariamai neteisėtą poveikį jam R. P. nurodė tik apklausiamas pirmos instancijos teisme. Joks tyrimas dėl apklausą vykdžiusių pareigūnių R. D. ir L. Ž. galimai atliktų neteisėtų veiksmų, piktnau­džiavimo tarnyba ar pareigų neat­li­ki­mo nebuvo atliekamas. Pats R. P. nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, iš kurių būtų pagrindo daryti išvadą apie neteisėtą poveikį jam, išskyrus tai, kad jautė tyrėjų spau­dimą ir norėjo būti kuo greičiau paleistas iš sulaikymo. Tokio subjektyvaus pobūdžio vertinimo, nesant jokių tokį poveikį patvirtinančių duomenų, teisėjų kolegija nepripažįsta pakankamu da­ry­ti iš­va­dą apie ikiteisminio tyrimo metu R. P. darytą neteisėtą poveikį. Šio­mis ap­linkybėmis pirmos instancijos teismas, apklausdamas tyrėjas R. D. ir L. Že­mai­tienę apie vykdytą ikiteisminį tyrimą ir įtariamojo apklausas kaip liudytojas ir įspėdamas dėl atsa­ko­my­bės pagal BK 235 straipsnį, bei vertindamas jų parodymus kaip patikimus, nepadarė bau­džia­mo­jo pro­ceso pažeidimo. Ikiteisminio tyrimo metu R. P. buvo apklausiamas ne vieną kartą, skirtingų pareigūnių, kurioms patvirtino iš esmės tas pačias aplinkybes apie kyšio siū­lymą policijos pareigūnams (b. l. 35, 39-40). Vertindamas šias aplinkybes aukštesnysis teis­mas sprendžia, kad šie apeliacinio skundo teiginiai yra prielaidų pobūdžio, ir neįžvelgia pa­grin­do daryti išva­dą, kad nuteistajam ikiteisminio tyrimo metu buvo daromas neteisėtas poveikis siekiant gauti jo pri­si­pa­žinimą.Skunde taip pat teigiama, kad tyrėja L. Ž. buvo šališka ir privalėjo nusišalinti nuo iki­teis­minio tyrimo atlikimo. Tačiau iškelta hipotezė dėl šios tyrėjo šališkumo nėra motyvuota ir pagrįsta. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamų bylos duomenų kontekste nenus­tatyti jokie nušalinimo pagrindai, numatyti BPK 58 straipsnio 1 dalyje. Be to skundo ar­gu­mentas, kad nuteistojo veiksmai turėjo būti vertinami, kaip atlikti dėl nukentėjusiųjų asmenų netei­sėtų ir provokuojamų veiksmų, taip pat nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Priešingai šiam ar­gumentui, visi pirmos instancijos teisme ištirti įrodymai pagrindžia tai, kad nuteistasis savo ini­ciatyva siūlė kyšį, o dėl tokių jo veiksmų niekas jokios įtakos jam nedarė. Iš bylos duomenų ma­tyti, kad kyšį R. P. siūlė jo padaryto autoįvykio pasekmėje. Nukentėjusieji J. O. ir M. B. buvo išsamiai apklausti pirmos instancijos teisme, todėl apeliacinio skundo argumento dėl jų tarnybinių pranešimų ir parodymų ikiteisminio ty­ri­mo metu vienodumo aukštesnysis teismas nepripažįsta teisiškai reikšmingu. Šių liudytojų paro­dy­mai iš esmės tapatūs, nuo­seklūs ir išsamūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. J. O. ir M. B. nurodė tapačias faktines aplinkybes tiek apie eismo įvykį, tiek apie kyšio siū­ly­mą jiems. Jų parodymus apylinkės teismas nuosprendyje išsa­miai išanalizavo ir nera­do pagrindo netikėti jais. Tokio pagrindo neįžvelgia ir apeliacinės ins­tan­ci­jos teismas. Pirmos instancijos teis­mas taip pat nenustatė, kad šie pareigūnai būtų elgęsi netei­sėtai ar kokiu nors būdu pro­vo­ka­vę R. P. duoti kyšį. Aplinkybės, kad pareigūnai neužfiksavo R. P. siū­lymo priimti kyšį savo išmaniaisiais telefonais, kolegija taip pat nepripažįsta teisiškai reikš­min­ga, nes tiek pirmos instancijos teismas, tiek aukštesnysis teis­mas laiko pakankamais dviejų liudytojų parodymus, kurie atitiko pirminius R. P., ne vieną kartą duotus paro­dy­mus, kuriuose nurodytos tos pačios aplinkybes apie kyšio siūlymą policijos pareigūnams, tos pačios priežastys, dėl kurių norėjo išvengti galimos atsakomybės – siekimas išsaugoti vairuotojo pažymėjimą, gana logišką jo veiksmų motyvą – siekimą išvengti galimos atsakomybės už sukeltą eismo įvykį, šių liudytojų nurodytą nuteistojo aiškinimą jiems, kad būdamas vairuotojas ir dėl sukelto eismo įvykio praradęs vairuotojo pažymėjimą galįs netekti darbo.Teisiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad vadovaujantis BPK 301 straipsnio 2 dalimi apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymais. Šioje normoje kalbama apie nukentėjusiųjų ir liudytojų pa­rodymus, kuriems taikomas anonimiškumas. Liudytojai J. O. ir M. B. tokio statuso neturėjo, todėl pirmos instancijos teismas turėjo pagrindą remtis ir vien tik šių liudytojų parodymais. Tačiau, kaip jau minėta, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas teisia­ma­jame posėdyje išnagrinėtų aukščiau aptartų įrodymų visuma. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas netinkamai nustatė datą, kada apeliantas kreipėsi į Kaišiadorių rajono apylinkės teismą su prašymu surengti baudžiamosios by­los nagrinėjimą dėl jo atžvilgiu 2016 m. rugsėjo 20 d. priimto baudžiamojo įsakymo. Apy­lin­kės teismas kreipimosi datą nustatė 2016 m. spalio 7 d. traktuodamas, kad nuteistasis į teismą kreipėsi po to, kai jo atžvilgiu administracinės teisės pažeidimo byla Nr. A2.6-568-840/2016 buvo nutraukta, o nutarimo skelbimo data buvo 2016 m. spalio 6 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. P. su prašymu į Kaišiadorių rajono apylinkės teismą kreipėsi 2016 m. spalio 4 d., kaip tai teisingai nurodoma ir apeliaciniame skunde. Tačiau aukštesnysis teismas at­kreipia dėmesį, kad šios aplinkybės jokios teisinės reikšmės pirmos instancijos teismo nuos­pren­džiui neturi. Be to dėl tikslaus laiko, kada buvo kreiptasi į teismą dėl baudžiamojo įsakymo per­žiū­rė­ji­mo yra prieštaravimai apeliaciniame skunde ir nuteistojo parodymuose pir­mos ins­tan­cijos teisme, kur nuteistasis parodė, kad dėl teismo baudžiamojo įsakymo per­žiū­rė­ji­mo krei­pėsi į teismą, kai buvo išspręsta administracinė byla.Aukštesnysis teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje pateiktus duomenis, daro išvadą, kad R. P. teisės dėl laikino sulaikymo nebuvo nepagrįstai suvaržytos. Remiantis BPK 140 straipsnio 4 dalimi, laikinas sulaikymas negali tęstis ilgiau nei 48 valandas. Kaip matoma iš by­los dokomentų, nuteistasis iš laikino sulaikymo buvo paleistas praėjus dviem paroms. Iki­teis­minį tyrimą vykdžiusi institucija asmenį laikinai sulaikė iki tol, kol buvo atlikti visi būtini pro­ce­so veiksmai, nuteistojo teisės nebuvo suvaržytos ilgiau nei tai imperatyviai numato BPK normos.Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje iki­teis­minio tyrimo ir jos teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pa­žeidimai, kuriais būtų su­varžytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teis­mui išsamiai ir neša­liškai iš­nag­rinėti bylą. Apylinkės teismas ap­kaltinamajame nuosprendyje išvadas dėl R. P. kaltės, baus­mės rūšies ir jos dydžio pagrindė bylos duomenimis ir pakankamai mo­ty­va­vo. Skun­džiamu nuosprendžiu Kaišiadorių rajono apylinkės teismas bau­džia­mojo įstatymo rei­ka­la­vimų nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. P. gynėjo advokato L. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.