Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Z. (A. Z.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. (A. Z.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas per teismo nustatytą terminą atskirojo skundo dėl 2023 m. balandžio 3 d. nutarties trūkumų nepašalino, nors nutartis įteikta tinkamai, todėl pareiškėjo atskirąjį skundą dėl 2023 m. balandžio 3 d. nutarties teismas laikė nepaduotu.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo atskirąjį skundą ir jo papildymą, bei kuria pareiškėjo atskirasis skundas laikomas nepaduotu, teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą dėl nutarties, kuri neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai. Be to, teismas, nustatęs, kad pareiškėjas per teismo nustatytą terminą atskirojo skundo dėl 2023 m. balandžio 3 d. nutarties trūkumų nepašalino, pareiškėjo atskirąjį skundą dėl 2023 m. balandžio 3 d. nutarties laikė nepaduotu.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad, nors teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Tai reiškia, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų (šiuo atveju – ABTĮ) nustatytas taisykles.

Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skyriuje nustatytas išimtis (ABTĮ 151 str.). Atitinkamai ABTĮ 138 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 134 straipsnyje „Apeliacinis skundas“ nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Kai per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, apeliacinis skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas apeliantui.

LVAT praktikoje suformuota taisyklė, kad, sprendžiant dėl teismo nutarties laikyti [atskirąjį] skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo, kartu turi būti tikrinamas ir nutarties dėl [atskirojo] skundo trūkumų šalinimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-1070/2014).

Tikrindama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo atskirojo skundo, trūkumus, teisėjų kolegija pažymi, kad atskirojo skundo trūkumų šalinimo institutu atskirojo skundo priėmimo klausimą nagrinėjantis teismas turi teisę pasinaudoti tada, kai atskirojo skundo turinio bei formos neatitikimai ABTĮ reikalavimams trukdo pradėti apeliacinį procesą. Teismas turi nurodyti, kokių reikalavimų neatitinka atskirasis skundas, bei kodėl ir kaip šie trūkumai trukdo jį priimti, taip pat paaiškinti pareiškėjui, kaip šiuos trūkumus pašalinti, kad jis galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą. Tokia pareiga teismui, be kita ko, kyla ir iš ABTĮ nustatyto įpareigojimo veikti pakankamai aktyviai bei išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises bei pareigas (ABTĮ 12 str.). Taigi, termino pašalinti atskirojo skundo trūkumus nustatymas yra atskirąjį skundą padavusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas pateikto atskirojo skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti paduotą atskirąjį skundą.

ABTĮ 134 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde nurodoma: 1) teismo, kuriam adresuojamas apeliacinis skundas, pavadinimas; 2) apelianto vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas) ir adresas, jeigu apeliantas turi, – ir elektroninio pašto adresas, telefono ir fakso numeriai ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresai; 3) kitų proceso dalyvių, išskyrus proceso šalių atstovus, pavadinimai ir adresai, jeigu žinoma, – ir elektroninio pašto adresas, telefono, fakso numeriai ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresai; 4) skundžiamas sprendimas ir teismas, priėmęs tą sprendimą; 5) ginčijami klausimai; 6) įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas); 7) apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas); 8) įrodymai, patvirtinantys apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes; 9) pageidavimai dėl teismo sprendimo, kitų procesinių dokumentų gavimo elektroninių ryšių priemonėmis; 10) apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kai jis to pageidauja; 11) pridedamų prie apeliacinio skundo dokumentų sąrašas.

Konstatuotina, kad tikslaus atskirojo skundo dalyko, aplinkybių kuriomis grindžiamas reikalavimas nenurodymas yra esminė kliūtis priimti nagrinėti atskirąjį skundą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atskirojo skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, turinį ir reikalavimus ir teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartį dėl trūkumų šalinimo, prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė pareiškėjui terminą atskirojo skundo trūkumams pašalinti. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nustatyti pareiškėjo atskirojo skundo trūkumai trukdė pradėti apeliacinį procesą. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. balandžio 27 d. nutartyje aiškiai nurodė atskirojo skundo trūkumus (kokių reikalavimų neatitinka atskirasis skundas, kodėl ir kaip šie trūkumai trukdo priimti atskirąjį skundą ir pradėti apeliacinį procesą), paaiškino pareiškėjui kaip šiuos trūkumus pašalinti, kad pareiškėjas galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis, kurioje nustatyti pareiškėjo atskirojo skundo trūkumai, pareiškėjui buvo įteikta 2022 m. gegužės 10 d., t. y. nepasibaigus atskirojo skundo trūkumų šalinimo terminui (2023 m. gegužės 18 d.). Pažymėtina, kad pareiškėjas teismo nustatytų atskirojo skundo trūkumų nepašalino, teismui prašymo pratęsti teismo nustatytą terminą atskirojo skundo trūkumams pašalinti nepadavė.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutartyje padaryta išvada, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis dėl trūkumo šalinimo neužkirto galimybės tolesnei bylos eigai ir yra neskundžiama. Pagal ABTĮ 152 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui: 1) šio įstatymo nustatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Taigi apeliacijos objektas pagal atskiruosius skundus yra ne visos pirmosios instancijos teismo nutartys. Pažymėtina, kad ABTĮ nenumato nutarčių, kuriomis teismas nustato terminą skundo trūkumams pašalinti, apskundimo. Tokia nutartis pati savaime jokių neigiamų pasekmių skundą padavusiam asmeniui negali sukelti, ir dėl to negali būti laikoma užkertančia kelią bylos eigai. Tai, kad tokio pobūdžio nutartys atskiruoju skundu neskundžiamos, konstatuota ir LVAT praktikoje, kurioje išaiškinta, kad teismo nutartis dėl trūkumų šalinimo nėra skundžiama atskiruoju skundu, todėl joje padarytų išvadų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas nagrinėjant atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria nutarta skundą laikyti nepaduotu, nepašalinus teismo nustatytų skundo trūkumų (žr., pvz., 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-269-502/2020, 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-693-492/2020, 2022 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-551-662/2022, 2023 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-371-442/2023).

Nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas, t. y. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), ne kartą išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją).

Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją).

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių teisėjos, priėmusios skundžiamą nutartį, suinteresuotumą bylos baigtimi, jos tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teisėja buvo šališka.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ABTĮ nuostatas, nustatydamas pareiškėjo atskirojo skundo trūkumus, pareiškėjui sudarė galimybę pasinaudoti ABTĮ nustatyta teise per nustatytą protingą laiką juos pašalinti. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Z. (A. Z.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.