Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėja Rasa Urbanavičiūtė, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims V. M., A. G. dėl turtinės žalos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas dalinai.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Iš 2013-02-02 Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimo nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą turinio matyti, jog policijos pareigūnai užfiksavo, kad per eismo įvykį sugadinta transporto priemonės priekinė dešinės pusės padanga. Į bylą pateikti 2013-02-03 transporto priemonės techninės apžiūros aktas, 2013-02-04 UAB „Kauno Melga“ defektinis aktas bei 2013-02-04 transporto priemonės papildomos techninės apžiūros aktas, 2013-02-22 AB „Lietuvos draudimas“ parengta žalos sąmata Nr. 1336706, patvirtina, kad eismo įvykio metu buvo sugadinta automobilio „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešinės pusės priekinė padanga, priekinis dešinės pusės ratlankis. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad eismo įvykio, įvykusio 2013-02-02 apie 3:00 val. Kaune, T. Masiulio gatvėje, ties namu Nr. 13, priežastis buvo A. G. vairuoto automobilio „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavimas į važiuojamojoje kelio dalyje buvusią jokiais kelio ženklais nepažymėtą duobę. Kauno miesto savivaldybė atsiliepime nurodo, kad ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-701/2013, 2014-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2014). CPK 197 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-03-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2005). Į bylą pateiktas 2013-02-02 Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, kuriame nurodyta, kad: „patrulis įvykio vietoje nustatė, kad automobilis apgadintas eismo įvykio metu ir galėjo būti apgadintas įvažiavus į atsivėrusią nepažymėtą važiuojamojoje kelio dalyje duobę. <...> Vairuotojo veiksmuose kelių eismo taisyklių pažeidimų neįžvelgta, kadangi važiuojant tamsiu paros metu galėjo nepastebėti nepažymėtos kelio ženklais duobės apsemtos vandeniu“. Taip pat į bylą pateikta policijos pareigūno sudaryta įvykio vietos schema bei dokumentas, įvardintas „Papildomi duomenys apie eismo įvykį“, iš kurių turinio matyti, kad policijos pareigūnas užfiksavo eismo įvykio vietoje kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, bei konstatavo, kad eismo įvykio metu sugadinta transporto priemonės „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešinės pusės priekinė padanga. Aptarti dokumentai laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją vertę. Teismas sprendžia, kad įvykio aplinkybes išsamiai ištyrė kompetentingi asmenys – Kauno apskrities VPK pareigūnai, kurie nustatė, jog žala transporto priemonei buvo padaryta įvažiavus į T. Masiulio g., Kaune, važiuojamojoje dalyje buvusią duobę. Pažymėtina ir tai, kad AB „Lietuvos draudimas“ darbuotojas - vyresnysis žalų ekspertas apžiūrėjęs transporto priemonę ir nustatęs transporto priemonės sugadinimų pobūdį, nesuabejojo, kad transporto priemonė buvo sugadinta įvažiavus į kelyje esančią duobę. Įvertinus nurodytas aplinkybes, yra pagrindo labiau tikėti, kad trečiasis asmuo apgadino automobilį jo nurodytoje vietoje, laiku ir būdu, nei fakto nebuvimu. Teismas sprendžia, kad ieškovo byloje pateikti rašytiniai įrodymai, atsakovui nepateikus juos paneigiančių įrodymų, patvirtina aplinkybę, jog transporto priemonė „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sugadinta dėl to, kad įvažiavo į (duomenys neskelbtini), važiuojamojoje dalyje buvusią duobę.

CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme kelio trūkumas - tai kelio įrenginių komplekso, jo dalies ar atskiro įrenginio statybinių konstrukcijų trūkumas, atsiradęs dėl statybos normų pažeidimų ar netinkamos konstrukcijų priežiūros ar dėl kitų priežasčių, nepriklausančių nuo savininko (valdytojo) valios. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad kelio ar bet kurios jo dalies trūkumai, nesusiję su konstrukcijomis ir atsiradę dėl nepakankamos ar netinkamos kelio priežiūros, negali būti pagrindu taikyti kelio savininkui (valdytojui) CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatytą griežtąją civilinę atsakomybę. Tokiais atvejais kelio savininkas (valdytojas) atsako bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais, t. y. nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Taigi, paprastai kelio, kaip ir kitų statinių, savininkas (valdytojas) už padarytą žalą atsako bendraisiais pagrindais, tačiau išimtiniais atvejais, kai žala padaroma dėl kelio sugriuvimo ar kitokių jo konstrukcinių trūkumų, atsako be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014). Byloje nėra duomenų, jog žala ieškovo apdraustam automobiliui „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padaryta dėl kelio sugriuvimo, projektavimo, konstrukcinių ir pan. trūkumų, todėl nagrinėjamu atveju kelio valdytojui (atsakovui) griežtoji atsakomybė, numatyta CK 6.266 straipsnio 1 dalyje, netaikytina. Vadovaujantis Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 7 dalies 1-3 punktais, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, LR Vyriausybės 2004-02-11 nutarimu Nr. 11 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 12.1 punktu, Kauno mieste esantys viešieji keliai nuosavybės teise priklauso atsakovei, ir ji turi pareigą kelius prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą. Atsakovė nesiėmė jokių saugų eismą užtikrinančių priemonių ginčo duobei aptverti ar pažymėti įspėjančiais apie kliūtį ženklais. Įvertinus atsakovo pareigą tinkamai prižiūrėti kelius laikantis visų jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų, būti rūpestingu ir atidžiu, konstatuotina, kad Kauno miesto savivaldybė netinkamai vykdė T. Masiulio gatvės, esančios Kaune, kelio priežiūrą, t. y. atliko neteisėtus veiksmus CK 6.246 straipsnio prasme, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala automobiliui. Atsakovo argumentai dėl nepakankamo finansavimo kelių priežiūrai nepaneigia teisės aktuose jam nustatytos pareigos vykdyti gatvių priežiūrą, remontą bei užtikrinti saugų eismą. Nagrinėjamu atveju, pareiga atlyginti sugadintos transporto priemonės draudikui dėl duobės kelyje kilusius nuostolius atsakovui kilo ne tik dėl to, kad duobė kelyje buvo neužlyginta, o ir dėl to, kad nebuvo imtasi jokių saugų eismą užtikrinančių priemonių siekiant išvengti transporto priemonių įvažiavimo į duobę ir galimos žalos transporto priemonėms (duobė nebuvo aptverta įspėjamosiomis juostomis ar pažymėta atitinkamais įspėjamaisiais apie pavojų kelyje ženklais). Atsižvelgiant į tai, jog atsakovė netinkamai rūpinosi kelių priežiūra ir dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala, priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos yra akivaizdus. Konstatuotina, kad atsakovas, kaip kelio valdytojas, nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, neužtikrino tokios kelio dangos būklės, kuri reikalinga įprastam naudojimui, dėl ko automobiliui „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) žala buvo padaryta jam įvažiavus į duobę. Konstatuotina, kad ieškovė įrodė visas civilinės atsakomybės sąlygas, būtinas atsakovės civilinei atsakomybei pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį kilti bei subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 str. 1 d.) kylančiam reikalavimui pagrįsti. Dėl to Kauno miesto savivaldybei kyla pareiga atlyginti ieškovui dėl duobės kelyje atsiradusius nuostolius.

Nesutiktina su atsakovo argumentais, kad žalos atsiradimui turėjo įtakos ginčo transporto priemonės vairuotojo veiksmai. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų (CK 6.270 str. 1 d.), leidžiančių daryti išvadą, kad automobilio „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas A. G., vairuodamas transporto priemonę, būtų viršijęs leistiną greitį, būtų buvęs neatsargus, neatidus, būtų neatsižvelgęs į važiavimo, meteorologines ir kitas sąlygas bei kitas aplinkybes. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog transporto priemonę vairavęs asmuo būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklų nuostatas. Eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu. Duobė buvo apsemta vandeniu. Kelio atkarpoje, kurioje įvyko eismo įvykis, kelio ženklo Nr. 120 „Nelygus kelias“ nebuvo. Negalima pripažinti vairuotojo veiksmų dideliu neatsargumu, nes vairuotojas neturi pagrindo tikėtis, kad miesto gatvės važiuojamoje dalyje bus nepažymėta 0,10 m gylio, 1,90 m. ilgio ir 1,90 m pločio duobė, todėl nepagrįsti atsakovės teiginiai apie tai, kad žala atsirado dėl automobilio vairuotojo kaltės (didelio neatsargumo). Priešingai, 2013-02-02 Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą nurodyta, kad vairuotojo veiksmuose kelių eismo taisyklių pažeidimų neįžvelgta. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo daryti išvadą buvus automobilio valdytojo kaltei dėl kilusio eismo įvykio. Byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių pripažinti, kad automobilio vairuotojo veiksmai (neveikimas) padėjo žalai atsirasti, todėl neatsiranda pagrindo žalos atlyginimo sumažinimui (CK 6.259 str.).

Atsakovė atsiliepime taip pat nurodė, kad jai negali būti taikoma civilinė atsakomybė tuo pagrindu, kad duobės gali atsirasti dėl įvairių gamtinių sąlygų ir staiga, t.y. dėl aplinkybių, kurių nei atsakovė, nei joks kitas juridinis ar fizinis asmuo negalėtų numatyti, išvengti, sukontroliuoti, pašalinti. Teismas pažymi, kad tam, kad atsakovė galėtų būti visiškai ar iš dalies atleista nuo civilinės atsakomybės dėl nenugalimos jėgos, ji privalėjo įrodyti, kad, nagrinėjamu atveju, duobė važiuojamojoje kelio dalyje atsirado būtent dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti ir negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui (CK 6.212 str., 6.253 str.1-2 d.). Jokių aukščiau nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų Kauno miesto savivaldybė į bylą nepateikė. Atitinkamai teismas vertina, jog nėra teisinio pagrindo visiškai ar iš dalies atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės už kilusią žalą dėl nenugalimos jėgos. Darytina išvada, jog, nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo taikyti CK 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pripažinti, kad žalai atsirasti turėjo įtakos nenugalima jėga, nukentėjusiojo tyčia ar didelis neatsargumas, atsakovė nepateikė tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 str.), todėl nėra pagrindo atleisti statinio savininką (valdytoją) nuo prievolės atlyginti žalą. Teismo vertinimu, atsakovė jokių aplinkybių, šalinančių ar mažinančių jos atsakomybę, byloje neįrodė (CK 6.266 str. 1 d., CPK 178 str.).

Atmestinas kaip nepagrįstas Kauno miesto savivaldybės argumentas, kad vertinant ginčo transporto priemonei padarytą žalą turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai Lietuvos Respublikoje negali vykdyti jokios kitos ūkinės komercinės veiklos, išskyrus draudimo, perdraudimo ir su šia veikla susijusią veiklą: draudžiamųjų ir perdraudžiamųjų įvykių administravimą, draudimo ir perdraudimo tarpininkavimą, konsultavimą draudimo ir perdraudimo klausimais, tarpininkavimą sudarant pensijų kaupimo (išskyrus papildomą savanorišką kaupimą) sutartis, draudimo ir perdraudimo specialistų mokymą, kvalifikacijos kėlimą, nekilnojamojo turto nuomą ir draudžiamo turto vertinimą. Taigi įstatymų leidėjas Draudimo įstatyme įtvirtino, kad draudimo bendrovės vykdo draudžiamo turto vertinimą. Draudimo įstatymo 88 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad draudimo sutarties sąlygoms, santykiams, atsirandantiems iš draudimo sutarties ir susijusiems su ja, taikomos Civilinio kodekso ir šio skyriaus normos. Pagal Draudimo įstatymo 90 straipsnį, nustatantį draudimo taisyklių sąlygas, šiose taisyklėse privalo būti nurodyta inter alia žalos nustatymo tvarka (90 str. 1 d. 8 p.). Spręstina, kad ginčo automobiliui padarytos žalos nustatymui taikytinos Draudimo įstatymo ir Civilinio kodekso normos bei draudimo sutarties sąlygos. Kauno miesto savivaldybės nurodyta tvarka yra taikoma tik tais atvejais, kai turto vertinimas yra atliekamas pagal sutartį su užsakovu, t. y. tik išorinėms turto vertinimo reikmėms. Draudimo teisiniuose santykiuose, įvykus eismo įvykiui, draudėjas netampa užsakovu, kuris pagal sutartį reikalauja atlikti turto vertinimą ir už jį moka. Draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai laikytini vidaus turto arba verslo vertintojais, nes jie atlieka vertinimą draudimo bendrovių funkcijų vykdymo reikmėms, t. y. vidinėms draudiko reikmėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013; 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1314/2014).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad Kauno miesto savivaldybė nepateikė jokių transporto priemonės detalių ir remonto darbų kainų dydį paneigiančių įrodymų (CPK 185 str.). Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, jog ieškovo prašomos priteisti žalos dydis yra įrodytas. Kartu teismas sprendžia, kad reikalavimas priteisti 739,18 Eur turtinės žalos atlyginimą yra pagrįstas ir įrodytas, todėl tenkintinas.

Po bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo pradedamos skaičiuoti procesinės palūkanos nuo teismo priteistos sumos (CK 6.37 str. 2 d.). CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nurodytas palūkanas įstatymų leidėjas pripažįsta minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kuriuos visais atvejais privalo atlyginti skolininkas. Vadovaujantis nurodytomis įstatymo normomis, iš atsakovo ieškovui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015-07-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str., 6.210 str.).

Dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 82,83 Eur kompensacinių palūkanų, skaičiuojamų nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę (2013-04-03) iki ieškinio pareiškimo teismui dienos (2015-06-29) (739,18 Eur (skola) X 0,05 (palūkanų dydis)/365 (dienų skaičius metuose) X 818 (pradelstų dienų skaičius)). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinėje teisėje yra išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją, ir palūkanos, atliekančios kompensavimo (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją. Nagrinėjamos bylos atveju aktualios kompensuojamosios palūkanos, reglamentuojamos CK 6.210 straipsnyje, nustatančiame kompensuojamųjų palūkanų dydžius, CK 6.261 straipsnyje, įtvirtinančiame minimalių kreditoriaus nuostolių, patiriamų dėl negalėjimo naudotis pinigais, prezumpciją ir teisę reikalauti didesnių nuostolių, jeigu jie buvo patirti. Palūkanos kompensuoja kreditoriaus patirtus nuostolius per tą laikotarpį, kai jis negalėjo naudotis jam priklausančiomis piniginėmis lėšomis. Išimtys, kad už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą palūkanos nemokamos, gali būti nustatytos įstatymuose arba sutartyje. Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: 1) neįvykdyta prievolė turi būti piniginė; 2) turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas; 3) įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos.

Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, pagal kurią kompensuojamosios palūkanos gali būti priteisiamos ir tais atvejais, kai piniginė prievolė atsiranda dėl delikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015). Nagrinėjamu atveju atsiradusi piniginė prievolė neapibrėžta konkrečiu terminu, todėl pagal CK 6.53 straipsnio 2 dalį tampa privalomai vykdytina tik po pareikalavimo ją vykdyti. Ieškovas pateikė į bylą Kauno miesto savivaldybės administracijai adresuotą 2013-03-19 pretenziją Nr. R0001347531, kuria prašoma per 15 d. sumokėti 2 552,25 Lt į AB „Lietuvos draudimas“ atsiskaitomąją sąskaitą už dėl draudiminio įvykio padarytą žalą. Atkreiptinas dėmesys, kad ši pretenzija yra adresuota juridiniam asmeniui Kauno miesto savivaldybės administracijai, o atsakovu byloje nurodytas kitas juridinis asmuo - Kauno miesto savivaldybė. Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų (registruotos pašto siuntos numerio, kurjerių tarnybos patvirtinimo apie pašto siuntos įteikimą, atsakovo spaudo, su dokumento gavimo žyma, ar kt.), patvirtinančių, jog ši pretenzija buvo įteikta atsakovui. Nesant byloje įrodymų apie tai, kad atsakovas yra gavęs ieškovo reikalavimą įvykdyti piniginę prievolę, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad yra praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas. Nenustačius vienos iš trijų būtinųjų sąlygų, CK 6.210 straipsnis negali būti taikomas ir 82,83 Eur kompensuojamosios palūkanos ieškovui iš atsakovo nepriteistinos.

Dėl kitų šalių argumentų, kaip dėl teisiškai nereikšmingų ginčo išsprendimui, teismas nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Byloje pateiktas 2015-06-23 vietinio mokėjimo nurodymas Nr. 75220 patvirtina, kad ieškovas sumokėjo 18,00 Eur žyminio mokesčio. Ieškinį patenkinus iš dalies (739,18 Eur X 100 proc./822,01 Eur = 90 proc.), iš atsakovo ieškovui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos, t.y. – 16,20 Eur žyminio mokesčio (CPK 79 str., 93 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš ieškovo proporcingai atmestai jo ieškinio reikalavimų daliai valstybei nepriteistinos, nes jos neviršija minimalios 3 Eur dydžio valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 96 straipsnio 3 dalis, 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. Įsakymas dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. Įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo pakeitimo“ Nr. 1R-298/1K-290).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti dalinai.

Priteisti ieškovui AB „Lietuvos draudimas“, į.k. 110051834, buveinės adresas J. Basanavičiaus g. 12, LT-03600, Vilnius, iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės, į.k. 111106319, buveinės adresas Laisvės al. 96, LT-44251 Kaunas, 739,18 Eur (septyni šimtai trisdešimt devyni eurai 18 ct) žalos atlyginimo, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015-07-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 16,20 Eur (šešiolika eurų 20 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.