- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-23
- Bylos Nr.
- e2A-2543-852/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15543-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Ramunė Mikonienė, Renata Volodko
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Transorloja“
- Atsakovas
- S. K.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transorloja“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transorloja“ ieškinį atsakovui S. K. (S. K.) dėl darbo ginčo ir pagal atsakovo S. K. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Transorloja“ dėl darbo ginčo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Transorloja“ (toliau – ir ieškovė, darbdavė), nesutikdama dalyje su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2019 m. balandžio 24 d. Sprendimu Nr. DGKS-2507 darbo byloje Nr. APS-1-4386, kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydama priteisti jai iš atsakovo S. K. (toliau – ir atsakovas, darbuotojas) 3 915,62 Eur permoką ir bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
2. Atsakovas S. K., nesutikdamas su DGK 2019 m. balandžio 24 d. Sprendimu Nr. DGKS-2507 darbo byloje Nr. APS-1-4386, kreipėsi į teismą, priešieškiniu prašydamas panaikinti DGK 2019 m. balandžio 24 d. Sprendimą Nr. DGKS-2507 darbo byloje Nr. APS-1-4386 ir ieškovės reikalavimus atmesti.
Šalies argumentai
3. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) tarp jos ir atsakovo buvo sudaryta Darbo sutartis Nr. 1282, pagal kurią atsakovas priimtas dirbti UAB „Transorloja“ vairuotoju-ekspeditoriumi. Ši darbo sutartis nutraukta nuo (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. darbuotojo iniciatyva. Darbo sutarties nutraukimo dienai darbdavė turėjo išmokėti darbuotojui darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, kurių bendra suma sudarė 705,73 Eur, ir iš kurių negalėjo būti išskaityta dienpinigių permoka, kuri darbuotojo atleidimo dienai sudarė 4 939,19 Eur. Paaiškino, kad dienpinigių permoka atsakovui susidarė, nes atsakovas nuolatos buvo siunčiamas į komandiruotes, o dienpinigiai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), mokami avansu. Atleidimo iš darbo dieną atsakovas nesutiko, kad jam priklausančios išmokėti su darbo santykių pabaiga susijusios išmokos būtų įskaitytos į dienpinigių permoką. Į reikalavimą grąžinti dienpinigių permoką atsakovas nurodė nesutinkantis grąžinti dienpinigių permoką. Todėl ieškovė 2019 m. kovo 15 d. kreipėsi į DGK su prašymu priteisti susidariusią permoką iš atsakovo. DGK 2019 m. balandžio 24 d. Sprendimu Nr. DGKS-2507 darbo byloje Nr. APS-1-4386 prašymą tenkino iš dalies ir priteisė jai iš atsakovo 1 023,57 Eur permoką. DGK sprendimas tenkinti ieškovės reikalavimą dalinai motyvuojamas DK 220 straipsnio nuostatomis, t. y. 3 mėnesių procedūriniu terminu, kurį taiko ikiteisminis darbo ginčus nagrinėjantis subjektas, nes DGK kompetencija ribojama laiko ir dalyko požiūriu. Todėl likusią sumą prašoma priteisti teismine tvarka.
Atsiliepimas
4. Atsakovas priešieškinyje ir atsiliepime į ieškinį nurodė, kad DGK netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas, neįvertino tarp ginčo šalių susiklosčiusių teisinių santykių turinio. Paaiškino, kad dirbo pagal lietuvišką, vokišką ir prancūzišką darbo sutarčių variantus, t. y. Lietuvoje galiojo lietuviška, Vokietijoje – vokiška (minimalus darbo valandos įkainis – 8,50 Eur), o Prancūzijoje – prancūziška (minimalus darbo valandos įkainis – 10 Eur) darbo sutartys. Nuo priėmimo į darbą momento, pagal Lietuvoje galiojančią ir taikomą darbo sutartį, turėjo būti sumokėta – 8 409,57 Eur. Pagal Prancūzijoje ir Vokietijoje galiojančius darbo sutarties variantus – 40 325,46 Eur. Kompensacija už nepanaudotas atostogas – 705,73 Eur. DK 32 straipsnio 1 dalis ir 148 straipsnio 1 dalis įpareigoja darbdavį tinkamai apskaityti darbuotojo darbo užmokestį, darbo valandas, viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, bei kitas išmokas, susijusias su darbu. Įstatymas numato papildomą pareigą darbdaviui bent kartą per mėnesį raštu ar elektroniniu būdu pateikti darbuotojui informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai nurodydamas viršvalandinių darbų trukmę. Šių pareigų atsakovė nevykdė. Tokiu būdu netinkamai organizavo darbą ir darbo užmokesčio apskaitą. Atsakovė nefiksavo ieškovo darbo valandų Vokietijoje ir Prancūzijoje, viršvalandinių darbo valandų, darbo švenčių ir poilsio dienomis. Išskaitų iš darbo užmokesčio klausimus reglamentuoja DK 150 straipsnis, numatantis, kad išskaitos iš darbo užmokesčio gali būti daromos tik DK ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, t. y.: grąžinti perduotoms ir darbuotojo nepanaudotoms pagal paskirtį darbdavio pinigų sumoms; grąžinti sumoms, permokėtoms dėl skaičiavimo klaidų; atlyginti žalai, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė darbdaviui; išieškoti atostoginius už suteiktas atostogas, viršijančias įgytą teisę į visos trukmės ar dalies kasmetines atostogas, darbo sutartį nutraukus darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių (DK 55 straipsnis) arba dėl darbuotojo kaltės darbdavio iniciatyva (DK 58 straipsnis). Darbdavė nė vienos iš įstatyme numatytų keturių aplinkybių DGK posėdžio metu neįrodinėjo. Be to, iš byloje esančių dokumentų matyti, kad kitokia darbo užmokesčio mokėjimo apskaita, negu numatyta DK 150 straipsnio 1 dalyje, buvo vedama nuo darbuotojo priėmimo į darbą dienos ((duomenys neskelbtini)). Įsakymų dėl šių lėšų paskirties ir naudojimo tikslo ir būdo nėra. Kitokių nurodymų dėl šių lėšų naudojimo duota nebuvo. Taigi, atsakovė neįrodė nė vienos iš aplinkybių, numatytų DK 150 straipsnyje, todėl išieškojimas iš darbuotojui sumokėto darbo užmokesčio ir visų sumų, susijusių su darbu, nėra galimas.
5. Ieškovė atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, kad jam priklausančio darbo užmokesčio suma turėtų būti skaičiuojama sudedant atsakovo suvestinėje nurodomus darbo užmokestį pagal lietuvišką, vokišką ir prancūzišką darbo sutarčių variantus. Pagal Darbo sutartį Nr. 1282, darbo užmokestis mokamas darbuotojui pagal išdirbtas darbo valandas, taikant darbo sutartyje nustatytą valandinį darbo užmokesčio tarifą, dirbant suminės darbo laiko apskaitos režimu pagal nustatytą darbo laiko normą – 40 val. per savaitę. Vienos darbo dienos darbo užmokestis atsakovui, dirbant Prancūzijoje, apskaičiuotinas sekančiai: 8 darbo valandos dauginamos iš valandinio darbo užmokesčio tarifo 3,10 Eur ir pridedant 1 dienos komandiruotpinigius taikytinus Prancūzijai, t. y. 63 Eur, taigi vienos darbo dienos Prancūzijoje darbo užmokestis sudaro 87,80 Eur, kas yra daugiau nei 10 Eur valandos įkainis nurodytas Prancūziškoje darbo sutartyje, kaip įvardija atsakovas. Analogiškai skaičiuojant darbo valandos atlygį Vokietijoje, atsakovui priskaitytas ir išmokėtas darbo užmokestis yra didesnis nei Vokietijoje nustatytas minimalus atlygis už 1 darbo valandą. Darbo sutarties Nr. 1282 4 punkte numatyta, kad įmonėje dirbama suminės darbo laiko apskaitos režimu. Apskaitinis laikotarpis – ketvirtis (trys mėnesiai), apskaitinė savaitė – kalendorinė. Esant tokiam nustatytam darbo laiko apskaitos rėžimui atsakovas nepagrįstai priskaito viršvalandžius, kuriuos tariamai ji nėra apskaičiusi ir apmokėjusi. Taip pat atsakovas nepagrįstai vadovaujasi DK 150 straipsniu, kadangi nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas ne dėl išskaitos iš darbo užmokesčio atlikimo, jos pripažinimo teisėta ar neteisėta, bet dėl permokos, kuri susidarė atsakovui išmokant dienpinigius, priteisimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priešieškinį tenkino – pripažino, kad ieškovės permoka atsakovui už šalis siejusį darbo santykių laikotarpį nėra susidariusi.
7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė į bylą pateikė įmonės vadovo įsakymus, kuriais darbuotojas periodiškai nuo pat įdarbinimo įmonėje dienos ((duomenys neskelbtini)) iki atleidimo iš darbo ((duomenys neskelbtini)) buvo siunčiamas į komandiruotes Europos šalyse, už kurias jam buvo priskaičiuojami dienpinigiai, į bylą pateiktas banko sąskaitos išrašas patvirtina atsakovo teiginius, kad darbdavė jam informacijos kas mėnesį apie apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas neteikė, kadangi iš banko sąskaitos išrašo matyti, jog atlikdama bankinį pavedimą darbuotojui darbdavė pavedimo paskirtyje visada nurodydavo „du + kelionės išlaidos + dienpinigiai“, taigi, atskirai neišskirdavo, nedetalizuodavo, kokią dalį išmokamos sumos sudaro darbo užmokestis, kokią dalį kelionės išlaidos, kokią dalį dienpinigiai, kiekvieną kartą darbuotojui grįžus iš komandiruotės darbuotojo nebuvo reikalaujama grąžinti dienpinigių permoką pagal įmonės perskaičiavimus, kaip tai įtvirtinta Aprašo 10 punkte. Todėl sprendė, kad darbuotojas pagrįstai manė, jog prieš jam išvykstant į sekančią komandiruotę įmonė su juo tinkamai atsiskaitė už įvykusią komandiruotę ir visos iki tol jam išmokėtos sumos yra susijusios su darbo santykiais ir nebus reikalaujamos grąžinimo, be to, atleidimo iš darbo dieną įmonė darbuotojui bankiniame pavedime taip pat nurodė, jog išmokamas galutinis atsiskaitymas, įrodymų, kad buvo reikalaujama darbuotojo grąžinti dienpinigių permoką už paskutiniąją prieš atleidimą iš darbo įvykusią komandiruotę nėra, kas dar kartą darbuotojui sukėlė pagrįstą manymą, jog įmonė su juo tinkamai ir galutinai atsiskaitė ir jokios permokos nėra. Pažymėjo, kad pati ieškovė nurodė, jog darbo santykių eigoje (duomenys neskelbtini) darbuotojas grąžino jai dalį jam išmokėtos sumos, vadinasi, šalys persiskaičiavo atsiskaitymus ir sutarė dėl su darbo santykiais mokamų sumų dydžio ir tinkamo galutinio atsiskaitymo su darbuotoju prieš jį atleidžiant iš darbo. Sprendė, kad įmonė nesilaikė Aprašo 10 punkto nuostatų, darbuotojui nedetalizuodavo išmokamų sumų paskirties, netinkamai organizavo darbą, nors pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, būtent darbdavei tenka pareiga tinkamai organizuoti darbą. Įmonė su darbuotoju buvo pasirašiusi ne vieną darbo sutarties variantą, kas galėjo darbuotojui sukelti neaiškumus skaičiuojant jam mokamą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas, todėl visi neaiškumai turi būti aiškinami darbuotojo naudai (DK 6 straipsnio 2 dalis). Atkreipė dėmesį į tai, kad darbo teisiniai santykiai pasižymi tuo, jog darbuotojui darbo užmokestis ir kitos su darbo teisiniais santykiais susijusios sumos turi būti mokamos reguliariai, toks modelis, kuomet keletą metų darbuotojui iš anksto mokamos sumos ne pagal sulygtas darbo sutarties sąlygas, neatitiktų apmokėjimo už darbą esmės, toks susitarimas be to pažeistų ir DK 33 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą draudimą sudaryti civilinio pobūdžio susitarimus dėl DK nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, darbo teisiniuose santykiuose vienašalis darbdavės ir darbuotojo tarpusavio įsipareigojimų įskaitymas nėra numatytas, tam, kad darbdavė atgautų darbuotojui be pagrindo išmokėtas sumas, yra nustatyta speciali tvarka – vienašališkos išskaitos atlikimo galimybė su konkrečiais ribojimais (DK 150 straipsnis), tačiau nagrinėjamu atveju darbdavė šia teise nė karto nepasinaudojo, vadinasi, darbo santykių eigoje laikė, kad su darbuotoju ji yra atsiskaičiusi tinkamai. Kadangi už tinkamą darbo ir finansinių dalykų organizavimą yra atsakinga darbdavė, o darbuotojas, kaip silpnesnioji darbo santykių šalis, gavusi sumas, kurias laiko darbo užmokesčiu ir su darbo santykiais susijusiomis išmokomis, gali jas panaudoti asmeniniams gyvenimo poreikiams, todėl nutraukus darbo santykius darbdavė neturi teisės reikalauti tam tikrų su darbo teisiniais santykiais susijusių darbuotojui išmokėtų sumų grąžinimo už visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį. Pabrėžė, kad darbdavė visą darbo santykių laikotarpį nedariusi išskaitų, nesilaikiusi Aprašo nuostatų, nedetalizavusi darbuotojui išmokamų sumų paskirties, nutraukusi su darbuotoju darbo sutartį negali gintis, kad darbuotojui mokėtos sumos turi būti traktuojamos taip, kaip jas pageidauja traktuoti būtent pati darbdavė. Konstatavo, kad nėra pagrindo priteisti ieškovei iš atsakovo 4 939,19 Eur permoką, kadangi nenustatyta, jog permoka būtų susidariusi.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
9. Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, jog darbuotojas pagrįstai manė, kad prieš jam išvykstant į sekančią komandiruotę įmonė su juo tinkamai atsiskaitė už įvykusią komandiruotę ir visos iki tol jam išmokėtos sumos yra susijusios su darbo santykiais ir nebus reikalaujamos. Pažymėjo, kad atsakovui buvo žinoma apie esamas permokas ir tai patvirtina faktas, kad dalis permokos buvo grąžinta, t. y. 3 600 Eur dienpinigių permoką darbuotojas darbdavei grąžino (duomenys neskelbtini) pagal kasos pajamų orderį. Darbdavės sprendimas permoką apskaityti kaip dienpinigių avansą iš esmės sąlygotas pareiga užtikrinti ne mažiau kaip 50 proc. dydžio dienpinigių avansiniu mokėjimu iki komandiruotės pradžios bei, kad darbuotojas turėtų lėšų kelionės išlaidoms. Taip pat pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir teisės doktrina, išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio darbdavio nurodymu gali būti daromos tik kai yra tam tikros įstatymo nustatytos sąlygos: pirma, darbdavys nurodymą atlikti išskaitą turi teisę duoti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią baigėsi nustatytas avanso grąžinimo ir įsiskolinimo padengimo terminas, buvo išmokėta suma, permokėta dėl skaičiavimo klaidų, arba paaiškėjo darbuotojo padaryta žala; antra, išskaita gali būti atliekama tik tais atvejais, kai darbuotojo įsiskolinimas neviršija jo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio. Jeigu darbdavys praleidžia vieno mėnesio terminą, per kurį jis gali duoti nurodymą atlikti išskaitą, arba darbuotojo įsiskolinimas darbdaviui viršija jo vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį, darbdavys įsiskolinimą gali išieškoti kreipdamasis įstatymų nustatyta darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Nagrinėjamu atveju atsakovui (duomenys neskelbtini) buvo žinomas permokos dydis ((duomenys neskelbtini) grąžinta permokos dalis, o tiksliau 3 600 Eur), ieškovei atsakovo planai nutraukti darbo teisinius santykius žinomi nebuvo (darbo sutartis nutraukta (duomenys neskelbtini)), po (duomenys neskelbtini) atsakovas neišvyko nė į vieną komandiruotę, o darbo sutarties nutraukimo dienai permoka gerokai viršijo atsakovo vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį. Todėl, vadovaujantis DK 150 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis, darbdavio vienašaliu nurodymu išskaita iš atsakovui išmokėtinų darbo užmokesčio sumų negalėjo būti atlikta. Dėl darbuotojo negrąžintų sumų išieškojimo darbdavė turėjo kreiptis privaloma ikiteismine tvarka į DGK, o nesutikdamas su šios sprendimu – į teismą.
Atsiliepimas
10. Atsakovas atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą ir priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
11. Atsakovas nurodo, kad ieškovė apeliaciniu skundu bando nutylėti bylai reikšmingas faktines aplinkybes, t. y. kad tarp šalių buvo sudarytos viso trys darbo sutartis: lietuviška, prancūziška ir vokiška. Ieškovė nesumokėjo darbuotojui už darbą švenčių, poilsio dienomis, viršvalandinius darbus ir darbą naktį. Šalys buvo sudariusios žodinį susitarimą mokėti darbo užmokestį už nuvažiuotus kilometrus ir gerai atliktą darbą. Darbdavė visą laiką deklaravo, kad sumokėtos lėšos yra darbuotojo darbo užmokestis, niekada nedarė vienašališko įskaitymo po komandiruotės, nereiškė pretenzijų dėl sumokėto atlygio už darbą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad jis pagristai manė, jog prieš jam išvykstant į sekančią komandiruotę, įmonė su juo tinkamai atsiskaitė už įvykusią komandiruotę ir visos iki tol jam išmokėtos sumos yra susijusios su darbo santykiais ir nebus reikalaujamos gražinimo. Priešingu atveju būtu nepaaiškinama situacija, kai (duomenys neskelbtini) esant 8 539,19 Eur permokai buvo gražinta tik 3 600 Eur, o dėl likusios (didžiosios) dalies gražinimo tvarkos susitarta nebuvo ir darbdavė iki galutinio atsiskaitymo ir tarpusavio konflikto nereikalavo jos gražinti. Pažymėjo, kad ieškovė aplaidžiai apskaitė atsakovo darbo užmokestį, neturi šalių sudarytų darbo sutarčių vokišku ir prancūzišku variantu, jomis nesirėmė apskaičiuodama atsakovo darbo užmokestį. Ieškovė netinkamai aiškina ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas (DK 150 straipsnį), o apeliacinio skundo motyvais nenuginčijo pirmosios instancijos teismo pateiktų argumentų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis).
13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
14. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su teismo padarytomis išvadomis dėl apelianto reikalavimo priteisti dienpinigių permoką nepagrįstumo.
15. Pažymėtina, jog skirtingai nei nurodo apeliantas, šioje byloje nėra ginčo dėl darbdavio teisės reikalauti iš darbuotojo grąžinti nepanaudotą avansą, sumokėtą darbuotojui komandiruotės tikslais. Pirmosios instancijos teismas apskritai nekonstatavo, kad darbdavys neturi teisės reikalauti tokio avanso pagal DK 150 str. 2 d. 1 p. nuostatas. Todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasiako dėl šios normos turinio ir jos taikymo.
16. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio yra aišku, jog teismas ieškovo ieškinį atmetė dėl to, jog, teismo vertinimu, darbdavys neįrodė prašomos priteisti permokos realumo.
17. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą šiuo aspektu, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimais.
18. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog darbdavys teismui teikia nepilnus ir neobjektyvius duomenis apie darbuotojui išmokėtas lėšas. Kaip teisingai pažymėjo teismas, atlikdamas bankinius pavedimus darbuotojui darbdavys pavedimų paskirtyje visada nurodydavo „du + kelionės išlaidos + dienpinigiai“, taigi, atskirai neišskirdavo ir nedetalizuodavo, kokią dalį išmokamos sumos sudaro darbo užmokestis, kokią dalį kelionės išlaidos, kokią dalį dienpinigiai. Pažymėtina, jog darbdavys šioje byloje neteikė darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščio, o aplinkybę, kad permoka susidarė ne dėl darbo užmokesčio, o būtent dėl civilinio pobūdžio piniginės permokos, t.y. avansu sumokėtos per didelės dienpinigių sumos, įrodinėjo tik savo paaiškinimais, išdėstytais lentelėje „atliktų priskaitymų ir mokėjimų iššifravimas“ (t. 3, b.l. 8-11). Minėtoje lentelėje pateikiami ieškovo paaiškinimai apie tai, kokios sumos, kokia paskirčiai buvo sumokėtos, grindžiami tik ieškovo nuomone, o ne priminiais apskaitos dokumentais ar susitarimais su darbuotoju. Kadangi permokos susidarymo priežastys nėra įrodytos rašytiniais įrodymais, teismas neturėjo jokio pagrindo spręsti, kad ieškovo nurodyta permoka turėtų būti kvalifikuojama kaip nepanaudoti dienpinigiai.
19. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, jog būtent darbdavys yra atsakingas už darbo organizavimą bei darbuotojui išmokamų lėšų apskaitą. Šiuo atveju pats darbdavys pasirinko tokį darbuotojui išmokamų lėšų apskaitos būdą, iš kurio negalima nustatyti permokos priežasčių. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog darbdavys neįrodė, kad prašoma priteisti suma yra dienpinigių permoka, t.y. darbuotojui konkrečiai paskirčiai perduota pinigų suma (DK 150 str. 2 d. 1 p.).
20. Pažymėtina, jog byloje yra objektyvių duomenų apie tai, kad darbdavys iš tikrųjų, t.y. faktiškai, galėjo darbuotojui išmokėti didesnį darbo užmokestį nei nurodo savo pateiktoje lentelėje. Apie tai spęstina iš to, jog pateiktus bylos įrodymus, darbdavys su darbuotoju S. K. tam pačiam darbui tuo pačiu laikotarpiu buvo sudaręs net tris susitarimus lietuvių, vokiečių ir prancūzų kalbomis, kuriuose skirtingai aptariamos darbo apmokėjimo sąlygos ir jo dydis darbuotojui dirbant Vokietijoje ir Prancūzijoje. Be to, palyginus darbdavio pateiktoje lentelėje išskirtas darbo užmokesčio sumas su darbo laiko apskaitos žiniaraščiu bei tachografo rodmenimis, matyti kad darbdavio nurodytose išmokose, kurias darbdavys vertina kaip darbo užmokesčio išmokėjimą, neatsispindi darbuotojui priskaitytos papildomos sumos už darbą naktį, bei darbą švenčių dienomis. Tokią išvadą yra pateikusi ir Valstybinė darbo inspekcija 2019 m. spalio 2 d. rašte Nr. SD-01-12079, kuriame pažymėta, jog už tokius pažeidimus įmonės UAB Transorloja“ vadovui yra surašytas administracinio nusižengimo protokolas ir skirta bauda.
21. Iš darbdavio pateiktų procesinių dokumentų, (konkrečiai iš atsiliepimo į pareikštą priešieškinį), matyti, jog šioje byloje darbdavys sąmoningai neteikė įrodymų apie tikrąsias darbuotojui išmokėtų lėšų aplinkybes. Atsiliepime darbdavys pažymi, jog byloje sprendžiamas klausimas ne dėl išskaitos ir iš darbo užmokesčio, bet dėl permokos, kuri susidarė darbuotojui išmokant dienpinigius, ir kad šią aplinkybę pakankamai įrodo jo pateikta lentelė. Taigi pats darbdavys šioje byloje laikėsi pozicijos, jog nėra būtina tirti aplinkybių, susijusių su tuo, kaip darbuotojui buvo apskaičiuotas darbo užmokestis, t.y. ar jis buvo apskaičiuotas teisingai ir laiku išmokėtas.
22. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog net ir vertinant ieškovo nurodytą sumą, kaip dienpinigių išmokėjimą, nėra galimybės konstatuoti, jog tokia išmoka galėjo būti išmokėta nepagrįstai. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovo nurodyta permoka pagal paties ieškovo paaiškinimus, susidarė nuo pat darbo santykių pradžios, t.y. per ilgą laiko tarpą, per kurį darbdavys niekada tokios permokos neapskaitė jokiose avansinėse apyskaitose, niekada su tuo nesupažindino atsakovo ir niekada nereikalavo jos grąžinti. Iš bylos medžiagos matyti, kad pagal nusistovėjusią šalių tarpusavio bendravimo praktiką, darbdavys skirtingai spręsdavo, kokio dydžio dienpinigius mokės kiekvienos komandiruotės metu, t.y. įsakymuose dėl komandiruotės nurodydavo, kad mokės atsakovui 80 proc., 100 proc. arba kitokį dienpinigių dydį, skaičiuojamą nuo nustatytos dienpinigių normos (e. bylos t. 2, b.l. 124, 127, 125). Iš bylos medžiagos matyti, kad (duomenys neskelbtini) darbdavio įsakymu atsakovas buvo siunčiamas į komandiruotę į užsienį apskritai nenurodant dienpinigių dydžio, o su mokėtina suma buvo supažindintas tik po komandiruotės (e. bylos t. 2, b.l. 120, t. 1, b.l. 23). Visuma šių aplinkybių, leidžia teismui labiau tikėti darbuotojo paaiškinimais, kad tokios išmokos jam buvo mokamos kaip sutartas atlyginimas už darbą, nepriklausomai nuo to, kad tokio susitarimo šalys neįformino rašytinėje darbo sutartyje, nei darbdavio teiginiais, jog šios sumos buvo išmokėtos be pagrindo, - nesant jokio susitarimo.
23. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad darbuotojas po paskutinės komandiruotės grąžino 3600 EUR permokos pagal (duomenys neskelbtini) orderį, neįrodo ieškovo šioje byloje ginčijamos permokos nepagrįstumo ar kitokių šiam ginčui reikšmingų aplinkybių. Iš bylos medžiagos matyti, kad tuo metu tarp darbuotojo ir darbdavio buvo kilęs konfliktas dėl komandiruotės metu darbuotojo patirtų 3415,62 EUR išlaidų, įskaitant automobilio remontą. Darbo laiko apskaitos žiniaraštis rodo, kad po šio konflikto darbuotojas nedirbo nei vienos dienos dėl atostogų, o vėliau, t.y. nuo (duomenys neskelbtini) darbo sutartis buvo nutraukta darbuotojo prašymu. Todėl teismas atsakovo nurodytas lėšų grąžinimo aplinkybes vertina kritiškai ir šiuo faktu nesiremia.
24. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas esmines bylos aplinkybes ir įrodymų visetą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistu.
25. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
26. Nagrinėjamu atveju, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovės prašymas priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas netenkinamas ir sprendžiamas atsakovo prašymas priteisti jam iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
27. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė: MB „Vertimų karaliai“ 2019 m. kovo 18 d. PVM sąskaitą faktūrą 89,41 Eur sumai; advokato 2019 m. kovo 15 d. pinigų priėmimo kvitą, iš kurio matyti, kad atsakovas perdavė jam 200 Eur; advokato 2019 m. balandžio 4 d. pinigų priėmimo kvitą, iš kurio matyti, kad atsakovas perdavė jam 300 Eur; Darbuotojų ir valstybės tarnautojų profesinei sąjungos 2019 m. gegužės 13 d. Kasos pajamų orderį, iš kurio matyti, kad atsakovas sumokėjo jai 300 Eur pagal 2019 m. sausio 4 d. Teisinių paslaugų sutartį; AB „Swedbank“ 2019 m. gegužės 15 d. mokėjimo nurodymą, kuriuo atsakovas sumokėjo Darbuotojų ir valstybės tarnautojų profesinei sąjungai 200 Eur; Darbuotojų ir valstybės tarnautojų profesinei sąjungos 2019 m. birželio 25 d. Sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas 200 Eur sumai.
28. Pasisakant dėl atsakovo išlaidų, patirtų ikiteisminėje darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo stadijoje, t. y. išlaidų už advokato teisinę pagalbą (teisinių paslaugų sutartis su advokatu nutraukta 2019-05-22), pažymėtina, kad DK 217 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog DGK darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, suformulavo taisyklę, kad tiek darbo ginčų komisija, tiek ir teismas, veikdami pagal jiems DK 217 straipsniu nustatytą kompetenciją, neturi teisės ginčą laimėjusiai šaliai priteisti šios darbo ginčų komisijoje patirtų išlaidų atlyginimo iš antrosios ginčo šalies, nepaisant to, kam – darbo ginčų komisijai ar teismui – prašymas dėl jų atlyginimo priteisimo yra pareiškiamas, nes tokia teise šie darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantys organai įstatymų leidėjo valia nedisponuoja; ši teisės norma vienodai taikytina tiek tuo atveju, kai darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimas užbaigiamas DGK, tiek ir tuo atveju, kai tokio pobūdžio darbo ginčas, išnagrinėtas DGK, perkeliamas nagrinėti į teismą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2018).
29. Pasisakant dėl kitų atsakovo pašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų, susijusių su teisine pagalba byloje, pažymėtina, kad įstatymas nenumato galimybės kompensuoti šaliai už teisines paslaugas patirtų išlaidų, kurias šaliai suteikė ne advokatas (advokato padėjėjas). Todėl teismas netenkina ieškovo prašymo priteisti jam išlaidas, sumokėtas profesinei sąjungai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015; kt.).
30. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovo išlaidos šios bylos dokumentų vertimams gali būti laikomos susijusiomis su šia byla (nepriklausomai nuo to, kokioje proceso stadijoje tokie vertimai buvo atlikti), tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, jog MB „Vertimų karaliai“ 2019 m. kovo 18 d. PVM sąskaita faktūra yra faktiškai apmokėta.
31. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, atsakovo S. K. prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsnio 6 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Ieškovės UAB „Transorloja“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.