- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-07-25
- Bylos Nr.
- e2A-334-739/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-00787-2021-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Pranckienė, Eigirdas Činka, Laimantas Misiūnas
- Atsakovas
- D. C., A. T., M. R.
- Ieškovas
- UAB „(duomenys neskelbtini)“
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Laimanto Misiūno ir Dalios Pranckienės (pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. C. apeliacinį skundą bei ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-20-1055/2023 pagal ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovams A. T., D. C. ir M. R. dėl žalos atlyginimo bei pagal atsakovo D. C. priešieškinį ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl pavėluoto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir ieškovė, ir apeliantė) patikslintu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. T., D. C. ir M. R. 25 154,38 Eur padarytos žalos atlyginimui; teismo sprendimui įsiteisėjus laikyti netekusiais galios Panevėžio darbo ginčų komisijos 2021 m. liepos 12 d. sprendimus darbo bylose Nr. APS-131-11716/2021, APS-131-11741/2021 ir APS-131-111744/2021; priteisti iš atsakovų visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2020 m. birželio 8 d. ieškovė sudarė darbo sutartį su atsakove A. T., pagal kurią atsakovė nuo 2020 m. birželio 9 d. pradėjo eiti skyriaus vedėjos pareigas, 2019 m. spalio 18 d. buvo sudaryta darbo sutartis su atsakovu D. C., kuria jis nuo 2019 m. spalio 21 d. pradėjo eiti pardavėjo konsultanto pareigas, 2017 m. liepos 1 d. sudaryta sutartis su atsakovu M. R., kuris nuo 2017 m. liepos 1 d. pradėjo eiti pardavėjo konsultanto pareigas. Bendrovės generalinio direktoriaus 2020 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 120-10-01/001 „Dėl inventorizacijos atlikimo“ buvo sudaryta inventorizacijos komisija, kuri 2020 m. spalio 2 d. atliko inventorizaciją (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje ir buvo nustatytas ir akivaizdžiai pastebimas ženklus prekių trūkumas, kurio parduotuvės darbuotojai, įskaitant atsakovus, negalėjo paaiškinti. Visi atsakovai 2020 m. spalio 2 d. – 2020 m. spalio 6 d. teikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose taip pat negalėjo paaiškinti, kur dingo prekės. 2020 m. spalio 2 d. visi trys atsakovai pateikė rašytinius sutikimus, kad jie sutinka atlyginti bendrovei patirtą žalą dėl darbuotojų aplaidumo, kuri paaiškės po atliktos inventorizacijos. 2020 m. spalio 6 d. apskaičiavus inventorizacijos rezultatus, buvo nustatytas prekių, kurių vertė 28 453 Eur, trūkumas. Tą pačią dieną atsakovams buvo pasiūlyta atlyginti nustatytą žalą, tačiau atsakovai pakeitė savo poziciją ir žalą atlyginti atsisakė, nors prieš tai D. C. ir M. R. buvo sutikę atlyginti žalą ir atlygino, atitinkamai 772,19 Eur ir 334,05 Eur, žalos. A. T. 2020 m. spalio 6 d., o atsakovai 2020 m. spalio 7 d. pateikė prašymus dėl atleidimo iš darbo savo noru, su visais atsakovais darbo sutartys buvo nutrauktos nuo 2020 m. spalio 7 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį.
3. Taip pat paaiškino, kad 2020 m. spalio 13 d. ieškovė dėl atsakovų galimai įvykdytų nusikalstamų veikų, pasisavinant ir/ar iššvaistant bendrovei priklausantį didelės vertės turtą su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kreipėsi į Utenos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. Pagal ieškovės pareiškimą Utenos AVPK Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-42097-20 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 184 straipsnio 2 dalį. 2021 m. gegužės 4 d. nutarimu ikiteisminio tyrimo dalis atsakovų atžvilgiu pagal BK 184 straipsnio 2 d. buvo nutraukta, nesant jų veiksmuose padarytas nusikalstamai veikai, numatytai BK 184 straipsnio 2 d. Ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas atsakovo M. R. atžvilgiu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad D. C. padengė 772,19 Eur žalos, M. R. padengė 334,05 Eur ir įsipareigojo atlyginti dar 865,36 Eur žalos, likusi neatlyginta žalos suma bendrai yra 26 481,82 Eur. Papildomai sutikrinus inventorizacijos rezultatus, pašalinus susidubliavusias sumas bei atsižvelgus į nustatytą prekių perteklių, galutinė žalos suma, kurią turėtų atlyginti ieškovei atsakovai yra 25 154,38 Eur.
Atsiliepimas
4. Atsakovė A. T. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinio dalį, kuria prašoma ieškovės naudai priteisti iš atsakovės solidariai su kitais atsakovais padarytą žalą, atmesti. Nurodė, kad ieškinyje nėra nurodoma, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus, kurie sukėlė ieškovės nurodomą žalą, atliko atsakovė, taip pat nenurodoma, koks prekių trūkumas atsirado būtent dėl atsakovės veiksmų.
5. Atsakovas D. C. (toliau – ir atsakovas, ir apeliantas) pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašė ieškinio dalį, kuria prašoma ieškovės naudai priteisti iš atsakovo solidariai su kitais atsakovais padarytą žalą, atmesti ir priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė panaikinti ir laikyti netekusiu galios Panevėžio darbo ginčų komisijos 2022 m. vasario 23 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-118-25172/2021; priteisti iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ neišmokėta su darbo santykiais susijusią 772,19 Eur sumą; priteisti iš ieškovės 4 633,14 Eur netesybas dėl pavėluoto darbo užmokesčio sumokėjimo; taip pat priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas 2021 m. vasario 2 d. Panevėžio apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro nutarimu konstatavus, jog jo veiksmuose nėra kaltės. Teigė, kad jis buvo priverstas pasirašyti pareiškimą iš darbo išeiti savo noru, ieškinyje klaidinančiai nurodyta, jog jis padengė 772,19 Eur žalos, nes šios lėšos ieškovės iniciatyva be jo sutikimo ir žinios buvo neteisėtai pasisavintos.
6. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo D. C. priešieškinį, kuriuo prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovas dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), pardavėju-konsultantu nuo 2019 m. spalio 21 d. 2020 m. spalio mėnesį parduotuvėje buvo atlikta inventorizacija ir 2020 m. spalio 6 d. nustatytas prekių, kurių vertė 28 453,42 Eur, trūkumas. Kadangi atsakovas sutiko atlyginti dalį žalos, jis grynaisiais pinigais bendrovei išmokėjo 772,19 Eur sumą, ką patvirtina pinigų priėmimo kvitas ir 2020 m. spalio 7 d. kasos pajamų orderis. Pažymėjo, kad nuo darbo sutarties nutraukimo dienos atsakovas jokių pretenzijų dėl darbo užmokesčio ar kitų sumų neturėjo.
7. Atsakovas M. R. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškovės patikslintą ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2023 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė solidariai iš atsakovų A. T., D. C. ir M. R., ieškovei 5 291,16 Eur žalos atlyginimo; priteisti iš atsakovės A. T., ieškovei 1 274,62 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovo M. R. – 1 274,62 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovo D. C. – 1 401,03 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovo D. C. priešieškinį atmetė, grąžino ieškovei 30 Eur žyminio mokesčio permoką, priteisė iš ieškovės atsakovei A. T. 316 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, atsakovui D. C. – 2 684 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Priteisė iš ieškovės į valstybės biudžetą 23,70 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
9. Teismas, išsamiai išanalizavęs ieškovės į bylą pateiktus duomenis apie prekių įsigijimą ir judėjimą bendrovės viduje (vidinės sistemos duomenys), darė išvadą, jog byloje yra pakankamai įrodymų, kad visos 2020 m. spalio 6 d. išvadų prieduose išvardintos prekės buvo pristatytos į „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini). Prekių pirkimo/gavimo/pardavimo sąrašai yra suformuoti iš elektroninės sistemos ir, nors patys sąrašai nėra pasirašyti, tačiau jie pateikti su elektroniniu kvalifikuotu parašu, pasirašytu įmonės atsakingo asmens vyr. apskaitininkės J. P. pateikiamų dokumentų lydraščiu, todėl teismas sprendė, kad neturi pagrindo abejoti pateiktų duomenų tikrumu, taip pat nėra jokio pagrindo nelaikyti šių dokumentų įrodymu šioje civilinėje byloje. Išanalizavęs šiuos duomenis kartu su ieškovės pateiktais prekių priėmimo-perdavimo aktais, pirkimo dokumentais ir važtaraščiais, nurodė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog šių visų duomenų ir dokumentų visuma įrodo, kad prekės buvo įgytos ir pristatytos į parduotuvę.
10. Teismo vertinimu, sulyginus pateiktus duomenis, galima nustatyti ir identifikuoti visas prekes, o ta aplinkybė, kad dalis dokumentų (pirkimo-pardavimo iš užsienio įmonių dokumentai) yra surašyti nevalstybine kalba, neeliminuoja šių dokumentų netiesioginės įrodomosios reikšmės, kadangi prekių pavadinimai ir kodai surašyti lygiai tokie pat, kaip ir valstybine kalba surašytuose kituose dokumentuose, perkančiosios įmonės ir pristatymo adresai taip pat yra suprantami. Teismo nuomone, esant suprantamai šių dokumentų dalyje dėl įrodinėtinų duomenų esmei bei juos vertinant ne atskirai, o visumoje su kitais rašytiniais įrodymais, būtų nepagrįsta reikalauti iš ieškovės teikti šio labai didelės apimties dokumentų paketo vertimą į lietuvių kalbą, nes tai prieštarautų proceso ekonomiškumo principui.
11. Teismas sutiko, kad atsakovai yra silpnesnė santykio šalis, nes nagrinėjama darbo byla, tačiau nurodė, kad tai negali eliminuoti jų pareigos įrodyti savo atsikirtimus. Teismas vertino, kad ieškovė pateikė į bylą pakankamai įrodymų, kurių visetas leidžia teismui padaryti išvadą, kad prekių trūkumas tikrai buvo ir įmonei padaryta žala, tuo tarpu atsakovai į bylą jokių įrodymų neteikė, apsiribodami tik paaiškinimais ir iš esmės deklaratyviais teiginiais, kad prekių parduotuvėje realiai nebuvo, jos nepašalintos iš sistemos suprekiavus ir pan. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad dėl dalies prekių – dulkių siurblio roboto, elektrinio paspirtuko ir šaldymo dėžės yra įsiteisėjusiu teismo baudžiamuoju įsakymu nustatytas ir konstatuotas faktas, kad jas pasisavino vienas atsakovų M. R., kas netiesiogiai, bet įrodo, kad su prekių dingimu yra susiję atsakovai ir/ar, jiems netinkamai atliekant savo pareigas prižiūrėti, tikrinti ir saugoti prekes, nenustatyti tretieji asmenys.
12. Teismas nurodė, kad nors ieškovė reikalauja iš atsakovų visos žalos atlyginimo ir nurodo, kad atsakovai veikė tyčia (tiesiogine ar netiesiogine, leisdami atsirasti padariniams) arba bent jau žala atsirado dėl labai didelio jų neatsargumo, teismas su šiais argumentais sutiko iš dalies ir nurodė, kad byloje nebuvo nustatyta kažkokių papildomų aplinkybių, kurios paneigtų prokuroro nutarime nurodytus argumentus ir leistų teismui padaryti išvadą, jog atsakovai veikė tyčia bei jų veiksmuose buvo visi kurios nors nusikalstamos veikos požymiai. Taip pat nurodė, kad įmonėje nėra sudarytos kolektyvinės sutarties, kurioje būtų numatyti visiško žalos atlyginimo atvejai, todėl sprendė, kad nėra nustatytas nei vienas DK 154 straipsnyje numatytas atvejis, kai darbuotojai privalo atlyginti visą žalą.
13. Visgi, teismas sprendė, kad žala UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo padaryta, o atsakovai netinkamai vykdė savo darbines pareigas, kadangi nesiėmė pakankamai priemonių, kad būtų išsaugotas darbdavio turtas. Nors byloje nenustatyti jokie tyčiniai atsakovų veiksmai, dėl ko susidarė prekių trūkumas, tačiau, pasak teismo, būtent jie buvo atsakingi už jų žinioje buvusį įmonės turtą bei turėjo elgtis taip, kad tas turtas nesumažėtų, nebūtų sugadintas ir t. t. Byloje esant nustatytam žalos faktui, teismas konstatavo, jog ji galėjo atsirasti tik dėl neteisėtų atsakovų veiksmų ir buvo nulemta jų didelio neatsargumo, nesiėmus pakankamai priemonių turtui apsaugoti, buvus neatidiems ir nerūpestingiems ir leidus atsirasti pasekmėms. Teismo nuomone, toks didelis prekių trūkumas, nesant nustatytų aplinkybių, kurios galėtų liudyti apie atsakovų tyčinius veiksmus, galėjo atsirasti tik esant labai dideliam neatsargumui, kas yra pagrindas spręsti dėl ieškovei padarytos žalos atlyginimo, tačiau ne visa prašoma apimtimi, bet tik šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio.
14. Kadangi nei atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-42097-20, nei nagrinėjant civilinę bylą nebuvo nustatyta objektyvių duomenų, kurie leistų nustatyti kiekvieno iš atsakovų konkrečius veiksmus ar neveikimą, dėl kurio susidarė konkretaus prekių kiekio trūkumas, tačiau trūkumas nustatytas ir jis atsirado dėl atsakovų netinkamų savo pareigų atlikimo, atsakovai nepateikė į bylą jokių įrodymų ir nepaneigė solidarumo prezumpcijos, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju taikytina solidarioji atsakomybė.
15. Teismas nurodė, kad kadangi nagrinėjamu atveju priteistinos žalos dydis negali būti didesnis kaip 6 vidutiniai darbo užmokesčiai, atsakovai darbdaviui turi atsakyti solidariai, priteistinos žalos dydis turi būti apskaičiuojamas pagal mažiausią vidutinį darbo užmokestį, nes kitaip ieškovei nukreipus išieškojimą į kurį nors iš atsakovų skyrium, tuo atveju, jei jo vidutinis darbo užmokestis buvo mažesnis už kitų atsakovų (bendraskolių), bus nepagrįstai suvaržytos jo teisės ir, galimai, išieškota daugiau, negu priklausytų sprendžiant dėl jo atsakomybės atskirai. Atsižvelgęs į tai spendė, kad yra pagrindas ieškovės reikalavimus tenkinti iš dalies, priteisiant ieškovei iš atsakovų solidariai 5 291,16 Eur (881,86 X 6) žalos atlyginimo.
16. Atmesdamas priešieškinį teismas nurodė, kad pinigų priėmimo kvitas ir kasos pajamų orderis yra griežtos atskaitomybės buhalteriniai dokumentai, todėl, labai mažai tikėtina, jog juose nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, kadangi šių dokumentų pagrindu į įmonės apskaitą ir balansą buvo įtrauktos lėšos. Dėl to teismas laikė nepagrįstais ir atmetė atsakovo D. C. argumentus, kad pinigai realiai nebuvo įmokėti. Taip pat teismas suabejojo atsakovo teiginiais apie tai, kad jis nesutiko tuos pinigus įmokėti, kadangi juos paneigia byloje esantys dokumentai, ieškovės atstovų paaiškinimai ir liudytojo P. M. parodymai. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nors atsakovas teigė nesupratęs dokumentų turinio dėl daromo spaudimo ir patiriamo streso, tačiau pats nurodė, kad telefonu darė pokalbio su P. M. garso įrašą, tai yra rinko tam tikrus įrodymus, kas rodo, kad jis nebuvo tokios būsenos, kad negalėtų suprasti to, kas vyksta.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
17. Apeliaciniu skundu atsakovas D. C. prašo Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
17.1. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, jog byloje yra pakankamai įrodymų, kad visos 2020 m. spalio 6 d. išvadų prieduose išvardintos prekės buvo pristatytos į „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini). Nors teismas pažymėjo, kad atliko išsamią analizę ieškovės į bylą pateiktų duomenų apie prekių įsigijimą ir judėjimą bendrovės viduje, tačiau šių duomenų, nei turinio, nei formos atžvilgiu nepakanka daryti tokiai išvadai, kadangi, pirma, pateikti dokumentai nėra pasirašyti įgaliotų tam asmenų, nes iš pateiktų krovinių važtaraščių negalima identifikuoti nei asmens, pristačiusio konkrečias prekes į prekybos vietą, nei asmens, priėmusio šias prekes.
Šalies argumentai
17.2. Apelianto teigimu, byloje nėra atsakyti į iškeltus klausimus: kaip keliavo prekės nuo gamintojo link tiekėjo ir galiausiai link pardavėjo? Kas prekes priėmė? Kada prekės priimtos? Kas jas perdavė? Ar tokios prekės, dėl kurių reiškiamas ieškinys, apskritai buvo pristatytos į (duomenys neskelbtini) prekybos tašką, jeigu buvo, kokiu būdu jų neliko, kas jas išgabeno? Be to, nenustatyta kokiu konkrečiai laikotarpiu buvo užfiksuoti atvejai, kuomet aš parduotuvėje dėl nežinomų priežasčių iš viso neatlikdavau savo pareigų arba jas vykdydavo netinkamai (šios pretenzijos reiškiamos ieškinyje)? Kokie konkretūs pažeidimai mano atžvilgiu yra užfiksuoti? Nenurodyti įrodymai, kuriais ieškovė rėmėsi, jog šie pažeidimai padaryti.
17.3. Nurodo, kad prekių kodai, kurie figūruoja priede prie vidinio tyrimo esant prekių trūkumui išvados, nėra susieti su konkrečiomis prekėmis, t. y. daiktai nėra individualizuoti, o tik apibūdinti, kaip prekių rūšis vidinėje įmonės sistemoje. Prekių individualizavimas yra itin reikšmingas, kadangi turint duomenis apie konkrečias prekes, galima būtų nustatyti jų judėjimą nuo gamintojo iki pardavėjo (konkrečios pardavimo vietos) bei turėti informaciją apie konkrečių prekių pardavimą konkretiems pirkėjams. Ieškovės 2022 m. balandžio 15 d. per atstovą pateikti duomenys nėra susisteminti, t. y. nesusieti su turtu, dėl kurio yra reiškiamas ieškinys, nepateikti paaiškinimai dėl dokumentuose vartojamų terminų apibūdinimų. Prekės, kurios yra nurodomos sąskaitose niekaip nėra individualizuojamos su tomis, kurios yra įvardijamos kaip trūkumas.
17.4. Apelianto teigimu, ieškovė teismui nepateikė jokių duomenų apie prekių realizavimą, ko buvo prašoma bylą nagrinėjant teisme. Prekių realizavimas visos bendrovės mastu parodytų realią padėtį, kokios prekės yra įmonės gautos, kokia dalis jų parduota, koks prekių likutis. Šių duomenų pateikti teismui iš ieškovės pusės buvo vengiama. Nėra aišku, ar ieškovės teikiamuose dokumentuose minimos prekės yra parduotos. Iš to seka, jog nėra žinoma, kokios prekės ir kiek prekių bendrovės (duomenys neskelbtini) skyrius yra pardavęs, kiek prekių yra išsiųsta į kitus (duomenys neskelbtini) prekybos taškus.
17.5. Apeliantas taip pat teigia, kad prekių skaičius, masė ir tūris sumoje yra didžiulis. Jas pasisavinti būtų galima tik per ganėtinai ilgą laiko tarpą, dalį jų dėl tūrio ir masės net reikia transportuoti, fiziškai žmogus gabenti jų nėra pajėgus. Kyla klausimas, kodėl ieškovė nepateikė nė vieno vaizdo įrašo kaip įrodymo, rodančio, jog apeliantas būtų prekes išsinešęs, pasisavinęs ar perdavęs kam nors, o jo darbinės funkcijos nebuvo susijusios su prekių saugojimu.
17.6. Apeliantui taip pat nėra aišku, dėl kokių priežasčių ieškovė neįtraukė į bylą atsakovu M. B., kurio atliekamos darbinės funkcijos ir atsakomybės visa apimtimi susijusios su dalyvavimu priimant prekes, jas parduodant ir apskritai priėjimu prie jų. Šis asmuo bendrovės (duomenys neskelbtini) prekybos taške dirbo ir atliko tas pačias funkcijas kaip ir atsakovai pagal priešieškinį.
17.7. Apeliaciniame skunde teigiama, kad didelė dalis ieškovės pateiktų į bylą dokumentų nėra išversta į valstybinę kalbą, tad jų vertinimas ir pripažinimas turinčiais įrodomąją galią pagal normatyvus nėra įmanomas.
17.8. Apelianto teigimu, teismas neišreikalavo, o ieškovė nepateikė duomenų apie inventorizacijos metu nerastų prekių unikalius numerius (t. y. prekes individualizuojančius požymius tikslu nustatyti konkrečias prekes, dėl kurių yra reiškiamas ieškinys). Kartu nenurodytas kiekvienos iš šio sąrašo prekės statusas (būklė), t. y. jos patekimas į prekybos tinklą, konkrečią parduotuvę (prekybos tašką), asmenis priėmusius konkrečias prekes, asmenis galbūt perdavusius šias prekes. Tai pat atsisakyta įpareigoti ieškovę pateikti duomenis apie asmenis, kurie atsakingi už Navision programos administravimą (kokie duomenys apie prekes renkami, kas juos administruoja, kas gali atlikti šioje programoje korekcijas). Šie duomenys buvo itin reikšmingi tam kad būtų nustatyta, kada prekės atsirado parduotuvėje ar apskritai prekybos tinke, kas jas konkrečiai priėmė ir galbūt išsiuntė/perdavė/pardavė, kokie asmenys figūravo prekėms atsirandant prekybos tinkle ir jas perduodant-parduodant. Pažymėtina, kad turint šiuos duomenis, be kita ko, buvo galima nustatyti, kaip prekės pateko į prekybos tinklą ir jų tolesnį likimą.
17.9. Pasak atsakovo, teismas sprendime nenurodė, kokius individualizuotus neteisėtus veiksmus atsakovas atliko, nėra remiamasi jokiais objektyviais duomenimis. Savo ruožtu teismas priežastinio ryšio sąlygą sieja su solidarios teisinės atsakomybės aspektu civilinės teisės kontekste. Teigia, kad atsakovą su ieškove siejo darbo teisiniai santykiai, reglamentuojami darbo įstatymų, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – ir DK). Pagal CK 6.6 straipsnio 1 dalies nuostatas solidarioji skolininkų pareiga atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Solidarioji atsakomybė DK nenumatyta. Šioje civilinėje byloje šalių ginčui išspręsti netaikytinos CK normos, reglamentuojančios dviejų ir daugiau asmenų solidariąją atsakomybę. Atsakomybės sąlygoms ir dydžiui nustatyti turi būti taikomos DK X skyriaus nuostatos dėl žalos atlyginimo, o šios numato žalos individualizavimą. Taigi šioje byloje solidari atsakomybė negali būti taikoma, o pirmosios instancijos teismas pažeisdamas minėtus normatyvus, teismų praktiką, visgi taikė solidariąją atsakomybę.
17.10. Dėl priešieškinio atsakovas nurodo, kad teismas sprendime nepasisakė kokiu pagrindu 772,19 eurų suma turėtų atitekti ieškovei. Šiai dienai 772,19 eurų suma be jokio pagrindo yra ieškovės žinioje ir teismas dėl šios pinigų sumos likimo nėra pasisakęs. Šiuo atveju ieškovės minėtos sumos neišmokėjimas lemia netesybų sumoje 4633,14 eurų (772,19 EUR x 6 mėn.) atsakovui priteisimą
17.11. Be to, apeliantas teigia, kad ieškovė prašė priteisti per dideles sumas už teiktas teisines paslaugas, sudarančias kone ieškinio reikalaujamą priteisti sumą už žalą. Šio dydžio bylinėjimosi išlaidų pagrįstomis laikyti negalima. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas šią sumą pagrįstomis bylinėjimosi išlaidomis visiškai nesivadovavo nei teisiniu reguliavimu, nei teismų praktika. Teismo pripažintas ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis neatitinka realiai patirtų išlaidų už atitinkamos apimties ir pobūdžio teisinę pagalbą, taip pat jos žymiai viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakyme dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikimą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo nustatytus kriterijus. Galiausiai, vadovaujantis teismų praktikos dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo dydžių nuostatomis, teigti, jog pirmosios instancijos teismo pripažinta bylinėjimosi išlaidų suma yra adekvati nagrinėtai bylai, negalima.
Žemesnės instancijos teismas
18. Apeliacinį skundą pateikė ir ieškovė, prašydama panaikinti 2023 m. sausio 31 d. Utenos apylinkės teismo sprendimo dalį dėl atmesto ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinio reikalavimo ir priimti naują sprendimą – likusią ieškinio reikalavimo dalį dėl 19 863,22 Eur sumos tenkinti, sprendimo dalį dėl patenkinto ieškinio reikalavimo dėl 5 291,16 Eur sumos, ir dėl atmesto atsakovo D. C. priešieškinio palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
18.1. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad žala bendrovei buvo padaryta vien tik dėl didelio atsakovų neatsargumo, civilinėje byloje buvo pakankamas teisinis ir faktinis pagrindas konstatuoti, kad atsakovų neteisėti veiksmai dėl padarytos žalos buvo tyčiniai, ir/ar žala padaryta veikla, turinčia nusikaltimo požymių.
18.2. Atsakovų neteisėti veiksmai dėl bendrovei padarytos žalos negali būti laikomi vien tik dideliu neatsargumu, t. y. būtino atidumo ir rūpestingumo neužtikinimu, tai buvo tyčiniai veiksmai. Prokuroro 2021 m. kovo 2 d. nutarime, nurodyta, kad „darbo metu (atsakovai) nėra pastebėję, kad parduotuvėje trūktų prekių“. Taigi inventorizacijos metu nustatytas akivaizdus prekių trūkumas jokiais būdais negalėjo likti atsakovų nepastebėtas. Civilinės bylos duomenys patvirtina, kad tokie atsakovų veiksmai – tiek kuriais iššvaistytas / pasisavintas bendrovės turtas (prekės), tiek ir akivaizdžiai ignoruota bendrovei tokiais veiksmais padaryta žala – laikytini tyčiniais veiksmais (neveikimu). Taigi mano, kad atsakovai niekaip kitaip, kaip tik tyčiniais (kaltais) savo veiksmais bendrovei galėjo padaryti itin didelę žalą (25 154,38 Eur).
18.3. Pasak apeliantės, turto iššvaistymo atveju atsakovai suvokė, kad dėl jų veiksmų (neveikimo) gali atsirasti padariniai – darbdaviui kils žala. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai, suvokdami bendrovei daromą žalą, galėjo tiek sąmoningai jos siekti, tiek ir nenorėti padarinių atsiradimo (žalos), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, laikytina, kad turto iššvaistymo veika galėjo būti atlikta tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia. Mano, kad šiuo atveju darytina išvada, jog atsakovai pasisavino ir/ar iššvaistė bendrovės turtą tik tyčiniais veiksmais, nes savinantis ir/ar švaistant bendrovės turtą buvo slepiamas prekių trūkumas, prekės nepersiunčiamos i kitus miestus, siuntimui įdedamos ne tos prekės, atšaukiami užsakymai ir pan.
18.4. Apeliantė teigia, kad atsakovas M. R. dėl dalies savo neteisėtų veiksmų (vagystės) prisipažino baudžiamajame procese ir sutiko atlyginti žalą, kas tik patvirtina, kad jis galėjo sukelti ir daugiau žalos, kurios nenori atlyginti. Nurodo, kad remiantis DK 154 straipsnio 2 punktu, nebūtina, kad darbuotojas būtų nubaustas už nusikaltimo padarymą, pakanka, kad jo veiksmuose būtų nusikaltimo požymių. Priešingai nurodytam reguliavimui, teismas pasirinko netaikyti DK 154 straipsnio 2 dalies remdamasis aplinkybe, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, bei akcentavo, kad atsakovų veiksmuose nebuvo visų kurios nors nusikalstamos veikos požymių. Apeliantė nesutinka su šia teismo išvada, kadangi darbo santykių kontekste DK 154 straipsnio 2 dalies taikymui pakanka nustatyti bent vieną (o ne visus) nusikalstamos veikos požymį. Taigi, sprendžiant klausimą, ar atsakovų veiksmuose yra nusikaltimo požymių, tyrimo procedūra darbo teisės ir baudžiamosios teisės prasme neturėtų būti sutapatintos. Prokuroras nurodydamas, kad „LR BK 184 straipsnio 2 dalyje nustatytas nusikaltimas [turto iššvaistymas] gali būti padarytas tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo (BK 184 straipsnio 4 dalis)“, patvirtino, kad atsakovų neteisėtuose veiksmuose buvo nusikaltimo požymių (t. y. prokuroras patvirtino subjektyvųjį nusikalstamos veikos požymį). Apeliantės vertinimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovų neteisėtuose veiksmuose dėl apeliantei padarytos žalos nebuvo nusikaltimo požymių ir nepagrįstai nusprendė netaikyti DK 154 straipsnio 2 punkto (kai darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, kai žala padaryta jo veikla, turinčia nusikaltimo požymių), dėl ko priėmė iš dalies neteisėtą sprendimą.
18.5. Be to, apeliantė teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 153 straipsnio 1 dalį, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad bendra priteistinos žalos iš solidariųjų bendraskolių (atsakovų) suma negali viršyti 6 vidutinių darbo užmokesčių dydžio, apskaičiuojamo pagal mažiausiai uždirbančio atsakovo vidutinį darbo užmokestį, bei priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą. Nurodo, kad DK 153 straipsnio 1 dalis numato darbuotojo atlyginamos turtinės žalos ribas, t. y. darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo 6 vidutinių darbo užmokesčių dydžio, jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotoja didelio neatsargumo. Tačiau teismas, priteisdamas solidariai iš visų trijų atsakovų ne daugiau nei 6 vidutinių darbo užmokesčių dydžio sumą, apskaičiuotą pagal vieno iš atsakovų vidutinį darbo užmokestį, nepagrįstai sumažino maksimalų leistiną darbuotojų atsakomybės dydį. Mano, kad teismas sukūrė ydingą praktiką, pagal kurią darbuotojų grupei, susidedančiai iš bet kokio skaičiaus asmenų, sukėlus darbdaviui didelę turtinę žalą, prisiteistinos žalos dydis neviršys mažiausiai uždirbančio darbuotojo 3 ar 6 vidutiniu darbo užmokesčiu dydžio.
Atsiliepimas
19. Atsiliepime į atsakovo D. C. apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
19.1. Pasak ieškovės, ji teismui pateikė 2020 m. spalio 6 d. vidinio tyrimo akte nurodytų prekių trūkumo prekių įsigijimo esant prekių pirkimo/gavimo/pardavimo sąrašus, suformuotus iš elektroninės sistemos, taip pat prekių judėjimo (pirkimo / perdavimo į (duomenys neskelbtini) parduotuvę / pardavimo / pertekliaus / trūkumo) išklotinę iš apskaitos programos „Navision“. Atsakovo kvestionuojami prekių pirkimo/gavimo/pardavimo sąrašai, kurie buvo suformuoti ir teismui pateikti iš elektroninės sistemos bei lydraštis pasirašytas atsakingo asmens, tokie įrodymai atitiko visus keturis aukščiau nurodytus įrodymams keliamus požymius. Todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą bei remdamasis, be kita ko, ir šiais įrodymais, tai darė visiškai pagrįstai ir teisėtai.
19.2. Teigia, kad visiems atsakovams turėjo būti žinomas ir buvo žinomas prekių kiekis, kuris turėjo būti patiektas į (duomenys neskelbtini) parduotuvę. Tačiau klausimų dėl akivaizdaus prekių trūkumo, dėl kurio 2020 m. spalio 2– 6 dienomis ir buvo atliktas vidinis tyrimas (inventorizacija), patys atsakovai niekada nekėlė ir nebandė aiškintis. Svarbu ir tai, kad iki atliekamos prekių inventorizacijos (2020 m. spalio 6 d. vidinio tyrimo rezultatų) nebuvo jokio ginčo, kad pagal atsakovams turimus ir žinomus (duomenys neskelbtini) parduotuvės prekių sąrašus, „Navision“ prekių apskaitos sistemos duomenis, pagal numatytą prekių kiekį, kuris turėjo būti (duomenys neskelbtini) parduotuvėje, atsakovų vertinimu, prekių būtų buvę mažiau negu jų būtų turėję būti. Atsakovai nekėlė klausimų, kad vidinės prekių apskaitos sistemos duomenys nepagrįstai rodytų daugiau prekių negu tų prekių faktiškai turėjo būti (duomenys neskelbtini) parduotuvėje. Taip pat atsakovai niekada nekėlė klausimų, kad akivaizdus prekių trūkumas galėtų atsirasti dėl priežasčių, nesusijusių su atsakovų neteisėtais veiksmais.
19.3. Dėl solidarios atsakomybės taikymo ieškovė nurodo, kad visi atsakovai raštu pripažino savo aplaidumą ir netinkamą darbo funkcijų vykdymą, dėl ko ieškovei kilo žala, todėl jie privalo savo bendrais veiksmais sukeltą žalą atlyginti ieškovei. Taip pat, kadangi visi Atsakovai bendrais veiksmais tęstinai vykdė darbo pareigų pažeidimus ir nėra galimybės nustatyti, kuris iš darbuotojų labiau prisidėjo prie žalos sukėlimo, laikoma, kad jie už atsiradusią žalą atsako visi kartu.
Šalies argumentai
19.4. Ieškovės teigimu, visi atsakovai kaip bendrovės darbuotojai turėjo saugoti bendrovės turtą, tačiau šios pareigos nevykdė, ir nors konkrečiai nėra įmanoma nustatyti kiek tiksliai kiekvienas atsakovas padarė žalos, akivaizdu, kad jie visi kartu nesilaikė jiems nustatytų pareigų tausoti ir saugoti bendrovės turtą ir visi kartu pripažindami aplaidumą ir, kad atlygins bendrovei žalą, pripažino, kad jie patys sukėlė žalą, kadangi visi dirbo toje pačioje Bendrovės parduotuvėje ir vykdė darbo funkcijas tuo pačiu metu, kai buvo padaryta žala.
19.5. Ieškovės manymu, atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl tariamo darbo užmokesčio dėl 772,19 Eur sumos neišmokėjimo ir 4 633,14 Eur netesybų yra nepagrįsti ir neteisėti. Pažymi, kad atsakovas pats atlygino žalos dalį, lygią 772,19 Eur (grynais pinigais). Tai patvirtina šioje civiline byloje su ieškovės ieškiniu pateikti įrodymai.
19.6. Be to, ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, jos apimtį ir nagrinėjimo trukmę, pagrįstai nustatė, kad ieškovės patirta bylinėjimosi išlaidų 18 244,91 Eur suma yra adekvati nagrinėjamai bylai. Pažymi, kad net kelis kartus teismo posėdžiai ir bylos nagrinėjimas buvo atidėtas išimtinai tik dėl atsakovų kaltės.
Atsiliepimas
20. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas D. C. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
20.1. Atsakovo teigimu, ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ viso proceso metu neįvardijo konkrečių atsakovo veiksmų, sukėlusių jos nurodomą žalą. To pasekoje, civilinės bylos nagrinėjimo metu, nebuvo teismui pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad prekių trūkumas atsirado būtent dėl atsakovo galimai neteisėtų tyčinių veiksmų. Be to, dar baudžiamajame procese patvirtinta, kad D. C. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kuriais būtų iššvaistomas ir/ar pasisavinamas ieškovei priklausantis turtas. Šis dokumentas, priešingai nei teigė ieškovė, pagrįstai leido daryti išvadą, kad atsakovas neatliko jokių tyčinių ir neteisėtų veiksmų, kuriais būtų iššvaistytas ar pasisavintas ieškovei priklausantis turtas – prekės.
20.2. Nors ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ savo apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 153 straipsnio 1 dalį, atsakovo vertinimu, šiuo atveju, kalbėti apie materialinės atsakomybės taikymą visiškai nėra pagrindo, kadangi ieškovė procese neįrodė esant atsakovo kaltei.
20.3. Atsakovas teigia, kad ieškovė teismui nepateikė jokių duomenų apie prekių realizavimą, ko buvo prašoma bylą nagrinėjant teisme. Prekių realizavimas visos bendrovės mastu parodytų realią padėtį, kokios prekės yra įmonės gautos, kokia dalis jų parduota, koks prekių likutis.
21. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė A. T. su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
21.1. Atsakovė nurodo, kad nei ieškinyje, nei patikslintame ieškinyje, nei civilinės bylos nagrinėjimo metu, ieškovė net neįvardijo konkrečių veiksmų, kurie sukėlė ieškovės nurodomą žalą, kuriuos atliko atsakovė A. T. ar kiti atsakovai. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta duomenų, jog atsakovai kartu ar kuris nors atskirai pasisavino ar iššvaistė ieškovui priklausantį turtą, kad atsakovai sąmoningai ar veikdami itin neatsargiai, nusikalstamai nerūpestingai būtų sudarę sąlygas kitiems asmenims neteisėtai perimti ieškovo atsakovams patikėtą turtą.
21.2. Pasak atsakovės, ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti samprotavimai, kad teisės doktrinoje nurodoma, kad buvus nusikaltimo požymių darbuotojų veikoje gali būti pripažįstame ir tada, kai nutraukus ikiteisminį tyrimą arba baudžiamąją byla ir atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės lieka nepaneigtas pats nusikaltimo padarymo faktas, kad tokiais atvejais darbuotojas gali būti įpareigojamas atlyginti visa padarytą žalą, šios bylos atveju nėra aktualūs, nes šioje civilinėje byloje nusikaltimų padarymo faktas yra paneigtas, t. y. nėra net nustatytas.
21.3. Atsakovės manymu, Utenos rajono apylinkės teismas savo sprendime pakankamai objektyviai įvertino byloje ištirtus įrodymus ir tinkamai taikydamas procesinės bei materialinės teisės normas, teisminę praktiką, padarė pagrįstą išvadą apie tai, kad nagrinėjant byla nenustatytas nei vienas DK 154 straipsnyje numatytas atvejis, kai darbuotojai privalo atlyginti visa žalą. Teismas pagrįstai nurodė, kad nenustatyta aplinkybių, kurios leistų teismui padaryti išvadą, jog nustatytas materialinių vertybių trūkumas atsirado dėl atsakovės A. T. ir kitų atsakovų tyčios, ar jų kokios nors nusikalstamos veiklos požymių, o įmonėje nėra ir kolektyvinės sutarties, kurioje būtų numatytas visiško žalos atlyginimo atvejai.
21.4. Atsakovė teigia, kad ieškovė negali įvardinti dėl kokių konkrečiai priežasčių ir dėl kurio iš atsakovo netinkamai atliktų pareigų yra nustatytas prekių trūkumas. Dėl to, atsakovė objektyviai neturi galimybių paneigti savo solidarumo prezumpcijos, atsakovei visiškai nesuprantama teismo pozicija dėl solidarumo prezumpcijos taikymo tik aukščiau įvardintų atsakovų atžvilgiu, nes nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatytas ir faktas, kad materialinių vertybių trūkumo susidarymo laikotarpiu parduotuvėje kartu su atsakovais dirbo ir vykdė tas pačias pareigas M. B..
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas byla apeliacine tvarka patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
23. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys buvusiems darbuotojams dėl žalos atlyginimo ir atmestas vieno iš atsakovų ieškinys dėl neišmokėtų su darbo santykiais susijusių išmokų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
24. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka tiek ieškovė, nurodydama, kad teismas nepagrįstai nenustatė atsakovų tyčios ir atsakovų atžvilgiu neteikė DK 154 straipsnio ir nepriteisė visos ieškovės prašytos žalos atlyginimo, tiek vienas iš atsakovų, kvestionuodamas ne tik teismo sprendimą dėl žalos fakto nustatymo, bet tuo pačiu ir solidarios atsakomybės taikymo darbo teisiniuose santykiuose.
25. Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovas M. R. 2017 m. liepos 1 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 1331, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti pardavėjo konsultanto pareigose; 2019 m. spalio 18 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 1495 su atsakovu D. C., pagal kurią jis priimtas pardavėjo konsultanto pareigose; 2020 m. birželio 8 d. sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 1604 su atsakove A. T. (M.), kuria atsakovė nuo 2020 m. birželio 9 d. priimta į skyriaus vedėjos pareigas. Byloje neginčijamai nustatyta, kad įmonėje nėra pasirašytos kolektyvinės sutarties, kuri numatytų darbuotojų visišką materialinę atsakomybę.
26. 2020 m. spalio 1 d. bendrovės generalinio direktoriaus įsakymo Nr. 120-10-01/001 „Dėl inventorizacijos atlikimo“ pagrindu inventorizacijos komisija 2020 m. spalio 2 – 6 d. atliko inventorizaciją (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje. 2020 m. spalio 6 d. Vidinio tyrimo esant prekių trūkumui išvadose nurodyta, kad parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), buvo užfiksuotas 28 453,42 Eur prekių trūkumas ir 585,37 Eur prekių perteklius, dėl ko konstatuotas 27 868,05 Eur trūkumas.
27. Panevėžio apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro E. B. 2021 m. gegužės 4 d. nutarimu ikiteisminio tyrimo dalis A. T., M. R. ir D. C. atžvilgiu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nutraukta, nes jų veiksmuose nėra padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje požymių. Ikiteisminis tyrimas dalyje dėl M. R. pareikšto įtarimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto 865,36 EUR sumai pasisavinimo buvo tęsiamas, baudžiamoji byla užbaigta Utenos apylinkės teismo 2021 m. liepos 7 d. baudžiamuoju įsakymu, kuriuo M. R. pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bauda, taip pat patvirtintas 2021 m. birželio 3 d. susitarimas tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir M. R. dėl nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimo.
28. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė A. T., kaip skyriaus vedėja, pagal Skyriaus vedėjo pareiginių instrukcijų 16 punktą, buvo atsakinga už prekių judėjimo ir prekybos plotų parduotuvėje užpildymą, apipavidalinimą, materialinių vertybių priežiūrą, o atsakovai D. C. ir M. R. pagal Pardavėjo konsultanto pareiginių instrukcijų 37-38 punktus buvo atsakingi už įmonei priklausančių prekių priėmimą-perdavimą, kiekių, komplektacijos, kainų, ženklinimo, pakuočių, lydimųjų dokumentų tikrinimą, prekių pajamavimą ir t.t.
29. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagal duomenis apie prekių įsigijimą ir judėjimą bendrovės viduje (vidinės sistemos duomenys), byloje yra pakankamai įrodymų, kad visos 2020 m. spalio 6 d. išvadų prieduose išvardintos prekės buvo pristatytos į „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini) parduotuvė). Teismas konstatavo, kad atsakovai netinkamai vykdė savo darbines pareigas, kadangi nesiėmė pakankamai priemonių, kad buvo išsaugotas darbdavio turtas. Nors byloje nenustatyti jokie tyčiniai atsakovų veiksmai, dėl ko susidarė prekių trūkumas, tačiau būtent jie buvo atsakingi už jų žinioje buvusį įmonės turtą bei turėjo elgtis taip, kad tas turtas nesumažėtų, nebūtų sugadintas ir t. t. Byloje esant nustatytam žalos faktui, teismas konstatavo, jog ji galėjo atsirasti tik dėl neteisėtų atsakovų veiksmų ir buvo nulemta jų didelio neatsargumo, nesiėmus pakankamai priemonių turtui apsaugoti, buvus neatidiems ir nerūpestingiems ir leidus atsirasti pasekmėms.
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visetą, šalių paaiškinimus bei prie šios bylos pridėtos baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad, šiuo konkrečiu atveju, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės.
31. Visų pirma, pagal DK 151 straipsnį kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos (DK 152 straipsnio 1 dalis). Deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos darbo teisinių santykių srityje yra tokios pačios kaip ir civilinėje teisėje – turi būti nustatyta padaryta žala, darbuotojo neteisėti veiksmai (neveikimas), priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, pažeidėjo kaltė bei nustatytos papildomos sąlygos – pažeidėjo ir nukentėjusios šalies darbo teisinių santykių buvimas, o žalos atsiradimas turi būti susijęs su darbo veikla (DK 4, 151 straipsniai, CK 6.245–6.249 straipsniai). Visos šios civilinės atsakomybės sąlygos yra privalomos ir nors vienos iš jų nesant, civilinės atsakomybės taikymas negalimas. Visas civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti reikalavimą atlyginti žalą pareiškusi šalis. Darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, – ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio (DK 153 straipsnio 1 dalis). DK 154 straipsnis numato atvejus, kada darbuotojas privalo atlyginti visą žalą. Vienu iš tokių atvejų yra, kai darbuotojas žalą padarė tyčia.
32. Taigi tam, kad kiltų darbuotojo atsakomybė dėl darbdaviui padarytos žalos, turi būti nustatytos visos būtinosios sąlygos: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėtais darbuotojo veiksmais, neveikimu; 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) darbuotojo kaltė bet kuria forma ir rūšimi; 5) teisės pažeidimo metu šalys buvo susijusios darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla. Įrodyti esant visas būtinas sąlygas darbuotojo atsakomybei taikyti privalėjo ieškovė, kaip buvusi atsakovų darbdavė. Darbo teisėje darbuotojo kaltė nepreziumuojama, todėl ieškovė turėjo pateikti įrodymus dėl atsakovų (darbuotojų) kaltės (CPK 178 straipsnis).
33. Nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nebuvo nustatyta objektyvių duomenų, kurie leistų nustatyti kiekvieno iš atsakovų konkrečius veiksmus ar neveikimą, dėl kurio susidarė konkretaus prekių kiekio trūkumas, tačiau atsižvelgęs į tai, kad trūkumas visgi buvo nustatytas ir jis atsirado dėl atsakovų netinkamų savo pareigų atlikimo, nusprendė taikyti solidariąją atsakomybę.
34. Prieš tai nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė iš esmės nenustatęs ir neindividualizavęs kiekvieno iš atsakovų neteisėtų veiksmų, o tik apsiribojęs konstatavimu, kad atsakovai netinkamai atliko savo pareigas, ir dėl to, kad nėra galimybės nustatyti kiekvieno iš jų konkrečių neteisėtų veiksmų, kurie sąlygojo konkrečios žalos atsiradimą, nusprendė taikyti solidariąją atsakovų (darbuotojų) atsakomybę, ko nei anksčiau galioję, nei šiuo metu galiojantys darbo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai nenumato.
35. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra nurodęs, ką pagrįstai nurodo ir apeliantas, jog, pagal CK 1.1 straipsnio 3 dalį, darbo santykius reglamentuoja specialūs (darbo) įstatymai, šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Pagal CK 6.6 straipsnio 1 dalį solidarioji skolininkų pareiga atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus, o solidarioji atsakomybė Darbo kodekse nenumatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-120/2006). Pažymėtina, kad nei anksčiau galiojusiame, nei naujajame šiai bylai aktualiame Darbo kodekse, reglamentuojančiame specifinius žalos atlyginimo klausimus darbo teisiniuose santykiuose, nebuvo numatyta sąlyga dėl solidarios atsakomybės taikymo. Todėl, šiuo konkrečiu atveju, sutiktina su atsakovo (apelianto) teiginiu, kad šioje byloje netaikytinos CK normos, reglamentuojančios dviejų ir daugiau asmenų solidariąją atsakomybę. Svarbu ir tai, kad pačios ieškovės Darbo tvarkos taisyklių 22.2 punkte yra numatyta, kad darbdavys gali sudaryti su darbuotojų grupe ribotos turtinės atsakomybės sutartį, kuriuo darbuotojas (jų grupė) ir darbdavys susitaria, kaip paskirstoma darbuotojų grupės padaryta žala, kai negalima nustatyti konkretaus tokios žalos atsiradimo kaltininko, tačiau joks susitarimas tarp ieškovės ir jos darbuotojų nebuvo sudarytas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje teismas turėjo nustatyti konkretaus darbuotojo neteisėtus veiksmus ar neveikimą, susijusius su jam nustatytų pareigų neatlikimu ar jų pažeidimu, kaltę, kuri šiuo konkrečiu atveju nėra preziumuojama, ir būtent iš to atsiradusią žalą, tačiau skundžiamu sprendimu teismas šių veiksmų neatliko, ir, kaip jau minėta, nurodęs, kad nėra įmanoma nustatyti kiekvieno iš atsakovų konkrečių neteisėtų veiksmų, nusprendė žalą iš visų atsakovų priteisti solidariai.
36. Be to, jau minėta, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė byloje įrodė prašomos priteisti žalos dydį tačiau su šia teismo išvada nesutinka apeliantas D. C., teigdamas, kad iš byloje esančių duomenų neįmanoma nustatyti ar visos inventorizacijos akte nurodytos trūkstamos prekės iš viso buvo pristatytos į parduotuvę (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad ieškinio reikalavimams pagrįsti ieškovė teikė į bylą įvairius dokumentus, kuriuose atsispindi duomenys apie atitinkamas prekes, jų pirkimus, perdavimus (duomenys neskelbtini) parduotuvei ir nors teismas iš esmės neturi pagrindo netikėti ieškovės pateiktais vidinės sistemos duomenimis, kuriuose fiksuojamas prekių pirkimas, perdavimas, trūkumas, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nebuvo pašalintos apelianto atsakovo D. C. atstovo keltos abejonės dėl prekių pristatymo į (duomenys neskelbtini) parduotuvę, kadangi teismui pateikti prekių pristatymo dokumentai nėra pasirašyti, neaišku kas tą dieną dirbo parduotuvėje ir ar priėmė prekes, byloje taip pat nėra jokių finansinių dokumentų, iš kurių būtų galima matyti, kad tam tikros prekės buvo parduotos, perduotos į kitas parduotuves, parduotos per internetinę prekybą ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad byloje būtų galima nustatyti konkretų žalos dydį, iš esmės yra reikalinga išsami ieškovės pateiktų ir papildomų dokumentų analizė, kuriai atlikti, tikėtina, gali prireikti specialių ekonominių žinių, kadangi teismui nėra galimybės nustatyti, kurios konkrečios prekės ir kada buvo gautos parduotuvėje, kas jas priėmė, koks buvo prekių judėjimas tarp parduotuvių, kaip vyko internetinė prekyba. Tuo pačiu reikia įvertinti ir iki 2020 m. spalio mėn. atliktas prekių inventorizacijas (į bylą pateikti 2020 m. gegužės – rugpjūčio mėn. inventorizacijų dokumentai), kaip jos buvo atliktos, kas jas atliko, kaip buvo sudaromos komisijos (kokios sudėties), kadangi, šiuo konkrečiu atveju, teismui kyla pagrįstų abejonių, ar ieškovės deklaruojama žala iš tikrųjų galėjo atsirasti per tokį trumpą laiką, t. y., per du mėnesius, juo labiau, kad ir ieškinyje buvo nurodoma, kad prekių trūkumai ekspozicijoje pastebėti dar 2020 m. liepos mėn.
37. Be to, byloje nebuvo tirtos ir vertintos aplinkybės, susijusios su pačios ieškovės veiksmais siekiant tinkamai apsaugoti savo turtą – byloje nevertintos ieškovės įmonėje esančios inventorizavimo taisyklių nuostatos (teismui pateikta tik lentelė su inventorizavimo tvarkos eiga), reglamentuojančios inventorizacijų atlikimo periodiškumą, inventorizavimo komisijų sudėtį (pvz., 2020 m. rugpjūčio mėn. inventorizavimo komisija sudaryta tik iš parduotuvės darbuotojų) ir pan., nevertintos pačios ieškovės taikytos fizinės priemonės dėl prekių apsaugos – apsaugos kamerų pakankamumas, juose esančių duomenų kaupimas ir pan.
38. Sutiktina ir su atsakovo argumentais, kad dalis ieškovės teiktų rašytinių įrodymų yra nevalstybine kalba, dėl ko teismas iš esmės negalėjo jų vertinti. CPK nenumato išimčių procesinių dokumentų priedų kalbai, kai juose esanti informacija nereikalauja ypatingų žinių arba žodinės informacijos juose yra mažai, ką iš esmės nurodė teismas. Kiekvienas bylos šalies teikiamas procesinis dokumentas ar jo priedas privalo būti suprantamas ne tik teismui, bet ir kitai proceso šaliai, todėl ieškovės teikti priedai ne lietuvių kalba iš esmės turėjo būti nevertinami (CPK 11 straipsnio 1 dalis, 113 straipsnio 3 dalis, 198 straipsnio 2 dalis).
39. Svarbu tai, kad nors ieškinyje ieškovė teigė, kad bendrovės parduotuvėse organizuojama ir vykdoma prekių judėjimo ir darbuotojų kontrolės politika, atliekant tokius veiksmus: prekybos padaliniui priklausančios apskaitininkės patikrina, ar yra laiku daromi pervežimai/atkrovimai tarp parduotuvių, ar nėra vėluojama ir pan., o pervežimai tarp parduotuvių savaime įgauna tam tikrą kontrolę, nes jei pareikalaujama tam tikros prekės iš tam tikros parduotuvės, ir jos negaunama kelias dienas, tuomet skambinama, rašoma ir kitaip aiškinamasi, kodėl prekė nebuvo atsiųsta, įrodymų, kad tokia patikra buvo atliekama nuolat, ar įrodymų, kad kažkuris iš atsakovų būtų atšaukęs prekių siuntimą, neišsiuntęs prekės ir pan., ieškovė teismui nėra pateikusi, kaip ir nėra pateikusi įrodymų apie prekių judėjimą tarp parduotuvių, ką pagrįstai nurodo atsakovas apeliaciniame skunde.
40. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje liko neįvertinta ta aplinkybė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. per dviejų mėnesių laikotarpį, per kurį ieškovė deklaruoja atsiradus žalai, vieną mėnesį parduotuvėje dirbo ir kitas darbuotojas, kuris atsakovu byloje nebuvo traukiamas. Svarbu tai, kad ieškinyje ieškovė teigė, kad visi trys atsakovai dirbo būtent toje parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, kurioje buvo fiksuotas ženklus prekių trūkumas, taip pat teigė, kad ieškovė reikalauja atsakovų solidariai ir visiškai atlyginti padarytą žalą bendrovei už darbo funkcijų metu iššvaistytą (prarastą) bendrovės turtą, kadangi vykdydami darbo funkcijas atsakovai buvo atsakingi už bendrovės turtą. Todėl ta aplinkybė, kad ieškovė pasirinko nereikalauti žalos atlyginimo iš asmens, kuris, tikėtina, ginčui aktualiu laikotarpiu taip pat buvo atsakingas už bendrovės turtą, nesant byloje nustatytų konkrečių atsakovų atliktų neteisėtų veiksmų, negali lemti didesnės žalos atlyginimo priteisimo iš kitų trijų darbuotojų.
41. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).
42. Teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nenustatinėjo, netyrė ir nevertino aplinkybių, turinčių esminę reikšmę sprendžiant dėl darbuotojų civilinės atsakomybės būtinų sąlygų, t. y. neindividualizavo kiekvieno iš atsakovų neteisėtų veiksmų ir neveikimo bei jais padarytos žalos dydžio, nepagrįstai taikė byloje solidarią atsakovų atsakomybę, nepašalino abejonių dėl prašomos priteisti žalos pagrįstumo ir dydžio, konstatuotina, jog dėl tirtinų aplinkybių apimties, pobūdžio, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi. Tokia situacija pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme, apibendrinus tai, kas pasakyta šios nutarties 33–40 punktuose, bylą nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas turėtų analizuoti ir nustatyti konkrečius kiekvieno iš atsakovų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, o juos nustačius, spręsti dėl atsakovų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos dydžio, įvertinant, bet neapsiribojant, ne tik tokias aplinkybes, kaip ginčo laikotarpiu realiai parduotuvėje turėjęs būti turtas ir jo vertė, bet ir pačios ieškovės veiksmus, siekiant apsaugoti savo turtą.
43. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas paprastai sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas yra saistomas ir pirmąja instancija išnagrinėtos bylos ribų. Paprastai apeliacine tvarka negali būti nagrinėjami reikalavimai, kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas, išskyrus reikalavimus, kurie yra neatskiriamai susiję su jau pareikštais pirmosios instancijos teismui (CPK 312 straipsnis). Tačiau darbo byloms taikoma šių taisyklių išimtis – apeliacinės instancijos teismui įstatymu leista peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kai įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga atitinkamus klausimus spręsti ex officio. Šią apeliacinės instancijos teismo teisę riboja tik faktinis ieškinio pagrindas – teismas negali savo iniciatyva pakeisti pirmosios instancijos ieškinio faktinio pagrindo ir priimti sprendimo naujų faktinių aplinkybių pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2004; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-2009, 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2011 ).
44. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad, nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia tik vienas iš atsakovų, pripažinus, kad nagrinėdamas su darbo teisiniais santykiais susijusius klausimas teismas neatskleidė bylos esmės, t. y. nenustatė darbuotojų materialinės atsakomybės esminių sąlygų – konkrečių darbuotojų neteisėtų veiksmų ir dėl jų atsiradusios konkrečios žalos, atsižvelgus į tai, kad teismo sprendimo dalį dėl žalos dydžio skundžia ir ieškovė, yra pagrindas panaikinti visą teismo sprendimą ir grąžinti šią bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo pagal visus tiek ieškovės pareikštus reikalavimus visiems atsakovams, tiek atsakovo priešieškinį, kadangi priešieškinio reikalavimų pagrįstumas neatsiejamai susijęs su ieškinio reikalavimų pagrįstumo įvertinimu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pripažinus, kad šioje byloje negali būti taikoma atsakovų solidari atsakomybė ir panaikinus visą teismo sprendimą, ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl teismo nustatyto žalos dydžio yra teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
45. Apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.