Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio ir Evaldo Gražio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės Onos Dirsienės ir nukentėjusiosios I. O. V. apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo O. J. išteisinta dėl I. O. V. terorizavimo, jai 2015 m. balandžio pradžioje, 2015 m. birželio pradžioje ir 2015 m. birželio 20 d. grasinant bei ją sistemingai bauginant, panaudojus psichinę prievartą, konstatavus, jog nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. J. buvo kaltinama tuo, kad ji laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio mėnesio pradžios, tikslesnė data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, iki 2015 m. birželio 20 d., būdama savo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), atsistojusi prie savo kiemo tvoros, skiriančios jos kiemą nuo kaimynės I. O. V. kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), O. J., rankoje laikydama peilį, grasino nukentėjusiajai I. O. V., kad „nupjausiu tavo galvą“. Dėl tokių grasinimų ir O. J. rankoje laikomo peilio, I. O. V. išsigando ir jautė realią grėsmę, kad gali būti nužudyta arba sunkiai sutrikdyta jos sveikata.Be to, O. J. buvo kaltinamas tuo, kad ji 2015 m. birželio mėnesio pradžioje, tikslesnė data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, stovėdama savo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini) ir pamačiusi šalia esančiame kieme, adresu (duomenys neskelbtini), vaikščiojančią kaimynę I. O. V., iškėlė į viršų rankoje laikomą peilį ir pradėjo bauginti I. O. V. grasindama žodžiais, kad „dabar šitas peilis eis tau per gerklę“. Nukentėjusioji I. O. V. dėl tokio sistemingo bauginimo ir naudojamos psichinės prievartos labai išsigando, kad O. J., su peiliu iš tikrųjų gali pribėgusi perpjauti jai gerklę arba kitokiu būdu sunkiai sužaloti.Be to, O. J. buvo kaltinamas tuo, kad ji 2015 m. birželio 20 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, pribėgusi prie I. O. V. kiemo tvoros, esančios (duomenys neskelbtini), skubiai prisiartino prie nukentėjusiosios I. O. V. ir, rankoje laikydama peilį, pradėjo ją bauginti grasindama žodžiais, kad „tu šiais metais nuo jo krisi, aš tave vis viena papjausiu, tau liko paskutiniai metai gyventi, eisi į kanalizaciją“. Po šių žodžių kaltinamoji pagriebė nukentėjusiajai I. O. V. už plaukų ir pradėjo ja tąsyti, bei sugriebusi netoliese stovėjusį plastikinį kibirą, metė jį į nukentėjusiąją I. O. V.. Tokiu būdu, terorizuodama ir sistemingai baugindama nužudyti arba sunkiai sutrikdyti sveikatą I. O. V., O. J. buvo kaltinama sukėlus nuolatinį, didelį išgąstį ir baimę nukentėjusiajai I. O. V., dėl ko šiai buvo realus pagrindas manyti, jog O. J. nuolatinis terorizavimas, nuolatinis bauginimas vartojant psichinę prievartą bei grasinimai įvairiais kūną žalojančiais daiktais, gali būti įvykdyti I. O. V. atžvilgiu.Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorė Ona Dirsienė prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį O. J. atžvilgiu dėl visų jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, paskirti už 145 straipsnio 2 dalyje numatytų trijų nusikalstamų veikų padarymą subendrintą 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 9 punktą ir bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nesilankyti I. O. V. gyvenamojoje vietoje ir nebendrauti su I. O. V.; O. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti, pradėjus vykdyti nuosprendį.Apeliantės teigimu, apylinkės teismo nuosprendis nepagrįstas, todėl naikintinas. Nesutinkant su išteisinamojo nuosprendžio priėmimu, skundo autorė atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio 1 dalį, 242 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2, 3 ir 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 3 dalies 3 punktą, taip pat į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktiką, pažymi, kad apylinkės teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi įrodymus įvertino kaltinamosios naudai, nesusiejo jų su nukentėjusiojo asmens parodymais bei nevertino duomenų viseto, kas turėjo lemiamą reikšmę išteisinamojo nuosprendžio O. J. atžvilgiu priėmimui. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo motyvus dėl kaltės pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, paneigia nukentėjusiosios, liudytojų parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga. Vertinant O. J. parodymus, skunde nurodoma, kad jie prieštaringi, nors teismas juos vertino kaltinamosios naudai. Anot skundo autorės, apylinkės teismas taip pat nepagrįstai atmetė liudytojos D. J. parodymus, motyvuodamas, kad teisme nebuvo galimybės apklausti šios liudytojos bei patikrinti jos duotų parodymų patikimumą. Pabrėžiama, kad teismas atmetė ir neanalizavo O. J. kaltumą patvirtinančių liudytojos D. J. parodymų, naudingų nukentėjusiajai. Be to, skundžiamame nuosprendyje nevertinti ir tyrėjos S. B. parodymai apie ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojos D. J. parodymus, vertinant, jog tai yra išvestiniai parodymai, nors liudytoja S. B. detaliai ir išsamiai paaiškino apie liudytojos D. J. parodymus tyrimo metu ir nustatytos aplinkybės pilnai atitiko bylos medžiagoje surinkus duomenis apie kaltinamosios nusikalstamos veikos aplinkybes. Akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas, nesivadovaudamas liudytojos D. J. parodymais ir vertindamas tik, teismo nuomone, vienintelės nešališkos liudytojos K. K. parodymus, kaltinamosios O. J. atžvilgiu priėmė visumos įrodymų vertinimu nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.Skunde taip pat nurodoma, kad kaltinime surinkta pakankamai įrodymų, jog kaltinamoji sistemingai nuo 1988 m. iki 1997 m. ir vėliau nukentėjusiosios atžvilgiu naudojo fizinį ir psichologinį smurtą. Tai patvirtina byloje esantys duomenys apie įvairaus pobūdžio ir įvairiose teisėsaugos institucijose nagrinėtus O. J. ir I. O. V. konfliktus. Apeliantės manymu, akivaizdu, jog ilgą laiką besitęsiantys kaltinamosios O. J. grasinimai I. O. V. atžvilgiu buvo realūs ir nukentėjusioji kaltinime nurodytus grasinimus suvokė kaip realų pavojų savo gyvybei ir dėl to patyrė fizinį skausmą bei psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą ir stresą. Todėl daroma išvada, kad kaltinamosios padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, sudėtį. Be to, nesutinkant su pirmosios instancijos teismo nesivadovavimu liudytojos K. K. parodymais apie įvykį 2015 m. birželio 20 d., ir išvada, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas abejonėmis, o kaltė turi būti įrodyta tik tais įrodymais, kuriuos teismas betarpiškai ištyrė teisiamajame posėdyje, skunde atkreipiamas dėmesys, kad šios aplinkybės buvo nustatytos betarpiškai teisiamajame posėdyje. Atsižvelgiant į tai daroma išvada, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės yra prieštaringos.Be to, skundo autorė remiasi teismų praktikos išaiškinimais apie grasinimų ir žmogaus terorizavimo subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius ir pabrėžia, kad šiuo atveju netikėti nukentėjusiosios I. O. V. parodymais, kad kaltinamoji O. J. 2015 m. balandžio mėnesį du kartus jai grasino susidorojimu, o 2015 m. birželio 20 d., jos atžvilgiu pavartojo smurtinius veiksmus, teismas neturėjo jokio pagrindo. Teigia, kad I. O. V. duotus parodymus patvirtina kaltinamosios duoti parodymai. Skundo autorės manymu, byloje surinktais duomenimis įrodyta, kad O. J. padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, kadangi ji ilgą laikotarpį, ne tik sistemingai baugino nukentėjusiąją, bet ir prieš ją naudojo fizinį smurtą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tvirtinama, kad apylinkės teismas nevertino visų aplinkybių, t. y. teisiamojo posėdžio metu prieštaringai duotų kaltinamosios parodymų, nuoseklių nukentėjusiosios, liudytojų parodymų bei kitos rašytinės bylos medžiagos. Tokiu būdu, vertindamas įrodymus, teismas pažeidė BPK 20 straipsnį, nes nuketėjusio asmens ir liudytojų parodymus vertino kritiškai, t. y. liudytojos D. J. teisėtu būdu gautus parodymus, nepripažino įrodymais. Nors skundžiamame nuosprendyje pasisakyta, tačiau nevertinta ir nelaikyta įrodymais ir tai, kad kaltinamoji sistemingai nuo 1988 m. iki 1997 m., o 1992 m. gegužės 15 d. O. J. sudavė I. O. V. smūgį į galvą ir Marijampolės ligoninėje jai buvo susiūta prakirsta žaizda galvoje. Apeliantės vertinimu, nurodytos aplinkybės rodo, jog I. O. V. turėjo pagrindo bijoti O. J. grasinimų ir bauginimų sutrikdyti sveikatą ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei ar sveikatai veiką. Kad O. J. nukentėjusiosios atžvilgiu naudojo fizinį ir psichologinį smurtą, taip pat patvirtina byloje esantys duomenys apie įvairaus pobūdžio ir įvairiose teisėsaugos institucijose nagrinėtus O. J. ir I. O. V. konfliktus. Atsižvelgiant į visą tai, teigiama, kad ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog yra visi BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.Apeliaciniame skunde nukentėjusioji I. O. V. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį O. J. atžvilgiu dėl visų jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, paskiriant sankcijoje numatytą bausmę.Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Teigiama, kad apylinkės teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, juos nepakankamai analizavo, nepagrįstai atmetė liudytojos D. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, bei jais nesivadovavo, taip pat nesivadovavo S. B. duotais paaiškinimais apie pastarosios liudytojos parodymus. Apeliantės nuomone, skundžiamas nuosprendis neatitinka LAT praktikoje suformuotų reikalavimų nuosprendžiams, BPK 1 straipsnyje numatytų principų, taip pat priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 ir 3 dalis, kadangi teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų, juos vertino netinkamai.Skunde tvirtinama, kad nuosprendyje nepagrįstai trys atskiri epizodai įvertinti kaip atskiros savarankiškos nusikalstamos veikos. Anot skundo autorės, šiuo atveju O. J. veiksmai, turėjo būti vertinami kaip tęstiniai, kadangi jie nukreipti į sistemingą bauginimą bei terorizavimą sąmoningai turint tikslą, jog nukentėjusioji nerimautų dėl savo sveikatos bei gyvybės, kad jaustųsi nesaugiai, gyventų nuolatinėje baimėje bei nuolat jaustų dėl to stresą ir išgyvenimus dėl galimų neigiamų pasekmių jos gyvybei bei sveikatai. Pažymi, kad BK 145 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę ne tik už realų grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti asmens sveikatą, bet ir už sistemingą bauginimą, naudojant psichinę prievartą. Apeliantės teigimu, pagal minėtą normą, bauginančiais ar grasinančiais veiksmais turi būti siekiama padaryti pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai bauginti žmogų naudojant psichinę prievartą; sistemingas bauginimas yra ne mažiau kaip tris kartus pasikartojantys atviri ar anonimiški įvairūs grasinimai, siekiant žmogui sukelti stresą nerimą ar baimę. Skunde vadovaujamasi teismų praktika ir teigiama, kad nagrinėjamu atveju O. J. savo elgesiu skundo autorę yra įbauginusi, dėl ko ji nuolat jaučia baimę, stresą bei išgyvenimus dėl savo sveikatos ir gyvybės. Akcentuojama, kad 2015 m. birželio 20 d. O. J. ėmėsi aktyvių veiksmų, nukreiptų į pakenkimą apeliantės sveikatai ir gyvybei. Pabrėžiama ir tai, kad žmogaus terorizavimui nebūtinas realumas kokių nors grasinančių veiksmų įgyvendinimas, o pakanka nerimo, baimės ir streso sukėlimo dėl asmens sveikatos ir turto. Analizuojama LAT praktikoje suformuota sąvokų „psichinė prievarta“, „grasinimai“, „sistemingas žmogaus bauginimas“ samprata, BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai. Nurodoma, kad motyvai ir tikslas, kurio siekė O. J. tokiu bauginimu, neturi reikšmės nusikalstamos veikos pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kvalifikavimui, nes jie nėra įstatyme numatyti kaip šio nusikaltimo sudėties požymiai. Anot apeliantės, ji duodama parodymus detaliai paaiškino, kokiais veiksmais bei elgesiu pasireiškė O. J. grasinimai, terorizavimas bei bauginimas pakenkti jos sveikatai bei gyvybei bei, kad dėl to ji jautėsi įbauginta, jautė nerimą ir stresą. Teigia, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojos D. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos pagarsinti, ištirti bei jais vadovautis priimant nuosprendį nebuvo kliūčių. Pažymi, kad liudytoja apklausta tyrėja S. B. paaiškino visas vykusios liudytojos D. J. apklausos aplinkybes, nurodė, kad liudytoja sunkiai prigirdi, tačiau ji atsakydavo aiškiai, adekvačiai bei sąmoningai, klausimų esmę suprato. Skundo autorės vertinimu liudytojos D. J. parodymai reikšmingi, kadangi jie liudija ne tik apie O. J. išreikštus grasinimus, tačiau ir apie nukentėjusiosios psichinę būklę, jos baimę, dėl O. J. grasinimų, bauginimo bei terorizavimo.Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mažai tikėtina, jog grasinimas nukentėjusiajai sudarytų pagrindą bijoti tokio grasinimo, atsižvelgiant į kaltinamosios ūgio ir tvoros aukščio santykį, dėl ko nukentėjusiosios aiškinimai dėl kaltinamosios grasinimų susidoroti, nužudyti, papjauti vertinami kaip šališkas tarpusavio santykių aiškinimasis ir bandymas teisminiu keliu spręsti įsisenėjusias tarpusavio bendravimo bei nuolatinių konfliktų problemas, skunde pabrėžiama, jog terorizavimo bei sistemingo bauginimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų jį realizuoti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Atkreipiamas dėmesys, kad apeliantė nurodė, jog O. J. peilį laikė iškėlusi virš tvoros, jis buvo matomas, be to, anot skundo autorės, šiuo atveju yra svarbu ne vien pats veiksmas (peilio laikymas), o išsakyti žodžiai, kuriais siekta įbauginti bei terorizuoti, o peilio laikymas tik sustiprino realumo suvokimą bei padidino baimės bei nesaugumo jausmą. Atsižvelgiant į tai daroma išvada, kad tai, ar nagrinėjamu atveju buvo ieškomas peilis ar ne, kvalifikuojant veiką kaip nusikaltimą, neturi lemiamos reikšmės. Akcentuojama ir tai, kad grasinimai, bauginimas bei terorizavimas šiuo atveju nebuvo vienkartinio pobūdžio, dėl ko jų visuma sudaro nusikalstamos veikos sudėtį, todėl neteisinga kiekvieną iš epizodų vertinti kaip savarankišką nusikalstamą veiką. Be to mano, kad teismas per mažai skyrė dėmesio 2015 m. birželio 20 d. įvykiui, kai, be grasinimų, buvo imtasi ir fizinių veiksmų, kas rodo, kad skundo autorės baimė nėra nepagrįsta. Nors O. J. neigė šį epizodą (kaip ir kitus jai inkriminuotus veiksmus), tačiau apie tai paliudijo liudytoja K. K.. Anot apeliantės, visą tai rodo, kad ji nurodė teisingas aplinkybes, be to, jos parodymų byloje esantys įrodymai nepaneigia, todėl pirmosios instancijos teismas juos atmetė nepagrįstai. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovas pritarė apeliaciniuose skunduose pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintoji ir gynėja prašė skundus atmesti.Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiosios I. O. V. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina ją tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Prokurorė ir nukentėjusioji teigia, kad O. J. atliko veiksmus, atitinkančius BK 145 straipsnio 2 dalies sudėtį, todėl prašo priimti apkaltinamąjį nuosprendį.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, prokurorės bei nukentėjusiosios apeliacinių skundų argumentus, atlikusi byloje įrodymų tyrimą ir įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog byloje nepakanka įrodymų, kad O. J. terorizavo ir sistemingai baugino I. O. V., grasinant jai padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką 2015 m. balandžio pradžioje, 2015 m. birželio pradžioje ir 2015 m. birželio 20 d., I. O. V. nurodytomis aplinkybėmis, yra teisingos ir pagrįstos. Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Žmogaus terorizavimas yra tęstinė veika, t. y., tam tikrą laiką besitęsiančios kaltininko veikos, kurių tikslas yra įbauginti žmogų ar žmones. Psichinė prievarta terorizuojant kitą žmogų paprastai pasireiškia įvairaus pobūdžio grasinimais, kuriuos vertinant, be kita ko, taikomas ir jų realumo kriterijus. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.), kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-341/2010 ir kt.). Šių aplinkybių kontekste svarbu paminėti, kad BK 145 straipsnio 2 dalis reikalauja veiksmų sistemiškumo, tie veiksmai turi būti atlikti per palyginti trumpą laiką, vėlesni veiksmai turi būti susiję su ankstesniaisiais, o ne atsitiktiniai veiksmai. Sistemingu asmens bauginimu laikytinas pavojingas psichinis poveikis, pasireiškiantis įvairiais atvirais ar anoniminiais grasinimais, pasikartojančiais ne mažiau kaip tris kartus, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Be to, sistemingas bauginimas visuomet bus nukreiptas į konkretų asmenį (konkrečius asmenis), siekiant jam (jiems) sukelti psichologinį diskomfortą.Nagrinėjamu atveju pagal pareikštą kaltinimą O. J. buvo kaltinama dėl trijų BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytų savarankiškų veikų padarymo: 1) dėl žmogaus terorizavimo, grasinant padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką, taip pat sistemingo žmogaus bauginimo, naudojant psichinę prievartą, šiai veikai priskiriant įvykį 2015 m. balandžio pradžioje, kai O. J., būdama savo kieme, atsistojusi prie savo kiemo tvoros, skiriančios jos kiemą nuo kaimynės I. O. V. kiemo, rankoje laikydama peilį, grasino pastarajai, kad „nupjaus jos galvą“; 2) dėl žmogaus terorizavimo, grasinant padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką, taip pat sistemingo žmogaus bauginimo, naudojant psichinę prievartą, šiai veikai priskiriant įvykį 2015 m. birželio pradžioje, kai kaltinamoji, stovėdama savo kieme ir pamačiusi šalia esančiame kieme vaikščiojančią I. O. V., iškėlė į viršų rankoje laikomą peilį ir pradėjo bauginti pastarąją grasindama žodžiais, kad „dabar šitas peilis eis jai per gerklę“; 3) dėl žmogaus terorizavimo, grasinant padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką, taip pat sistemingo žmogaus bauginimo, naudojant psichinę prievartą, šiai veikai priskiriant įvykį 2015 m. birželio 20 d., kai O. J. pribėgusi prie I. O. V. kiemo tvoros, skubiai prisiartino prie pastarosios ir, rankoje laikydama peilį, pradėjo ją bauginti grasindama žodžiais, kad „ji (I. O. V.) šiais metais nuo jo kris, ji (O. J.) ją (I. O. V.) vis viena papjaus, jai (I. O. V.) liko paskutiniai metai gyventi, eis į kanalizaciją“, o po šių žodžių kaltinamoji pagriebė I. O. V. už plaukų ir pradėjo ja tąsyti, bei sugriebusi netoliese stovėjusį plastikinį kibirą, metė jį į I. O. V.. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje dėl kiekvieno O. J. inkriminuoto epizodo pasisakė atskirai, išdėstydamas įrodymų vertinimo motyvus ir išvadas dėl jų inkriminavimo pagrįstumo. Apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, teisingai konstatavo, kad kaltinime inkriminuotų veikų, numatytų BK 145 straipsnio 2 dalyje, sudėtį atitinkantys O. J. veiksmai, jog ji 2015 m. balandžio pradžioje savo kieme, rankoje laikydama peilį, grasino I. O. V., kad „nupjaus jos galvą“ (pirmas epizodas), taip pat kad 2015 m. birželio pradžioje savo kieme laikydama peilį baugino ir grasino I. O. V. žodžiais, kad „dabar šitas peilis eis jai per gerklę“ (2 epizodas), taip pat jog O. J. 2015 m. birželio 20 d., rankoje laikydama peilį, baugino I. O. V., grasindama žodžiais, kad „ji (I. O. V.) šiais metais nuo jo krisi, ji (O. J.) ją (I. O. V.) vis viena papjaus, jai (I. O. V.) liko paskutiniai metai gyventi, eis į kanalizaciją“ (trečias epizodas), nėra įrodyti. Nors nukentėjusioji I. O. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, tvirtino, kad O. J. atliko anksčiau nurodytus veiksmus, o išsakyti grasinimai nukentėjusiajai atrodė realūs ir sukėlė jai baimę (t. 1, b. l. 17, 20-21, 23-25, 26-27, 104-107, 157-158), tačiau šių jos teiginių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-24/2014, 2K-455/2014). Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios nurodytas 2015 m. balandžio pradžioje įvykusį incidentą neva matęs liudytojas R. B., teisme aplinkybę, jog girdėjo kai O. J. nupjovė rožę ir iškėlusi peilį į viršų virš šiferio tvoros, grasino I. O. V. nupjauti galvą, paneigė, nurodydamas, kad nieko apie tai nežino (t. 1, b. l. 159). Kaltinime nurodytų liudytojos D. J. parodymų apie O. J. grasinimą papjauti I. O. V., kitus nukentėjusiosios liudytojai nurodytus incidentus su kaltinamąja, nepavyko patikrinti (t. 1, b. l. 45-46), nors D. J. buvo atvykusi į 2016 m. sausio 9 d. teisiamąjį posėdį, kur jos apklausti nepavyko (t. 1, b. l. 158-159), o bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu liudytoja neatvyko (t. 2, b. l. 50-51, 59-60, 69-75). Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu šią liudytoją apklaususi tyrėja S. B. apylinkės teisme nurodė, jog surašė D. J. parodymus pagal jos žodžius, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados dėl D. J. parodymų patikimumo, juo labiau, kad S. B. patvirtino, jog jos apklausta liudytoja ir I. O. V. buvo draugės (t. 2, b. l. 2). Be to, iš užfiksuotų D. J. parodymų matyti, kad kaltinamosios jai nurodyto perduoti I. O. V. grasinimo ją papjauti laikas, neatitinka kaltinime nurodytų veikų padarymo laiko, t. y., išsakytas 2015 m. gegužės mėnesį. Kiti šios liudytojos parodymai apie grasinimo panaudoti ginklą prieš I. O. V., jos tąsymo už plaukų aplinkybes yra išvestiniai iš nukentėjusiosios parodymų, nes D. J. pati betarpiškai tokių įvykių nematė, apie juos žino tik iš nukentėjusiosios pasakojimų. Kaltinimas dėl terorizavimo ir bauginimo taip pat grindžiamas duomenimis apie I. O. V. ir kaltinamosios konfliktus, vykusius nuo 1988 m. iki 1997 m.( t. 1, b. l. 33-37, 130-147, 162-164), tačiau nurodytos aplinkybės išeina iš kaltinimo ribų ir savaime neįrodo, kad O. J. 2015 m. balandžio pradžioje, 2015 m. birželio pradžioje ir 2015 m. birželio 20 d. atliko jai inkriminuotus veiksmus. Pati O. J. pripažino, kad konfliktai su nukentėjusiąja tęsiasi jau seniai, tačiau viso proceso metu kategoriškai neigė 2015 m. balandžio pradžioje, 2015 m. birželio pradžioje ir 2015 m. birželio 20 d. terorizavusi ir bauginusi I. O. V. sužaloti ginklu (t. 1, b. l. 50-51, 89-90, 95-97, 156-157). Nors apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad apylinkės teismas, vertindamas tokius išteisintosios teiginius, turėjo atsižvelgti į liudytojos K. K. parodymus, kuri patvirtino kad 2015 m. birželio 20 d. I. O. V. buvo pagriebta už plaukų ir į ją buvo paleistas plastikinis kibiras, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ši liudytoja negirdėjo ir nematė grasinimo peiliu, taip pat nenurodė daugiau konfliktų, vykusių tarp O. J. ir nukentėjusiosios (t. 2, b. l. 2-3). Todėl to, kad kaltinamoji sugriebė nukentėjusiajai už plaukų, vėliau metė į ją plastikinį kibirą, nepakanka pripažinti O. J. kalta terorizavus ir sistemingai bauginus I. O. V., grasinant jai padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju aptarti liudytojų R. B., D. J., S. B., K. K. parodymai, rašytinė bylos medžiaga neįrodo grasinimų panaudoti prieš I. O. V. ginklą 2015 m. balandžio pradžioje, 2015 m. birželio pradžioje ir 2015 m. birželio 20 d. faktų ir neleidžia daryti neginčytinos išvados, kad nukentėjusioji buvo terorizuojama ir sistemingai bauginama. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad O. J. nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios BK 145 straipsnio 2 dalyje, požymių. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas 2016 m. spalio 13 d. teisiamajame posėdyje išaiškino, kad kaltinamosios veiksmai 2015 m. birželio 20 d. gali būti perkvalifikuoti iš nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, į BK 140 straipsnio 1 dalies veiką (t. 2, b. l. 70). Pagal BPK 417 straipsnio 2 dalį, bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal BPK 407 straipsnyje nurodytus BK straipsnius. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai yra galimybė perkvalifikuoti nusikalstamą veiką ir nukentėjusysis reikalauja, kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima nuosprendį, jei yra įstatymų numatytos kitos sąlygos. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji apeliacinės instancijos teisme su išteisintąja taikytis nesutiko (t. 2, b. l. 71), taigi nėra procesinių kliūčių, perkvalifikavus O. J. veiką į numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, bylą baigti priimant nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, teismo posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, ištyręs ir įvertinęs įrodymus,

nustatė:

O. J. 2015 m. birželio 20 d., tikslesniu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, prie tvoros, esančios (duomenys neskelbtini), prisiartino prie nukentėjusiosios I. O. V., pagriebė I. O. V. už plaukų ir pradėjo ją tąsyti, bei, sugriebusi netoliese stovėjusį plastikinį kibirą, metė į I. O. V., taip sukeldama fizinį skausmą nukentėjusiajai I. O. V..Padaryta veika kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.Kaltinamoji O. J. kalta neprisipažino ir parodė, kad nukentėjusiosios I. O. V. už plaukų netampė, o kibiro nemetė, bet paspyrė. K. K. matė jos konfliktą su nukentėjusiąja (t. 2, b. l. 71).Nukentėjusioji I. O. V. apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu bei apeliacinės instancijos teisme iš esmės davė analogiškus parodymus, kad 2016 m. birželio 20 d., kai ji buvo gatvėje ir ravėjo žoles prie savo namo tvoros, priėjusi iš nugaros O. J. jai griebė už plaukų, todėl sušuko, nes skaudėjo. Tai matė ėjusi pro šalį paštininkė K. K.. Nukentėjusioji bėgo, o kaltinamoji jai metė į nugarą šiukšlių kibirą (t. 1, b. l. 17, 20-21, 23-25, 26-27, 104-107, 157-158, t. 2, b. l. 71).Baudžiamojoje byloje esantys dokumentai rodo, kad nukentėjusioji I. O. V. buvo apklausta įvykio vietoje – (duomenys neskelbtini). Nukentėjusioji patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (t. 1, b. l. 183-190). Liudytoja K. K. parodė, kad 2015 m. birželio mėnesio pabaigoje, prieš Jonines, praeidama gatve pro kaltinamosios ir nukentėjusiosios namus, išgirdo moterį šaukiant „padėkit“. Atsisukusi pamatė, jog gatvėje, prie tvoros, kaltinamoji buvo sugriebusi nukentėjusiajai už plaukų. Liudytoją pamačiusi kaltinamoji paleido nukentėjusiąją, todėl pastaroji nubėgo į savo kiemą, už tvoros, o kaltinamoji link nukentėjusiosios metė plastikinį kibirą. Nematė ar pataikė, nes apsisuko ir nuėjo(t. 2, b. l. 2-3). Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, taigi inkriminuojant šią nusikalstamą veiką būtina nustatyti jos padarinius, t. y. kad žmogui buvo sukeltas fizinis skausmas ar jis buvo nežymiai sužalotas arba trumpam susargdintas ir nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių. Ši veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia.Bylos duomenimis nustatyta, jog O. J. pagriebus ir tempus nukentėjusiąją I. O. V. už plaukų, ji jautė skausmą. I. O. V. nuo pat pradžių nuosekliai ir detaliai nurodė jai sukelto skausmo aplinkybes, kad priėjusi iš nugaros O. J. jai griebė už plaukų, skaudėjo, todėl ji šaukė (t. 1, b. l. 17, 20-21, 23-25, 26-27, 104-107, 157-158, t. 2, b. l. 71). Liudytoja K. K. išgirdo, kad nukentėjusioji šaukė „padėkit“, pamatė, jog O. J. buvo sugriebusi nukentėjusiajai už plaukų (t. 2, b. l. 2-3). Pati kaltinamoji patvirtino, kad buvo įvykio vietoje ir bendravo su I. O. V. (t. 2, b. l. 71). Atsižvelgiant į aptartus įrodymus, kolegija laiko, jog nėra abejonių, kad O. J. pirmiau išvardyti veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu – priėjimas jai iš nugaros ir griebimas bei tempimas už plaukų, buvo atlikti tyčia, siekiant sukelti I. O. V. skausmą.Išdėstyti įrodymai patvirtina, kad O. J. 2015 m. birželio 20 d., tikslesniu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, prie tvoros, esančios (duomenys neskelbtini), prisiartino prie nukentėjusiosios I. O. V., pagriebė I. O. V. už plaukų ir pradėjo ją tąsyti, bei, sugriebusi netoliese stovėjusį plastikinį kibirą, metė į I. O. V., taip sukeldama fizinį skausmą nukentėjusiajai I. O. V.. O. J. veika kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.O. J. pripažinus kalta, išsprendžiamas dėl jos padarytos nusikalstamos veikos bausmės paskyrimo klausimas.Individualizuodamas bausmę teismas yra saistomas bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmių skyrimo nuostatomis. Šių imperatyvų taikymui taip pat turi įtakos konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės, teisės į teisingą teismą, proporcingumo bei kiti principai. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos šios bausmės rūšys: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) bus pasiekti, paskyrus O. J. laisvės apribojimą, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu nebendrauti su I. O. V.. Atsižvelgtina į tai, kad nenustatyta O. J. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, nors ji padarė tyčinį nusikaltimą, anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, turi spec. vidurinį išsilavinimą, yra pensininkė. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, O. J. skiriama mažesnė už BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytą laisvės apribojimo trukmės vidurkį bausmė, t. y. 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė.Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius 2016-08-23 buvo pateikęs pažymą Nr. NTP-7-8765, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajai O. J., nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, kurioje nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 28,95 Eur. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme dalyvavo kaltinamojo gynėja advokatė (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 245 str. 1 d.). BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam paskyrus valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies c punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra išvardinti BPK 51 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą, yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis, tačiau BPK 51 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kada gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Ši nuostata reiškia, kad kaltinamasis negali spręsti dėl gynėjo pasirinkimo, o teismas, siekdamas nepažeisti kaltinamojo teisės į gynybą, privalo užtikrinti gynėjo dalyvavimą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–322/2014). Nagrinėjamu atveju O. J. gynėjo dalyvavimas buvo būtinas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš O. J. nepriteisiamos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais, 329 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės Onos Dirsienės ir nukentėjusiosios I. O. V. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendį dalyje dėl O. J. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį dėl 2015 m. birželio 20 d. epizodo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

O. J. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jai laisvės apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo laikotarpį nebendrauti su I. O. V..

O. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimu paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą, palikti nepakeistą, bausmę pradėjus vykdyti – panaikinti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.