Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir (duomenys neskelbtini) AVPK, ir atsakovas) viršininko 2025 m. rugsėjo 17 d. įsakymą Nr. 86-TE-191 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam komisarui (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos) ir 2025 m. rugsėjo 17 d. įsakymą Nr. 86-TE-193 „Dėl vyresniojo komisaro (duomenys neskelbtini) atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir įsakymas dėl atleidimo); 2) paskirti švelnesnę tarnybinę nuobaudą; 3) įpareigoti (duomenys neskelbtini) AVPK viršininką grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą; 4) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir PD) Imuniteto valdyba, atlikusi tarnybinį patikrinimą, 2025 m. rugsėjo 15 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 5-IS-93 (toliau – ir Išvada). Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) AVPK Kelių policijos skyriaus (toliau – ir KPS) viršininkas, 2025 m. liepos 22–25 ir 28 d. be pateisinamos priežasties nebuvo tarnyboje. (duomenys neskelbtini) AVPK viršininko 2025 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 86-TE-191 pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos. Tos pačios dienos įsakymu Nr. 86-TE-193 pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos (toliau kartu – ir Įsakymai).

2.2. Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas 2025 m. liepos 22–24 d. be pateisinamos priežasties neatvyko į tarnybą (darbo vietą) ir neinformavo savo tiesioginio vadovo. Išvadoje taip pat nurodyta, kad pareiškėjas 2025 m. liepos 25 d. tiesioginį vadovą informavo, jog nuo tos dienos turi nedarbingumo pažymėjimą. Peržiūrėjus vidaus tarnybos sistemos pareigūnų elektroninių pažymėjimų duomenis, nustatyta, kad nedarbingumo pažymėjimas nebuvo išduotas. Tai patvirtino ir uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir UAB „(duomenys neskelbtini)“) direktorė, todėl Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas be pateisinamos priežasties neatvyko į tarnybą ir 2025 m. liepos 25 bei 28 d.

2.3. Pareiškėjas 2025 m. liepos 20 d. (sekmadienį) pasijuto blogai ir 22 val. informavo savo tiesioginį vadovą, kad pirmadienį neatvyks į tarnybą. 2025 m. liepos 21 d. stiprus skausmas tęsėsi, todėl pareiškėjas pakartotinai, 7.33 val., informavo vadovą apie blogą savijautą. Pareiškėjo vadovas buvo nurodęs, kad susirgus, blogai jaučiantis, turint asmeninių reikalų ar kitais atvejais galima kreiptis ir jis suteiks poilsio laiką. Todėl pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad jam suteiktas poilsio laikas. Abejonių šiuo aspektu nekilo ir dėl vadovo nesidomėjimo pareiškėjo sveikatos būkle ir situacija. Vadovas paskambino tik 2025 m. liepos 23 d. 16.25 val.

2.4. Apie tai, kad pareiškėjas neatvyks į PD 2025 m. liepos 22 d. Atrankos komisijos posėdį ir jame nedalyvaus kaip profesinės sąjungos atstovas, viršininką ir Atrankos komisijos sekretorę informavo (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) PK Reagavimo skyriaus viršininkas, laikinai atliekantis viršininko funkcijas. Priežasčių, dėl kurių neatvyks ir nedalyvaus Atrankos komisijos posėdyje, neatskleidimas buvo pareiškėjo asmeninis sprendimas, susijęs su sveikatos duomenų apsauga. Pareiškėjo vadovas nesiaiškino, kodėl pareiškėjas neatvyko į posėdį, nepasiteiravo apie jo savijautą. Pareiškėjas Atrankos komisijos posėdyje turėjo dalyvauti kaip profesinės sąjungos atstovas, todėl, jo vertinimu, apie neatvykimą neprivalėjo informuoti.

2.5. Pareiškėjo vadovas tarnybiniame pranešime nurodė, kad 2025 m. liepos 23 d. vyko atranka į (duomenys neskelbtini) AVPK KPS vyriausiojo specialisto pareigas. Komisijos pirmininko pavaduotoju buvo deleguotas pareiškėjas, tačiau atrankoje jis nedalyvavo, apie priežastis neinformavo, taip pat nebuvo tarnyboje. Pareiškėjo nuomone, (duomenys neskelbtini) AVPK viršininko pasyvumas ir nesidomėjimas pareiškėjo situacija lėmė jo įsitikinimą, kad jam buvo suteiktas poilsio laikas. Be to, tarnybiniame pranešime vadovas nurodė, kad 2025 m. liepos 23 d. apie 16.25 val. paskambino pareiškėjui į mobilųjį telefoną, tačiau niekas neatsiliepė. Tačiau tarnybiniame pranešime nenurodyta, kad pareiškėjas jam operatyviai perskambino ir buvo nustebintas, jog poilsio laikas jam nebuvo suteiktas. Pareiškėjas paaiškino, kad serga, susiklosčiusi situacija yra nesusipratimas, o kitą dieną (2025 m. liepos 24 d.) jis kreipsis į savo šeimos gydytoją. Pareiškėjas, kaip ir anksčiau, ėmėsi priemonių ligos paūmėjimo simptomams malšinti, siekdamas kuo greičiau grįžti į tarnybą. Sužinojęs apie susiklosčiusią situaciją, pareiškėjas ėmėsi veiksmų jai išspręsti, tačiau, jo teigimu, tam kliudė pareiškėjo vadovas. Pareiškėjo vertinimu, vadovo veiksmai patvirtina, kad jis sąmoningai siekė, jog pareiškėjui būtų skirta griežčiausia nuobauda.

2.6. Išvadoje nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjo gyvenamosios vietos adresu buvo atvykę pareigūnai, tačiau pareiškėjas neišėjo iš namų, vėliau telefoninio pokalbio metu vadovui reiškė priekaištus ir kt. Tačiau Išvadoje neįvertinta, kad pareiškėjo vadovui buvo žinomos pareiškėjo neatvykimo priežastys, kad pareiškėjas atsisakė atidaryti pareigūnams vartus dėl ligos ir nurodė bendrauti telefonu. Pareiškėjo vertinimu, su tuo susiję Išvados teiginiai yra melagingi ir iškraipyti bei patvirtina tarnybinį patikrinimą atlikusių pareigūnų nekompetenciją ir nenorą objektyviai įvertinti visų aplinkybių.

2.7. Išvadoje nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjas iš anksto planavo neatvykimą į darbą. Šiuos teiginius paneigia ginčui aktualios aplinkybės, be kita ko, tai, kad likus savaitei iki ginčo įvykių pareiškėjas planavo dalyvauti 2025 m. liepos 22 d. Atrankos komisijos posėdyje, taip pat pareiškėjo sveikatos situacija. Taip pat pareiškėjui neaišku, kokiu tikslu Išvadą surašiusi tikrintoja pareiškėjo atostogų ir nedarbingumo metu teiravosi jo sveikatos duomenų, juos rinko neteisėtai ir be pareiškėjo sutikimo.

2.8. Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas bandė rasti būdų pateikti atostogų prašymus atgaline data. Tačiau pareiškėjas siekė įrodyti realų, 2025 m. liepos 20 d. vakare atsiradusį ligos paūmėjimą. Šiuo aspektu pareiškėjas kreipėsi tiek į personalo specialistę, tiek į šeimos gydytoją, kuri patvirtino ligos paūmėjimą. Vėliau pareiškėjui nedarbingumo pažymėjimas buvo išduotas iki 2025 m. rugsėjo 22 d. Vien parašo, patvirtinančio susipažinimą su elgesio taisyklėmis nedarbingumo metu, nebuvimas ar neatvykimas kontaktinei apžiūrai pas šeimos gydytoją, pareiškėjo vertinimu, nepaneigia realaus, daugelį metų progresuojančios ligos paūmėjimo 2025 m. liepos 20 d.

2.9. Teiginiai, kad pareiškėjas bandė suklaidinti vadovą pateikdamas atostogų prašymą atgaline data, yra nelogiški. Pareiškėjo vertinimu, nėra galimybės suklaidinti vadovo, kai jam, pagal įstaigoje nusistovėjusią praktiką, pateikiamas prašymas dėl atostogų, nurodant datą, suteikiamų atostogų laikotarpį ir kitus rekvizitus. Be to, Išvadoje neįvertinta, kad prašymai dėl atostogų sveikatai gerinti, pateikiami pasijutus blogai arba suplanavus vizitą į gydymo įstaigą, paprastai pateikiami nesilaikant nustatytų terminų. Taip pat pareiškėjas siekė dirbti nuotoliniu būdu, tačiau jam tokia galimybė nebuvo suteikta, o jo prašymas dėl atostogų buvo nepagrįstai atmestas.

2.10. Išvadoje netinkamai nurodytas pareiškėjo vadovas. Išvadoje teigiama, kad pareiškėjo vadovas yra (duomenys neskelbtini) AVPK viršininkas, tačiau, pareiškėjo teigimu, jo tiesioginis vadovas buvo (duomenys neskelbtini) AVPK viršininko pavaduotojas, kurio ginčo laikotarpiu nebuvo tarnyboje, taip pat niekam nebuvo pavesta atlikti jo funkcijų. Todėl ginčo įvykių metu pareiškėjas, jo vertinimu, neturėjo tiesioginio vadovo, o išvada, kad jis tiesioginiam vadovui nepranešė apie neatvykimą į darbą, yra nesuprantama.

2.11. Vadovo atsakymas „ok“ gali būti suprantamas įvairiai; iš jo nėra aišku, ar ir kokiam laikotarpiui pareiškėjui buvo suteiktas poilsio laikas, todėl su tuo susiję Išvados teiginiai taip pat vertintini kritiškai.

2.12. Tikrintojos teiginiai, kad pareiškėjas nuo 2025 m. liepos 21 d. iki 2025 m. liepos 29 d. nesinaudojo jokiomis policijos sistemomis, nebandė prisijungti, neskyrė užduočių, nesusipažino su dokumentais ir kt., yra prieštaringi. Šiuo laikotarpiu, kaip minėta, pareiškėjas sirgo, o kompiuterinė technika buvo palikta darbo vietoje. Pareiškėjo pavadavimo organizavimu šiuo laikotarpiu turėjo pasirūpinti komisariato viršininkas.

2.13. Teiginiai, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas savo interesais naudojosi „Ecofleet“ sistema, siekdamas rezervuoti tarnybinį automobilį, neatitinka tikrovės ir yra nurodyti siekiant pareiškėją neigiamai charakterizuoti bei apkaltinti tarnybinio patikrinimo vilkinimu. Minėtoje sistemoje automobilį rezervavo ne pareiškėjas, o kitas asmuo. Taip pat vykimas į privalomą profilaktinį sveikatos patikrinimą nelaikytinas savo interesų tenkinimu, nes tai yra tarnybinė pareiga.

2.14. Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas, nepaisant deklaruojamos sveikatos būklės, surado galimybę parašyti prašymą dėl paaiškinimų termino pratęsimo bei dokumentų kopijų pateikimo. Tačiau šiuo aspektu tikrintoja nepagrįstai sutapatino šį prašymą su paaiškinimais dėl tarnybinio nusižengimo, padarė nepagrįstas išvadas ir nepagrįstai vertino pareiškėjo sveikatos būklę.

2.15. Pareiškėjo vertinimu, tikrintoja buvo neobjektyvi ir siekė kritikuoti bet kokį pareiškėjo veiksmą, o byloje nustatytos aplinkybės patvirtina tikrintojos subjektyvų nusistatymą prieš pareiškėją. Išvadoje neįvertinta, kad pareiškėjas operatyviai siekė išspręsti susiklosčiusią problemą ir šiuo aspektu ėmėsi aktyvių veiksmų, taip pat neįvertintos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo vadovo galimu piktnaudžiavimu ir siekiu atleisti pareiškėją iš tarnybos. Išvadoje pateikti argumentai yra šmeižiamojo, žeminančio, diskriminuojančio pobūdžio, kai kurie – nepagrįstai nukreipti į pareiškėjo privatų gyvenimą. Išvadoje suformuoti teiginiai yra iškreipti, neatspindi realios situacijos, dirbtinai kuria neigiamą pareiškėjo apibūdinimą, o kartu yra prieštaringi, be kita ko, dėl pareiškėjo bendradarbiavimo su jo vadovu. Pareiškėjas laiku nepateikė paaiškinimų dėl nedarbingumo ir kitų objektyvių priežasčių; nedarbingumo laikotarpis, jo vertinimu, neturi būti įskaitomas į paaiškinimų pateikimo terminą, todėl priešinga tikrintojos išvada yra nepagrįsta. Tikrintoja ir pareiškėjo vadovas apribojo pareiškėjo galimybę tinkamai apsiginti ginčo situacijoje ir pateikti paaiškinimą. Pareiškėjo argumentus patvirtina ne tik byloje pateikti įrodymai, bet ir pareigūnų tarnybiniai pranešimai.

2.16. Konstatuotas pažeidimas gali būti laikomas nesusipratimu, kuris yra pirmasis per ilgą pareiškėjo tarnybos laikotarpį. Pareiškėjo tarnybinė veikla nuolat buvo vertinama labai gerai. Dėl šio nesusipratimo kilusios pasekmės yra minimalios, (duomenys neskelbtini) AVPK nepadaryta jokios žalos. Konstatuotos pareiškėjo pravaikštos negali būti traktuojamos kaip nepateisinamos, kadangi pareiškėjui buvo suteiktas poilsio laikas. Pareiškėjas dėjo maksimalias pastangas siekdamas išspręsti šį nesusipratimą. Pareiškėjui paskirta nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos – yra neadekvati ir per griežta, nes paskirta neįvertinus visų ginčui reikšmingų aplinkybių.

3. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, kad vadovas trejus metus ieškojo priežasčių jį atleisti iš tarnybos, o nuo 2022 m. rudens jis patyrė mobingą iš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) AVPK vadovų. Pareiškėjas tarnyboje ištarnavo daug metų, atleidus jį iš pareigų, neteko pareigūno pensijos, buvo apribota jo teisė į nedarbo socialinio draudimo išmoką. Jis akcentavo, kad už pirmą kartą padarytą klaidą jam paskirta griežčiausia nuobauda ir nesudaryta galimybė pasitaisyti. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad buvo atleistas nedarbingumo metu. Pareiškėjas pripažino, kad galėjo pasielgti atsakingiau ir suklydo pirmą kartą, tačiau nurodė, jog švelnesnė nuobauda būtų turėjusi didesnį poveikį.

4. Atsakovas (duomenys neskelbtini) AVPK atsiliepime prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

5.1. Tarnybinio patikrinimo metu surinkti ir objektyviai įvertinti įrodymai leido Išvadoje pagrįstai konstatuoti, kad pareiškėjas penkias darbo dienas (2025 m. liepos 22–25 ir 28 d.) be objektyvios pateisinamos priežasties nebuvo tarnyboje (darbe), todėl neatliko jam pavestų funkcijų ir nevykdė pareigos veikti nustatytu būdu. Nurodytomis dienomis jam nebuvo suteiktos atostogos, nebuvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, jis nebuvo komandiruotėje. Tarnybinis patikrinimas atliktas tinkamai, objektyviai ir išsamiai, vadovaujantis aktualių teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda atitinka bendruosius tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principus, taip pat nuobaudos tikslingumo bei veiksmingumo principus.

5.2. Teisės aktai nenustato, kad tiesioginis vadovas turi teisę leisti pareigūnui neatvykti į darbą asmeniniais tikslais vieną ar daugiau darbo dienų. Pareiškėjas 2025 m. liepos 25 d. SMS žinute klaidingai informavo tiesioginį vadovą, kad nuo 2025 m. liepos 21 d. iki 2025 m. liepos 24 d. yra atostogose sveikatai gerinti, nors tokio prašymo nebuvo pateikęs. Be to, 2025 m. liepos 25 ir 28 d. telefoninių pokalbių metu jis informavo tiesioginį vadovą, kad turi nedarbingumo pažymėjimą, nors tuo laikotarpiu jam toks pažymėjimas nebuvo išduotas. Pareiškėjo samprotavimai, kad jis susitarė su vadovu dėl neapibrėžto poilsio laiko, yra nepagrįsti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės patvirtina faktą, kad jam buvo leista neatvykti į darbą tik vieną dieną – 2025 m. liepos 21 d.

5.3. Išvadoje aptartas pareiškėjo elgesys patvirtina jo nenorą padėti išsiaiškinti neatvykimo į tarnybą priežastis ir leidžia teigti, kad jis suprato, jog nėra objektyvių priežasčių, pateisinančių nebuvimą tarnyboje.

5.4. Pareiškėjas nedetalizavo, kaip būtų dirbęs nuotoliniu būdu, skunde patvirtino, kad pravaikštos dienomis namuose neturėjo tarnybinės kompiuterinės technikos. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo pareigas nori perkelti tiesioginiam vadovui.

5.5. Teisės aktai nenustato atostogų suteikimo atgaline data. Pareiškėjo 2025 m. liepos 31 d. prašymas dėl atostogų suteikimo netenkintas, nes, atsakovo vertinimu, jis sietinas su bandymu pateisinti nebuvimą tarnyboje.

5.6. Atsižvelgiant į pareiškėjo išsilavinimą, kvalifikaciją ir patirtį, jis turėjo žinoti jam taikytinus teisės aktų reikalavimus.

5.7. Teisės aktai nenustato galimybės pratęsti paaiškinimo dėl tarnybinio nusižengimo pateikimo terminą. Atsakovo vertinimu, tarnybiniame patikrinime nepadaryta procedūrinių pažeidimų, susijusių su pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo įteikimu, paaiškinimo pateikimu ir tarnybinio patikrinimo atlikimo terminais. Pranešimo apie padarytą tarnybinį nusižengimą termino praleidimas nelemia Įsakymų neteisėtumo, jeigu tarnybinis patikrinimas buvo atliktas, o tarnybinė nuobauda paskirta nepažeidus imperatyvių terminų.

5.8. Gydymo įstaiga patvirtino, kad pareiškėjas 2025 m. liepos 24 d. telefonu kreipėsi į šeimos gydytoją. Rekomendavus atvykti apžiūrai, jis neatvyko, todėl nedarbingumo pažymėjimas nebuvo išduotas. Pareiškėjo įsitikinimas dėl jam priklausančio, bet neišduoto nedarbingumo pažymėjimo yra teisiškai nepagrįstas.

5.9. Atsakovo teigimu, paskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos – pareigūnas gali būti atleistas iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo, atostogų ar nušalinimo nuo pareigų metu.

6. Atsakovo atstovas teismo posėdyje papildomai nurodė, kad pareiškėjas neinformavo viršininko, jog darbe nebus 2025 m. liepos 21–24 d. Pareiškėjo vadovas jam suteikė laisvą dieną tik 2025 m. liepos 21 d. Pareiškėjas prašė atostogas suteikti atgaline data. Dėl pareiškėjo nurodyto mobingo pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse.

II.

7. Regionų administracinis teismas 2026 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8.1. Ginčo tarnybinis patikrinimas pradėtas 2025 m. liepos 23 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojos pavedimu, gavus (duomenys neskelbtini) AVPK viršininko 2025 m. liepos 23 d. tarnybinį pranešimą Nr. 86-PR2-1959, kuriuo (duomenys neskelbtini) AVPK viršininkas Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojai pranešė, jog pareiškėjas 2025 m. liepos 21–23 d. nebuvo darbe, 2025 m. liepos 22 d. nedalyvavo PD organizuotoje atrankoje kaip profesinės sąjungos atstovas, o kaip komisijos pirmininko pavaduotojas 2025 m. liepos 23 d. nedalyvavo (duomenys neskelbtini) AVPK atrankoje į (duomenys neskelbtini) AVPK KPS vyriausiojo specialisto pareigas. Apie negalėjimą dalyvauti ir kitas priežastis pareiškėjas viršininko neinformavo.

8.2. PD Imuniteto valdybos (duomenys neskelbtini) apygardos skyriaus viršininkas 2025 m. liepos 25 d. raštu Nr. 5-S-25668 (duomenys neskelbtini) apskrities vidaus reikalų sistemos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkui pranešė apie pradėtą tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo veiksmų.

8.3. Įvertinus surinktus duomenis ir pareiškėjo veiksmuose nustačius galimo tarnybinio nusižengimo požymių, 2025 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjui surašytas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo, kuris jam pasirašytinai įteiktas 2025 m. rugpjūčio 22 d. Pareiškėjui pasiūlyta pateikti paaiškinimą iki 2025 m. rugsėjo 1 d. ir informuoti, ar jis yra profesinės sąjungos narys. Pareiškėjas informavo, kad yra (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemos profesinės sąjungos narys, tačiau paaiškinimo nepateikė.

8.4. Pareiškėjas 2025 m. rugpjūčio 26 d. pateikė prašymą „Dėl paaiškinimo termino atidėjimo ir duomenų pateikimo“, kuriuo prašė paaiškinimo pateikimo terminą atidėti iki laikinojo nedarbingumo pabaigos. Į šį prašymą pareiškėjui 2025 m. rugsėjo 12 d. raštu atsakė PD Imuniteto valdybos (duomenys neskelbtini) apygardos skyriaus viršininkas. Jis paaiškino, kad prašomi tarnybinio patikrinimo metu surinkti dokumentai išsiųsti el. paštu, o teisės aktai nenustato paaiškinimo pateikimo termino pratęsimo. Tarnybinį patikrinimą atlikęs pareigūnas akcentavo, kad paaiškinimo pateikimas – pareigūno teisė, o ne pareiga.

8.5. Pareiškėjui 2025 m. rugpjūčio 22 d. apie 05.05 val. (duomenys neskelbtini) AVPK patalpose buvo įteiktas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo (toliau – ir Pranešimas).

8.6. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas 2025 m. liepos 22–25 ir 28 d. be pateisinamų priežasčių sąmoningai neatvyko į darbą (tarnybą). Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas tyčia nesilaikė (duomenys neskelbtini) AVPK darbo reglamento, patvirtinto (duomenys neskelbtini) AVPK viršininko 2020 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 86-V-169 (toliau – ir Darbo reglamentas), 21, 24, 26 ir 30 punktų, (duomenys neskelbtini) AVPK vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų (duomenys neskelbtini) AVPK viršininko 2020 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 86-V-158 (toliau – ir Taisyklės), 4, 6, 11, 25.1, 25.2 ir 25.3 punktų nuostatų, Lietuvos policijos darbuotojų etikos ir antikorupcinio elgesio kodekso, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2023 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 5-V-411 (toliau – ir Etikos kodeksas), 5, 7.1 ir 7.2 papunkčiuose nustatytų reikalavimų. Savo veiksmais pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – ir Policijos įstatymas) 25 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 20 straipsnio 6 punkto reikalavimus bei padarė tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių tarnybinio patikrinimo metu nenustatyta.

8.7. Atsižvelgęs į Išvadą, (duomenys neskelbtini) AVPK viršininkas 2025 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 86-TE-191 pareiškėjui paskyrė tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos. Tos pačios dienos įsakymu Nr. 86-TE-193 (duomenys neskelbtini) AVPK viršininkas 2025 m. rugsėjo 18 d. atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos.

9. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, vadovavosi Darbo reglamento 11, 25 ir 30 punktais, Etikos kodekso 7.1 ir 7.2 papunkčiais, Statuto 41 straipsniu ir 72 straipsnio 1 dalies 7 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl tarnybinių nuobaudų vertinimo.

10. Teismas, įvertinęs tarnybinio nusižengimo tyrimo metu surinktą medžiagą, ginčo šalių argumentus ir teisinį reguliavimą, pripažino, kad pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini) AVPK KPS viršininku, 2025 m. liepos 22–25 ir 28 d. be pateisinamos priežasties nebuvo tarnyboje (darbo vietoje), taip nesilaikė Darbo reglamento 21, 24, 26 ir 30 punktų, Taisyklių 4, 6, 11, 25.1, 25.2 ir 25.3 punktų nuostatų, Etikos kodekso 5, 7.1 ir 7.2 papunkčiuose nustatytų reikalavimų, tokiais savo veiksmais pažeidė Policijos įstatymo 25 straipsnio 2 dalies ir Statuto 20 straipsnio 6 punkto reikalavimus, todėl už tai jam pagrįstai skirtina tarnybinė nuobauda.

11. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas turėjo suvokti ir suvokė, jog veikė neteisėtai ir dėl to galėjo kilti neigiami padariniai. Teismo vertinimu, pareiškėjas sąmoningai leido šiems padariniams kilti. Jo elgesys ir bandymas daryti poveikį tarnybinį patikrinimą atlikusiems pareigūnams leidžia daryti išvadą, kad pareigūnas suvokė savo neteisėtus veiksmus bei galinčius kilti padarinius. Teismo teigimu, pareiškėjas – aukštas ir atsakingas pareigas ėjęs policijos pareigūnas, statutinis valstybės tarnautojas, vadovavęs KPS, todėl jam keliami aukšti elgesio standartai. Šiuo atveju, svarstant jo tarnybinės atsakomybės klausimą, vadovaujamasi Statuto nuostatomis. Nėra ginčo, kad policijos pareigūnas yra valdžios atstovas, todėl jis turi būti nepriekaištingos reputacijos. Pareigūno netinkamas elgesys tiek tarnyboje, tiek ne tarnybos metu daro žalą policijos ir valstybės interesams.

12. Teismo teigimu, pareiškėjas tarnybinį nusižengimą padarė sąmoningai, lengvabūdiškai tikėdamasis išvengti neigiamų padarinių. Tai patvirtina nustatytos faktinės aplinkybės, be kita ko, kad pareiškėjas vėlų sekmadienio vakarą (2025 m. liepos 20 d.) 22 val. SMS žinute informavo (duomenys neskelbtini) AVPK viršininką, jog kitą dieną, t. y. pirmadienį (2025 m. liepos 21 d.), nebus darbe. Teismo vertinimu, šia žinute pareiškėjas informavo tik apie vieną neatvykimo dieną. Viršininkas į pranešimą atsakė vienu žodžiu – „Ok“, tačiau nenurodė, kiek konkrečiai dienų leidžia neatvykti į tarnybą. Iš susirašinėjimo galima suprasti, kad pareiškėjas į darbą gali neatvykti tik pirmadienį (2025 m. liepos 21 d.), nes leidimo neatvykti ilgesniam laikotarpiui jis ir neprašė. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, jog jis suprato, kad viršininkas leido neatvykti į tarnybą tol, kol praeis ūmus skausmas.

13. Teismas pažymėjo, kad aplinkybę, jog pareiškėjas elgėsi lengvabūdiškai, patvirtina nustatytos faktinės aplinkybės, be kita ko, tai, kad pareiškėjas neatsiliepė į viršininko ir kitų pareigūnų skambučius, o 2025 m. liepos 24 d. 11.18 val. į jo gyvenamąją vietą atvykus (duomenys neskelbtini) AVPK viršininkui ir pareigūnui, neišėjo pasikalbėti ir paaiškinti priežasčių, kodėl kelias dienas iš eilės neatvyko į darbą. Pareiškėjas nepagarbiai elgėsi su vadovu, nes tą dieną, paskambinęs jam, vartodamas necenzūrinius žodžius ir nerišliai kalbėdamas, kaltino „įskundimu imunitetui“. Netinkamą bendravimą girdėjo ne tik viršininkas, bet ir kiti pareigūnai.

14. Teismo teigimu, pareiškėjas, supratęs, kad pasielgė neatsakingai ir neteisėtai, siekdamas išvengti atsakomybės, 2025 m. liepos 29 d. telefonu teiravosi PD (duomenys neskelbtini) Žmogiškųjų išteklių valdybos personalo administravimo skyriaus pareigūnės dėl galimybės suteikti atostogas atgaline data. Iš tarnybinį patikrinimą atlikusio pareigūno 2025 m. liepos 30 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad pareiškėjas, kreipdamasis „Būkit vyrai“, „Susitarkim kaip vyrai gražiuoju“, bandė paveikti minėtą pareigūną, siekdamas jam palankios tarnybinio patikrinimo išvados.

15. Teismas pažymėjo, kad Statuto 41 straipsnio 3 dalies 5 punkte nustatyta, jog tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos – gali būti skiriama už nebuvimą tarnyboje be pateisinamos priežasties vieną ar daugiau darbo dienų. Pareiškėjas darbe nebuvo net penkias darbo dienas.

16. Teismo vertinimu, skiriant tarnybinę nuobaudą, nereikėjo kreiptis į (duomenys neskelbtini) apskrities vidaus reikalų sistemos darbuotojų profesinę sąjungą, kurios narys buvo pareiškėjas, dėl išankstinio sutikimo.

17. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tiesiogiai vykdė vadovo funkcijas. Jo padaryta neteisėta veika nesuderinama su šių funkcijų vykdymu, galiojančiomis moralės nuostatomis ir visuomenės teisėtais lūkesčiais pareigūnų bei valstybės tarnautojų atžvilgiu. Netinkamu ir neatsakingu elgesiu jis sumenkino vadovo autoritetą pavaldinių akyse. Teismas vertino, kad pareiškėjas savo veika diskreditavo policijos autoritetą.

18. Teismo vertinimu, pareiškėjo veiksmai pagrįstai įvertintini kaip sąmoningi ir tyčiniai. Pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis – (duomenys neskelbtini) AVPK viršininko kaltinimas abejingumu, nesidomėjimu jo sveikata ir neva siekiu atleisti pareigūną iš tarnybos – objektyviai prieštarauja imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms atitinkamai veikti. Pareiškėjo veiksmai vertintini kaip tyčinis šiurkštus teisės pažeidimas, netoleruotinas statutinėje tarnyboje, o asmuo, taip elgdamasis, daro reputacinę žalą institucijai, kenkia jos autoritetui ir žemina pareigūno vardą.

19. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad įvyko nesusipratimas, dėl kurio jis gailisi ir tiki, kad švelnesnė nuobauda būtų turėjusi didesnį poveikį. Teismo vertinimu, pareiškėjo elgesys, bendravimas su kolegomis ir viršininku patvirtina, jog jis elgėsi arogantiškai, nepagarbiai ir lengvabūdiškai ir negalvojo apie tokio elgesio padarinius.

20. Teismo vertinimu, dėl pareiškėjo neatvykimo į tarnybą be pateisinamų priežasčių buvo sutrikdyta institucijos padalinio veikla, nes atsakovui reikėjo imtis papildomų priemonių užtikrinti tarnybos veiklos nepertraukiamumą.

21. Teismas pripažino, kad pareiškėjas ne tik nusižengė Policijos įstatyme ir Etikos kodekse nustatytiems principams bei sulaužė Statuto 17 straipsnyje nustatytą duotą priesaiką gerbti ir vykdyti Konstituciją bei įstatymus, visada saugoti gerą vidaus tarnybos pareigūno vardą, bet ir žemino policijos įstaigos, kaip institucijos, kurios viena iš pagrindinių funkcijų yra užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi viešosios tvarkos teisinių santykių srityje, autoritetą.

22. Teismas pažymėjo, kad kai tarnybinio nusižengimo tyrimo metu konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas, Statutas vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovui nesuteikia diskrecijos priimti kito sprendimo, išskyrus tą, kuris nustatytas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Asmens atleidimas iš tarnybos, remiantis nurodyta norma, yra imperatyvi Statute nustatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis, o taikant šią teisinę pasekmę ankstesnis pareigūno darbas, elgesys ir kaltės pripažinimas reikšmės neturi. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad pareiškėjas buvo charakterizuojamas teigiamai, konstatavus pareigūno vardo pažeminimą, šios bylos kontekste nėra aktuali.

23. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas nenustatė pagrindo vertinti, kad atsakovas nepagrįstai paskyrė tarnybinę nuobaudą už Išvadoje nurodytą pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą. Nustačius visus teisės pažeidimo sudėties elementus (objektą, objektyviąją pusę, subjektą ir subjektyviąją pusę), teismui nekilo abejonių dėl to, kad buvo padaryta įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos aptarta teisei priešinga veika, už kurią gali būti taikomos poveikio priemonės. Šiuo atveju pareiškėjui, KPS vadovui, taikomi aukštesni nei vidutiniai profesinio elgesio standartai, todėl įsakymu dėl tarnybinės nuobaudos paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos – laikytina proporcinga atsakomybės taikymo priemone. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad pareiškėjo neteisėtais veiksmais buvo sumenkintas vadovo prestižas, šiurkščiai pažeisti valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojantys teisės aktai ir atlikti Išvadoje nurodyti neteisėti veiksmai. Darydamas šias išvadas, pirmosios instancijos teismas taip pat paminėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-901-415-2024 pateiktus išaiškinimus.

24. Apibendrindamas teismas nurodė, kad pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda yra adekvati jo padarytų pažeidimų pobūdžiui, atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, o skundžiami Įsakymai yra teisėti ir pagrįsti, juos naikinti pagrindo nėra. Teismo teigimu, netenkinus pagrindinio reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinių pareiškėjo reikalavimų.

25. Dėl likusių įrodymų, pareiškėjo akcentuotos teismų praktikos bei kitų argumentų teismas nepasisakė, konstatavęs, kad jie neturi teisinės reikšmės ginčo baigčiai.

III.

26. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartojo ginčo faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

27.1. Pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai išnagrinėjo administracinę bylą, netyrė ir neanalizavo byloje esančių įrodymų visumos, neįvertino Įsakymų ir Išvados turinio, Išvadoje nurodytų teiginių pagrįstumo bei pareiškėjo argumentų.

27.2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, t. y., pareiškėjo vertinimu, teismas, neįsigilinęs į byloje esančius įrodymus, nurodė kitas Statuto nuostatas, nei tos, pagal kurias pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Taip teismas pasunkino pareiškėjo atsakomybę. Be to, teismo sprendime nurodytos Statuto 72 straipsnio nuostatos reglamentuoja ginčui neaktualius klausimus („Pareigūnų sielovada“).

27.3. Teismas rėmėsi tik Išvadoje nurodyta informacija ir neįvertino pareiškėjo argumentų dėl vadovo informavimo, suteiktos poilsio dienos, kurią vadovas suteikė nesivadovaudamas teisės aktais, ir kitų aplinkybių. Teismas nevertino ir pareiškėjo sveikatos būklės, jos reikšmės ginčo situacijai bei su tuo susijusių aplinkybių. Pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad tinkamai pranešė vadovui, jog nebus darbe, o vadovas suteikė jam poilsio laiko, kol praeis skausmai, t. y. pagerės sveikata. Be to, vadovas buvo sakęs, kad esant poreikiui, be kita ko, susirgus, blogai jaučiantis, turint asmeninių reikalų ar kitais atvejais, galima į jį kreiptis ir jis suteiks poilsio laiką, konkrečiai nenurodydamas, kiek jo suteiks.

27.4. Teismas neįvertino argumentų dėl teigiamos pareiškėjo charakteristikos ir aplinkybės, kad pareiškėjas visada tinkamai įformindavo poilsio laiką bei laikinąjį nedarbingumą. Teismas taip pat neįvertino argumentų, kad vadovas nesiekė su pareiškėju tinkamai bendradarbiauti, t. y. bet koks vadovo veiksmas, pavyzdžiui, laiku atliktas skambutis pareiškėjui dėl susiklosčiusios situacijos, būtų užkirtęs jai kelią. Pareiškėjo vertinimu, ginčo atvejis yra tik nesusipratimas.

27.5. Teismas taip pat nevertino duomenų, kad po pokalbio su vadovu 2025 m. liepos 23 d., sužinojęs, jog poilsio laikas suteiktas tik 2025 m. liepos 21 d., pareiškėjas informavo vadovą, kad jau kitą dieną (2025 m. liepos 24 d.) kreipsis į šeimos gydytoją dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo. Teismui buvo pateikti išrašai iš E. sveikatos portalo apie šį kreipimąsi ir realų ligos paūmėjimą, t. y. skausminį priepuolį; dėl šių aplinkybių pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad nedarbingumo pažymėjimas bus išduotas. Minėtas pažymėjimas tuo metu buvo nepagrįstai neišduotas dėl formalių priežasčių. Vėliau pažymėjimas buvo išduotas dėl tų pačių sveikatos sutrikimų. Tačiau šie duomenys, pareiškėjo sveikatos sutrikimai ir su gydymu susijusios aplinkybės taip pat liko neįvertintos. Teismas nepasisakė ir dėl to, kad nedarbingumo pažymėjimai buvo išduodami vien tik pranešant šeimos gydytojai apie susirgimą.

27.6. Teismas nevertino, kad pareiškėjas prašė suteikti kasmetines atostogas, taip pat kad vadovas neorganizavo papildomų atostogų suteikimo procedūros pareiškėjo sveikatai gerinti. Teismas taip pat nepasisakė dėl to, kad pareiškėjo vadovas jam nepasiūlė ir nesudarė galimybės pasinaudoti darbo grafiko pakeitimu, taip pat neleido dirbti nuotoliniu būdu. Taigi vadovas užkirto pareiškėjui galimybę išspręsti kilusio nesusipratimo padarinius ir siekė patraukti pareiškėją tarnybinėn atsakomybėn. Be to, vadovas žinojo apie pareiškėjo ligą, susiklosčiusią situaciją ir su tuo susijusias aplinkybes.

27.7. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl Išvadoje nurodytų melagingų teiginių, be kita ko, dėl netinkamo bendravimo su vadovu, nutraukto pokalbio, iš anksto planuoto neatvykimo į darbą ir atostogų prašymo pateikimo atgaline data, taip pat dėl tarnybinį patikrinimą atlikusių pareigūnų nekorektiškų veiksmų ir nenoro objektyviai įvertinti visas reikšmingas aplinkybes. Išvadoje visiškai nevertintos aplinkybės dėl staigaus ligos paūmėjimo ir su tuo susijusių duomenų, taip pat aplinkybė, kad pareiškėjas galėjo būti suklaidintas skirtingos įstaigoje taikomos praktikos dėl kasmetinių atostogų prašymų pateikimo.

27.8. Teismas netinkamai įvertino subjektyviąją nusižengimo pusę, atsižvelgiant į nevienareikšmį vadovo atsakymą „ok“ ir su tuo susijusį pareiškėjo įsitikinimą.

27.9. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad tarnybinio nusižengimo vertinimą atlikusi pareigūnė (tikrintoja) nepagrįstai vertino pareiškėjo sveikatos duomenis, taip pat dėl pareiškėjo veiksmų, kuriais jis siekė išvengti neigiamų situacijos padarinių, netinkamai atlikto tarnybinio patikrinimo, Išvadoje nurodytų šmeižiamojo, žeminančio, diskriminuojančio pobūdžio teiginių, tikrintojos kompetencijos ir žinių, vadovo neigiamos nuomonės bei pareiškėjui pavaldžių pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytos nuomonės, kad pareiškėjas neatvyko į tarnybą dėl ligos. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažemino įstaigos autoritetą pavaldinių akyse.

27.10. Teismas ginčo situaciją vertino neišsamiai ir netinkamai. Išvadoje konstatuotos pravaikštos negali būti laikomos nepateisinamomis, atsižvelgiant į vadovo suteiktą konkrečiai neapibrėžtą poilsio laiką ir pareiškėjo sveikatos sutrikimus. Šiuo atveju įvyko nesusipratimas, o su tuo susijęs tarnybinis nusižengimas gali būti vertinamas kaip formalus. Padariniai buvo minimalūs, atsakovui nebuvo padaryta žala.

27.11. Teismas nevertino teigiamos pareiškėjo charakteristikos ir pasiekimų, tarnybos trukmės, taip pat argumentų dėl nuobaudos neproporcingumo ir nemotyvuotumo. Teismas taip pat vadovavosi per bendro pobūdžio teismų praktika, neatitinkančia konkrečios pareiškėjo situacijos

28. Atsakovas (duomenys neskelbtini) AVPK atsiliepime prašė apeliacinį skundą atmesti, o Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29. Atsakovas atsiliepime pakartojo ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

29.1. Tarnybinio patikrinimo metu surinkti ir objektyviai įvertinti įrodymai leido Išvadoje pagrįstai konstatuoti, kad pareiškėjas penkias darbo dienas (2025 m. liepos 22–25 ir 28 d.) be objektyvios pateisinamos priežasties nebuvo tarnyboje (darbe), todėl neatliko jam pavestų funkcijų ir nevykdė pareigos veikti nustatytu būdu. Pareiškėjui nebuvo suteiktos atostogos, jam nebuvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, jis nebuvo komandiruotėje.

29.2. Įstatymų leidėjas įtvirtino teisę skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos – už nebuvimą tarnyboje be pateisinamos priežasties vieną ar daugiau darbo dienų, o pareiškėjas be pateisinamų priežasčių nebuvo tarnyboje (darbe) net penkias darbo dienas. Atsakovo vertinimu, tikslus vertinimas, kiek dienų pareiškėjas tarnyboje nebuvo be pateisinamos priežasties, šiuo atveju teisinės reikšmės neturi.

29.3. Šiuo atveju pareigūno vardo pažeminimas nebuvo konstatuotas. Pareiškėjui tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos – paskirta už nebuvimą tarnyboje (darbe) be pateisinamų priežasčių.

29.4. Apeliaciniame skunde kartojami argumentai, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui ir jo išnagrinėti, taip reiškiant abstraktų nesutikimą su teismo motyvais ir byloje surinktų įrodymų įvertinimu, tačiau iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (ar) teisės normų aiškinimo bei taikymo pažeidimai buvo padaryti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl statutinio pareigūno tarnybinės atsakomybės taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, kai už nebuvimą tarnyboje be pateisinamos priežasties pareiškėjui paskirta griežčiausia Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute numatyta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos.

31. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Išvados duomenis, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir kitus byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas 2025 m. liepos 22–25 ir 28 d. be pateisinamos priežasties nebuvo tarnyboje, tokiais veiksmais (neveikimu) padarė tarnybinį nusižengimą. Teismo nuomone, nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai; tarnybinio patikrinimo procedūra atlikta nepažeidžiant esminių teisės aktų reikalavimų; paskirta tarnybinė nuobauda atitinka jos skyrimo principus, padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį ir yra proporcinga.

32. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Apelianto teigimu, teismas paviršutiniškai išnagrinėjo bylą, neištyrė įrodymų visumos, neįvertino jo sveikatos būklės reikšmės, nepasisakė dėl tiesioginio vadovo veiksmų ir neveikimo, klaidingai aiškino pareiškėjo ir tiesioginio vadovo susirašinėjimo turinį, neįvertino, kad nebuvo organizuotos kitos teisės aktuose numatytos alternatyvios nebuvimo darbe pateisinimo formos, taip pat netinkamai vertino paskirtos tarnybinės nuobaudos proporcingumą, atsižvelgdamas į pareiškėjo ankstesnę tarnybą, paskatinimus ir tai, kad jis neturėjo tarnybinių nuobaudų.

33. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių šios ribos turėtų būti peržengtos, nenustatyta ir sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija bylą nagrinėja neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

Dėl ginčo santykiams taikytino teisinio reguliavimo

34. Skundžiamais 2025 m. rugsėjo 17 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir (duomenys neskelbtini) AVPK) viršininko įsakymais Nr. 86-TE-191 ir Nr. 86-TE-193 (toliau kartu – ir Įsakymai) pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos – ir jis atleistas iš vidaus tarnybos. Tarnybinė nuobauda paskirta vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies 5 punktu, nustatančiu, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos – gali būti skiriama už nebuvimą tarnyboje be pateisinamos priežasties vieną ar daugiau darbo dienų.

35. Pagal Statuto 41 straipsnio 1 dalį skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgiama į tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, taikant Statuto 41 straipsnio 3 dalies 5 punktą ir jį iš esmės atitinkančią ankstesnės redakcijos Statuto 39 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatą, suformuluota pozicija, kad atleidimo iš vidaus tarnybos pagal šį pagrindą taikymui pakanka ir vienos nebuvimo tarnyboje be pateisinamos priežasties dienos; tikslus dienų skaičius, nors gali būti reikšmingas proporcingumo vertinimui, savaime nėra lemiamas sprendžiant dėl šio nuobaudos skyrimo pagrindo taikymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1366-492/2024). Atleidimas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 41 straipsnio 3 dalies 5 punktą nėra automatinė pasekmė: nuobaudos skyrimo subjektas privalo įvertinti pirmiau nurodytą aplinkybių visumą ir parinkti proporcingą poveikio priemonę iš Statuto 41 straipsnio 2 dalyje numatytų tarnybinių nuobaudų rūšių.

36. Atskirai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateikta nuoroda į Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą ir su pareigūno vardo pažeminimo institutu susieta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią pareigūno vardo pažeminimo atveju atleidimas iš vidaus tarnybos yra imperatyvi pasekmė, nelaikytina tinkamu nagrinėjamo ginčo teisiniu kvalifikavimu. Tarnybinio patikrinimo išvadoje pareigūno vardo pažeminimo faktas nėra konstatuotas; atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodė, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta ne už pareigūno vardo pažeminimą, o už nebuvimą tarnyboje be pateisinamos priežasties. Taigi nagrinėjamoje byloje analizuotinas ne pareigūno vardo pažeminimo institutas, o tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš vidaus tarnybos – paskyrimo už nebuvimą tarnyboje be pateisinamos priežasties teisėtumas ir pagrįstumas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus šiuo aspektu patikslina: pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta Statuto 41 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu, o atleidimas iš vidaus tarnybos įformintas kaip šios paskirtos tarnybinės nuobaudos įgyvendinimas pagal Statuto 74 straipsnio 1 dalies 13 punktą. Todėl atleidimas iš vidaus tarnybos nagrinėjamu atveju vertintinas ne kaip imperatyvi pareigūno vardo pažeminimo teisinė pasekmė, o kaip diskrecijos pagrindu parinkta tarnybinė nuobauda, kurios proporcingumas tikrintinas pagal Statuto 41 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių visumą. Nurodytas pirmosios instancijos teismo motyvavimo netikslumas savaime nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą naikinti, nes pareiškėjo veiksmų teisinis vertinimas pagal Statuto 41 straipsnio 3 dalies 5 punktą iš esmės atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, o paskirtos tarnybinės nuobaudos proporcingumas toliau vertinamas pagal teisingą teisinį kriterijų.

Dėl tarnybinio nusižengimo fakto ir kaltės

37. Bylos duomenys patvirtina, o pareiškėjas iš esmės neginčija, kad 2025 m. liepos 22–25 ir 28 d. pagal (duomenys neskelbtini) AVPK Kelių policijos skyriaus 2025 m. birželio 19 d. patvirtintą darbo grafiką jis turėjo dirbti, tačiau tarnyboje (darbo vietoje) tomis dienomis nebuvo. Nurodytomis dienomis pareiškėjui nebuvo suteiktos atostogos, nebuvo išduotas elektroninis nedarbingumo pažymėjimas, jis nebuvo komandiruotėje, taip pat nebuvo kitų teisės aktuose numatytų pagrindų, pateisinančių jo nebuvimą tarnyboje.

38. Apeliantas savo nebuvimą tarnyboje grindžia dviem aplinkybėmis: pirma, įsitikinimu, kad tiesioginis vadovas 2025 m. liepos 21 d. SMS žinute „Ok“ suteikė neapibrėžtos trukmės poilsio laiką, kol pagerės pareiškėjo sveikatos būklė; antra, lėtinės ligos – (duomenys neskelbtini) – paūmėjimu nuo 2025 m. liepos 20 d. vakaro ir su tuo susijusiais skausminiais simptomais.

39. Dėl pirmosios aplinkybės teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenys (2025 m. liepos 20 d. 22 val. SMS žinutė „rytoj nebūsiu“ ir tiesioginio vadovo atsakymas, gautas 2025 m. liepos 21 d. 7.33 val. po pareiškėjo pranešimo apie blogą savijautą), kalbiniu ir loginiu požiūriu vertinant, negali būti aiškinami kaip neapibrėžtos trukmės poilsio laiko suteikimas. Pareiškėjo pranešimas yra konkretus ir apima tik vieną artimiausią darbo dieną; tiesioginio vadovo atsakymas „Ok“ semantiškai neapima jokių papildomų laiko ribų, viršijančių paties pareiškėjo nurodyto pranešimo turinį. Be to, nei Statutas, nei kiti tarnybą reglamentuojantys teisės aktai nesuteikia tiesioginiam vadovui kompetencijos suteikti pareigūnui neapibrėžtos trukmės „poilsio laiko“ nesilaikant teisės aktuose nustatytos atostogų, laikinojo nedarbingumo ar kitų pateisinamų nebuvimo tarnyboje pagrindų įforminimo tvarkos. Pareiškėjas, būdamas teisės magistras, padalinio vadovas, turintis 27 metų tarnybos stažą, privalėjo suvokti ir suvokė, kad teisėtas nebuvimas tarnyboje gali būti grindžiamas tik teisės aktuose numatytais ir nustatyta tvarka įformintais pagrindais. Šios išvados nepaneigia pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl ankstesnių vadovo žodinių pasakymų apie galimybę kreiptis dėl poilsio laiko, nes tokie ankstesni bendro pobūdžio pareiškimai nesukuria jokio formaliai įforminto teisinio santykio dėl konkretaus laikotarpio nebuvimo darbe.

40. Dėl antrosios aplinkybės bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2025 m. liepos 24 d. telefonu kreipėsi į šeimos gydytoją, tačiau, šeimos gydytojai rekomendavus atvykti apžiūrai, pareiškėjas neatvyko ir nedarbingumo pažymėjimas tą dieną nebuvo išduotas. Tai patvirtino UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2025 m. liepos 29 d. raštas. Nedarbingumo pažymėjimas pareiškėjui buvo išduotas tik nuo 2025 m. liepos 29 d., t. y. po tarnybinio pranešimo dėl nebuvimo darbe pateikimo (2025 m. liepos 23 d.) ir po tiesioginio vadovo bei tarnybinio patikrinimo pareigūnų vizito į pareiškėjo gyvenamąją vietą (2025 m. liepos 24 d.). Aplinkybė, kad pareiškėjui diagnozuota lėtinė liga ir kad vėliau – nuo 2025 m. liepos 29 d., taip pat 2025 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais (įskaitant stacionarinį gydymą Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centre nuo 2025 m. rugsėjo 8 d. iki 2025 m. rugsėjo 16 d.) – jam buvo nustatyti nedarbingumo laikotarpiai, savaime nepateisina ginčo laikotarpio (2025 m. liepos 22–28 d.) nebuvimo tarnyboje, nes šis laikotarpis nebuvo įformintas kaip nedarbingumas teisės aktuose numatyta tvarka. Vėliau išduoti nedarbingumo pažymėjimai negali atgaline data pakeisti pareiškėjo teisinio statuso ginčo laikotarpiu.

41. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl sveikatos būklės, pažymėtina, kad medicininiai duomenys, patvirtinantys pareiškėjo lėtinę ligą, jos paūmėjimo galimybę ir vėliau nustatytus nedarbingumo laikotarpius, savaime neįrodo, jog ginčo laikotarpiu – 2025 m. liepos 22–25 ir 28 d. – pareiškėjo nebuvimas tarnyboje buvo teisės aktų nustatyta tvarka pateisintas. Tarnybinės atsakomybės taikymo požiūriu reikšminga ne vien pati sveikatos būklė kaip faktinė aplinkybė, bet ir tai, ar pareigūnas tinkamai įvykdė pareigą laiku informuoti tiesioginį vadovą apie negalėjimą atvykti į tarnybą, nurodė neatvykimo priežastis ir teisės aktų nustatyta tvarka įformino nebuvimą tarnyboje pateisinantį pagrindą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui būtų buvęs išduotas nedarbingumo pažymėjimas, suteiktos atostogos, pakeistas darbo grafikas, leista dirbti nuotoliniu būdu ar kitu teisės aktuose nustatytu būdu įformintas jo nebuvimas tarnyboje. Todėl pareiškėjo sveikatos būklė, nors ir reikšminga vertinant tarnybinio nusižengimo priežastis bei paskirtos nuobaudos proporcingumą, šiuo atveju nepaneigia išvados, kad ginčo laikotarpiu jis tarnyboje nebuvo be teisės aktuose nustatyta tvarka įforminto pateisinamo pagrindo.

42. Vertindama pareiškėjo kaltę, teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenys sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas suvokė jam tenkančią pareigą laiku ir tinkamai informuoti tiesioginį vadovą apie nebuvimą tarnyboje bei teisės aktų nustatyta tvarka pasirūpinti tokį nebuvimą pateisinančio pagrindo įforminimu. Tai patvirtina, be kita ko, 2025 m. liepos 25 d. 5.35 val. SMS žinutė tiesioginiam vadovui apie tariamai egzistuojančias „profsąjungos atostogas sveikatai gerinti nuo 2025 m. liepos 21 d. iki 2025 m. liepos 24 d.“, nors tokios atostogos nebuvo suteiktos; 2025 m. liepos 31 d. prašymas suteikti kasmetines atostogas atgaline data laikotarpiui nuo 2025 m. liepos 21 d. iki 2025 m. liepos 28 d.; 2025 m. liepos 24 d. telefoninis pokalbis su tiesioginiu vadovu pareigūnams atvykus į pareiškėjo gyvenamąją vietą; taip pat 2025 m. liepos 30 d. tarnybiniame pranešime nurodyti pareiškėjo pasakymai ir veiksmai, kuriuos tarnybinį patikrinimą atlikęs pareigūnas (duomenys neskelbtini) įvertino kaip siekį paveikti jo poziciją. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, būdamas patyręs statutinis pareigūnas ir padalinio vadovas, turėjo suprasti ir suprato, jog jo nebuvimas tarnyboje ginčo laikotarpiu nėra tinkamai įformintas, tačiau nesiėmė pakankamų veiksmų šiai situacijai teisės aktų nustatyta tvarka išspręsti. Todėl pareiškėjo kaltė, kaip tarnybinio nusižengimo subjektyvusis požymis, nagrinėjamu atveju yra nustatyta.

43. Pažymėtina, kad du nebuvimo tarnyboje epizodai – 2025 m. liepos 22 ir 23 d. – yra savarankiškai reikšmingi, nes šiomis dienomis pareiškėjas turėjo iš anksto numatytas tarnybines užduotis: dalyvauti Policijos departamento Atrankos komisijoje (2025 m. liepos 22 d., kaip profesinės sąjungos atstovas) ir (duomenys neskelbtini) AVPK Atrankos komisijoje į Kelių policijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (2025 m. liepos 23 d., į kurią 2025 m. liepos 15 d. (duomenys neskelbtini) AVPK viršininko įsakymu Nr. 86-V-122 buvo paskirtas komisijos pirmininko pavaduotoju). Apie negalėjimą dalyvauti šių komisijų veikloje pareiškėjas tiesioginio vadovo neinformavo. Šios aplinkybės yra reikšmingos vertinant tarnybinio nusižengimo padarinius ir pareiškėjo elgesį tarnybinių pareigų vykdymo požiūriu.

Dėl įrodymų vertinimo

44. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendime iš esmės nukopijavo Išvados bei atsakovo atsiliepimo turinį, taip pat nepasisakė dėl visų jo argumentų.

45. Pagal ABTĮ 56 straipsnį šalys privalo pateikti įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, o teismas vertina byloje esančių įrodymų visumą pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo pareiga motyvuoti sprendimą nereiškia pareigos detaliai pasisakyti dėl kiekvieno proceso šalies nurodyto argumento; pakanka, kad būtų atsakyta į esminius bylos baigčiai reikšmingus argumentus ir atskleisti esminiai teismo išvadų motyvai (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją).

46. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl pageidaujamo įrodymų vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo, pagrįsto ABTĮ 56 straipsnyje nustatyta įrodymų vertinimo taisykle (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2682-815/2025). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas tam tikrus byloje surinktus duomenis vertino kitaip, nei to siekė pareiškėjas, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

47. Pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė tarnybinio patikrinimo eigą, šalių argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus – (duomenys neskelbtini) AVPK viršininko ir kitų pareigūnų tarnybinius pranešimus, SMS susirašinėjimą, darbo grafiko duomenis, prašymą dėl atostogų suteikimo ir jo rezoliuciją, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktą informaciją, Imuniteto valdybos surinktą medžiagą, taip pat pareiškėjo pateiktus medicinos dokumentus – ir šiuos duomenis vertino spręsdamas dėl pareiškėjo nebuvimo tarnyboje pateisinamumo, kaltės ir paskirtos tarnybinės nuobaudos proporcingumo. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas išsamiai nurodo, kokios, jo vertinimu, aplinkybės nebuvo tinkamai įvertintos, teisėjų kolegija pažymi, kad šie argumentai iš esmės siejami su tais pačiais byloje nustatytais faktiniais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas vertino: pareiškėjo nebuvimu tarnyboje ginčo laikotarpiu, nebuvimo tarnyboje pagrindų neįforminimu, susirašinėjimu su tiesioginiu vadovu, medicininiais duomenimis ir tarnybinio patikrinimo metu surinkta medžiaga. Vien tai, kad pareiškėjas šiems duomenims suteikia kitokią faktinę ir teisinę reikšmę, savaime nepatvirtina ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo ar pirmosios instancijos teismo sprendimo nemotyvuotumo.

48. Atskirai pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, kad teismas, „turėdamas prievolę išsiaiškinti tiesą“, neprašė pateikti telefoninių pokalbių išrašų, teisėjų kolegija pažymi, jog administracinis procesas yra grindžiamas šalių rungimosi principu (ABTĮ 56 straipsnis); įrodymų pateikimo pareiga tenka šalims. Bylos duomenys rodo, kad teismas teismo posėdyje pasiteiravo, ar pareiškėjas turi minėtus išrašus; pareiškėjas patvirtino juos turįs, tačiau jų į bylą nepateikė. Tokiomis aplinkybėmis pareiškėjo argumentas dėl telefoninių pokalbių išrašų neišreikalavimo nėra pagrįstas.

Dėl tiesioginio vadovo veiksmų ir alternatyvių sprendimų

49. Apeliantas akcentuoja, kad tiesioginis vadovas (duomenys neskelbtini) nesidomėjo jo sveikata, neorganizavo galimybės dirbti nuotoliniu būdu, nepasiūlė pasinaudoti (duomenys neskelbtini) AVPK Darbo reglamento 26 punkte numatyta darbo grafiko keitimo tvarka, netenkino prašymo suteikti kasmetines atostogas.

50. Statutiniuose tarnybos santykiuose pirmiausia pats pareigūnas yra atsakingas už tinkamą ir savalaikį neatvykimo į tarnybą priežasčių nurodymą bei įforminimą. (duomenys neskelbtini) AVPK Darbo reglamento 30 punkte ir Taisyklių 11 punkte aiškiai nustatyta darbuotojo, negalinčio atvykti į darbą, pareiga nedelsiant informuoti tiesioginį vadovą bei darbuotoją, atsakingą už darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymą, ir nurodyti neatvykimo priežastis. Vadovo pareiga svarstyti alternatyvias darbo organizavimo priemones (nuotolinį darbą, darbo grafiko keitimą, atostogų suteikimą) paprastai atsiranda gavus atitinkamą pareigūno prašymą teisės aktuose nustatyta tvarka. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas tiesioginiam vadovui nebuvo pateikęs nei prašymo dėl nuotolinio darbo, nei prašymo dėl darbo grafiko keitimo, nei prašymo dėl kasmetinių atostogų. Pirmasis kasmetinių atostogų prašymas pateiktas tik 2025 m. liepos 31 d. (užregistruotas 2025 m. rugpjūčio 1 d.), prašant suteikti atostogas atgaline data laikotarpiui nuo 2025 m. liepos 21 d. iki 2025 m. liepos 28 d., t. y. jau po pradėto tarnybinio patikrinimo.

51. Pasisakydama dėl atostogų atgaline data suteikimo galimybės, kuria apeliantas remiasi nurodydamas Kasmetinių atostogų suteikimo policijos įstaigų darbuotojams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2017 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 5-V-644, 8 punktą, teisėjų kolegija pažymi, kad minėta nuostata reglamentuoja prašymo pateikimo terminą, o ne atostogų laikotarpio nustatymą atgaline data. Aprašo 14 punktas, įtvirtinantis kasmetinių atostogų suteikimo įforminimą informacinėje sistemoje, nesuteikia teisinio pagrindo atgaline data pripažinti jau praėjusį laikotarpį atostogomis. Atsakovas, atmesdamas pareiškėjo 2025 m. liepos 31 d. prašymą, pagrįstai nurodė, kad šis prašymas susijęs su jau pradėtu tarnybinio patikrinimo procesu ir bandymu pateisinti nebuvimą tarnyboje.

52. Pareiškėjo nuoroda į personalo specialistės (duomenys neskelbtini) žodinę pastabą, kad atostogas tariamai galima suteikti atgaline data, savaime nesudaro pagrindo kitokiai išvadai: personalo specialistės informacija nėra teisės aktas, o galimi praktiniai išimtiniai atvejai negali pakeisti Apraše nustatytos imperatyvios atostogų suteikimo tvarkos.

Dėl tarnybinio patikrinimo procedūros

53. Apeliantas teigia, kad tarnybinis patikrinimas atliktas neobjektyviai, selektyviai, kad tikrintoja (duomenys neskelbtini) neturėjo specialiųjų žinių pareiškėjo sveikatos būklei vertinti, taip pat kad Išvada apima su jo privačiu gyvenimu susijusius vertinimus.

54. Tarnybinio patikrinimo procedūra reglamentuojama Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 1V-55 (toliau – ir Tvarkos aprašas). Pagal Tvarkos aprašo 23 punktą tarnybinis patikrinimas gali būti atliekamas ne ilgiau kaip 30 dienų, neįskaitant laiko, per kurį tikrinamas pareigūnas nebuvo tarnyboje dėl laikinojo nedarbingumo, komandiruotės ar atostogų. Bylos duomenys (tarnybinis patikrinimas pradėtas 2025 m. liepos 23 d.; pareiškėjui pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo įteiktas 2025 m. rugpjūčio 22 d.; Išvada patvirtinta 2025 m. rugsėjo 15 d.; pareiškėjas dalį šio laikotarpio turėjo laikinąjį nedarbingumą, buvo atostogose ar kitose teisės aktuose numatytose situacijose, dėl kurių šis laikas į tarnybinio patikrinimo terminą neįskaitomas) patvirtina, kad esminiai Tvarkos apraše nustatyti procedūriniai terminai pažeisti nebuvo. Galimas formalus pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo įteikimo termino pažeidimas, nesant duomenų, kad jis turėjo įtakos pareiškėjo procesinių teisių įgyvendinimui ar tarnybinio patikrinimo objektyvumui, savaime nesudaro pagrindo naikinti skundžiamus aktus.

55. Pareiškėjo argumentas, kad Išvadoje nesiūloma skirti konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies, neturi įtakos skundžiamų Įsakymų teisėtumui. Tarnybinę nuobaudą ir jos rūšį parenka įstaigos vadovas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją (Statuto 41 straipsnio 1, 2, 3, 4 ir 6 dalys, Tvarkos aprašo 27 punktas), o pagal Tvarkos aprašo 24 punktą Išvadoje siūlymas dėl konkrečios skirtinos tarnybinės nuobaudos rūšies nėra teikiamas. Todėl vidiniai derinimo dokumentai ar tarpinės tikrintojų pozicijos negali nulemti įstaigos vadovui priklausančios diskrecijos turinio (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1366-492/2024).

56. Pareiškėjo argumentai dėl Išvados subjektyvumo ir selektyvumo nesudaro pagrindo pripažinti tarnybinį patikrinimą neteisėtu. Teisėjų kolegija pažymi, kad net jeigu tam tikros Išvados formuluotės apie pareiškėjo bendravimo pobūdį, elgesio manierą ar privataus gyvenimo aspektus galėtų būti vertinamos kaip perteklinės ir neturinčios savarankiškos reikšmės tarnybinio nusižengimo sudėčiai nustatyti, tai savaime nepaneigia tarnybinio patikrinimo išvadų dėl esminių faktinių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju lemiamą reikšmę turi ne bendro pobūdžio vertinimai apie pareiškėjo asmenį ar privatų gyvenimą, o objektyvūs duomenys apie pareiškėjo nebuvimą tarnyboje ginčo laikotarpiu, šio nebuvimo neįforminimą teisės aktų nustatyta tvarka, pareigos informuoti tiesioginį vadovą vykdymo trūkumus ir vėlesnį pareiškėjo elgesį tarnybinio patikrinimo metu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindė, kad dėl jo nurodomų Išvados formuluočių buvo iškreiptos esminės faktinės aplinkybės, nepagrįstai atmesti reikšmingi įrodymai ar apribotos jo procesinės teisės tarnybinio patikrinimo metu. Todėl šie argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti tarnybinio patikrinimo neobjektyvumo ar skundžiamų Įsakymų neteisėtumo.

Dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos proporcingumo

57. Esminis apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad pareiškėjui paskirta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos – yra neadekvati ir per griežta, įvertinus jo 27 metų 7 mėnesių tarnybos stažą, 24 paskatinimus, galiojančių tarnybinių nuobaudų neturėjimą ir tai, kad tai pirmasis tokio pobūdžio atvejis per visą jo tarnybą.

58. Sprendžiant šį klausimą, taikytina Statuto 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kriterijų visuma: pareigūno kaltė, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastys, aplinkybės ir padariniai, pareigūno veikla iki tarnybinio nusižengimo padarymo, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės.

59. Nuobaudos individualizavimo požiūriu pareiškėjo naudai vertintinos šios aplinkybės: pareiškėjo 27 metų 7 mėnesių vidaus tarnybos stažas; 24 per tarnybą gauti paskatinimai, įskaitant Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu skirtą apdovanojimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių; teigiamos pareiškėjo, kaip pareigūno ir vadovo, charakteristikos; galiojančių tarnybinių nuobaudų neturėjimas; medicinos duomenimis patvirtinta lėtinė liga ((duomenys neskelbtini)), su kuria susijusios būklės paūmėjimas pasireiškė ginčo laikotarpiu ir vėliau; atsakovui materialinės žalos ginčo laikotarpiu nepadarymas, nes darbo užmokestis pareiškėjui už nebuvimo darbe dienas nebuvo mokamas.

60. Pareiškėjo nenaudai vertintinos šios aplinkybės: nebuvimo tarnyboje trukmė – penkios paeiliui einančios darbo dienos pagal grafiką, tai reikšmingai viršija minimalų Statuto 41 straipsnio 3 dalies 5 punkte įtvirtintą „vienos darbo dienos“ kriterijų; pareiškėjo eitos pareigos – padalinio ((duomenys neskelbtini) AVPK Kelių policijos skyriaus) viršininkas, kurio profesinio ir etinio elgesio standartai pagal Lietuvos policijos darbuotojų etikos ir antikorupcinio elgesio kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 7.1 ir 7.2 papunkčius yra aukštesni nei nevadovaujančias pareigas einančio pareigūno; iš anksto numatytų tarnybinių užduočių – dviejų atrankos komisijų posėdžių, iš kurių viename pareiškėjas buvo paskirtas komisijos pirmininko pavaduotoju – neatlikimas, apie tai neinformavus tiesioginio vadovo; pareiškėjo elgesys 2025 m. liepos 24 d. – atsisakymas išeiti iš gyvenamojo namo tiesioginiam vadovui ir kitiems pareigūnams atvykus išsiaiškinti nebuvimo darbe priežasčių, telefoninio pokalbio nutraukimas, vėlesnio telefoninio pokalbio metu vartoti necenzūriniai žodžiai ir nerišlus bendravimas, kurį girdėjo keli pareigūnai; tiesioginio vadovo informavimas apie tikrovės neatitinkančias aplinkybes dėl tariamai egzistuojančių „profsąjungos atostogų sveikatai gerinti“, kurių prašymas nebuvo pateiktas ir kurios nebuvo suteiktos; bandymas pateikti kasmetinių atostogų prašymą atgaline data jau po pradėto tarnybinio patikrinimo; tarnybinį patikrinimą atlikusio pareigūno (duomenys neskelbtini) 2025 m. liepos 30 d. tarnybiniame pranešime nurodyti pareiškėjo pasakymai ir veiksmai, kuriuos šis pareigūnas įvertino kaip siekį paveikti jo poziciją atliekant tarnybinį patikrinimą.

61. Vertindama paskirtos tarnybinės nuobaudos proporcingumą, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika dėl tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš vidaus tarnybos – skyrimo už nebuvimą tarnyboje be pateisinamos priežasties. Šioje praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pareigūno veiksmai (neveikimas) – nebuvimas tarnyboje be pateisinamos priežasties vieną ar daugiau darbo dienų – pagrįstai pripažintini tarnybiniu nusižengimu, už kurį teisėtai gali būti taikoma griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos, jeigu atsakovas, įgyvendindamas savo diskreciją, įvertina Statuto 41 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių visumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-901-415/2024; 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1366-492/2024; 2025 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2682-815/2025).

62. Atskirai pažymėtina, kad nebuvimo tarnyboje be pateisinamos priežasties tarnybinio nusižengimo sudėtis yra formalioji – tarnybinei atsakomybei taikyti pakanka pačios neteisėtos veikos fakto konstatavimo, tiesioginių neigiamų padarinių institucijos veiklai atsiradimas nėra būtinas šio tarnybinio nusižengimo sudėties požymis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-901-415/2024). Todėl pareiškėjo argumentai, kad atsakovui materialinė žala nebuvo padaryta, o atrankos komisijų veikla įvyko be jo dalyvavimo, savaime nesudaro pagrindo paskirtą tarnybinę nuobaudą švelninti, nors šios aplinkybės ir vertintinos nuobaudos individualizavimo kontekste.

63. Tarnybinės atsakomybės instituto paskirtis nėra vien nubausti tarnybinį nusižengimą padariusį pareigūną. Šiuo institutu taip pat siekiama užtikrinti vidaus reikalų sistemos tarnybinę drausmę, tinkamą pareigūnų pareigų vykdymą ir pasitikėjimą šia sistema. Šie tikslai ypač reikšmingi tais atvejais, kai tarnybinį nusižengimą padaro vadovaujančias pareigas einantis pareigūnas, nes tokio pareigūno elgesys daro tiesioginę įtaką pavaldinių ir kitų institucijos darbuotojų požiūriui į tarnybos pareigų vykdymą, tarnybinę drausmę ir jos užtikrinimą. Todėl, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas ėjo (duomenys neskelbtini) AVPK Kelių policijos skyriaus viršininko pareigas, teisėjų kolegija šią aplinkybę vertina kaip reikšmingą sprendžiant dėl jam paskirtos tarnybinės nuobaudos proporcingumo.

64. Pareiškėjo argumentai, kad jis pripažino netinkamai elgęsis ir gailisi dėl susidariusios situacijos, šiuo atveju nesudaro pagrindo šias aplinkybes laikyti jo atsakomybę lengvinančiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota nuostata, jog pareigūno vėlesnis kaltės pripažinimas, kai jis yra neišvengiamas elgsenos pasikeitimas suvokus neteisėtų veiksmų padarinius, nevertintinas kaip nuoširdus ir tikras kaltės pripažinimas, sudarantis pagrindą švelninti tarnybinę atsakomybę (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-901-415/2024). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas savo elgesio iš esmės neginčijo tik tada, kai paaiškėjo, jog tarnybinis patikrinimas bus tęsiamas ir užbaigtas – susitikimo su tiesioginiu vadovu 2025 m. liepos 31 d. metu, taip pat teikdamas paaiškinimus. Tokiomis aplinkybėmis pareiškėjo gailėjimasis savaime nesudaro pagrindo švelninti paskirtą tarnybinę nuobaudą.

65. Įvertinusi šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nenaudai vertintinų aplinkybių reikšmė nagrinėjamoje byloje yra reikšminga ne tik dėl gausos, bet ir dėl pobūdžio. Pareiškėjo elgesys – tiek nebuvimo tarnyboje trukmė, tiek bandymas šį nebuvimą įforminti atgaline data, tiek bendravimo su tiesioginiu vadovu ir tarnybinio patikrinimo pareigūnais pobūdis – pagrįstai leido atsakovui spręsti, kad švelnesnė tarnybinė nuobauda nagrinėjamu atveju nebūtų pakankama tarnybinės atsakomybės tikslams pasiekti. Pareiškėjo naudai vertintinos aplinkybės, įskaitant ilgametę nepriekaištingą tarnybą ir gausius paskatinimus, savaime nepaneigia padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdžio ir pareiškėjo nenaudai vertintinų aplinkybių reikšmės.

66. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, parinkdamas tarnybinę nuobaudą, neperžengė savo diskrecijos ribų. Paskirta tarnybinė nuobauda atitinka teisingumo, proporcingumo ir tarnybinės atsakomybės individualizavimo principus, todėl yra pagrįsta ir teisėta.

67. Pareiškėjo argumentai, kad tarnybinis patikrinimas šioje byloje buvo šališkas, selektyvus ir grindžiamas išankstiniu siekiu atleisti jį iš vidaus tarnybos, atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad tarp jo ir atsakovo ar susijusių institucijų anksčiau buvo kilę tarnybinių ar teisminių ginčų, savaime nei patvirtina, nei paneigia šioje byloje atlikto tarnybinio patikrinimo objektyvumą. Šališkumo ar selektyvumo teiginiai vertintini pagal tai, ar konkrečioje tarnybinio patikrinimo procedūroje buvo iškreipti faktiniai duomenys, nepagrįstai nevertinti reikšmingi įrodymai, pažeistos tikrinamo pareigūno procesinės teisės ar iš anksto nulemtas tarnybinės atsakomybės rezultatas. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas gavus informaciją apie pareiškėjo nebuvimą tarnyboje pagal patvirtintą darbo grafiką, patikrinimo metu buvo surinkti duomenys apie pareiškėjo darbo grafiką, jo susirašinėjimą su tiesioginiu vadovu, kreipimąsi į gydymo įstaigą, nedarbingumo pažymėjimo neišdavimą ginčo laikotarpiu, atostogų prašymo pateikimą atgaline data ir kitą su ginčo laikotarpiu susijusią informaciją. Todėl vien pareiškėjo nesutikimas su šių duomenų vertinimu ir tarnybinės atsakomybės rezultatu nesudaro pagrindo konstatuoti tarnybinio patikrinimo šališkumo ar selektyvumo. Bet kuriuo atveju, net jeigu tarnybiniai nesutarimai egzistavo, jie neatleidžia pareigūno nuo pareigos laikytis darbo grafiko, laiku ir tinkamai informuoti tiesioginį vadovą apie nebuvimą tarnyboje ir teisės aktų nustatyta tvarka įforminti nebuvimą tarnyboje pateisinantį pagrindą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir bylos išnagrinėjimo rezultato

68. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos tuo metu, kai jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Pagal Statuto 78 straipsnio 1 dalį, paskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos galima ir jo laikinojo nedarbingumo, atostogų ar nušalinimo nuo pareigų metu. Todėl ši aplinkybė pati savaime nesudaro pagrindo skundžiamus Įsakymus pripažinti neteisėtais.

69. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dėl pareigūno vardo pažeminimo instituto taikymo šioje byloje tikslintini, šis motyvavimo netikslumas neturėjo įtakos teisingai bylos baigčiai. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos – yra teisėta ir proporcinga. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.