Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. F. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo E. F. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį ir nuteista 4 (ketverių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. spalio 5 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir skirta galutinė subendrinta 4 (ketverių) metų 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 2 d.

V. S. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš E. F. priteista 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

(duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas pilnai ir iš E. F. priteista 826,14 Eur V. S. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. F. nuteista už tai, kad 2019 m. sausio 1 d. apie 17.50 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio (nustatytas 2,28 promilės girtumas), dėl asmeninių paskatų kilusio konflikto metu tyčia peiliu dūrė vieną kartą V. S. į pilvo sritį, tuo padarydama V. S. durtinę pilvo sienos srities žaizdą, plonosios žarnos iškritimą, dėl ko dėl kiauryminio pilvo sienelės bei pilvaplėvės sužalojimo sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. S. sveikatą.

2. Marijampolės apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad E. F. padarytas nusikaltimas kvalifikuotas teisingai, jos kaltė, be pačios kaltinamosios dalinio prisipažinimo, įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, kitais rašytiniais bylos duomenimis. Spręsdamas bausmės skyrimo klausimą teismas atsižvelgė į nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, atsakomybę lengvinančią ir atsakomybę sunkinančią aplinkybes, kaltinamąją charakterizuojančių duomenų visumą ir padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus artimą sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmę.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistosios E. F. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Bylų nagrinėjimo bendrąsias nuostatas apeliacinės instancijos teisme reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad E. F. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje. Skunde keliamas tik bausmės individualizavimo klausimas. Atsižvelgdama į paminėta teisėjų kolegija bylą patikrina skundo ribose.

7. Skundžiamu Marijampolės apylinkės teismo nuosprendžiu E. F. už nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta 4 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Nuteistosios teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, dėl to paskyrė per griežtą bausmę, be pagrindo netaikė BK 64¹ straipsnio. Teisėjų kolegija pritarti šiems skundo argumentams ir jų pagrindu švelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę neturi pagrindo.

8. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 41 straipsnio 2 dalyje apibrėžta bausmės paskirtis suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą skirti tokią teisingumo, proporcingumo reikalavimus atitinkančią bausmę, kurių būtų efektyvi ir pakankama baudžiamajame įstatyme apibrėžtiems nubaudimo ir prevenciniams bausmės tikslams pasiekti. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį, nuteistosios skundo argumentus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. F. bausmę, į aptartas bausmių skyrimo nuostatas neatsižvelgė, jas taikė netinkamai, dėl to apeliantę nubaudė akivaizdžiai per griežtai.

9. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymą baudžiama laisvės atėmimu iki dešimties metų. Pirmosios instancijos teismas E. F. skyrė mažesnę, negu vidurkis, laisvės atėmimo bausmę, nurodė bylos duomenimis pagrįstus tiek bausmės rūšies parinkimo, tiek jos dydžio nustatymo motyvus, su kuriais nesutikti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad buvo atsižvelgta į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą (padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas), į dvi nuteistosios atsakomybę sunkinančias aplinkybes – E. F. nusikalto būdama recidyvistė, veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Priešingai skundo teiginiams, teismas vertino ir paties nukentėjusiojo elgesį pripažindamas jį provokuojančiu ir laikydamas tokį nukentėjusiojo elgesį E. F. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be šių aplinkybių teismas vertino ir nuteistosios asmenybę charakterizuojančius duomenis – E. F. anksčiau teista septynis kartus už tyčinius nusikaltimus, jai skirtos viešųjų darbų, arešto, terminuoto laisvės atėmimo bausmės, taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau taikytos bausmės jokios įtakos teigiamiems nuteistosios elgesio pokyčiams neturėjo, nuo naujų nusikaltimų darymo jos nesulaikė. Visos šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertintos kaip rodančios nuteistosios nenorą pasitaisyti ir keisti savo gyvenimo būdą, atskleidžiančios nuteistosios polinkį nusikalsti ir kartu su kitais aukščiau aptartais duomenimis sudarančios pagrindą pripažinti, kad E. F. neizoliavus nuo visuomenės bausmės tikslai nebus pasiekti.

10. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aptartų aplinkybių visuma buvo įvertinta tinkamai, o nuteistajai paskirta bausmė yra adekvati jos padarytam nusikaltimui ir atitinka bausmės paskirtį. Už padarytą nusikaltimą E. F. buvo paskirta BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta vienintelės rūšies bausmė – terminuotas laisvės atėmimas, kurios trukmė, nors ir esant iš esmės neigiamai nuteistosios charakteristikai, esant dviem atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, nustatyta mažesnė, negu šios bausmės rūšies vidurkis. E. F. paskirtos bausmės rūšis ir dydis atitinka bendrosios ir individualiosios prevencijos tikslus bei teisingumo principą. Dar labiau švelninti bausmę trumpinant laisvės atėmimo bausmės terminą, esant aukščiau paminėtiems neigiamai nuteistosios asmenybę charakterizuojantiems duomenims, rodantiems, kad ne tik švelnesnės rūšies, bet ir terminuoto laisvės atėmimo bausmės nebuvo veiksmingos, nėra pagrindo.

11. Skunde keliamas nuteistosios prisipažinimo, kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės, vertinimo klausimas. Pasak E. F., teismas be pagrindo jos prisipažinimo nelaikė atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tai turėjo įtakos skiriant per griežtą bausmę. Atmetant šiuos skundo argumentus, kaip nepagrįstus, atkreipiamas dėmesys, kad įstatymų leidėjas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą sieja ne tik su nusikalstamą veiką padariusio asmens prisipažinimu, bet ir nuoširdžiu gailėjimusi dėl savo veiksmų. Kasacinėje praktikoje ne kartą išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Toks prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką turi būti savanoriškas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažinęs, kad padarė nusikalstamą veiką, neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasmę aplinkybės – kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis – lengvina kaltininko atsakomybę tik abi drauge (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-106/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr., 2K-312-697/2016 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-377-489/2018).

12. Vertinamu atveju E. F. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nors ir neneigė peiliu sužalojusi nukentėjusįjį, tačiau tikino, kad peiliu dūrė netyčia susistumdymo su nukentėjusiuoju metu, dūrė gindamasi. Teigė, kad nukentėjusįjį bandė nustumti nuo savęs, nukentėjusysis pats galėjo užkristi ant peilio. Tačiau tokią nuteistosios pateiktą įvykių versiją patikimai paneigia bylos įrodymai, kuriais nustatyta, kad po su nukentėjusiuoju įvykusio konflikto nuteistoji iš virtuvės atsinešė peilį (šios aplinkybės iš esmės neneigia ir pati nuteistoji) ir juo dūrė nukentėjusiajam. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, negu teigia nuteistoji, konflikte dalyvavusių ir apie šį konfliktą liudijusių asmenų parodymus įvertino nepažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Teismas nuosprendyje argumentuotai nurodė, kodėl remiasi nukentėjusiojo V. S., E. S., D. P., A. S. parodymais, kurie viso proceso metu dėl esminių aplinkybių buvo neprieštaringi, vieni kitus papildantys. Taip pat nurodė argumentus, kodėl nesiremia nuteistosios E. F. ir liudytojos P. S. parodymais. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nors liudytoja P. S., kaip ir nuteistoji E. F., tikino, kad nukentėjusysis pats užkrito ant peilio, liudytoja nurodė ir tai, kad dūrio peiliu ji vis tik nematė. Toks liudytojos parodymų nenuoseklumas, kartu atsižvelgiant į šios liudytojos ryšį su nuteistąja (liudytojos mama ir nuteistojo gyvena viename bute, palaiko draugiškus santykius) bei tai, kad kiti įrodymai šių parodymų nepatvirtina, pirmosios instancijos teismui teikė pagrindą liudytojos P. S. parodymų nelaikyti nuteistosios versiją patvirtinančiais. Taigi E. F. parodymų turinys bei tai, kad jos pateikiamos įvykių versijos jokie kiti įrodymai nepatvirtina, nagrinėjamu atveju sudaro pagrindą jos prisipažinimą laikyti deklaratyviu, o paaiškinimus apie įvykio aplinkybes vertinti kaip siekį save pateisinti ir sušvelninti savo teisinę padėtį, o ne nuoširdų prisipažinimą ir gailėjimąsi dėl savo veiksmų. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs paminėtas aplinkybes, taip pat nesant duomenų, rodančių, kad nuteistoji iš tikrųjų savo veiksmus vertina itin neigiamai, išgyvena dėl savo veiksmų, gailisi (duomenų apie nukentėjusiojo atsiprašymą, domėjimąsi nukentėjusiojo sveikata, pastangas atlyginti žalą byloje nėra), visiškai pagrįstai jos prisipažinimo dėl dūrio peiliu nukentėjusiajam nelaikė E. F. atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

13. Skunde keliamas ir BK 64¹ straipsnio taikymo klausimas, tačiau aplinkybės, sudarančios pagrindą E. F. atžvilgiu taikyti nurodyto BK straipsnio nuostatas ir paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu, nėra nustatytos. BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad bausmė pagal šio straipsnio 1 dalį vienu trečdaliu gali būti mažinama tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Sprendimas mažinti bausmę vienu trečdaliu yra galimas tik nustačius BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų pagrindų (sąlygų) visumą. E. F. baudžiamoji byla nebuvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, taip pat nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad buvo apklausta kaltinamoji, nukentėjusysis, liudytojai, ištirti ir įvertinti rašytiniais duomenys. Taigi, procesas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme vyko bendra tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas, nesant BK 64¹ straipsnyje numatytų sąlygų, neturėjo teisinio pagrindo E. F. paskirtą laisvės atėmimo bausmę mažinti vienu trečdaliu. Tai, kad apeliantė neneigė dūrusi nukentėjusiajam, šios išvados nepaneigia, kadangi, kaip minėta, BK 64¹ straipsnio taikymui yra būtina šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų sąlygų visuma.

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. nuosprendyje bausmės skyrimo ir individualizavimo klausimai išspręsti teisingai, baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai nepadaryti. Paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, paskirta tinkamai įvertinus tiek padaryto nusikaltimo, tiek nuteistosios asmenybės pavojingumą. Bendrinant bausmes baudžiamasis įstatymas pritaikytas teisingai. Skundžiamas nuosprendis atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl jį keisti ir švelninant E. F. paskirtą bausmę nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistosios E. F. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.