- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-01
- Bylos Nr.
- I-1206-342/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00060-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- A. V., G. D.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Jolantai Bružaitei,
2016 m. gegužės 12 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų G. D. ir A. V. patikslintą prašymą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai A. V. ir G. D. (toliau – ir pareiškėjai) prašymu ir jo patikslinimais (t.I, b.l. 3-8; t.II, b.l. 1-5; 9-13) kreipėsi į teismą, prašydami iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės (toliau – ir Pakrančių apsaugos rintinė) priteisti: G. D. – 4568,25 Eur, A. V. – 5307,08 Eur neišmokėtos darbo užmokesčio dalį bei 0,07 procentus delspinigius už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Nurodo, jog pareiškėjai yra Pakarančių apsaugos rinktinės pareigūnai. Argumentuoja, jog VSAT vado 2009-03-02 įsakymu Nr. 4-163 „Dėl valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos centrinės įstaigos administracijos pareigūnų sąrašo bei teisės aktų patvirtinimo“ buvo patvirtintas Priemokų mokėjimo Valstybės sienos apaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos valstybės tarnautojams tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), kurio 9 punkte nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis, jei darbai yra įtraukti į Pavojingų darbų sąrašą, patvirtintą Vyriausybės 2002-09-03 nutarimu Nr. 1386 „Dėl pavojingų darbų sąrašo patvirtinimo“. Teigia, jog pagal darbo specifiką, dalį darbo laiko dirbo pavojingomis sąlygomis, tačiau iki 2015 m. kovo mėnesio priemoka už darbą pavojingomis sąlygomis nebuvo mokama. Mano, kad nėra praleidę 3 metų ieškinio senaties termino, kadangi apie pažeistas teises sužinojo nuo 2015 m. kovo mėnesio, atsakovui pradėjus taikyti Aprašo nuostatas. Savo prašymą grindžia Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 7 dalimi, Darbo kodekso nuostatomis. Argumentuoja, jog darbas laivuose, iš jų žvejybos laivuose ir kituose plaukiojančiuose įrenginiuose, yra priskiriamas prie pavojingų darbų vadovaujantis 2002-09-03 Vyriausybės Nr. 1386 nutarimo 3.4.4 punktu. Remiasi Aprašo 2.3 punktu, kuris numatė, jog tarnautojams mokamos priemokos už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis. Teigia, jog tik 2015-03-05 buvo detalizuota Aprašo 9.2 punkto redakcija, pagal kurią pareiškėjams nuo 2015 m. kovo mėnesio yra mokama priemoka už darbą pavojingomis darbo sąlygomis, kuri sudaro 30 procentų pareiginės algos. Mano, jog atsakovas, nemokėdamas viso darbo užmokesčio nuo 2009-03-05 elgėsi neteisėtai ir nepagrįstai, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatas. Remiasi Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalimi ir prašo priteisti 0,07 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną delspinigius. Paaiškina, jog atsakovas atsisakė apskaičiuoti ir išmokėti jiems priklausantį darbo užmokestį, todėl patys apskaičiuoja 30 procentų pareiginės algos priemoką už laikotarpį nuo 2013-02-01 iki 2015-03-01 ir prašo atitinkamai priteisti 4568,25 Eur ir 5307,08 Eur neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Pareiškėjas A. V. teismo posėdžio metu prašo tenkinti prašymą ir jo patikslinimus juose išdėstytų motyvų pagrindu. Pripažino, jog anksčiau į teismą dėl pažeistų teisių gynimo nesikreipė dėl esančios ekonomikos krizės ir valstybės tarnautojams mažinamo darbo užmokesčio. Akcentavo, jog darbas laivuose yra priskiriamas prie pavojingų darbų nuo įžengimo į laivą pradžios, todėl priemokos turi būti skaičiuojamos už visą buvimo laive laiką, o ne tik už patruliavimą.
Pareiškėjas G. D. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo ir vietą pranešta tinkamai. Gautas prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (t.II, b.l. 22).
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepimais (t.I, b.l. 20-24, t.II, b.l. 16-19) nesutinka su pareiškėjų prašymu ir jo patikslinimais ir prašo juos, kaip nepagrįstus, atmesti. Nurodo, jog pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punktą mokama priemoka už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis, tačiau nėra apibrėžta minėtos darbo sąlygos, neklasifikuojami šie darbai. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies nuostatomis, 2002-09-03 nutarimu Nr. 1386 „Dėl pavojingų darbų sąrašo patvirtinimo“ patvirtino Pavojingų darbų sąrašą, kurio 3.4.4 papunktyje nustatė, jog prie pavojingų darbų priskiriami darbai laivuose, iš jų žvejybos laivuose ir kituose plaukiojančiuose įrenginiuose. Teigia, jog pirminė darbdavio prievolė pagal šiuos teisės aktus yra mokyti, instruktuoti darbuotojus saugiai dirbti, tikrinti jų įgytas žinias, jie nėra skirti darbuotojų apmokėjimo klausimams reglamentuoti. Akcentuoja, jog pareiškėjai vykdo specifinę veiklą – valstybės sienų kontrolę, todėl remiantis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, įstatymo nuostatos netaikomos, kai asmenys vykdo veiklą, kuriai būdingi specifiniai veiklos požymiai. Mano, jog tiek minėto įstatymo, tiek jį lydinčių teisės aktų nuostatos pareiškėjų ir atsakovo atžvilgiu netaikytinos. Pabrėžia, jog darbo Pakrančių apsaugos rinktinės laivuose faktas savaime nesiejamas su darbdavio pareiga mokėti pareigūnams priemokas už darbą pavojingomis darbo sąlygomis. Nurodo, jog VSAT vadas 2009-03-02 įsakymo Nr. 4-163 1 punktu patvirtino Priemokų mokėjimo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos valstybės tarnautojams tvarkos aprašą, pagal kurį priemoka už darbą mokama esant tam tikroms sąlygomis: 1) darbai dirbami pavojingomis sąlygomis (kompetentingi ir įgalioti vertintojai turi nustatyti, kokie veiksniai lemia, jog darbas yra pavojingas), 2) darbai įtraukti į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-09-03 nutarimu Nr. 1386 „Dėl pavojingų darbų sąrašo patvirtinimo“ patvirtintą darbų sąrašą; 3) darbo laikas turi būti atžymėtas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Akcentuoja, jog kadangi nebuvo darbdavio nustatytų bent minimalių kriterijų apsprendžiant darbų pavojingumo sąlygas, priemokos pareigūnams, vykdantiems pasienio sargybas Rinktinės laivuose, nebuvo mokamos. Argumentuoja, jog pareiškėjai apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2009-03-02 išėjus VSAT vado įsakymui Nr. 4-163, kuris buvo oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“, ir nuo 2009 m. balandžio mėnesio negavę priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis, pareiškėjai turėjo per mėnesį laiko kreiptis į teismą, gindami savo pažeistas teises. Paaiškina, jog iki 2015-03-04 VSAT vado įsakymo Nr. 4-90 priėmimo nebuvo nustatyta, kokiomis sąlygomis esant mokamos priemokos už patruliavimą tarnybos laivais, todėl mano, jog šio teisės akto nuostatos negali būti nukreipiamos į praeitį. Teismui nusprendus, jog yra pagrindas teisės akto galiojimą nukreipti į praeitį, prašo pareiškėjų atžvilgiu taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams, kylantiems iš darbo santykių, t.y. darbo užmokestį skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos – 2013-02-01. Akcentuoja, jog priemokos mokamos esant tam tikroms sąlygoms – išplaukus patruliuoti arba vykdant paieškos ir gelbėjimo darbus, o ne už visą buvimo laive laikotarpį, todėl mano, jog pareiškėjai turi tikslinti priteistinos piniginės sumos dydį, kadangi jis apskaičiuotas už visą buvimo laive laiką.
Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė Jolanta Bružaitė teismo posėdžio metu palaiko atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašo pareiškėjų prašymus atmesti, kaip nepagrįstus.
Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į prašymus nepateikė.
Kadangi byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės pareiškėjui G. D. nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl priemokų mokėjimo už darbą pavojingomis sąlygomis.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjai yra statutiniai valstybės tarnautojai, dirbantys Pakrančių apsaugos rinktinėje: G. D. – specialistu (B lygis, 7 kategorija), A. V. – vyresniuoju specialistu (B lygis, 8 kategorija, t.I, b.l. 30-35). Pareiškėjai prašo iš atsakovo priteisti neišmokėtos darbo užmokesčio dalį, kurią sudaro priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis: G. D. – 4568,25 Eur, A. V. – 5307,08 Eur.
Nustatyta, jog VSAT vadas 2009 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 4-163 patvirtino Priemokų mokėjimo valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos valstybės tarnautojams tvarkos aprašą, kurio 2.3 punkte nustatė, kad tarnautojams mokamos priemokos už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis. Aprašo 9 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. kovo 11 d. iki 2015 m. kovo 5 d.) numatė, kad pareigūnams mokamos priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis, jei darbai įtraukti į Pavojingų darbų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386. VSAT vadas 2015 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 4-90 pakeitė Aprašo 9 punkto (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 5 d.) nuostatas ir minėtame punkte detalizavo pavojingas darbo sąlygas, nustatydamas, kad priemoka už darbą pavojingomis darbo sąlygomis mokama pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius už faktiškai dirbtą laiką pareigūnams, kai jie atlieka nustatytas užduotis: <...> 9.2. patruliuoja tarnybos laivais, kateriais, valtimis ir kt. plaukiojimo priemonėmis (į patruliavimo laiką neįskaitomas laikas, kuomet tarnybinė užduotis vykdoma laive prišvartuotame prie krantinės ar prieplaukos) Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje, išskirtinėje ekonominėje zonoje, Kuršių mariose, pasienio vandenyse, taip pat vykdo skęstančiųjų gelbėjimą, paieškos ir gelbėjimo darbus.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai teigia, kad atsakovas jam neteisėtai ir nepagrįstai neišmokėjo priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis nuo laikotarpiu nuo 2009 m. kovo mėn. iki 2015 m. kovo mėn., nors nuo Aprašo įsigaliojimo (nuo 2009 m. kovo 11 d. iki 2015 m. kovo 5 d.), tokią pareigą turėjo.
Atsakovas nagrinėjamoje byloje prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsižvelgiant į atsakovo pateiktą prašymą dėl senaties termino taikymo, dėl to pirmiausia byloje spręstina, ar pareiškėjai nepraleido ieškinio senaties termino. Jei pareiškėjai nepraleido ieškinio senaties termino, tuomet teismas pateiks vertinimą, ar pareiškėjų atliekami darbai priskiriami prie pavojingų darbų, ar už juos turi būti mokama priemoka, jei taip – kokio dydžio priemoka turi būti išmokėta.
Dėl senaties termino
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, turi būti taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A444-638/2005, 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2013 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-164/2013, 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1878/2014, 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-738-492/2015 ir kt.).
DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio Kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Pažymėtina, jog Darbo kodeksas nereglamentuoja DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo, jo eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo, nenustato ieškinio senaties termino pasibaigimo teisinių padarinių. Šiems klausimams taikomos CK normos (DK 27 straipsnio 5 dalis, CK 1.1 straipsnio 3 dalis). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).
Pagal Civilinio kodekso (minėta, toliau – ir CK) 126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Kadangi atsakovas nagrinėjamoje byloje prašo taikyti trejų metų bendrąjį ieškinio senaties terminą, todėl teismas privalo nustatyti senaties termino eigos pradžią, jo pabaigą ir įvertinti ar yra pagrindas ad hoc taikyti ieškinio senaties terminą.
Taigi, esminė ieškinio senaties taikymo aplinkybė yra senaties termino pradžios nustatymas, nes, tik nustačius senaties termino eigos pradžią, galima spręsti kitus su senaties taikymu sietinus klausimus. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį (nesant joje numatytų ir dėl to šiai bylai neaktualių išimčių), ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjai mano, kad ieškinio senaties termino nepraleido, nes jų teisė į ieškinį (priemoką už kenksmingas darbo sąlygas) atsirado 2015 m. kovo 4 d. VSAT vadui priėmus įsakymą Nr. 4-90, kuriuo detalizuotas Aprašo 9.2 punktas). Teismas nesutinka su tokiu pareiškėjų vertinimu pateiktu ieškinio senaties termino pradžios momentu. Teismo vertinumu, nagrinėjamu atveju sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena. Tokios pozicijos panašiose bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz. 2012 m. gruodžio 10 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3013/2012; 2013 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-164/2013). Tokiu būdu, nagrinėjamu atveju, ieškinio senaties termino pradžios momentas laikytinas 2009 m. kovo 2 d. VSAT vado įsakymas Nr. 4-163, kuriuo remiantis pareiškėjai formuluoja prašymo dalyką. Minėtas įsakymas 2009 m. kovo 10 d. buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Žin., 2009 m., Nr. 27-1072), atsakovės atstovės paaiškinimu teismo posėdžio metu, su juo turiniu visi Pakrančių rinktinės tarnautojai buvo supažindinti, įskaitant ir pareiškėjus. Vadinasi 2009 m. balandžio mėnesį, negavę priemokų už darbą pavojingomis sąlygomis, sužinojo apie savo galimai pažeistas teises, todėl ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas būtent nuo 2009 m. balandžio mėnesio.
Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gegužės 22 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3k-3-303-415/2015 yra nurodęs, jog Darbo kodekse nėra apibrėžiama tęstinio pažeidimo samprata. Teismas pažymėjo, jog nesant specialaus teisinio reglamentavimo, tęstinio pažeidimo sąvokai taikytina bendroji teisėje žinoma tęstinio pažeidimo definicija – tęstiniu pažeidimu laikomas tam tikrą laiko tarpą vykstantis pažeidimas, kai be teisėto pagrindo neatliekami veiksmai, kuriuos privalu atlikti, arba atliekami neteisėti veiksmai ar nenutraukiamas kitoks pažeidimas. Esant tokiam pažeidimui, vadovaujantis DK 27 straipsnio 5 dalimi, CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Teismas toje byloje padarė išvadą, jog įsakymas, kuriuo pagrindu buvo skaičiuojamas atlyginimo priedas, nebuvo pripažintus neteisėtu, todėl nevyko tęstinis pažeidimas ir dėl to nėra teisinio pagrindo konstatuoti jokio daryto ar daromo teisės pažeidimo, taigi ir taikyti CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatų.
Akcentuotina, jog VSAT vado 2009 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 4-163 patvirtintas Aprašas expressis verbis nenustatė ir nedetalizavo kenksmingų ir pavojingų sąlygų, jame nebuvo nurodyta kada priedas už pavojingas darbo sąlygas turėtų būti mokamas (pvz., ar kai patruliuojama laivais, ar kai laivai yra prišvartuoti prie krantinės). Be to, ar pagal minėto Aprašo nuostatas pareiškėjams priklausė darbo užmokesčio priedas už pavojingas darbo sąlygas (ir už kokias nustatytas sąlygas) ir ar tam nereikėjo priimti papildomų teisės aktų, kurie detalizuotų pavojingas darbo sąlygas, galima nustatyti tik įvertinus ir kitus teisės aktus (pvz., Vyriausybės 2002-09-03 nutarimą Nr. 1386 „Dėl pavojingų darbų sąrašo patvirtinimo“ ir kt.), susijusius su pavojingų ir kenksmingų darbo sąlygų nustatymu, t. y. išanalizavus tuometinį teisinį reglamentavimą ir tik ginčą išsprendžiant iš esmės. Vadinasi, iki šiol nenustačius, jog minėtu VSAT vado įsakymu patvirtintas Aprašas buvo pripažintas neteisėtu ar kitaip prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams (be to, to neginčija ir pareiškėjai) bei įvertinus tai, kad Aprašas expressis verbis nedetalizavo pavojingų darbo sąlygų, todėl negalima spręsti, jog atsakovas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, privalėjo mokėti pareiškėjams priedus už patruliavimą būtent tarnybos laivais, kateriais, valtimis ir kt. plaukiojimo priemonėmis, kas inter alia buvo numatyta 2015 m. kovo 5 d. įsigaliojus Aprašo 9 punkto papildymams. Pareiškėjai nuo Aprašo įsigaliojimo dienos nesikreipė į teismą daugiau kaip septynerius metus, prašydami teismo išanalizuoti teisinį reguliavimą ir įvertinti pareiškėjų teisę į darbo užmokesčio priedą, patruliuojant laivuose bei įpareigojant atsakovą tokį priedą mokėti.
Įvertinus minėtas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas vykdė tęstinį pažeidimą. Vadinasi, nesant atsakovo tęstinio pažeidimo, negalima konstatuoti, kad ieškinio senatis prasidėjo vis kitą dieną (mėnesį). Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad ieškinio senaties pradžia buvo 2009 m. balandžio mėn., todėl vadovaujantis Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi, ad hoc jos pabaiga laikytina – 2012 m. balandžio mėn.
Be to, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra akcentavęs, kad teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit, t. y. teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Taigi teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo (pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d., balandžio 21 d., liepos 15 d., gruodžio 1 d., 1998 m. kovo 25 d. nutarimai).
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai laiku nesikreipė į teismą dėl tuometinio teisinio reglamentavimo įvertinimo, ko pasekoje praleido ieškinio senaties terminus, todėl šiuo metu nebėra pagrindo analizuoti ir vertinti teisinį reguliavimą galiojusį iki naujos Aprašo redakcijos įsigaliojimo dienos (iki 2015 m. kovo 5 d.), kadangi teisėje galioja principas lex retro non agit.
Pareiškėjai nagrinėjamoje byloje taip pat pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrūkęs, nes nuo 2015 m. kovo mėn. pareiškėjams buvo pradėta mokėti priemoka už darbą pavojingomis darbo sąlygomis.
Civilinis kodeksas reglamentuoja atvejus, kada ieškinio senaties terminas yra nutraukiamas. Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti (CK 1.130 straipsnio 3 dalis). CK 1.130 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę.
Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato, jog VSAT yra valstybės institucija, kurios paskirtis – įgyvendinti valstybės sienos apsaugą ir jos kirtimo kontrolę, o karo metu – ginkluotųjų pajėgų sudėtyje ginti valstybę. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad VSAT priklauso Vidaus reikalų ministerijos valdymo sričiai. Vidaus reikalų ministerija vadovauja valstybės sienos apsaugos politikos įgyvendinimui ir jį kontroliuoja.
Minėta, jog VSAT vadui 2015 m. kovo 4 d. priėmus įsakymą Nr. 4-90, kuriuo buvo papildytas Aprašo 9 punktas, kuriame detalizuotos pavojingos ir kenksmingos darbo sąlygos, tik tuomet pareiškėjams atsirado teisė į priemoką. Teismas pažymi, jog atsakovas VSAT yra valstybės institucija, kuri nuo valstybės nėra nepriklausomas subjektas, kuris gali laisvai nustatyti valstybės pareigūnų atlyginimo dydžius, jų priedus ar mokėjimo tvarką. Šiuo atveju, atsakovas yra valdomas ir kontroliuojamas kitos valstybinės institucijos, todėl teismas sprendžia, jog tai, kad atsakovas pakeitė (papildė) Aprašo nuostatas ir pradėjo pareiškėjams mokėti priedus už pavojingas darbo sąlygas, negali būti laikoma, kad atsakovas pripažino prievolę. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas nagrinėjamoje byloje kaip tik laikosi pozicijos, kad laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 11 d. iki 2015 m. kovo 5 d. neprivalėjo pareiškėjams mokėti priemokos už pavojingas darbo sąlygas, kadangi tuo metu nebuvo teisinio reglamentavimo, kuris tai būtų tinkamai detalizavęs. Tai yra, atsakovas niekada nepripažino prievolės mokėti darbo užmokesčio priedo už darbą pavojingomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 11 d. iki 2015 m. kovo 5 d. Vadinasi, atsakovas nenutraukė ieškinio senaties termino.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).
Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).
Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-363/2012 yra pažymėta, kad ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Be to, ieškinio senatis sudaro realias galimybes pažeistas teises apginti. Teismų darbas tampa efektyvesnis, sudaromos objektyvios prielaidos nustatyti materialiąją tiesą byloje, nes praėjus tam tikram laikui faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingas.
Pareiškėjai į teismą kreipėsi 2016 m. vasario 1 d., nors apie galimai pažeistas teises sužinojo jau 2009 m. balandžio mėn. Pažymėtina, jog per visą tą laikotarpį jie gaudavo atlyginimą be priedų už pavojingas darbo sąlygas, tačiau į teismą nesikreipė. Minėta, jog atsakovas pakeitė Aprašo nuostatas (papildė 9 punktą) 2015 m. kovo 4 d. ir pareiškėjams pradėjo mokėti priedą už pavojingas darbo sąlygas iš esmės nuo 2015 m. kovo mėn. Šiuo atveju pareiškėjai net ir po to, kai atsakovas jiems pradėjo mokėti priedus už darbą pavojingomis sąlygomis, dar metus laiko delsė ir nesikreipė į teismą, t. y. elgėsi abejingai ir nerūpestingai, nesiekė kuo greičiau ir efektyviau pasirūpinti savo teisių gynimu (įgyvendinimu) per įstatymų nustatytus terminus.
Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teismas sprendžia, jog nėra objektyvių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Apibendrinus išdėstytą darytina išvada, kad pareiškėjai praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą.
Konstatavus ieškinio senaties termino praleidimą, teismas nevertina pareiškėjų atlikto darbo pavojingumo, nesprendžia klausimų dėl priemokų priteisimo ir jų dydžio, kadangi ieškinio senaties termino parleidimas yra pakankamas pagrindas pareiškėjų prašymų atmetimui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
pareiškėjų A. V. ir G. D. prašymą ir jo patikslinimus atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui