Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Arūno Paštuolio,

asmeniui, kurio atžvilgiu buvo pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, G. T. ir jo gynėjui advokatui E. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kurio atžvilgiu buvo pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, G. T. gynėjo advokato E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2024 m. balandžio 16 d. nutarties, kuria:

pripažinta, kad G. T. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, padarė būdamas nepakaltinamu.

G. T. už baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymą nutarta taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini).

Sveikatos priežiūros įstaiga įpareigota ne rečiau nei kartą per 6 (šešis) mėnesius teikti teismui išvadą apie priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo būtinumą.

G. T. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, teismo nutarčiai įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti nutarta, kad kompaktinė plokštelė bus palikta prie baudžiamosios bylos medžiagos, peilis, sulankstomas peilis, medinė lazda, du kirviai, metalinis strypas, peilio dėklas su peiliu, atstumiamas peilis, sulankstomas peilis nutarčiai įsiteisėjus bus sunaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. T. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir jam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės už tai, kad jis 2022 m. rugpjūčio 6 d., apie 16.30 val., viešoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), kavinės ,, (duomenys neskelbtini)“ vidinėse patalpose, elgdamasis įžūliai, matant kavinės lankytojams, garsiai šūkavo, vartojo įvairius necenzūrinius žodžius, piktybiškai įžeidinėjo kavinės darbuotoją Ž. L., tęsdamas savo veiksmus ir išėjęs į lauką, viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), prie kavinės ,, (duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje, matant pašaliniams asmenims, vartojo įvairius necenzūrinius žodžius, grasindamas, išsitraukė iš striukės kišenės peilį ir demonstratyviai laikė nukreipęs jį į ,,G4S“ apsaugos darbuotojus A. P. K. bei E. K. bei praeinančius asmenis, priėjęs prie savo automobilio ,,Dodge Grand Caravan“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pasiėmė iš salono medinę lazdą ir laikė ją demonstratyviai nukreipęs į ,,G4S“ apsaugos darbuotojus bei praeinančius asmenis, garsiai rėkavo, tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

2. Kauno apylinkės teismas spręsdamas ar G. T. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nurodė, kad G. T. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką įrodo byloje surinkti rašytiniai įrodymai: liudytojų parodymai, tarnybinis pranešimas, įvykio vietos apžiūros protokolas, daiktų apžiūros protokolai, reikalaujamų daiktų pateikimo protokolas, savanoriškas daiktų pateikimo protokolas, kitų daiktų apžiūros protokolas, o taip pat daiktų ir kitų objektų atpažinimo protokolas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, atkreipė dėmesį, kad teismo psichiatrijos ekspertizės akte buvo konstatuota, jog baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu G. T. sirgo (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) sutrikimu, dėl kurio negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Ekspertizės akto išvadas patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklausta ekspertė J. Ž., kuri G. T. siūlė taikyti priverstinį stebėjimą (duomenys neskelbtini), nurodydama, jog pagal turimus duomenis nesimato G. T. psichikos būklės pagerėjimo, o netaikant siūlomo gydymo, G. T. taptų pavojingas visuomenei. Kauno apylinkės teismas, atsižvelgęs į tai, kad darydamas įstatymo uždraustą veiką G. T. negalėjo ir procesinio sprendimo metu negali suprasti savo veiksmų ir jų pasekmių esmės, kartu atsižvelgiant į teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadas bei ekspertės duotus parodymus, nutarė G. T. pripažinti nepakaltinamu, skiriant ekspertės siūlomą priverčiamąją medicinos priemonę – (duomenys neskelbtini).

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu asmens, kurio atžvilgiu buvo taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, G. T. gynėjas advokatas E. M. prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 16 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti neįrodžius, kad G. T. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

3.1. Skunde nurodoma, jog priešingai nei sprendė Kauno apylinkės teismas, G. T. nepažeidė viešosios tvarkos ar rimties, nežemino kitų žmonių, o tik sukritikavo karšto patiekalo skonį ir išreiškė nepasitenkinimą juo. Pabrėžiama, kad nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, nei kokie kiti tretieji asmenys baudžiamojoje byloje nereiškė civilinių ieškinių, kas, gynėjo teigimu, įrodo, jog kavinės darbo ritmas, vidaus darbo tvarka, lankytojų aptarnavimas nebuvo pažeisti ir nagrinėjamoje byloje nėra nukentėjusiųjų.

3.2. Skundo autoriaus teigimu, be Ž. L. parodymų, G. T. viešosios tvarkos pažeidimo, rėkavimo ir pavojaus kėlimo aplinkybių neįrodo jokie kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai. Kavinės teritorija yra stebima vaizdo stebėjimo kameromis, kurios būtų užfiksavusios G. T. netinkamo elgesio aplinkybes. Gynėjo nuomone, vaizdo stebėjimo kamerų įrašų nepridėjimas prie baudžiamosios bylos medžiagos turi būti vertinamas G. T. naudai, kadangi tokia aplinkybė įrodo, jog G. T. nekonfliktavo maitinimo įstaigos teritorijoje. Gynėjo vertinimu, vaizdo kameroms neužfiksavus G. T. neteisėtų veiksmų, galima būtų teigti, kad Ž. L. iškvietė apsaugos tarnybas siekiant pašalinti neparankų klientą iš kavinės.

3.3. Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad G. T. tęsė savo nusikalstamą veiką automobilių stovėjimo aikštelėje. Nurodoma, kad G. T. stovėjo šalia savo transporto priemonės, o apsaugos darbuotojai E. K. ir A. P. K. neturėjo jokių įgaliojimų vykdyti savo funkcijas gatvėje ar automobilių stovėjimo aikštelėje, artėti link G. T., gąsdinti ar kitaip provokuoti jį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatymo (toliau – Apsaugos įstatymas) 2 straipsnio 17 dalimi, apsaugos darbuotojai turi teisę atlikti viešosios tvarkos palaikymo veiksmus tik kavinės pastato ribose, todėl tariamai pamatę viešosios tvarkos pažeidimą apsaugos darbuotojai turėjo kviesti policijos pareigūnus, o ne patys imtis veiksmų. Nurodoma, kad vaizdo kamerų įrašo nepateikimas ir apsaugos darbuotojų įgaliojimų viršijimas įrodo, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, subjektyvioji pusė, o G. T. veiksmuose nėra nusikaltimo pilnos sudėties.

3.4. Skunde taip pat nesutinkama su priverčiamųjų medicinos priemonių taikymu. Argumentuojama, kad nors G. T. (duomenys neskelbtini) ligoninėje yra laikomas ilgiau kaip metus, tačiau baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokios informacijos apie jam taikomą gydymą. Gydymo neskyrimas ir priverstinis stebėjimas turi būti traktuojamas kaip neterminuotas G. T. įkalinimas gydymo įstaigoje nenumačius konkretesnių ir veiksmingesnių gydymo priemonių.

3.5. Skunde prašoma nesivadovauti ekspertės J. Ž. išvadomis, kad netaikius priverčiamųjų medicinos priemonių, G. T. būtų pavojingas visuomenei. Teigiama, jog ekspertė tokių išvadų priėjo atsižvelgusi į ankstesnį G. T. teistumą. Gynėjo teigimu, nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-466-288/2023, kurioje G. T. buvo kaltintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje padarymo, teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimo metu dar nebuvo įsiteisėjęs ir šio nuosprendžio išvadomis ekspertei nebuvo galima remtis siekiant nustatyti G. T. tariamo visuomenei keliamo pavojaus laipsnį. Gynėjo nuomone, nenustačius, jog G. T. padarė baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką, Kauno apylinkės teismo nutartis turi būti panaikinta, o G. T. turi būti paleistas iš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės.

4. Atsiliepimų į skundą nepateikta.

5. Teismo posėdyje asmuo, kurio atžvilgiu buvo pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, G. T. ir jo gynėjas advokatas E. M. prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė I. Z. prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Asmens, kurio atžvilgiu buvo pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, G. T. gynėjo advokato E. M. apeliacinis skundas atmestinas.

6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš gynėjo apeliacinio skundo turinio, jame ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, padarytos išvados dėl G. T. kaltės, o taip pat paskirta bausmės rūšis.

Dėl baudžiamajame įstatyme uždraustos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, įvykdymo.

7. BK 284 straipsnio dispozicija numato atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, padaroma didelė materialinė žala ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti ir tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis ir pan.

8. Skundo argumentai, jog G. T., būdamas kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ nepažeidė viešosios tvarkos ar rimties, nežemino kitų žmonių, o tik išreiškė nepasitenkinimą jam atneštu karštu patiekalu – atmestini. Kaip nurodė teisme apklaustos Ž. L. ir N. S., G. T. iš tiesų buvo išreiškęs nepasitenkinimą jam atneštu karbonadu, tačiau jos pažymėjo ir tai, jog be reiškiamo nepasitenkinimo maistu, G. T. įžeidinėjo kavinės darbuotojas ir kitus kavinės lankytojus. Liudytoja Ž. L. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jai būnant prie kasos G. T. pradėjo reikalauti aptarnauti jį pirmą, pašaliniai žmonės prašė, kad jos ramintų kaltinamąjį. Kaltinamasis rėkavo visokiais rusiškais žargonais, įžeidinėjo ir tyčiojosi tiek iš jos (Ž. L.), tiek iš kitos padavėjos – N. S..

9. Tai, jog G. T. kavinėje elgėsi neadekvačiai, nurodė ir N. S.. Jos parodymais nustatyta, kad Kaltinamasis sėdėjo lauke ir valgė, vėliau pradėjo rėkauti, eiti nuo vieno stalo, prie kito stalo, garsiai klausėsi muzikos, žmonės prašė iškviesit apsaugą. Be to, jog G. T. sakė, kad jam neskanus karbonadas, jis liepė eiti valyti tualetą, visą laiką garsiai šūkavo, rėkavo, kad padavėjos negeros, kad viskas čia negerai. Dėl jo veiksmų buvo iškviesti apsaugos darbuotojai. Dėl tokio visuomenės normų nepaisančio G. T. elgesio buvo iškvieti apsaugos darbuotojai, tačiau ir po to, jis savo veiksmų nenutraukė.

10. E. K. parodymais nustatyta, kad pagal iškvietimą atvyko į kavinę, barmenės pasakė, kad G. T. joms grasino, rado jį sėdintį savo automobilyje, jis šūkavo pro atvirą langą, po to išlipo, išsiėmė lazdą, grasino nušauti, pasidėjęs lazdą, išsitraukė peilį. Netoliese ėjo pagyvenusių žmonių pora, jie atsisuko, žiūrėjo, kaip kaltinamasis rėkavo. Iš esmės analogiškai teisiamojo posėdžio metu nurodė ir A. P. K.. Šio įvykio metu E. K. paskambino 112 ir tik tuomet, kai sužinojo, kad iškviesta policija G. T. išvažiavo. Ar jis buvo sulaikytas nežino.

11. Liudytojų E. K. ir A. P. K. parodymus patvirtina ir 2022 m. rugpjūčio 6 d. vaizdo įrašas, iš kurio matyti, jog filmuota iš kavinės „(duomenys neskelbtini)“ patalpų. Įraše matoma automobilių stovėjimo aikštelė, matomi šalia apsaugos darbuotojų tarnybinės mašinos stovintys du apsaugos darbuotojai, greta automobilio ,,Dodge Grand Caravan“ laikydamas medinę lazdą stovi G. T.. Netoli G. T. transporto priemonės matomi aštuoni praeiviai, kurie atkreipė dėmesį į G. T. netinkamą elgesį. Taip pat vaizdo įraše matosi, kaip G. T. nusisuka nuo apsaugos darbuotojų, atidaro automobilio ,,Dodge Grand Caravan“ vairuotojo duris ir į transporto priemonę įsideda medinę lazdą, po to jis demonstratyviai iš kišenės išsitraukia peilį, jį atlenkia ir nukreipia į apsaugos darbuotojų pusę, vėliau jį sulanksto, mojuoja peiliu rėkaudamas ir agresyviai elgdamasis apsaugos darbuotojų atžvilgiu. Matosi kaip šalia G. T. eina kitas praeivis, pakeičia judėjimo kryptį ir G. T. apeina ratu.

12. Nors gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad kavinės vidaus stebėjimo kameromis fiksuoto vaizdo įrašo nepridėjimas prie bylos leidžia spręsti, jog G. T. viešosios tvarkos nesutrikdė, tačiau, kolegijos nuomone, tokie argumentai nepagrįsti. Iš tiesų, bylos medžiaga nustatyta, jog kavinės vidinės patalpos yra stebimos vaizdo stebėjimo kameromis, tačiau jos vaizdo neįrašinėja, o kavinės išorinę dalį filmuojančią vaizdo kamerą įvykio dieną užstojo išskleistas skėtis, dėl ko nei viena kamera neužfiksavo įvykio. Vien tai, jog skunde minimų vaizdo įrašų byloje nėra, nesudaro pagrindo netikėti liudytojų Ž. L. ir N. S. parodymais ir jais nesivadovauti.

13. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog teisiamojo posėdžio metu ištirti duomenys sudaro pagrindą G. T. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį, kadangi savo piktybiškais prieš kavinės darbuotojas nukreiptas veiksmais, o vėliau pašalinių asmenų akivaizdoje demonstruojant įrankius, pritaikytus kūnui žaloti, jais grasinant apsaugos darbuotojams, G. T. piktybiškai tyčiodamasis ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Visuomenės rimtis ir tvarka nagrinėjamu atveju sutrikdyta buvo neabejotini, kadangi kavinės lankytojai reiškė pasipiktinimą tokiais G. T. veiksmais, reikalavo kviesti apsaugos darbuotojus, o veiksmams tęsiantis lauke, praeiviai, jausdamiesi nejaukiai, buvo priversti keisti savo judėjimo kryptį, apeinant įvykio vietą.

14. Taip pat teisėjų kolegija nepritaria skundo argumentams, susijusiems su apsaugos darbuotojų įgaliojimų viršijimu. Apeliaciniame skunde išskiriami du aspektai, susiję su įgaliojimų viršijimu: 1) darbo funkcijų atlikimu stovėjimo aikštelėje ir 2) G. T. sulaikymu. Nors gynėjas skunde nurodo, jog apsaugos darbuotojai neturėjo teisės sulaikyti G. T., o turėjo iškviesti policijos pareigūnus, tačiau tokius skundo argumentus paneigia 2022 m. rugpjūčio 6 d. vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, jog apsaugos darbuotojai nesulaikė G. T., liudytojų (apsaugos darbuotojų) A. P. K. bei E. K. parodymai, jog konflikto metu buvo kviesti policijos pareigūnai ir 2022 m. rugpjūčio 6 d. tarnybiniuose pranešimuose (1 t., b. l. 111–113) fiksuoti su nagrinėjamu įvykiu susiję duomenys, jog policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą ir bendraujant su kavinės darbuotoja buvo pastebėta G. T. vairuojama transporto priemonė ,,Dodge Grand Caravan“, kurią sustabdžius G. T. buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Taigi, šie duomenys paneigia apeliacinio skundo argumentus, susijusius su apsaugos darbuotojų įgaliojimų viršijimu sulaikant G. T., nes G. T. buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

15. Taip pat teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo spręsti, jog apsaugos darbuotojai būtų viršiję savo įgaliojimus atlikdami darbines funkcijas stovėjimo aikštelėje. Priešingai gynėjo skundo argumentams, apsaugos darbuotojų teises ir pareigas reglamentuojamos ne Apsaugos įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje, tačiau Apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, 6 straipsnio 1 dalyje ir 2 straipsnio 19 dalyje. Kaip nustatyta iš Apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (apsaugos darbuotojo teisės) ir Apsaugos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies (apsaugos darbuotojo pareigos), apsaugos darbuotojas savo funkcijas atlieka saugomo objekto teritorijoje. Kaip nustatyta iš Apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 dalies, saugomu objektu gali būti statinys, patalpa arba teritorija. Iš 2023 m. vasario 19 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo (2 t., b. l. 36–37) ir Kadastro žemėlapio ištraukos (2 t., b. l. 38) nustatyta, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso kavinei „(duomenys neskelbtini)“, dėl ko, teisėjų kolegijos nuomone, stovėjimo aikštelė priklauso Apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje vartojamai „teritorijos“ sąvokai ir apsaugos darbuotojai, vadovaujantis minėtais teisės aktais, turėjo tiek teisę, tiek ir pareigą automobilių stovėjimo aikštelėje įgyvendinti jiems pavestas funkcijas. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentai, susiję su įgaliojimų viršijimu atliekant apsaugos darbuotojo funkcijas stovėjimo aikštelėje, atmestini kaip nepagrįsti.

16. Taip pat nepagrįsti skundo argumentai, jog apsaugos darbuotojų elgesys buvo provokuojantis. Pažymėtina, kad viso anksčiau aptarto vaizdo įrašo metu matyti, kaip abu apsaugos darbuotojai, niekaip nereagavo į G. T. demonstruojamą nepagarbų elgesį, o vienas iš jų – E. K. kalbėjo mobiliuoju telefonu, kuris tuo metu, kaip matyti iš liudytojų parodymų – kvietė policijos pareigūnus apie ką buvo pranešta G. T., o pastarasis tai sužinojęs – iš įvykio vietos išvažiavo. Taigi aptartos aplinkybės visiškai paneigia skundo teiginius apie provokuojantį apsaugos darbuotojų elgesį.

17. Priešingai nei skunde nurodo gynėjas, kavinės darbuotojų civilinio ieškinio nepareiškimas savaime nepaneigia baudžiamajame įstatyme uždraustos veikos (ne)įvykdymo aplinkybių. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109 ir 112 straipsniuose yra numatyta, kad asmuo turi teisę (bet ne pareigą) pareikšti civilinį ieškinį baudžiamajame procese. BPK 112 straipsnyje apibrėžta civilinio ieškinio pareiškimo tvarka, pagal kurią, nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę tai padaryti civilinio proceso tvarka. Taigi, vien tai, jog byloje nepareikštas civilinis ieškinys, savaime nepaneigia G. T. neteisėtų veiksmų.

18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 16 d. nutartis dalyje dėl G. T. pripažinimo padarius baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją naikinti ar keisti skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo.

19. BK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. BPK 400 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisiamajame posėdyje dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Pagal BPK 401 straipsnio 2 dalies nuostatas, priimdamas nutartį, teismas turi išspręsti šiuos klausimus: 1) nustatyti, ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia.

20. Analizuojant gynėjo skundo teiginius, atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis BPK 208 ir 396 straipsniais, baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens psichinė būklė patikrinama paskyrus teismo psichiatrijos ekspertizę tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui kyla abejonių dėl asmens psichinės sveikatos būklės. G. T. atžvilgiu buvo atliktos dvi teismo psichiatrijos ekspertizės: 1) baudžiamojoje byloje Nr. 1-682-1129/2023 ((duomenys neskelbtini) Teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini); 2 t., b. l. 104-110) ir 2) nagrinėjamą baudžiamąją bylą primą kartą apeliacine tvarka nagrinėjant Kauno apygardos teisme ((duomenys neskelbtini) Teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini); 2 t., b. l. 134-140). Pabrėžtina, kad procesas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pirmą kartą buvo pradėtas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų baudžiamojoje byloje Nr. 1-682/1129/2023 (Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. balandžio 18 d. nutartis; 2 t., b. l. 102), o nagrinėjamoje byloje priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas buvo pradėtas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 15 d. nutartimi (3 t., b. l. 1–2). Kadangi ilgiau kaip metus besitęsiantis priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimas yra susijęs su kita baudžiamąja byla, užsitęsusių priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo argumentai atmestini kaip nesusiję su nagrinėjama baudžiamąja byla.

21. Taip pat nepritariama skundo argumentams, jog baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokios informacijos apie G. T. taikomą gydymą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad priverstinio gydymo procesas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo inicijuotas tik 2024 m. sausio 15 d. nutartimi, o gydymo buvimo ar nebuvimo aspektai kitose bylose nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas.

22. Teismo psichiatrijos ekspertizę atliko teismo psichiatrė ekspertė J. Ž. ir teismo psichologė ekspertė J. R., turinčios daugiau kaip (duomenys neskelbtini) metus ekspertinio darbo stažo. Išvadoje konstatuota, kad G. T. dėl savo atliktų veiksmų kavinės darbuotojų, lankytojų ir apsauginių atžvilgiu nesigaili, stebimas (duomenys neskelbtini), kritikos stoka, išsako (duomenys neskelbtini). Pasididžiuodamas pasakoja apie savo pasiekimus, save laiko „neeiliniu žmogumi“, tuo tarpu kalbėdamas apie kitus yra linkęs nuvertinti jų gebėjimus ir poelgius. Prašant pagrįsti savo nuomonę ar susidūrus su sunkumais greitai sudirgsta, dėmesio koncentracija silpna ir nepastovi, trumpalaikės girdimosios atminties apimtis siaura. Nustatyti (duomenys neskelbtini) sunkumai (duomenys neskelbtini) bei realistiškumo stokojantys įsitikinimai. Teismo psichiatrų ekspertų komisija G. T. konstatavo (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini), dėl kurio jis baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu negalėjo suvokti savo veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Pabrėžiama, kad 2022 metais taikant stacionarų gydymą buvo fiksuojamas jo neadekvatus, agresyvus elgesys, (duomenys neskelbtini). Šiuo metu G. T. vis dar serga minėta liga, todėl jam rekomenduojamas priverstinis gydymas – (duomenys neskelbtini).

23. Pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė J. Ž. paaiškino, kad G. T. buvo atlikta stacionarinė ekspertizė, kurios išvadas jis tvirtina. Jo būklę sunku prognozuoti, ekspertizės atlikimo metu G. T. būklė nebuvo pagerėjusi, matoma (duomenys neskelbtini) simptomatika, buvo gydomas stacionare priverstinėmis sąlygomis, pagerėjimo nebuvo ir nors prognozes sunku įvertinti, tačiau turimais duomenimis pagerėjimo nenusimato. Pirmosios instancijos teisme ekspertė pabrėžė, kad jeigu asmuo nebūtų gydomas, atsižvelgiant į padarytas nusikalstamas veikas ir į tai, kad jo būklė nesikoreguoja gydant, G. T. būtų socialiai pavojingas (3 t., b. l. 14-17).

24. Priešingai nei skunde nurodo gynėjas, ekspertė G. T. pavojingumo visuomenei išvadą argumentavo ne remdamasi ankstesniu jo teistumu, tačiau įvertinusi G. T. elgesį, šio elgesio progresavimą ir taikomu gydymu rezultatų nepasiekimą.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti ekspertės parodymai liudija, kad G. T. švelninti pirmosios instancijos teismo paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę, arba šios priemonės neskirti, šiuo metu pagrindo nėra. Ekspertės teigimu, jo psichikos būklė nėra pagerėjusi, jam reikalingas priverstinis gydymas – stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis. Šiuo metu baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens racionalus, savarankiškas gyvenimas yra sutrikęs, jo mąstymas nėra kritiškas, veiksmai neprognozuojami ir jis yra socialiai pavojingas.

26. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad paskirta priverčiamoji medicinos priemonė atitinka G. T. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei. Nors paskirta priverčiamoji medicinos priemonė neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 7, 11, 44 straipsnių nuostatų. Sutikti su skundo argumentais, kad taikyta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti vertinama kaip neteisėtas įkalinimas, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo. G. T. gynėjo advokato E. M. apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama galioti be pakeitimų, kaip teisėta ir pagrįsta.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

27. Baudžiamąją bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus (duomenys neskelbtini) pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (2 t., b. l. 146), tačiau šių išlaidų priteisimo klausimas nebuvo išspręstas nei Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nutartimi (2 t., b. l. 151-153), nei Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 16 d. nutartimi (3 t., b. l. 20-28). 2023 m. gruodžio 6 d. Pažymoje nurodyta, kad G. T. teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro patikslintą 135 Eur sumą.

28. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus). Ši nuostata apeliantui buvo išaiškinta 2023 m. gegužės 2 d. nutartyje, kuria jam paskirtas gynėjas (2 t., b. l. 91). Pažymėtina, jog teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis (nuteistasis) neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į jo turtinę padėtį. Šiuo atveju G. T. yra pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, jis gydomas (duomenys neskelbtini) ligoninėje, todėl jo galimybė užsidirbti ir padengti turimus skolinius įsipareigojimus yra apribota. Apelianto gynėjas trumpai pasisakė baigiamųjų kalbų metu, sudėtingi teisės taikymo klausimai šioje byloje nebuvo keliami, dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų gynėjas iš viso nepasisakė, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos išlaidos iš G. T. nepriteisiamos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

asmens, kurio atžvilgiu pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, G. T. gynėjo advokato E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, iš G. T. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.