Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Egidijaus Jurgelio apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo J. V., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant jį tėvo, laiduotojo V. V. atsakomybei, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą, ir jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 68² straipsniu, J. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti darbą valstybės tarnyboje atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Tuo pačiu nuosprendžiu D. D. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant jį motinos, laiduotojos I. D. atsakomybei, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą, ir jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 68² straipsniu, D. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti darbą valstybės tarnyboje atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Nukentėjusiojo D. V. ieškinio atsisakymas priimtas ir bylą dėl civilinio ieškinio nutraukta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

J. V. ir D. D. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad piktnaudžiavo, t.y. J. V. ir D. D., būdami valstybės tarnautojais – policijos pareigūnais, dirbdami Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriuje, atitinkamai vyresniuoju tyrėju ir tyrėju, veikė bendrininkų grupėje. 2015-05-29, laikotarpyje nuo 9.00 iki 13.00 val., Š. apskrities vyriausiojo policijos komisariato R. rajono policijos komisariato, esančio (duomenys neskelbtini), pristatytų ir sulaikytų asmenų apžiūros ir apklausų kabinete Nr. 01, reikalaujant, kad D. V., kuris buvo sulaikytas 2015-05-28, 13.00 val., ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-24295-15, kaip įtariamas padaręs nusikalstamą veiką prisipažintų padaręs nusikalstamą veiką, svetimo turto sugadinimą, J. V. tyčia veikė D. V. impulsinės srovės prietaisu, poveikių skaičius ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytas, bei smogė rankomis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių, bet ne mažiau kaip 5 smūgius į įvairias kūno vietas, taip D. V. padarydamas taškinius odos nubrozdinimus žastuose, nugaroje, krūtinėje, pilve, nubrozdinimus dilbyje, poodines kraujosruvas kairės alkūnės sąnaryje, dilbyje, žaste, šlaunyje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, o tuo metu D. D. tyčia spyrė D. V. 3-4 smūgius koja į dešinę sėdmenų pusę bei rankomis smogė 3-4 kartus D. V. į viršugalvio sritį, taip sukeldamas D. V. fizinį skausmą, ir tokiu būdu jie, pažeisdami Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, 16 straipsnio 1, 2 dalies, 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 24 straipsnio 2 dalies reikalavimus, iškraipė valstybinės teisėsaugos institucijos - Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos institucijos prestižą, diskreditavo policijos pareigūno vardą, todėl padarė didelę žalą Lietuvos Respublikos valstybei ir didelę fizinę bei moralinę žalą nukentėjusiajam D. V..

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras prašo pakeisti 2017-04-13 Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendį ir J. V. pripažinti kaltu pagal BK 228 straipsnio l dalį bei paskirti jam 102 MGL dydžio (3841,32 eurų) baudą. Taikant BK 64¹ straipsnį bausmę sumažinti 1/3 ir galutinę bausmę paskirti 68 MGL dydžio (2560,88 eurų) baudą. Taip pat prašo D. D. pripažinti kaltu pagal BK 228 straipsnio l dalį ir paskirti jam 75 MGL dydžio (2824,50 eurų) baudą. Taikant BK 64¹ straipsnį bausmę sumažinti 1/3 ir galutinę bausmę paskirti 50 MGL dydžio (1883 eurų) baudą. Prašo nuosprendžio dalį dėl kompaktinių plokštelių Nr. 40-4-LK-8 ir Nr.40-4-LK-9 palikimo saugoti prie baudžiamosios bylos palikti nepakeistą.

Nurodo, kad nors prokuroras skunde nurodo, kad jo ginamąjam yra pateikti kaltinimai kitoje byloje, tačiau jis dar joje nenuteistas, dar nėra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Advokatas atkreipia dėmesį, kad prokuroras nurodo LAT nutartį, kurioje yra pasisakoma dėl BK 93 straipsnio, kuris reglamentuoja nepilnamečio atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Taip pat nurodo, kad LAT baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje Nr. 2K-P- 85/2008 expressis verbis yra konstatuojama, kad asmuo turi būti nusikaltęs anksčiau, kad jis nebūtų laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką. Tvirtina, kad J. V. nėra padaręs jokių nusikalstamų veikų, todėl prokuroro apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi. Pažymi, kad BPK 44 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Be to, ši nuostata atkartota ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 str. 1 p. Atkreipia dėmesį, kad LAT formuodamas savo praktiką akcentuoja, kad kaltinamojo statusas kitoje byloje nereiškia, kad asmuo yra padaręs kitų nusikaltimų, kol tai nėra nustatyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. gegužės 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245/2013). Mano, kad jo ginamasis negali būti laikomas padaręs jokių nusikalstamų veikų iki tol, kol nebus įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo jis bus pripažintas kaltu, priešingu atveju būtų pažeidžiamos Konstitucijoje ir BPK įtvirtintos pamatinės nekaltumo prezumpcijos nuostatos.

Taip pat nurodo, kad jo ginamasis yra išsilavinęs, vedęs, turi vaikų ir ilgai dirbo valstybės tarnyboje, o padaręs nusikalstamą veiką dėl didėlės moralinės graužaties ir gėdos išėjo iš darbo valstybės tarnyboje. Atkreipia dėmesį, kad LAT yra nurodo, jog: „teismų praktikoje yra įtvirtinta, jog veikos kaltininkas gali pripažinti savo kaltę bylos parengiamojo tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, todėl kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu“ (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516- 697/2015). Pažymi, kad J. V., elgdamasis sąžiningai bei jausdamas gėdą dėl savo paties padarytų veiksmų prisipažino apie padarytą veiką, atsiprašė nukentėjusiojo bei jam visiškai atlygino padarytą žalą, o nukentėjusysis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad tiki, jog kaltinamasis nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos ir jokių pretenzijų jo atžvilgiu neturi.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 302 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismui pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atleisti J. V. ir D. D. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo J. V.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad byloje yra visos sąlygos taikyti J. V. BK 40 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad J. V. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalis 2 punktas) bei laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Pagal BK 40 straipsnį, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyje esančias sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016). Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad formuojamoje teismų praktikoje nusikaltimų valstybės tarnybai ir kitose bylose teismai, taikydami BK 40 straipsnio nuostatas, yra įpareigoti apsvarstyti, ar išties kaltininkas, nagrinėjamu atveju – statutinis valstybės tarnautojas – kuriam inter alia taikomi ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto reikalavimai ir kuris be jokio papildomo auklėjamojo poveikio privalo laikytis įstatymų bei nedaryti nusikalstamų veikų, yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar yra nesusiformavę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-312/2011, 2K-140/2015, 2K-120-489/2016). Nes būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnio nuostatos nustato papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens (teismo pasitikėjimo verto asmens, artimo giminaičio, tėvų) priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-895/2015).

Pažymėtina, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga byloje konstatuojama tada, kai nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140-489//2015). Nustatant minėtą sąlygą, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos tyrimo metu bei teisme nuoseklumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137-976/2015).

Susipažinus su bylos medžiaga matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu J. V. buvo apklaustas tris kartus, tačiau jis nė vienos apklausos metu savo kaltės nepripažino, du kartus parodymų nedavė iš viso. 2015 m. birželio 16 d. J. V. pranešus apie įtarimus dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, jis apklausiamas kaip įtariamasis savo kaltės nepripažino, nukentėjusiojo parodymus apie jo atžvilgiu vartotą smurtą vertino kaip melagingus siekiant išsisukti nuo baudžiamosios atsakomybės, neigė elektrošoko naudojimą nukentėjusiojo atžvilgiu, tvirtino, kad iš vis tokio prietaiso neturėjo (2 t., 65-66 b. l.). 2015-08-05 J. V. apklausiamas kaip įtariamasis papildomai savo kaltės nepripažino ir parodymų nedavė, žadėjo artimiausioje ateityje spręsti dėl sutikimo tirtis poligrafu (2 t., 73-74 b. l.). 2015-08-07 ikiteisminio tyrimo pareigūnus J. V. informavo, kad tirtis poligrafu atsisako (2 t., 76 b. l.). 2015 m. gruodžio 7 d. J. V. pareiškus patikslintą įtarimą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, jis savo kaltės nepripažino taip pat ir parodymų nedavė (2 t., 80-81 b. l). Bylos medžiagą su kaltinamuoju aktu 2016-01-15 perdavus nagrinėjimui Raseinių rajono apylinkės teismui J. V. gynėjas 2016-02-15 teikė prašymą dėl papildomų įrodymų išreikalavimo (3 t., 9-10 b. l.), 2016-04-27 J. V. gynėjas teismui pateikė prašymą paskirti kompleksinę ekspertizę nukentėjusiojo sužalojimų mechanizmui nustatyti (3 t., 76-77 b. l.), taip pat buvo surinkta nukentėjusįjį charakterizuojanti informacija (3 t., 80-88 b. l.), teisminio nagrinėjimo metu J. V. gynėjas reiškė ir kitus prašymus dėl papildomų įrodymų rinkimo (3 t., 90, 143 b. l.). Ir tik teisiamojo posėdžio metu J. V. dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo prisipažino kaltu, parodė nusikalstamos veikos aplinkybes, teigė, kad dėl padarytos nusikalstamos veikos gailisi (4 t., 44-45 b. l.).

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su prokuroro skundo argumentu, kad J. V. savo kaltę pripažino tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir tik dėl byloje surinktų nenuginčijamų jo kaltės įrodymų, ir, aukštesnio teismo nuomone, net ir duodamas parodymus teisiamajame posėdyje J. V. nebuvo visiškai nuoširdus. Tokią išvadą patvirtina teisiamojo posėdžio protokolas, iš kurio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teisme kaltinamasis, netgi pripažindamas jam inkriminuotos veikos aplinkybes, bandė save pateisinti ir sušvelninti savo teisinę padėtį, teigdamas, kad norėjo gerai atlikti policijos funkcijas, kad jo elgesį galimai įtakojo tai, kad nukentėjusysis buvo ypatingas asmuo, nes jo atžvilgiu buvo pradėtos kelios baudžiamosios bylos, tikino, kad negali prisiminti, kiek sudavė nukentėjusiajam smūgių, kas uždėjo antrankius, pats nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl neprisipažino (4 t., 44-45 b. l.). Taigi, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti ir su apeliacinio skundo argumentu, kad J. V., pripažindamas savo kaltę, ir tvirtindamas, kad dėl nusikalstamos veikos labai gailisi, tiesiog dirbtinai sukūrė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą vieną iš imperatyvių sąlygų (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Be to, pažymėtina ir tai, kad taikant BK 40 straipsnį būtina nustatyti, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų (2 dalies 4 punktas). Ir nors pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką pirmą kartą, tačiau šiuo atveju svarbu tai, kad J. V. padarė nusikalstamą veiką būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, kuriam inter alia taikomi ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto reikalavimai ir kuris be jokio papildomo auklėjamojo poveikio privalo laikytis įstatymų bei nedaryti nusikalstamų veikų. Iš bylos duomenų matyti, kad jis į VTSĮ priimtas nuo 2003-07-15, Šiaulių apskrities policijos komisariato Raseinių rajono PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio pateiktoje J. V. charakteristikoje nurodyta, kad jo elgesiu nusiskundimų negauta (2 t., 56 b. l.), iš byloje esančios informacijos matyti, kad J. V. 4 kartus baustas tarnybinėmis nuobaudomis ir 8 kartus skatintas (1 t., 108-109 b. l.). Be to, jis baustas administracine tvarka, nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo galiojančią administracinę nuobaudą (administracinis teisės pažeidimas padarytas 2014-04-10, o nuobauda įvykdyta 2014-11-26) (2 t., 53-54 b. l.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog padaryta veika nėra atsitiktinė, o bylos aplinkybių visetas (bylos aplinkybės duoda pagrindą manyti, kad nusikalstamos veikos iniciatorius buvo J. V., prieš nukentėjusįjį jis smurtavo naudodamas savo asmeninį elektros impulsinį prietaisą, buvo naudojami antrankiai su ilga grandine) nesudaro pagrindo manyti, jog J. V. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys nusikalstamų veikų.

J. V. gynėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą teiginiai, kad prokuroras skunde padarė išvadas, prieštaraujančias bylos įrodymams, taip pat gynėjo atskirų nagrinėjamos bylos duomenų interpretavimas, nuorodos, kaip turėtų būti suprantami kaltinamojo parodymai dėl atskirų bylos aplinkybių, gynėjo pateiktos nuorodos į atskirus kasacinės jurisprudencijos pavyzdžius bylose dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą šiuo atveju nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą visų sąlygų nebuvimo.

Atsižvelgiant į paminėtą, nesant visų būtinų BK 40 straipsnyje numatytų sąlygų kad asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. nuosprendžio dalis, kuria J. V., vadovaujantis BK 40 straipsniu, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, padarymą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla jam nutraukta, perduodant jį pagal laidavimą V. V. atsakomybėn ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemones naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant J. V. kaltu nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, padarymu (BPK 329 straipsnio 3 punktas).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe prižįstama tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.

Skirdama J. V. bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, vadovaujasi BK 55 straipsnio nuostatomis. Kolegija atsižvelgia į tai, kad J. V. padarė vieną apysunkį nusikaltimą, anksčiau teistas nebuvo (2 t., 49-50 b. l.), administracine tvarka baustas (2 t., 53-54 b. l.), charakterizuojamas teigiamai (2 t., 56 b. l.). Įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į tai, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (BK 55 straipsnis), kolegija mano, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus J. V. už nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, bausmę – baudą, mažesnę, negu šios bausmės rūšies vidurkis (BK 47 straipsnis).

Šiuo atveju prokuroro skundo prašymas taikyti BK 64¹ straipsnį ir skiriamą baudą sumažinti negali būti tenkinamas, kadangi nenustatytos šio straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos.

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo D. D.

Susipažinus su prokuroro skundu matyti, kad prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 40 straipsnį ir atleido D. D. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi, prokuroro nuomone D. D. prisipažinimas ir atgaila taip pat neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygų, tai yra, jis, kaip ir J. V., savo kaltę, prokuroro nuomone, pripažino tik surinkus byloje nenuginčijamus jo kaltės įrodymus.

Aukštesnės instancijos teismas sutinka su prokuroro skundo argumentu, jog D. D., kaip ir J. V., ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę neigė, o dėl padarytos nusikalstamos veikos kaltę pripažino ir gailėjosi tik bylą pradėjus nagrinėti teisme. Tačiau, šiuo atveju svarbu pažymėti tai, kad teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, jog veikos kaltininkas gali pripažinti savo kaltę bylos ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme, todėl kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu. Kaip minėta anksčiau, tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137-976/2015, 2K-516-697/2015).

Iš bylos medžiagos matyti, kad D. D., 2015-06-16 pareiškus įtarimą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį kaltės nepripažino (2 t., 101-102 b. l.), o 2015-12-09 papildomos apklausos metu parodymus duoti atsisakė (2 t., 106-107 b. l.), ikiteisminio tyrimo metu sutiko būti tikrinamas poligrafu, bylą perdavus teisminiam nagrinėjimui jo gynėjas advokatas palaikė kito kaltinamojo prašymus dėl papildomų įrodymų rinkimo, teismui teikė prašymą. Tuo tarpu apklausimas teismo posėdžio metu D. D. savo kaltę visiškai pripažino, nurodė, kad į nukentėjusiojo apklausą atėjo vėliau, atnešė apklausos blanką, naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį – 3-4 kartus sudavė ranka ir tiek pat kartų įspyrė nukentėjusiajam į sėdmenis koja, nurodė, kad matė, kaip J. V. naudojo elektros impulsą nukentėjusiajam, išėjo anksčiau, nei buvo baigta nukentėjusiojo apklausa, teigė, kad kaltę pripažįsta teisme dėl to, kad taip daryti jį paskatino sąžinė, labai gailėjosi nusikaltęs, nurodė, kad jis policijoje dirba tik apie vienerius metus (4 t., 45-46 b. l.). Sulyginus šiuos parodymus su nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, matyti, kad jie esminėse detalėse dėl smurto naudojimo sutampa, kadangi nukentėjusysis taip pat nurodė, kad jam D. D. sudavė 3-4 smūgius į pakaušį ir spyrė koja tiek pat kartų, daugiau D. D. jam nedarė nieko (1 t., 10-12 b. l., 53-54 b. l.). Toks visiškas kaltės pripažinimas neatsiejamas nuo to, kad kaltininkas besąlygiškai pripažįsta nustatytus nusikalstamos veikos faktus, duoda teisingus parodymus, kurie sutampa su nustatytomis esminėmis pripažintos padaryta nusikalstamos veikos aplinkybėmis. Kolegijos nuomone, teisingų parodymų davimas teismo posėdyje leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu D. D. atžvilgiu nustatyti BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esančią sąlygą.

Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos yra aišku, kad ankščiau D. D. baudžiamojon atsakomybėn traukiamas niekada nebuvo, nebuvo padaręs administracinių teisės pažeidimų (2 t., 90-91 b. l.), buvusio darbdavio charakterizuojamas teigiamai (2 t., 94 b. l.), policijos pareigūnu iki nusikaltimo padarymo dirbo tik kiek daugiau nei metus, pirmą kartą padarė apysunkį nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.), todėl atitinka BK 40 straipsnyje numatytas sąlygas. Kolegijai nekyla abejonių dėl D. D. motinos galimybių daryti kaltininkui teigiamą įtaką ir kontroliuoti jį, nes jis gyvena kartu su tėvais, tėvų tvirtinimu, su sūnumi jiems nebuvo jokių problemų, I. D. neteista, administracine tvarka nebausta, charakterizuojama teigiamai. Iš jos prašymo galima daryti išvadą, kad ji suvokia savo sūnaus elgesio neteisėtą pobūdį ir yra pasiryžusi prisiimti atsakomybę sau dėl laidavimo, garantuoti, kad D. D. daugiau įstatymų nepažeis. Laiduotojos tinkamumu apeliacinės instancijos teismas neabejoja.

Be to, kolegijos nuomone, D. D. atžvilgiu taikant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą nagrinėjamu atveju labai svarbu ir tai, kad piktnaudžiavimą tarnyba D. D. įvykdė būdamas statutiniu tarnautoju tik kiek daugiau nei metus, t. y. neturėdamas profesinės patirties. Taip pat, kaip matyti iš bylos duomenų, tuo metu jis vykdė tik stažuotojo pareigas, dirbo kartu su J. V.. Šios aplinkybės, teismo nuomone, duoda pagrindą manyti, jog būtent vyresnio kolegos nusikalstami veiksmai (smurto naudojimas vykdant nukentėjusiojo apklausą) galėjo inspiruoti ir D. D. neteisėtus veiksmus. Juolab, kad bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog D. D. į įvykio vietą atėjo tik tam, kad atneštų kolegai J. V. apklausos blanką, o pačią apklausą vykdė J. V.. Be to, J. V., teisme metu duodamas parodymus, nurodė, jog neprisimena, ar D. D. naudojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu jo (J. V.) prašymu, ar savo iniciatyva (4 t., 45 b. l.). Taigi, atsižvelgiant į tai yra pagrindas manyti, kad nagrinėjami D. D. nusikalstami veiksmai buvo nulemti vyresnio kolegos elgesiu bei profesinės patirties stoka.

Taigi, esant BK 40 straipsnyje numatytų sąlygų visumai ir teismo pasitikėjimo vertam laiduotojui, atsižvelgus į D. D. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį kaltės formą ir rūšį (padarė vieną apysunkį nusikaltimą), konkretų jo smurtinio elgesio pobūdį, D. D. asmenybę, kolegija sprendžia, jog yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų ir todėl D. D. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pagrįstai. Dėl to, kas paminėta, prokuroro skundo dalis dėl D. D. pripažinimo kaltu ir nuteisimo netenkinama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 3 punktu, 331 straipsniu,

nusprendž i a:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. nuosprendžio dalį, kurioje J. V., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsniu, už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje, padarymą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla jam nutraukta, perduodant jį pagal laidavimą V. V. atsakomybėn ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemones, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

J. V. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 68 MGL (2560,88 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 68² straipsniu, J. V. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – teisės dirbti darbą valstybės tarnyboje atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.