- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-27
- Bylos Nr.
- A-1230-492/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00592-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- J. G.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas atnaujinti terminą paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko pareiškėjo senelio A. S. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 13 ha žemės ir 6 ha miško, (duomenys neskelbtini), bei atnaujinti terminą nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti.
2. Pareiškėjas prašyme ir teismo posėdžio metu nurodė, jog nuo 1993 m. iki 1996 m. atliko bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN). Ją atlikęs 1996 m. pabaigoje išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini) sritį, tačiau tam tikrais laikotarpiais grįždavo į Lietuvą. Nuolatos į Lietuvą grįžo 2004 m. Nuo 2012 m. atlieka bausmę Marijampolės PN.
3. Pareiškėjas nurodė, jog dėl susiklosčiusių aplinkybių, ilgo gyvenimo Rusijoje, dėl įstatymų nežinojimo nesikreipė įstatymo nustatytu terminu dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Be to, buvo suklaidintas kaimyno, kuris jam pasakė, kad nuosavybės teisių atkūrimui terminų nėra. Pareiškėjas pripažino, jog apie tai, kad senelis turėjo žemės (duomenys neskelbtini) žinojo nuo vaikystės, 2000 m. suprato, kad yra nustatyti terminai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau nekreipė dėmesio, nes manė, kad bet kada galės atgauti senelio nuosavybę. Pareiškėjas nurodė, jog šiuo metu deda pastangas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, yra užsakęs pažymą archyve, tačiau jos neatsiėmė dėl pinigų stokos.
Atsiliepimas
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) atsiliepime ir teismo posėdžio metu su pareiškėjo prašymu nesutiko. NŽT tvirtino, jog pareiškėjo nurodytos priežastys nėra svarbios, jis žinojo apie nustatytą terminą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau nedėjo pastangų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio žemę.
II.
5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo J. G. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentuoja 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka.
7. Teismas nurodė, jog Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje (iki 2004 m. spalio 26 d. galiojusi įstatymo redakcija) nustatytas prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavimo terminas (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) turėjo naikinamųjų terminų pobūdį, nes pagal tuomet galiojusias įstatymo redakcijas, šių terminų praleidimo faktas buvo siejamas su teisės į nuosavybės teisių atkūrimą netekimu, nesvarbu, dėl kokių priežasčių (objektyvių ar subjektyvių) šie terminai buvo praleisti. Tačiau pagal šio straipsnio 2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakciją (įsigaliojo nuo 2004 m. spalio 26 d.), nurodyti terminai prarado naikinamąją reikšmę ir tapo atnaujintinais terminais. Teismas nurodė, jog Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatos, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
8. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjo prašymas iš esmės grindžiamas aplinkybėmis, jog nuo 1993 m. iki 1996 m. buvo įkalinimo įstaigoje, po to ilgą laiką gyveno Rusijoje, pasitikėjo kitų asmenų nuomone (buvo jų suklaidintas), jog atkurti nuosavybės teises bus galima bet kada, teisės aktų nežinojimas. Teismas nustatė, jog administracinėje byloje kitais duomenimis nepaneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog 1993 m. iki 1996 m. vidurio jis atliko bausmę Marijampolės PN, o ją atlikęs 1996 m. pabaigoje išvyko gyventi į Rusiją, kur gyveno iki 2004 m. Teismas pabrėžė, kad šios aplinkybės savaime negali būti pripažintos svarbiomis priežastimis termino atnaujinimui remiantis žemiau išdėstytais argumentais.
10. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-656/2011; 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011; 2011 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2203/2011; 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013; 2014 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1949/2014; 2014 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1505/2014).
11. Teismas nurodė, jog pareiškėjas teismo posėdžio metu aiškino, jog nuo vaikystės žinojo apie senelio turėtą žemę (duomenys neskelbtini). Iš visuomenės informavimo priemonių jam buvo žinoma apie nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, 2000 m. suprato apie kreipimosi dėl nuosavybės teisių atkūrimo terminus, tačiau į tai nekreipė dėmesio. Teismas darė išvadą, jog iš esmės pareiškėjas teismo posėdžio metu pripažino, jog nuosavybės teisių atkūrimo procedūra jam buvo žinoma, tačiau jis nesiėmė jokių aktyvių veiksmų nuosavybės teisėms atkurti. Teismas nurodė, jog nors pareiškėjas tvirtino, kad apie terminus dėl nuosavybės teisių atkūrimo galutinai išsiaiškino 2000 metais, tačiau teismas nusprendė, kad su teisės aktais, reglamentuojančiais nuosavybės teisių atkūrimą, jis galėjo susipažinti būdamas įkalinimo įstaigoje 1993–1996 metais ir imtis aktyvių veiksmų. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė ir teismui nepateikė duomenų, kad buvo trukdymų domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, kreiptis į nuosavybės teises atkuriančią instituciją, išsiunčiant prašymą per įkalinimo įstaigą paštu ar per artimuosius, tačiau šia galimybe nepasinaudojo ir teismui nenurodė priežasčių, sutrukdžiusių šia teise pasinaudoti. Teismas nurodė, jog teismo posėdžio metu pareiškėjas aiškino, kad 1996 m. išėjęs į laisvę, pusę metų dirbo, buvo sveikas, taigi minėtu laikotarpiu galėjo realizuoti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.
12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas tvirtino, jog 1996 m. pabaigoje išvyko gyventi į Rusiją, kur gyveno iki 2004 m., tačiau pripažino, jog kiekvienais metais grįždavo į Lietuvą, čia būdavo apie mėnesį laiko. Teismas vertino, jog šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas ir buvimo Rusijoje laikotarpiu galėjo, pasinaudodamas pašto paslaugomis, o grįžęs į Lietuvą tiesiogiai (ar per įgaliotą asmenį) kreiptis į nuosavybės teises atkuriančią instituciją su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir rūpintis nuosavybės teisių dokumentais, tačiau to neatliko ir objektyvių priežasčių nenurodė. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų ir nenurodė priežasčių apie tai, kad jo sveikatos būklė trukdė įstatymo nustatytu terminu kreiptis su šio pobūdžio prašymu ar neteisingai suvokti ir vertinti situaciją apdairaus, rūpestingo asmens požiūriu. Priešingai, jis nurodė, kad buvo sveikas, suprato kreipimosi tvarką ir terminus, todėl teismas pareiškėjo argumentus, kad buvo suklaidintas kitų asmenų, laikė nepagrįstais, vertino kritiškai. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas taip pat nenurodė jokių priežasčių, dėl ko taip ilgai delsė spręsti šiuos klausimus, sugrįžęs iš Rusijos, t. y. po 2004 metų.
13. Remdamasis bylos medžiaga, teismas nurodė, jog iš bylos duomenų matyti, jog dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio A. S. žemę (duomenys neskelbtini) pareiškėjas kreipėsi tik 2016 metų pabaigoje, o nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pradėjo ieškoti tik 2017 metais, t. y. nuo įstatymais reglamentuotos nuosavybės teisių atkūrimo pradžios praėjus 26 metams. Teismas nusprendė, jog tokios priežastys kaip neryžtingumas, abejingumas, pasitikėjimas kitų nuomone, yra subjektyvaus pobūdžio ir nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą.
14. Teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ne objektyvios aplinkybės, o pareiškėjo pasirinktas pasyvus elgesio modelis lėmė jo nesikreipimą įstatymo nustatytu terminu į nuosavybės teises atkuriančią instituciją su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kadangi pareiškėjas nenurodė ir teismas nenustatė objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis negalėjo pateikti prašymo ir dokumentų per Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus ir kurios galėtų būti vertinamos kaip svarbios termino praleidimo priežastys, teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visumą, atsižvelgęs į teisinį ginčo santykių reglamentavimą ir suformuotą teismo praktiką, darė išvadą, kad terminas pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra įstatyminio pagrindo jo atnaujinimui.
III.
15. Pareiškėjas J. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir atnaujinti terminą paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko pareiškėjo senelio A. S. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 13 ha žemės ir 6 ha miško, (duomenys neskelbtini), bei atnaujinti terminą nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti.
16. Pareiškėjas nurodo, nežinantis dėl kokių priežasčių NŽT atstovas primygtinai reikalavo neatnaujinti termino paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises į senelio A. S. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad kai jis kreipėsi dėl minėtos nuosavybės į NŽT, buvo pateiktas atsakymas, kad duomenų apie tokią nuosavybę nėra, tačiau teismo metu Kėdainių žemėtvarkos atstovė rodė planą, kurioje buvo pažymėta A. S. žemė.
17. Pareiškėjas teigia, jog nagrinėjamu atveju norima pasinaudoti tuo, kad jis yra nuteistas ir jo galimybės apribotos.
Atsiliepimas
18. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT teigia, jog nesutikimą su pareiškėjo argumentais grindžia teismo sprendime išdėstytais motyvais, tinkamai taikius materialiosios teisės (Atkūrimo įstatymo) nuostatas ir papildomai pažymi, jog teismui pateiktame (duomenys neskelbtini) žemės vienkiemiais išskirstymo plane, patvirtintame 1931 m. sausio 7 d., yra nurodyta šešiolikos žemės savininkų pavardės ir vardai, iš kurių aštuoni yra (duomenys neskelbtini), tarp jų – S. A., M. sūnus, S. A. ir A., S. A., P. sūnus, S. A., J. sūnus. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, jog nė vienas iš nurodytų savininkų neturėjo miško. Pareiškėjas nepateikė giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, todėl NŽT Kėdainių skyrius neturi galimybės nustatyti, į kurio konkretaus savininko žemę ir mišką jis pretenduoja, ir ar nėra kitų pretendentų. Atsakovas nurodo, kad byloje pateikto E. Š. mirties liudijimo ir J. G. gimimo liudijimo nepakanka įrodyti giminystės ryšį su A. S.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
20. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo teisėtumo ir pagrįstumo.
21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nurodydamas, kad ne objektyvios aplinkybės, o pareiškėjo pasyvus elgesys lėmė tai, kad nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į nuosavybės teises atkuriančią instituciją su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko pareiškėjo senelio A. S. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 13 ha žemės ir 6 ha miško, (duomenys neskelbtini), bei atnaujinti terminą nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti.
22. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia pozicija, kad atsakovas tyčia siekia, kad pareiškėjui nebūtų atnaujintas jo prašomas terminas prašymui nuosavybės teisėms į senelio valdytą turtą atkurti ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su buvusiu savininku, naudojasi situacija, jog pareiškėjo laisvė apribota, nes jis atlieka bausmę laisvės atėmimo įstaigoje, todėl pažeidžia jo teises į nuosavybės atkūrimą. Jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir pagrįstumo pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia.
23. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, plačiau pasisako tik tais aspektais, kurie yra aktualūs sprendžiant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo bei nurodomų jame argumentų reikšmės tarp šalių kilusiame ginče.
24. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 1993 iki 1996 metų atliko bausmę Marijampolės PN. Ją atlikęs 1996 metų pabaigoje išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini) sritį, tačiau tam tikrais laikotarpiais grįždavo į Lietuvą. Nuolatos į Lietuvą grįžo 2004 metais. Nuo 2012 metų atlieka bausmę Marijampolės PN. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog apie tai, kad senelis turėjo žemės (duomenys neskelbtini) žinojo nuo vaikystės, 2000 m. suprato, kad yra nustatyti terminai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau nekreipė dėmesio, nes manė, kad bet kada galės atgauti senelio nuosavybę. Pareiškėjas termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikti praleidimą grindžia susiklosčiusiomis aplinkybėmis, gyvenimu Rusijoje, įstatymų nežinojimu, neteisinga kaimyno pateikta informacija, kad nuosavybės teisių atkūrimui terminų nėra.
25. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. spalio 1 d.), kuris numato, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali šiuos terminus atnaujinti.
26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra akcentuojama, kad svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015).Terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje Nr. A525-984/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad svarbiomis termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises priežastimis pripažįstamos ne tik objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises, bet atsižvelgiama į pareiškėjo elgesio atitikimą įprastai rūpestingo ir apdairaus asmens standartui, vertinami individualūs asmens gebėjimai suvokti tam tikru laikotarpiu visuomenėje vykstančius procesus (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-112-492/2018).
27. Pareiškėjas Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų praleidimą grindžia, kad nežinojo apie šio įstatymo terminus, be to buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos arba kalėjo laisvės atėmimo įstaigoje. Teisėjų kolegija, vertindama šias pagrindines pareiškėjo nurodytas priežastis, pažymi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-505/2009 konstatavo, kad nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių. Kaip teisingai ir pažymėjo, faktiniai įrodymai, kad pareiškėjas 1993 m. iki 1996 m. vidurio atliko bausmę Marijampolės PN, o ją atlikęs 1996 m. pabaigoje išvyko gyventi į Rusiją, kur gyveno iki 2004 m. savaime nelemia šių priežasčių pripažinimo svarbiomis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų atnaujinimui. Teisėjų kolegija, papildydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažymi, kad pareiškėjas nepagrindė, kodėl laikotarpiais iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų pabaigos objektyviai nesiėmė jokių veiksmų senelio A. S. nuosavybės teise valdytam nekilnojamajam turtui – 13 ha žemės ir 6 ha miško, (duomenys neskelbtini) atkurti, nors iš bylos aplinkybių aišku, kad pareiškėjas nuo pat vaikystės žinojo apie senelio valdytą turtą, tam tikrais laikotarpiais, kol nebuvo kalinimo įstaigoje ar užsienyje iki terminų pabaigos nesidomėjo nuosavybės teisių procedūra, nesikreipė į NŽT, nors pats pripažįsta, kad iš visuomenės informavimo priemonių suprato, kad tokie terminai egzistuoja, o būdamas laisvės atėmimo įstaigoje nesiekė profesionalios teisinės konsultacijos ar atstovo pagalbos atstovaujant jį procedūrose, susijusiose su nuosavybės atkūrimu į išlikusį senelio valdytą turtą.
28. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovaudamasis ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu ir teismų praktika panašaus pobūdžio bylose priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kad pareiškėjo nurodytos priežastys laikytinos subjektyviomis, t. y. priklausiusiomis nuo jo valios, pareiškėjas iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodyto termino eigoje nebuvo aktyvus, rūpestingas ir apdairus bei neatliko jokių veiksmų, kurie pagrįstų pareiškėjo pastangas atkurti nuosavybės teises į senelio valdytą turtą. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo nurodytos priežastys pagrįstai nebuvo pripažintos svarbiomis, o kitų aplinkybių, iš kurių galima būtų spęsti apie tokių priežasčių buvimą, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.
29. Kiti pareiškėjo argumentai dėl atsakovo NŽT suinteresuotumo pareiškėjo skundo netenkinimu nenagrinėtini, kaip neturintys esminės reikšmės tinkamam ginčo išnagrinėjimui ir bylos baigčiai. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų apeliaciniam skundui tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.