Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Vitunskienės (kolegijos pranešėja ir pirmininkė), Nataljos Zelionkienės ir Gintaro Čekanausko, sekretoriaujant Deivydui Aidukui,

suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei E. N.Z.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Prašymas netenkinamas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentuoja 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka.

Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje (iki 2004 m. spalio 26 d. galiojusi įstatymo redakcija) nustatytas prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavimo terminas (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) turėjo naikinamųjų terminų pobūdį, nes pagal tuomet galiojusias įstatymo redakcijas, šių terminų praleidimo faktas buvo siejamas su teisės į nuosavybės teisių atkūrimą netekimu, nesvarbu, dėl kokių priežasčių (objektyvių ar subjektyvių) šie terminai buvo praleisti. Tačiau pagal šio straipsnio 2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakciją (įsigaliojo nuo 2004 m. spalio 26 d.), nurodyti terminai prarado naikinamąją reikšmę ir tapo atnaujintinais terminais. Tai rodo Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatos, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pvz., žr. 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (t. y. 2001 m. gruodžio 31 d. ar iki 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-553/2010; 2014 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-882/2014).

Administracinėje byloje kitais duomenimis nepaneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog 1993 m. iki 1996 m. vidurio jis atliko bausmę Marijampolės pataisos namuose, o ją atlikęs 1996 m. pabaigoje išvyko gyventi į Rusiją, kur gyveno iki 2004 m.

Tačiau šios aplinkybės savaime negali būti pripažintos svarbiomis priežastimis termino atnaujinimui remiantis žemiau išdėstytais argumentais.

Nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-656/2011, 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2011 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2203/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2014 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1949/2014, 2014 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1505/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog nežinojimas apie nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų buvimą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tuo atveju, kai pretendentas savo valiniais veiksmais siekė nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nustatytu laikotarpiu ir ėmėsi visų priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau tos informacijos negavo dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-953/2013).

Nors pareiškėjas tvirtino, kad apie terminus dėl nuosavybės teisių atkūrimo galutinai išsiaiškino 2000 metais, tačiau, teismo vertinimu, su teisės aktais, reglamentuojančiais nuosavybės teisių atkūrimą, jis galėjo susipažinti būdamas įkalinimo įstaigoje nuo 1993-1996 m. ir imtis aktyvių veiksmų. Pažymėtina, jog pareiškėjas nenurodė ir teismui nepateikė duomenų, kad buvo trukdymų domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, kreiptis į nuosavybės teises atkuriančią instituciją, išsiunčiant prašymą per įkalinimo įstaigą paštu ar per artimuosius, tačiau šia galimybe nepasinaudojo ir teismui nenurodė priežasčių, sutrukdžiusių šia teise pasinaudoti.

Teismo posėdžio metu nurodė, jog 1996 m. išėjęs į laisvę, pusę metų dirbo, buvo sveikas, taigi minėtu laikotarpiu galėjo realizuoti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

Tvirtino, jog 1996 m. pabaigoje išvyko gyventi į Rusiją, kur gyveno iki 2004 m., tačiau pripažino, jog kiekvienais metais grįždavo į Lietuvą, čia prabūdamas apie mėnesį laiko. Taigi, teismo nuomone, šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas ir buvimo Rusijoje laikotarpiu galėjo, pasinaudodamas pašto paslaugomis, o grįžęs į Lietuvą tiesiogiai ( ar per įgaliotą asmenį) kreiptis į nuosavybės teises atkuriančią instituciją su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir rūpintis nuosavybės teisių dokumentais, tačiau to neatliko ir objektyvių priežasčių nenurodė.

Pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų ir nenurodė priežasčių apie tai, kad jo sveikatos būklė trukdė įstatymo nustatytu terminu kreiptis su šio pobūdžio prašymu ar neteisingai suvokti ir vertinti situaciją apdairaus, rūpestingo asmens požiūriu. Priešingai, jis nurodė, kad buvo sveikas, suprato kreipimosi tvarką ir terminus, todėl jo argumentai, kad buvo suklaidintas kitų asmenų, yra nepagrįsti, vertinami kritiškai.

Pažymėtina, jog pareiškėjas taip pat nenurodė jokių priežasčių, dėl ko taip ilgai delsė spręsti šiuos klausimus, sugrįžęs iš Rusijos, t.y. po 2004 m.

Motyvuojamoji dalis

Iš bylos duomenų matyti, jog dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio A. S. žemę (duomenys neskelbtini)pareiškėjas kreipėsi tik 2016 m. pabaigoje (b.l. 49-51), o nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pradėjo ieškoti tik 2017 m. (b.l. 53, 56 ), t. y. nuo įstatymais reglamentuotos nuosavybės teisių atkūrimo pradžios praėjus 26 metams.

Tokios priežastys kaip neryžtingumas, abejingumas, pasitikėjimas kitų nuomone, yra subjektyvaus pobūdžio ir nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą.

Administracinėje byloje nustatyta, jog ne objektyvios aplinkybės, o pareiškėjo pasirinktas pasyvus elgesio modelis lėmė jo nesikreipimą įstatymo nustatytu terminu į nuosavybės teises atkuriančią instituciją su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Kadangi pareiškėjas nenurodė ir teismas nenustatė objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis negalėjo pateikti prašymo ir dokumentų per Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus ir kurios galėtų būti vertinamos kaip svarbios termino praleidimo priežastys, todėl įvertinus byloje nustatytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visumą, atsižvelgiant į teisinį ginčo santykių reglamentavimą ir suformuotą teismo praktiką, darytina išvada, kad terminas pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra įstatyminio pagrindo jo atnaujinimui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. G. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.