Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algirdo Remeikos,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo V. V. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį, konstatavus, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. V. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. M. išteisintas dėl privataus kaltintojo V. V. kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, t. y. kad jis 2012 m. birželio 8 d., pateikdamas Jurbarko rajono apylinkės teismui atsiliepimą į V. V. ieškinį (teisme atsiliepimas užregistruotas 2012 m. birželio 11 d.) civilinėje byloje Nr. 2-627-523/2012, paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. P. M. teismui pateiktame atsiliepime nurodė, kad „V. V. skleidžia žinomai melagingus prasimanymus, žeminančius jo garbę, šmeižia prokuratūrai ir laikraščiams“. Be to, 2012 m. rugpjūčio 13 d. vykusiame teismo posėdyje (civilinė byla Nr. 2-627-523/2012) P. M. melagingai nurodė, kad „V. V. žadėjo jam atkeršyti“. 2012 m. gruodžio 10 d. atskirajame skunde P. M. taip pat nurodo, kad „V. V. jam kerštauja“ ir tai yra jokiais faktais neparemtas faktas. P. M. jį šmeižia 2013 m. sausio 31 d. patikslintame atskirajame skunde (civilinėje byloje Nr. 2-627-523/2012), kuriame nurodo, kad „nuo to laiko V. V. apie mane skleidžia melagingus prasimanymus, žeminančius garbę, pažeidžiančius asmeninį gyvenimą, per žiniasklaidos priemones, prokuratūrai, teismams ir kitoms institucijoms“. Taip pat pateikė tikrovės neatitinkančių teiginių, kad jis teikė nepagrįstus skundus teismams. Tai yra melas, nes jis iki patikslinto atskirojo skundo jokių skundų neteikė. Dėl minėtų melagingų teiginių buvo sukeltas stresas, šmeižtas, tiesiogiai padaryta žala jo sveikatai.Be to, P. M. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, kad jis 2013 m. vasario 18 d. prašyme Jurbarko rajono apylinkės teismui nurodė, jog „V. V. 2010 m. vasario 20 d. parašė skundą Kauno miesto apylinkės prokuratūrai apie tai, kad 2010 m. vasario 19 d. dėl jo padaryto pažeidimo jis ir su juo kartu dirbę policijos komisariato pareigūnai iš jo pavogė įrankių dėžę“. Tai yra melagingi prasimanymai, nes jis tokio skundo niekada nerašė. Be to, P. M. teigia (civilinė byla Nr. 2-732-523/2012), kad „www.15min.lt internetiniame tinklalapyje buvo išspausdintas straipsnis pavadintas „(duomenys neskelbtini)“, kuriuo V. V. apšmeižė ir jo šeimą“. Tai melagingas teiginys, nes jis už šmeižtą niekada nebuvo nuteistas. P. M. tyčia paskleidė jį žeminančius teiginius ir patvirtino tai savo parašu, tai padarė sąmoningai apgalvojęs. Apie jį paskleista informacija tapo žinoma Jurbarko rajono apylinkės teismo teisėjui A. B., sekretorei ir kitiems darbuotojams. Su civiline byla Nr. 2-732-523/2012 jis nėra susijęs.Apeliaciniame skunde privatus kaltintojas V. V. prašo panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį P. M. atžvilgiu. Skunde apeliantas nurodo, kad P. M. buvo apšmeižtas atsiliepime į jo ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-627-523/2012; šios bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu (2012 m. rugpjūčio 13 d.); atskirajame skunde ir patikslintame atskirajame skunde toje pačioje civilinėje byloje. Kitas kaltinimas buvo pateiktas dėl 2013 m. vasario 18 d. prašyme Jurbarko rajono apylinkės teismui P. M. nurodytų jį šmeižiančių teiginių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, todėl naikintinas. Bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Jurbarko rajono apylinkės teisme dirba teisėja J. L., kuri yra artima pažįstama su P. M. seserimi O. M., su kuria kartu mokėsi vienoje klasėje vidurinėje mokykloje. Nors teisėja J. L. nusišalino nuo šios bylos nagrinėjimo, tačiau bylą išnagrinėjęs teisėjas R. K. yra teisėjos kolega, todėl gali būti jai palankus. Be to, P. M. sesuo yra Jurbarko rajono ir miesto laikraščio „Mūsų laikas“ redaktorė ir leidėja. Todėl, priėmus P. M. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, kyla grėsmė sulaukti publikacijų spaudoje, ko nenorėtų teisėjas R. K.. Šio teisėjo šališkumas pasireiškė jau priimant nutartį perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, kur jis neišsprendė tokių klausimų kaip kaltinamojo P. M. charakteristika, jo teistumas, administracinis baustumas. Apeliantas pažymi, kad jis net nebuvo pripažintas civiliniu ieškovu. Tai padaryta tik po jo pakartotinio prašymo 2017 m. balandžio 4 d. P. M. teikti dokumentai nebuvo tinkamai patvirtinti, jie nesusiję su byla, tačiau teismo šie dokumentai buvo priimti. Teisėjas R. K. toleravo kaltinamojo neatvykimą į teismą dėl darbinių reikalų, komunikavimą su teismu elektroninių ryšių priemonėmis be saugaus elektroninio parašo, o jo teiktus prašymus bei argumentaciją viso proceso metu atmetė. Apelianto nuomone, teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Jis pateikė teismui du privataus kaltinimo skundus, tačiau jo 2017 m. kovo 10 d. skundas neperduotas nagrinėti teisiamajame posėdyje, tai padaryta tik dėl 2015 m. lapkričio 23 d. skundo. Teisėjas prie bylos Nr. 1-9-670/2017 medžiagos prijungė 2017 m. kovo 10 d. privataus kaltinimo skundą, kas laikytina esminiu BPK pažeidimu, o tai sutrukdė nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. P. M. apšmeižė jį savo teiginius pateikdamas kaip faktus. Juose nėra žodžių, atspindinčių vertinamąjį pobūdį, pavyzdžiui, „galbūt“, „aš manau“, „tikriausiai“, todėl kaltinamojo teiginių negalima vertinti kaip jo asmeninės nuomonės. P. M. šmeižia jį labai kategoriškai, tačiau pirmosios instancijos teismas to nevertino, kaip ir aplinkybės, jog kaltinamasis paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją visai eilei asmenų, tą darė sąmoningai, tyčia, dėl ko buvo pažeminta jo garbė ir orumas. Todėl teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje išteisintojo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.Privataus kaltintojo V. V. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinio proceso paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai (nutartys), todėl apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Pagal BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje nurodomi motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.Analizuojamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti apeliacinį skundą, nes pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus surinktus įrodymus, procesinių pažeidimų nepadarė, todėl pateikiami motyvai bei paaiškinimai dėl skunde suformuluotų teiginių neteisingumo bei neatitikimo formuojamai teismų praktikai.Apeliantas teigia, kad bylą pagal jo pateiktus du privataus kaltinimo skundus išnagrinėjo šališkas teisėjas, be to, buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, kadangi vienas iš jo pateiktų skundų nebuvo perduotas nagrinėti teisiamajame posėdyje, o buvo tiesiog prijungtas prie jau nagrinėjamos baudžiamosios bylos pagal jo ankstesnį privataus kaltinimo skundą. Šiems teiginiams aukštesnės instancijos teismas nepritaria, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teisėjo R. K. šališkumo faktą, taip pat nenustatyta esminių BPK pažeidimų.Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (BPK 44 straipsnio 5 dalis). Teismo nešališkumas reiškia, kad baudžiamojo proceso metu turi būti pakankamai garantijų, pašalinančių pagrįstas abejones dėl galimo teismo šališkumo, kad nebūtų prielaidų manyti, jog teismas yra suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Taip pat teismo (teisėjo) nešališkumas reiškia, kad nėra faktų, kurie keltų abejonių, jog bylą nagrinėjantis teisėjas turi išankstinę nuomonę ar nusistatymą kurio nors proceso dalyvio atžvilgiu, yra tendencingas. Pažymėtina, kad teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, neesminiai proceso įstatymo pažeidimai ir pan. nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog teismas išnagrinėjo bylą šališkai, jei nėra duomenų, faktų, rodančių teismo suinteresuotumą bylos baigtimi (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-388/2014, 2K-7-124-648/2015, 2K-333-511/2015, 2K-548-699/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016, 2K-118-222/2017 ir kt.). Sprendžiant, ar konkrečiu atveju yra pagrindas abejoti teismo nešališkumu, svarbu tai, ar tokia abejonė yra paremta faktiniais duomenimis, rodančiais šališkumo požymių buvimą. BPK 58 straipsnyje nurodyti atvejai, kai teisėjas negali dalyvauti procese (nagrinėti bylą). Atkreiptinas dėmesys, kad minėtas straipsnis neįtvirtina baigtinio sąrašo aplinkybių, kada teisėjas turėtų nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Proceso dalyviai motyvuotai gali nurodyti ir kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo šališkumu. Analizuojamu atveju V. V. tokiomis aplinkybėmis įvardija faktą, jog teisėjas R. K. yra kolega teisėjos J. L., kuri yra artima kaltinamojo P. M. sesers pažįstama – kartu mokėsi vidurinėje mokykloje. Šių sąsajų aukštesnysis teismas nelaiko objektyvia priežastimi šališkumo konstatavimui. Pažymėtina, jog teisėjas R. K. nebendrauja nei su P. M., nei su pastarojo šeima. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad P. M. sesuo savo užimamų pareigų Jurbarko miesto ir rajono laikraščio redakcijoje pagrindu bandytų paveikti teisėją priimti jos broliui palankų sprendimą. Galima grėsmė sulaukti teisėjui nepalankių publikacijų, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, tėra apelianto subjektyvi nuomonė, neparemta jokiais objektyviais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su V. V. skundo teiginiu, kad nagrinėjant jo privataus kaltinimo skundus buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, sutrukdžiusių visapusiškai ir teisingai išnagrinėti šią bylą. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2016 m. lapkričio 4 d. Jurbarko rajono apylinkės teisme buvo gautas V. V. skundas dėl privataus kaltinimo bylos pagal BK 154 straipsnio 1 dalį iškėlimo P. M. (b. l. 2-3). Nepavykus šalių sutaikyti, 2016 m. lapkričio 23 d. byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (b. l. 15). Apeliantas skunde nurodo, kad ši nutartis parodo teisėjo šališkumą, ne joje nebuvo išspręsti tokie klausimai, kaip kaltinamojo P. M. charakteristika, jo teistumas, administracinis baustumas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad bylos perdavimą nagrinėti teisiamajame posėdyje reglamentuoja BPK 233 straipsnis, kurio 3 dalis įtvirtina, kad teisėjas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nutartyje suformuluoja sprendimą bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje, nurodo kaltinamojo vardą, pavardę, veiką, kurios padarymu jis kaltinamas, ir tą nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą, nusprendžia, kuriuos asmenis šaukti į teisiamąjį posėdį. Ta pačia nutartimi gali būti išsprendžiami gauti prašymai bei kiti BPK 233 straipsnio 4 dalyje numatyti klausimai. Įvertinus šį įstatyminį reglamentavimą, matyti, kad kaltinamojo asmens charakteristika nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje nėra formuluojama, todėl jokie procesiniai pažeidimai nebuvo padaryti. Asmens charakteristika yra svarbi priimant baigiamąjį procesinį sprendimą byloje, kai reikia individualizuoti skiriamą bausmę.Kitas privataus kaltintojo V. V. skundas Jurbarko rajono apylinkės teisme buvo gautas 2017 m. kovo 15 d. (b. l. 42-43), šiame teisme jau nagrinėjant 2016 m. lapkričio mėn. gautą skundą. Antrasis skundas buvo pateiktas to paties privataus kaltintojo V. V. to paties kaltinamojo P. M. atžvilgiu dėl tos pačios baudžiamajame įstatyme numatytos veikos - šmeižimo - galimo padarymo. Šio skundo gavimas bylą nagrinėjančio teisėjo buvo paskelbtas 2017 m. kovo 16 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu. Proceso dalyvių buvo pasiteirauta, ar tikslinga šį skundą prijungti prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos. V. V. paaiškino, kad šiame skunde jis įvardija skirtingas aplinkybes, skundą planavo kaip atskirą bylą, bet palieka spręsti teismo nuožiūrai. V. V. atstovas advokatas O. R. pasisakė, kad galima šį skundą nagrinėti vienoje byloje, kaltinamasis P. M. tam neprieštaravo, todėl teisėjas nutarė skundą prijungti prie bylos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks sprendimas nėra ydingas, kadangi V. V. nepateikė visiškai naujo kaltinimo, jis iš esmės tik praplėtė pirminį kaltinimą, su kuriuo buvo leista susipažinti proceso dalyviams. Taigi, aukštesnės instancijos teismas antrąjį skundą laiko kaltinimo keitimu, jį praplečiant, t. y. nurodant papildomas aplinkybes dėl tos pačios baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, kas leidžiama daryti iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos (BPK 256 straipsnis). Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas pasisakė dėl abiejų kaltinimų P. M. atžvilgiu, todėl neišnagrinėtų aspektų neliko.BK 154 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-451/2016). Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Vienas iš šmeižimo turinį sudarančių požymių – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas – tai melagingos informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai atitinkamo turinio žinios tampa žinomos pareigūnams, institucijoms dėl jų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija nėra pranešama tretiesiems asmenims (nesusijusiems su prašymo, pareiškimo tyrimu).Nagrinėjamu atveju, V. V. vertinimu, jis buvo apšmeižtas P. M. pastarajam teikiant teismui įvairius procesinius dokumentus bei išsakant savo įvykio aplinkybių vertinimą teismo posėdžio metu, t. y. atsiliepime į ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-627-523/2012, atskirajame ir patikslintame skunduose toje pačioje byloje ir šios bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu 2012 m. rugpjūčio 13 d. Tiesos neatitinkančios aplinkybės buvo galimai nurodytos ir 2013 m. vasario 18 d. prašyme Jurbarko rajono apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-18-523/2013. Vertindamas šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasidomėjo abiejų minėtų civilinių bylų baigtimi ir paaiškėjo, kad nė viena iš jų nebuvo užbaigta, išsprendžiant ieškinio reikalavimus iš esmės. Civilinė byla Nr. 2-627-523/2012 Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi buvo nutraukta ieškovui V. V. atsisakius savo ieškinio dėl skolos priteisimo iš P. M.. 2013 m. kovo 21 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-18-523/2013 ieškovo A. R. ieškinys atsakovui P. M. dėl skolos priteisimo paliktas nenagrinėtu. Atkreiptinas dėmesys, kad nė viena iš šių bylų nebuvo inicijuota išteisintojo P. M., teikdamas atsiliepimą bei skundus jis tik dėstė savo požiūrį į jo atžvilgiu suformuluotus reikalavimus, kaltinimus ir pan. Teisėjų kolegija nė viename iš V. V. nurodytų procesinių dokumentų nenustatė sąmoningai melagingos informacijos pateikimo. Atsiliepime į V. V. ieškinį (b. l. 4) P. M. trumpai paaiškino, kodėl, jo nuomone, užsitraukė ieškovo nemalonę, t. y. dėl savo tiesioginių tarnybinių pareigų vykdymo, kai, būdamas Kauno miesto Dainavos policijos komisariato tyrėju, 2010 m. sulaikė V. V. ir surašė šiam administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 163² straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), dėl ko šis buvo nubaustas administracine tvarka. Nuo to laiko, P. M. vertinimu, V. V. jam kerštauja, reikšdamas nepagrįstus ieškinius, inicijuodamas įvairius teisminius procesus. Nors atsiliepime nevartojami žodžiai „galbūt“, „tikriausiai“ ir pan., tačiau tai nekeičia fakto, jog P. M. išdėstė savo nuomonę. Be to, V. V. iš tiesų buvo nubaustas administracine tvarka pagal ATPK 163² straipsnio 2 dalį, todėl jokios melagingos informacijos išteisinamasis nepateikė. 2012 m. rugpjūčio 13 d. teismo posėdžio metu (b. l. 5-6) P. M. išdėstė savo gynybinę versiją dėl pateikto ieškinio, t. y. jis nesutiko su ieškovo pateiktu ieškiniu, nurodė, jog yra piktavališkai šmeižiamas, ieškinys niekuo nepagrįstas. Taigi, atsakovas pateikė savo asmeninį vertinimą, jokios konkrečios kitą asmenį paniekinti ar pažeminti galinčios informacijos nenurodė. Atskirajame bei patikslintame atskirajame skunduose (b. l. 7, 8) P. M. dar kartą nuosekliai išdėstė, kodėl, jo manymu, V. V. piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, nepagrįstai reikšdamas ieškinį teismui. Teikti atskirąjį skundą atsakovui numato civilinio proceso įstatymas, todėl P. M. veikė turimų įstatyminių teisių ribose. 2013 m. vasario 18 d. prašymas Jurbarko rajono apylinkės teismui suformuluotas dėl A. R. galimo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ir nepagrįsto ieškinio pareiškimo, dėl to prašoma A. R. nubausti pinigine bauda. Šiame prašyme P. M. išdėstė įvykių eigą, nuo ko prasidėjo jo „tąsymas“ po teismus. Po V. V. nubaudimo administracine tvarka dėl prekybos kontrabandinėmis cigaretėmis, pastarasis parašė skundą Kauno miesto apylinkės prokuratūrai dėl jo neva padaryto pažeidimo, t. y. įrankių dėžės pavogimo bei piktnaudžiavimo teisėmis, atliekant su V. V. procesinius veiksmus. P. M. pažymėjo, kad tai buvo melagingi prasimanymai, tačiau dėl to jis turėjo aiškintis savo vadovybei bei prokurorams. Atkreiptinas dėmesys, kad Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2010 m. balandžio 20 d. nutarimu (b. l. 54-57) buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl policijos pareigūnų, tarp kurių nurodytas ir P. M., neva neteisėtų veiksmų BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. nustačius, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Padaryta išvada, kad visi policijos pareigūnai veikė jiems įstatymų suteiktų įgaliojimų ribose, tarnybine padėtimi nepiktnaudžiavo ir jokios žalos V. V. nepadarė. Taigi, 2013 m. vasario 18 d. prašyme Jurbarko rajono apylinkės teismui nurodyti teiginiai neprasilenkia su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir nėra išteisintojo fantazijos rezultatas. Tuo pačiu pažymėtina, jog šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją. Aukščiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumoje įvertinus P. M. teiktuose procesiniuose dokumentuose užfiksuotus duomenis, nenustačius juose tikrovės neatitinkančios informacijos, žeminančios V. V. garbę ir orumą, sutikti su apelianto teiginiais, jog P. M. veikė tyčia, sąmoningai siekdamas paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka privataus kaltintojo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad tarp privataus kaltintojo V. V. ir išteisintojo P. M. yra susiklostę konfliktiniai, priešiški santykiai, tačiau baudžiamasis procesas negali būti traktuojamas kaip priemonė tarpusavio konfliktams ir ginčams spręsti. Teismų praktikoje nepritariama, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių galimu nusikalstamų veikų įvykdymu, neįvertinant kitų teisės šakų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties. Esant šiems duomenims, sutikti su V. V. apeliacinio skundo motyvais ir jų pagrindu naikinti/keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, atsitikimas, reiškinys, tvirtai nustatytas dalykas; tai, kas tikrai jau yra įvykę ir ko pakeisti nebegalime, o nuomonė – tai nusimanymas, nuovoka, supratimas; pažiūra, nusistatymas; tai mūsų asmeninis įvykio ar reiškinio vertinimas. Apylinkės teismas, vertindamas V. V. kaltinimus, neteikė prioriteto išteisintojo išsakytų teiginių gramatinei išraiškai ar atskirų sakinių prasmei, tačiau vertino P. M. pateiktus procesinius dokumentus bei jų turinį visų susiklosčiusių aplinkybių kontekste, kas neabejotinai leido daryti išvadą, jog suformuluoti kaltinimai yra visiškai nepagrįsti.Vadovaujantis BK 2 straipsnio 3 dalimi, pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų praktikoje bei baudžiamosios teisės doktrinoje pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas visas abejones, kurių negalima pašalinti, aiškinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Šiuo atveju nebuvo nustatyta nei objektyvioji, nei subjektyvioji BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties pusė, todėl P. M. pagrįstai išteisintas dėl visų jam inkriminuotų šmeižimo epizodų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

privataus kaltintojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.