- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-10
- Bylos Nr.
- e2-1783-516/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00266-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- J. P., E. B., N. J. G. P., Z. K.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių J. P. ir E. B. atskiruosius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-655-278/2015 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Hopsta“ ieškinį atsakovams N. J. G. P., Z. K., E. B. ir J. P. dėl žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.
Ieškovas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Hopsta“ kreipėsi į teismą, prašydamas ex officio pripažinti 2013-10-31 bei 2014-03-14 UAB ,,Hopsta“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis niekinėmis; solidariai priteisti iš atsakovų N. J., G. P., Z. K., E. B. ir J. P. ieškovui 67 602,96 Eur dydžio žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 56 794,49 Eur sumai areštuoti atsakovams nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, ir pinigines lėšas (leidžiant šiomis lėšomis atsiskaityti su ieškovu), taip pat ir turtą bei pinigines sumas, esančias pas trečiuosius asmenis. Ieškovas nurodė, kad atsakovų prievolė ieškovui nėra užtikrinta hipoteka ir / ar įkeitimu, reikalaujama suma, kaip fiziniams asmenims, yra didelė (67 602,96 Eur). Ieškovo įsitikinimu, siekiant, kad šalių finansinė padėtis per visą ginčo nagrinėjimo laiką išliktų tokia, kokia buvo prieš bylos nagrinėjimą, taip pat siekiant užtikrinti ieškovo reikalavimo įvykdymą, yra būtinas atsakovams priklausančio turto areštas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą ir areštavo 67 602,96 Eur sumai atsakovams N. J., G. P., Z. K., E. R. (B.), J. P. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, uždrausdamas areštuotą turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti disponuoti tretiesiems asmenims, o turto neturint ar nepakankant – ir pinigines lėšas, esančias atsiskaitomosiose sąskaitose, nustatydamas, kad atsakovams leidžiama areštuotas pinigines lėšas naudoti atsiskaitymui su ieškovu.
Teismo vertinimu, kadangi prašoma priteisti ieškinio suma yra didelė, o atsakovai yra fiziniai asmenys, galima daryti prielaidą, kad teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškinio reikalavimo užtikrinimas nagrinėjamu atveju susijęs ir su viešuoju interesu, nes ieškovas yra bankrutavusi įmonė, o bankrutavusiai UAB „Hopsta“ palankaus teismo sprendimo atveju, iš priteistų lėšų būtų tenkinami bendrovės kreditorių reikalavimai.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Atsakovė E. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutarties dalį, kuria areštuotas E. B. priklausantis turtas ir piniginės lėšos. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
Iš bylos duomenų matyti, kad ieškinio argumentai bei pateikti įrodymai neleidžia preliminariai manyti, jog reikalavimas atlyginti žalą galėtų būti tenkintas. Savo akcijas atsakovė J. P. pardavė dar 2013 metais, visi dokumentai buvo perduoti naujajam direktoriui G. P.. Ieškovas nurodo, kad atsakovų kaltė yra nerūpestingumas ir neatidumas, pasireiškiantis kaip pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus, turtą, balansą neįvykdymas, tačiau bankroto bylos iškėlimo dienai atsakovė jau metus laiko kaip nebuvo bendrovės akcininkė ir iš jos niekas jokių dokumentų nereikalavo. Kadangi atsakovė net nebuvo informuota apie bankroto bylos iškėlimą, bankroto bylos įsiteisėjimo dieną ji net neturėjo pareigos perduoti administratoriui įmonės dokumentus, turtą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kuriais galbūt buvo padaryta žala įmonei. Taigi nesant tikimybės, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas, nėra ir sprendimo neįvykdymo rizikos, dėl kurios teismas areštavo ne tik atsakovės turtą, bet ir lėšas, kurios yra vienintelis jos ir jos būsimo kūdikio (kadangi atsakovė nėščia) pragyvenimo šaltinis.Laikinosios apsaugos priemonės neproporcingos siekiamiems tikslams, pažeidžia teisingumo principą bei prioritetinio visuomenės interesų apsaugos užtikrinimo principą. Teismas neįvertino tokio procesinio veiksmo teisinių pasekmių ekonomiškumo. Taikomas areštas sąskaitoms, į kurias buvo pervedamas atsakovės darbo užmokestis bei motinystės pašalpa. Taigi yra akivaizdus teisingumo principo pažeidimas, nes atsakovė net tik pati neteks lėšų, bet ir neturės galimybės tinkamai aprūpinti gimsiantį vaiką. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tais atvejais, kai skolininkai, kurių lėšos areštuojamos, negali patenkinti minimalių poreikių, jų skolos didėja ir pasiekiamas priešingas tikslas nei buvo siekiamas pritaikytomis priemonėmis, dėl šios priežasties, yra paliekamos neareštuotos gaunamos pajamos ar bent jau jų dalis, kuri reikalinga būtiniems poreikiams tenkinti, atsižvelgiant ne tik į skolininko, bet ir į jo šeimos narių (ypač mažamečių vaikų) interesus. Teismas iš pradžių turėjo įvertinti, ar skolininkė vėliau nepatirs didesnių nuostolių už tuos, kuriuos galėtų patirti ieškinį pateikęs asmuo, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis proporcingumo principo, interesų pusiausvyros bei socialinio gyvenimo stabilumo. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti netaikomos, jeigu pripažįstama, kad vieno asmens interesai gali būti paneigti kito asmens interesų sąskaita ir tokiu būdu būtų pažeistas viešasis interesas.
Atsakovė J. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutarties dalį, kuria areštuotas J. P. priklausantis turtas ir piniginės lėšos. Atskirasis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovės E. B. skundas, papildomai nurodant, kad J. P. ne tik bankroto bylos iškėlimo dienai jau metus laiko kaip nebuvo bendrovės akcininkė ir iš jos niekas jokių dokumentų nereikalavo, bet ir nedalyvavo bendrovės valdyme, negavo jokių dividendų, nėjo jokių vadovaujančių pareigų. Atsakovė taip pat akcentavo, kad areštas taikomas sąskaitoms, kuriomis atsakovė naudojasi, nuo kurių nurašomos lėšos draudimo kompanijai, kadangi yra apdraustas atsakovės nepilnametis vaikas.
Ieškovas BUAB „Hopsta“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB Ekvalda, atsiliepimuose į atskiruosius skundus prašo atsakovių atskiruosius skundus atmesti. Atsiliepimuose nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad preliminarus (prima facie) ieškinio nepagrįstumas reiškia, jog teismui iš ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio akivaizdu, kad ieškinys yra netenkintinas, ir šiai išvadai patvirtinti nereikia atlikti įrodymų tyrimo. Teismas, tenkindamas ieškovo prašymą, tinkamai įvertino ieškinio pagrindimą. Ieškinio faktinis pagrindas ir teisiniai argumentai nesudaro pagrindo teismui spręsti, kad ieškinys akivaizdžiai netenkintinas.Konkrečiu atveju ieškinio suma yra labai didelė, juolab kai visi atsakovai yra fiziniai asmenys, viso – 67 602,96 Eur (233 419,500 Lt), t. y. matematiškai po 13 520,59 Eur (46 683,90 Lt) kiekvienam atsakovui, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra pagrįstas. Antstolis, vykdydamas šią nutartį, nustatė, kad G. P. jokio registruotino turto neturi, tad matematinis dalinimas turėtų būti koreguojamas, skaičiuojant vienu atsakovu mažiau. Be to, kaip rodo turto aprašai, atsakovų Z. K., J. P. ir N. J. areštuojamos tik turimo ½ nekilnojamojo turto dalys. Kaip visuotinai žinoma iš išieškojimo praktikos toks turtas sunkiai realizuotinas ir priverstinio turto realizavimo atveju niekuomet už ½ nekilnojamojo turto negaunama aritmetinė ½ galimos gauti viso turto kainos. Atsakovo Z. K. ir pareiškėjos E. B. nekilnojamasis turtas yra apsunkintas hipotekomis, o atsakovei J. P. priklausančiam žemės sklypui nuo 2014-05-27 įregistruotas antstolio areštas, taigi egzistuoja pagrįsta prielaida, kad areštavus vien tik nekilnojamąjį turtą, areštuoto turto vertės gali nepakakti būsimo teismo sprendimo vykdymui užtikrinti.Atskirajame skunde atsakovės galėjo paneigti sprendimo neįvykdymo rizikos prezumpciją, pateikdamos duomenis, įrodančius jų gerą turtinę padėtį, tačiau to nepadarė.Laikinosios apsaugos priemonės, t. y. areštas, visų pirma yra nukreipiamas į turtą ir tik neesant turto, areštas yra nukreipiamas į sąskaitas. Šiuo metu antstolis yra areštavęs atsakovei E. B. priklausantį žemės sklypą bei vertybinius popierius. Atsakovės sąskaitos nėra areštuotos, taigi toks areštas nesuvaržo proceso šalies teisių daugiau nei reikia tikslui pasiekti ir tokiu būdu nebus pažeidžiami šeimos interesai, teisingumo, proporcingumo principai bei prioritetinio visuomenės interesų apsaugos užtikrinimo principai. Antstolis yra areštavęs atsakovei J. P. priklausantį žemės sklypą, kelių transporto priemonę bei butą. Atsakovės sąskaitos, nuo kurių nurašomos vaiko draudimo įmokos, taip pat nėra areštuotos.Negalima sutikti kad atsakovė J. P. nedarė jokių neteisėtų veiksmų, kadangi atsakovė būdama įmonės akcininke, nei karto teisės aktų nustatyta tvarka nesudarė ir netvirtino įmonės finansinės atskaitomybės, neiniciavo akcininkų susirinkimų šiuo ir kitais klausimais, nereikalavo įmonės valdymo organų teikti atskaitomybę, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės ir Akcinių bendrovių įstatymus. Be kita ko, atsakovė, veikdama iš vien su kitais atsakovais, sudarydama akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas, kadangi nesilaikė įstatymo nustatytos sandorių formos, kurių tikrasis tikslas buvo įmonės dalyvių ir valdymo organų civilinės atsakomybės perkėlimas kitiems asmenims.
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo. Apeliančių įsitikinimu, ieškinys ir su juo pateikti įrodymai neleidžia konstatuoti preliminarų ieškinio pagrįstumą, kadangi nė vena iš apeliančių bankroto bylos ieškovui iškėlimo dieną neturėjo pareigos perduoti administratoriui įmonės dokumentus, turtą ir / ar kt., taigi ir negalėjo padaryti neteisėtų veiksmų, sukėlusių / galinčių sukelti įmonei žalą. Be to, apeliančių nuomone, taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo, teisingumo ir ekonomiškumo principų, kadangi areštas taikomas sąskaitoms, į kurias viena iš apeliančių (E. B.) gauna motinystės pašalpą ir darbo užmokestį, o kita atsakovė (J. P.) iš jos moka nepilnamečio vaiko draudimo įmokas, taigi pažeisti ne tik pačių atsakovių, bet ir jų šeimos narių (visų pirma, vaikų) interesai.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei atskirųjų skundų argumentus, atsižvelgdamas į nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, neturi teisinio ar faktinio pagrindo sutikti su atsakovių išdėstytais argumentais.
Viena iš dviejų būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – tikėtinas ieškinio reikalavimų pagrįstumas (CPK 144 straipsnio 1 dalies). Kaip teisingai pastebėjo apeliantės savo atskiruosiuose skunduose, nesant tikimybės, kad gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, nėra ir sprendimo neįvykdymo rizikos. Tačiau, sprendžiant klausimą dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo, būtina atkreipti dėmesį, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Šioje civilinio proceso stadijoje, kai sprendžiamas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinant, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau teismas neanalizuoja ir detaliai nevertina ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų iš esmės, t. y. taip, kad jau šioje stadijoje būtų kategoriškai atsakyta į klausimą, ar pateikti įrodymai yra pakankami ieškovo nurodytoms aplinkybėms patvirtinti ir ar pasitvirtinusių / nepasitvirtinusių aplinkybių kontekste ieškinys yra tenkintinas.
Nagrinėjamu atveju apeliantės preliminarų ieškinio nepagrįstumą įrodinėja aplinkybėmis, susijusiomis su jų santykiais su ieškovu, pareigos perduoti dokumentus, turtą ir pan. bei savo ruožtu vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų) nebuvimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos aplinkybės (apeliančių nurodomi argumentai) susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės (civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimu / paneigimu) ir negali būti teismo detaliai analizuojami jau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje, o taip pat šiuo metu negali paneigti ieškinio prima facie pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vertino tikėtinos grėsmės ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą (t. y. antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą).
Paminėtina, kad preziumuojama, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Šiuo atveju 67 602,96 Eur reikalavimas pareikštas atsakovams fiziniams asmenims, jokių įrodymų, leidžiančių įvertinti apeliančių turtinę padėtį, atsakovės nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad ieškinio suma apeliantėms yra pakankamai didelė, kad būtų galima preziumuoti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su atsakovių argumentais, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia proporcingumo, ekonomiškumo, teisingumo principus, šalių interesų pusiausvyrą. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nustatė iš pradžių areštuoti nekilnojamąjį ir kilnojamąjį atsakovų turtą, o tik jo nesant ar esant nepakankamai – ir pinigines lėšas. Be to, turto areštas visiems atsakovams nustatytas neviršijant bendros ieškinio sumos. Antra, iš ieškovo kartu su atsiliepimais į atskiruosius skundus pateiktų turto aprašų matyti, kad nei apeliantei E. B., nei apeliantei J. P. priklausančios piniginės lėšos, esančios bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, nėra areštuotos, taigi faktiškai šiuo metu, skirtingai nei nurodo apeliantės, nėra areštuotas vienintelis atsakovių, o taip pat jų vaikų, pragyvenimo šaltinis. Be kita ko pastebėtina, kad apeliantės, teigdamos, jog lėšų banko sąskaitose areštas pažeistų jų pačių ir jų šeimos narių turtinius interesus, gyvenimo stabilumą, nes apeliantės neturėtų iš ko tenkinti būtinuosius savo poreikius, nepateikia jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis), tikėtinai patvirtinančių, kad atsakovių gaunamos lėšos iš tikrųjų yra vienintelis šeimos pragyvenimo šaltinis. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti keičiama ar naikinama vien tik remiantis deklaratyviais teiginiais. Atsakovas, siekdamas, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos arba sumažintas jų mastas, turi pateikti motyvuotą (su argumentus pagrindžiančiais įrodymais) prašymą (CPK 148, 149 straipsniai).
Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovių piniginės lėšos faktiškai nėra areštuotos ir jų būtinųjų poreikių tenkinimas nėra apribotas, o taip pat į tai, jog atsakovės nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškinio suma atsakovėms nėra didelė ar dėl kitų priežasčių nėra grėsmės ieškovui galbūt palankaus sprendimo įvykdymui, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia proporcingumo, ekonomiškumo bei teisingumo principo, o taip pat ir viešojo intereso. Remiantis tuo, kas nurodyta, atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį ir ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.