Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2019-10-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-258-557/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2019-06-21Tauragės apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-10-03Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-10-03
Bylos Nr.
1A-258-557/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-60700-2018-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas, Remigijus Preikšaitis
Nuteistasis
M. U.
Advokatai
Donatas Ramanauskas
Kategorijos

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-258-557/2019

Teisėjas E. Žukauskas Teisminio proceso Nr. 1-01-1-60700-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.4.1; 1.2.25.4.2.6; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.6. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 3 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės, Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Remigijaus Preikšaičio,

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorei Rūtai Girgždutaitienei,nuteistajam M. U. ir jo gynėjai Natalijai Fočenkovai,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. U. gynėjo advokato D. Ramanausko apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį 55 MGL (2 750 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2018-12-25 4.50 val. iki 2018-12-25 15.17 val. (viena diena), vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir galutinė bausmė nustatyta 53 MGL dydžio (2 650 Eur) bauda, paskirtą baudą nurodant sumokėti per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, M. U. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 2 metus uždrausta naudotis specialiąja teise vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo 2018-12-25. Automobilį „Audi A6 S6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį M. U., nuspręsta konfiskuoti ir perduoti valstybės nuosavybėn.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. U. nuteistas už tai, kad 2018-12-25, apie 4.52 val., Tauragės r., (duomenys neskelbtini) k., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Audi A6 S6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo nustatyta daugiau kaip 1,5 promilės etilo alkoholio, tai yra 2,08 promilės.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo M. U. gynėjas prašo nuosprendį panaikinti ir M. U. išteisinti.

2.1. Nurodo, jog dėl M. U. pareikšto kaltinimo vairavus automobilį neblaiviam, kai kraujyje buvo nustatyta daugiau kaip 1,5 promilės etilo alkoholio – 2,08 promilės, jis kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad 2018-12-24 buvo Tauragės mieste, (duomenys neskelbtini) name pas savo draugę A. S. ir šventė. Tą vakarą kartu buvo ir daugiau žmonių, draugės giminaičių. Jis išgėrė vyno gal kokias 3–4 taures. Kai giminaičiai išsiskirstė, jis liko su drauge A. S. ir L. D.. Dėl asmeninių dalykų su savo drauge jis apsipyko ir nusprendė išvažiuoti bei pabūti vienas. Apie 3.00 val. nakties išvažiavo. Prieš išvažiuodamas paskutinę taurę vyno buvo išgėręs prieš 3 valandas, todėl nesijautė neblaivus. Kadangi jo automobilis buvo užstatytas kitu automobiliu, todėl paprašė, kad L. D. patrauktų savo automobilį. Tauragės miesto jis gerai nepažįsta, todėl nusprendė nuvažiuoti prie Jūros upės pabūti ir sulaukti ryto. Norėjo nuvažiuoti už (duomenys neskelbtini), prie Jūros upės, į tą vietą, kur anksčiau yra žvejojęs, ten yra stovyklavietė. Tačiau jos nerado ir supratęs, kad neras kelio, nusprendė sustoti kur nors nuošaliau ant kelio. Toliau nevažiavo, nes manė, kad toliau pavažiavęs negalės apsisukti. Kai sustojo, užgesinęs variklį iš apmaudo dėl susipykimo su drauge per 10–15 min. išgėrė 0,7 l butelį brendžio, kurį iš anksčiau turėjo automobilyje. Išgėręs jis užsnūdo ir apie pusvalandį miegojo. Atsikėlęs išlipo iš automobilio, paėjo toliau nuo jo atlikti gamtinių reikalų ir grįždamas atgal prie automobilio pamatė, kad atvažiuoja kažkoks automobilis. Priėjęs pamatė, kad tai yra policijos automobilis. Nuo to momento, kai jis sustojo, iki policijos automobilio atvažiavimo praėjo apie valanda. Policijos pareigūnai jį kaltino vairavus automobilį esant neblaiviam.

2.2. BK 2 straipsnyje nustatytos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal teismų praktiką, nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT, kasacinis teismas) nutartys Nr. 2K-425/2011, 2K- 671/2010, 2K-500/2010, 2K-202/2006).

2.3. Pagal BK 281 straipsnio 7 dalį atsako tas, kas vairavo kelių transporto priemonę arba mokė praktinio vairavimo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio.

2.4. Transporto priemonės vairavimo sąvoka yra išaiškinta Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (suvestinė redakcija, galiojusi nuo 2018-07-01 iki 2019-03-31) 2 straipsnio 1 dalies 82 punkte, kuriame nurodyta, kad transporto priemonės vairavimas yra transporto priemonėje ar ant jos esančio asmens veiksmai, kuriais valdoma transporto priemonė. Pagal LAT 2017-04-25 nutartį byloje Nr. 2AT-30-699/2017, automobilio vairavimas yra aiškiai susietas su tokiais veiksmais, kai automobilis važiuoja, dalyvauja viešajame eisme ir yra valdomas būtent šioje transporto priemonėje prie vairo esančio asmens.

2.5. Apelianto teigimu, šiuo atveju byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog 2018-12-25, apie 4.52 val., M. U., būdamas neblaivus, kai jo kraujyje nustatyta 2,08 promilės etilo alkoholio, vairavo automobilį „Audi A6 S6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). M. U. kaltė grindžiama tik prielaidomis. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių vairavimo, kai M. U. kraujyje buvo nustatyta 2,08 promilės etilo alkoholio, faktą. Nė vienas liudytojas nepatvirtino, kad prieš automobilio vairavimą M. U. būtų vartojęs didelį kiekį alkoholio. Be to, buvo švenčiamos Šv. Kūčios, kurių metu pagal egzistuojančias tradicijas nėra priimtina vartoti didelio kiekio alkoholio. Tą vakarą, t. y. prieš išvažiuodamas su automobiliu, M. U. išgėrė 3–4 taures vyno. Vienintelės iš to vakaro apklaustos liudytojos L. D. ir A. S. patvirtino, kad M. U. vartojo alkoholį, tačiau kad būtų vartojęs didelį jo kiekį, nenurodė. Duomenų apie minėtų liudytojų ir kitų svečių tą vakarą suvartotą alkoholio kiekį, iš kurių būtų galima daryti tikėtiną prielaidą apie galimą panašų M. U. suvartoto alkoholio kiekį, taip pat nėra. Esant minėtoms aplinkybėms, M. U. paaiškinimas, kad policijos pareigūnų užfiksuotą jo neblaivumą lėmė tai, jog jis butelį brendžio išgėrė tik sustojęs ir nusprendęs daugiau tą naktį automobilio nevairuoti, yra nepaneigtas.

2.6. Pažymėtina ir tai, kad byloje esantys vaizdo įrašai, daryti iš policijos pareigūnų automobilio, nepatvirtina šiais konkrečiais įrodymais įrodinėjamų aplinkybių. Vaizdo įrašuose nėra užfiksuotas M. U. vairuojamas automobilis, taip pat nėra užfiksuotas joks kitas važiuojantis automobilis ar net automobilio siluetas. Vertindamas vaizdo įrašus teismas nepagrįstai vadovavosi prielaida, kad vaizdo įrašuose matyti būtent M. U. vairuojamo automobilio šviesos. Pastebėtina, kad vaizdo įrašuose nuolatos matėsi įvairių šviesos šaltinių tolumoje skleidžiama šviesa, todėl nėra aišku, kuo remiantis buvo nuspręsta, kad vienos šviesos yra būtent M. U. automobilio, o kitos ne. Šiuo atveju vaizdo įrašai gali patvirtinti tik aplinkybę, kad policijos pareigūnams privažiavus M. U. automobilis stovėjo, o jis pats ėjo iš priekio link savo automobilio. Taigi, apelianto teigimu, M. U. vairavimo fakto ar bandymo vairuoti vaizdo įrašai nepatvirtina.

2.7. Pagal susiformavusią teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-4232/2014, 2K-7-173/2014). Teismų praktikoje taip pat ne kartą konstatuota, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988-12-06 sprendimas, serija A, Nr. 146, byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją; 2001-03-20 sprendimas Nr. 33501/96 byloje Telfner prieš Austriją ir kt.)

Šalies argumentai

2.8. Apelianto teigimu, policijos pareigūnų paaiškinimai ir nurodytos aplinkybės, siekiant įrodyti M. U. kaltę, yra neįtikėtini ir net nelogiški.

2.8.1. Policijos pareigūnė R. S. nurodė, kad per automobilio galinio vaizdo veidrodėlį tamsiu paros metu (naktį) iš už maždaug 200 metrų vairuodama automobilį matė ne tik iš paskos važiuojantį automobilį, bet per šio automobilio priekinių žibintų šviesas sugebėjo įžiūrėti jo spalvą (juodas) ir tipą (karavanas). Atkreiptinas dėmesys, kad tokių duomenų ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnė nurodžiusi nebuvo.

2.8.2. Policijos pareigūnas M. V. nurodė, kad tarp persekiojamo ir jų automobilio buvo apie 300–400 metrų, buvo aiškiai matomos galinės automobilio šviesos. Tačiau apeliantas pažymi, kad vaizdo įrašuose, darytuose policijos pareigūnų automobilyje, M. U. automobilio šviesų nematyti. Vaizdo įrašuose matyti tik itin toli esančių šviesos šaltinių šviesos, kurios galbūt net nėra automobilio. Policijos pareigūnų paaiškinimai, jog persekiojamo M. U. automobilio šviesų vaizdo įrašuose nematyti dėl to, kad vaizdo kamera yra nepakankamai kokybiška, nepagrįsti. Iš vaizdo įrašais užfiksuotų kitų objektų (pastatų, šviesos šaltinių skleidžiamų šviesų, kelio ženklų ir kt.) yra matyti, kad vaizdo kamera vaizdą fiksavo pakankamai kokybiškai ir tiksliai, todėl persekiojamo automobilio galinių ir (ar) net priekinių žibintų šviesos iš už 300–400 metrų turėjo būti matomos. Be to, policijos pareigūnų naudota vaizdo stebėjimo kamera „BlackVue DR650S-1CH/FHD“ yra aukščiausios klasės vaizdo kokybės vaizdo registratorius, vaizdą fiksuojantis itin aukšta Full HD 1920*1080 raiška (www.fedingas.lt/blackvue-dr650s-1ch-videoregistratorius).

2.8.3. Policijos pareigūnas M. V. nurodė, jog kai užgeso jų persekiojamo automobilio šviesos, jie prie šio automobilio privažiavo po kokių 2 minučių, o policijos pareigūnė R. S. nurodė, kad kai persekiojamas automobilis sustojo, jo šviesos užgeso, jie (policijos pareigūnai) buvo už kokių 200 metrų ir praėjus kelioms sekundėms privažiavo prie M. U. automobilio. Iš policijos pareigūnų pateiktų vaizdo įrašų matyti, jog kai policijos pareigūnai privažiavo, M. U. tik ėjo iš priekio link savo automobilio. Automobilio raktelius policijos pareigūnai rado ant priekinės automobilio keleivio sėdynės. Esant tokiai situacijai, gynėjo teigimu, nerealu, kad M. U. per itin trumpą laiko tarpą (kol policijos pareigūnai persekiodami jį nuvažiavo 200 metrų, pasak policijos pareigūnės R. S., – po kelių sekundžių), esant slidžiai kelio dangai, staiga sustojo, užgesino automobilį, išėmė užvedimo raktelį, padėjo jį ant sėdynės, išlipo iš automobilio, nuėjo keliu tolyn, po to apsisuko ir parėjo atgal, negana to, šiuos veiksmus atliko esant vidutiniam girtumo laipsniui.

2.9. Gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad policijos pareigūnai nepatikrino ir neužfiksavo M. U. automobilio variklio temperatūros, rodomos automobilio prietaisų skydelyje, tai galbūt būtų leidę įrodyti vairavimo faktą ir aplinkybę, kad policijos pareigūnai persekiojo būtent šį automobilį. Teismo posėdžio metu apklausiamas policijos pareigūnas M. V. ėmė teigti, kad M. U. automobilio temperatūrą patikrino, kai automobilį ruošėsi nuvežti saugoti, ir tuo metu automobilio variklio temperatūra neva buvo 90 laipsnių. Tačiau šios aplinkybės nepatvirtina jokie įrodymai, be to, šią aplinkybę policijos pareigūnas nurodė tik teismo posėdžio metu, o tarnybiniame pranešime ir ikiteisminio tyrimo apklausos metu apie tai užsiminta nebuvo.

2.10. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas kaltu tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988-12-06 sprendimas, serija A, Nr. 146, byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją; 2001-03-20 sprendimas Nr. 33501/96 byloje Telfner prieš Austriją ir kt.).

2.11. Taigi, įvertinus visas anksčiau nurodytas aplinkybes ir kilusias abejones bei vadovaujantis in dubio pro reo principu, darytina išvada, kad byloje nėra pakankamų ir patikimų įrodymų, leidžiančių neabejotinai konstatuoti, kad M. U. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Šalies argumentai

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Nagrinėjamoje byloje M. U. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį nuteistas už tai, kad vairavo automobilį neblaivus, kai jo kraujyje buvo nustatyta 2,08 promilės alkoholio. Nuteistojo gynėjas su M. U. nuteisimu nesutinka ir prašo jį išteisinti, teigia, jog byloje nėra pakankamų ir patikimų duomenų, patvirtinančių M. U. vairavimo neblaiviam faktą, kai jo kraujyje nustatyta 2,08 promilės etilo alkoholio, o jo kaltė grindžiama tik prielaidomis. Apeliaciniame skunde analizuojami ir vertinami kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų M. V. ir R. S. parodymai, kurie, apelianto teigimu, yra neįtikėtini ir net nelogiški, bei pareigūnų pateiktuose vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys ir formuluojamos savos išvados, tvirtinant, kad šie duomenys M. U. vairavimo neblaiviam fakto nepatvirtina ir nepaneigia jo aiškinimo, kad butelį brendžio jis išgėrė tik sustojęs ir nusprendęs daugiau tą naktį automobilio nevairuoti. Su šiais apeliacinio skundo argumentais sutikti nėra pagrindo.

6. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurių vertinimo taisyklės nustatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. Įrodymai gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018). Duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

7. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje: 1) teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; 2) nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; 3) vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; 4) remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; 5) įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; 6) neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-228-895/2018 ir kt.).

8. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, pirmosios instancijos teismas pripažino įrodymais ir nuteistojo M. U. kaltę vairavus automobilį „Audi A6 S6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), neblaiviam (kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,08 promilės etilo alkoholio) iš esmės grindė šiais duomenimis: 1) kaip liudytojų teisme apklaustų policijos pareigūnų M. V. ir R. S. parodymais apie tai, kad 2018-12-25, apie 04.50 val., važiuodami tarnybiniu automobiliu per galinio vaizdo veidrodėlį jie pamatė, kad paskui juos važiavęs lengvasis automobilis nusuko iš pagrindinio kelio link (duomenys neskelbtini) sąvartyno, tai jiems sukėlė įtarimą, todėl nutarė važiuoti jam iš paskos, kol apsisuko, automobilis buvo dingęs iš jų akiračio, tačiau truputį pavažiavus matė tolstančias automobilio galines šviesas, po to jos užgeso ir automobilis sustojo. Kai privažiavo prie automobilio, matė ateinantį žmogų, kaip vėliau nustatė, – M. U., pastarojo paklausus, kas vairavo, šis teigė, kad ne jis, aiškino, kad vairavo draugas, o jis miegojo, tačiau po to pasakė, kad susipyko su mergina ir todėl vairavo; 2) liudytojos A. S. parodymais apie tai, kad jos namuose švenčiant Kūčių šventę buvo atvažiavęs ir jos draugas M. U., visi vartojo alkoholį, gėrė ir M. U.. Po to jie susipyko, M. U. pradėjo šūkauti, pareikalavo L. patraukti automobilį ir išvažiavo; 3) liudytojos L. D. parodymais apie tai, kad 2018-12-24 švenčiant Kūčias pas pusseserę A. S., tarp svečių buvo ir pastarosios draugas M. U., kuris, kaip ir kiti svečiai, vartojo alkoholinius gėrimus. Baigė švęsti apie 3-4 val. nakties ir nuėjo miegoti. Atsibudo nuo triukšmo, M. U. šaukė, kad ji patrauktų savo automobilį. Suprato, kad jis su pussesere susipyko ir norėjo išvažiuoti. Kai ji patraukė savo automobilį, M. U. išvažiavo. Jis išvažiavo būdamas neblaivus. Po to M. U. prašė jos pasakyti, kad jam priklausantį automobilį vairavo ji, o ne jis, po dar parašė žinutę, ar ji sutinka paliudyti, jog tą naktį automobilio jis nevairavo; 4) įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis apie ant kelio priekiu link (duomenys neskelbtini) kaimo, (duomenys neskelbtini) gatvėje, stovintį juodos spalvos automobilį „Audi A6 S6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris apžiūrėtas ir nufotografuotas; 5) policijos pareigūnų pateiktuose vaizdo įrašuose ir šių įrašų atlikimo protokole užfiksuotais duomenimis, iš kurių matyti, kaip policijos pareigūnų automobilis persekioja važiuojantį automobilį, kaip policijos pareigūnai prieina prie automobilio Audi A6 S6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir kalbasi su M. U.; 6) 2018-12-28 specialisto išvada Nr. T-A 38/2019(01), kurioje konstatuota, jog M. U. kraujyje (kraujas paimtas 2018-12-25 05.25 val.) nustatyta mažiausia koncentracija 2,08 ‰ (promilės) etilo alkoholio.

9. Tiek ikiteisminio tyrimo apklausos metu, tiek apklausiami kaip liudytojai teisme policijos pareigūnai M. V. ir R. S. neabejotinai patvirtino matę per tarnybinio automobilio galinio vaizdo veidrodėlį, kaip jiems iš paskos važiavęs automobilis iš pagrindinio kelio nusuko link (duomenys neskelbtini) sąvartyno, kadangi buvo nakties metas – apie 04.50 val., tai jiems sukėlė įtarimą, todėl nutarė važiuoti paskui šį automobilį. Kol apsisuko, automobilis buvo dingęs iš jų akiračio, tačiau įvažiavus į šalutinį kelią, kur pasuko minėtas automobilis, aiškiai matė šio automobilio važiavimo kryptį. Kadangi kelias buvo nesaugus, buvo daug sniego, persekiojamą automobilį pasivijo, kai šis jau buvo sustojęs, o vairuotojas, kaip vėliau nustatė, – M. U. parėjo iš priekio iš vairuotojo pusės. Paklausus, kas vairavo, M. U. pasakė, kad draugas, o jis miegojo ant automobilio galinės sėdynės, tačiau pasakius, kad sniege yra tik vieno žmogaus žymės, jis nebeneigė vairavęs, aiškino, kad susipyko su drauge ir išvažiavo. Abejoti minėtų policijos pareigūnų parodymais, priešingai apelianto tvirtinimui, nėra pagrindo, nes jie yra nuoseklūs, jų esminės detalės sutampa tarpusavyje ir visiškai atitinka byloje, remiantis surinktų įrodymu visuma, nustatytas faktines aplinkybes. Be to, nenustatytas minėtų liudytojų suinteresuotumas apkalbėti ar nepagrįstai apkaltinti M. U., to apeliaciniame skunde nenurodo ir nuteistojo gynėjas. Gynėjo teigimu, policijos pareigūnų pateikti vaizdo įrašai nepatvirtina jų nurodytų aplinkybių, kad važiuodami paskui jie matė būtent M. U. vairuojamą automobilį, nes, skirtingai jų aiškinimui, persekiojamo automobilio šviesų vaizdo įrašuose nematyti. Nesutikdamas su šiuo apelianto skundo argumentu, apygardos teismas pažymi, kad vaizdo įraše, nors ir neaiškiai, tačiau epizodiškai matomos automobilio galinių žibintų šviesos (vaizdo įrašas Nr. 201812225044751), o atsižvelgiant į tai, jog, kaip matyti iš vaizdo įrašo, buvo važiuojama vingiuotu keliu naktį, t. y. tamsiuoju paros metu, natūralu, kad persekiojamo automobilio galinio žibintų šviesos buvo matomos epizodiškai, taip nurodė ir automobilį persekioję policijos pareigūnai. Be to, jie patvirtino, jog važiuodami paskui link (duomenys neskelbtini) sąvartyno nusukusį automobilį, jokių kitų automobilių nematė. Tai paneigia vieną iš M. U. teisme iškeltų versijų, jog policijos pareigūnai galėjo matyti kitą automobilį. Tokia išvada darytina ir įvertinus minėtame vaizdo įraše užfiksuotus duomenis, iš kurių matyti, jog prie stovinčio M. U. automobilio matyti šviežios to automobilio važiavimo žymės. Kad pro stovintį M. U. automobilį, kai, pasak jo, jis užsnūdo automobilyje išgėręs butelį brendžio, būtų pravažiavęs kitas automobilis, jokių žymių nesimato, o tokios žymės apsnigtame kelyje neabejotinai būtų matomos, jei stovintį M. U. automobilį būtų apvažiavęs kitas automobilis. Juolab, pareigūnų teigimu, jiems pasakius M. U., kad apsnigtame kelyje aiškiai matomos tik vieno iš automobilio vairuotojo vietos nuėjusio ir parėjusio žmogaus pėdos, o keleivių pusėje jokių pėdų sniege nėra, jis jau nebeneigė vairavęs automobilį, t. y. nurodė, kad susipyko su drauge ir išvažiavo. Tai patvirtino ir kaip liudytojos teisme apklaustos kartu su M. U. Kūčias šventusios jo draugė A. S. ir L. D., nurodžiusios, kad jis kartu su kitais svečiais vartojo alkoholinius gėrimus, o paryčiais, sukonfliktavęs su A. S., būdamas išgėręs, išvažiavo. Nors M. U., apklausiamas teisme aiškino, kad per visą vakarą išgėrė tik 3–4 taures vyno, prieš išvažiuodamas paskutinę taurę buvo išgėręs prieš 3 valandas, tačiau liudytoja L. D., priešingai pastarojo tvirtinimui, teigė, kad jis gėrė kitus, stipresnius gėrimus, t. y. apklausiama teisme nurodė: „U. vartojo alkoholinius gėrimus. Ten buvo brendis, viskis, vynas. <...> Nemačiau, kad M. U. vyną gertų, o taip tai viską gėrė. Vyną labiau močiutės gėrė.“ (t. 1, b. l. 174). Be to, ši liudytoja nurodė, kad švęsti baigė ir miegoti nuėjo paryčiais („3–4 val. nakties pradėjom skirstytis <...>. Mes visi iki paryčių šventėm. Paskui išvažiavo tėvai, liko jaunimas.“ (t. 1, b. l. 174), nakvoti liko ir M. U. („ Liko nakvoti M., A., aš, jos dukra ir A. pusbrolis. Mes visi ėjom vienodai miegot.“ (t. 1, b. l. 174), kuris, kaip nurodė liudytoja A. S.: „Nuo praeito rudens jis beveik visą laiką būna pas manęs. <...> Draugavom, gyvenom.“ (t. 1, b. l. 175). Šių liudytojų parodymai paneigia M. U. versiją, kad paskutinę taurę vyno jis buvo išgėręs likus trims valandoms iki išvažiavimo, ir kad butelį brendžio, būdamas susinervinęs dėl konflikto su drauge, jis išgėrė nuvažiavęs į tą vietą, kur jį rado policijos pareigūnai. Juolab, jog iš policijos pareigūnų pateiktų vaizdo ir garso įrašų matyti, kad M. U. pareigūnams apie tai, kad butelį brendžio jis išgėrė tik atvažiavęs į tą vietą, kur buvo aptiktas policijos pareigūnų, nenurodė, į klausimą, kada paskutinį kartą vartojo alkoholį, nurodė: „Vakar prieš 12 valandų“ (vaizdo ir garso įrašo Nr. 2018_1225_0425_019 04.55.00 min.), į klausimą, kas vairavo, iš pradžių teigė, kad draugas, kuris nuėjo, o jis apie valandą laiko miegojo automobilio gale, tačiau pareigūnams pasakius, kad matomos tik vieno iš automobilio vairuotojo pusės išlipusio ir nuėjusio bei parėjusio asmens pėdsakai sniege, nebeneigė vairavęs, nurodydamas, kad susipyko su drauge. Be to, kaip pripažino ir pats M. U., jo neva automobilyje išgertas butelis brendžio jo automobilyje nebuvo rastas. Kaip matyti iš automobilio apžiūros metu pareigūnų darytų fotonuotraukų (t. 1, b. l. 15) bei pareigūnų pateiktų vaizdo įrašų, automobilio bagažinėje, be kitų daiktų, buvo pakuotė alaus „Kalnapilis“ ir butelis vyno, jokių tuščių butelių, t. y. M. U. nurodyto išgerto butelio brendžio, nebuvo rasta, o ir pats M. U. apie tai, kad tik atvažiavęs ir nusprendęs toliau nebevažiuoti, išgėrė butelį brendžio iš sielvarto dėl konflikto su drauge, kaip matyti iš vaizdo ir garso įrašų, pareigūnams nenurodė. Apskritai, M. U. teikė vis skirtingas, viena kitai prieštaraujančias versijas (be anksčiau paminėtų M. U. pareigūnams pateiktų prieštaringų versijų, 2019-02-05 įtariamoj apklausos metu, skirtingai nei pirminės 2018-12-25 įtariamojo apklausos metu ir apklausiamas teisme, jis nurodė, kad į (duomenys neskelbtini) k. jį atvežė L. D., t. y. teigė: „<...> į tą vietą, kur mane rado pareigūnai mane atvežė L..“ (t. 1, b. l. 94), bandydamas paneigti automobilio vairavimo neblaiviam faktą, be to, kaip nurodė liudytoja L. D., prašė jos paliudyti, kad jam priklausantį automobilį vairavo ji, o ne jis. Atsižvelgdamas į visa tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. U. nenuoseklius ir prieštaringus parodymus vertino kaip pastarojo gynybos versiją, kurią paneigia byloje surinktų ir skundžiamame nuosprendyje pakankamai išsamiai aptartų įrodymų visuma.

10. Be to, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, panašiai atitinka policijos pareigūnų nurodytas laikas, kada jie pamatė paskui jų tarnybinį automobilį atvažiuojantį ir netrukus į šalutinį kelią link sąvartyno nusukusį automobilį, t. y. 04.46 val., su laiku, kada M. U. išvažiavo iš Tauragės, nes, kaip minėta, liudytoja L. D. nurodė, kad svečiai pradėjo skirstytis apie 3-4 val., po to jie nuėjo miegoti, ji prabudo nuo triukšmo ir M. U. reikalavimo „Trauk pežą“, kai šis sukonfliktavo su savo drauge A. S., kuri, be kita ko, nurodė: „<...> mes pykomės, aiškinomės santykius <...> kilo konfliktas. Jis pradėjo šūkauti, išėjo, parėjo, pusseserė išėjo į lauką patraukti mašiną, nes jis paprašė, pusseserė grįžo, o jis ne.“ (t. 1, b. l. 175). Taigi M. U. iš draugės namų išvažiavo tik praėjus tam tikram laikui po konflikto. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus atstumą nuo Tauragės m., (duomenys neskelbtini) iki įsukimo į (duomenys neskelbtini) k., galėjo praeiti atitinkamas laiko tarpas. Aptartų duomenų visumos kontekste nekyla abejonių, kad policijos pareigūnai, kurių parodymai nuo pat pirminės apklausos buvo nuoseklūs, persekiojo ir pasivijo jau sustojusį būtent M. U. automobilį.

11. Apeliaciniame skunde nepagrįstai keliamos abejonės dėl policijos pareigūnų parodymų patikimumo, akcentuojant, jog iš vaizdo įrašų nematyti M. U. vairavimo fakto ar bandymo vairuoti. Kaip pažymi gynėjas, pareigūnas M. V. nurodė, jog kai užgeso jų persekiojamo automobilio šviesos, jie prie šio automobilio privažiavo po kokių 2 minučių; pareigūnė R. S. nurodė, kad kai persekiojamas automobilis sustojo, jo šviesos užgeso, jie buvo už kokių 200 metrų ir praėjus kelioms sekundėms privažiavo prie M. U. automobilio. Iš vaizdo įrašų matyti, jog pareigūnams privažiavus M. U. tik ėjo iš priekio link savo automobilio. Todėl, gynėjo teigimu, nerealu, kad M. U. per itin trumpą laiko tarpą, esant slidžiai kelio dangai, staiga sustojo, užgesino automobilį, išėmė užvedimo raktelį, padėjo jį ant sėdynės, išlipo iš automobilio, nuėjo keliu tolyn, po to apsisuko ir parėjo atgal, maža to, šiuos veiksmus atliko esant vidutiniam girtumo laipsniui. Tačiau tokioje situacijoje, kai asmuo yra persekiojamas policijos pareigūnų, apygardos teismo vertinimu, gynėjo įvardytiems veiksmams atlikti užtenka pakankamai trumpo laiko tarpo, atsižvelgiant į persekiojamo asmens suinteresuotumą nuslėpti vairavimo neblaiviam faktą.

12. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio visumos, pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo visus byloje esančius įrodymus, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė nuosprendyje išdėstytų ir pakankamai išsamiai aptartų įrodymų visuma pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo M. U. kaltę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenų visumą, neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada dėl nuteistojo M. U. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.

13. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, kurie įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų. Pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo M. U. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms bei įrodymų vertinimu kolegija nenustatė. Nuteistojo M. U. apeliacinio skundo argumentus, jog jis nėra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, paneigia byloje surinkti ir skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Pagrindo M. U. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas kolegija nenustatė. Apeliacinio skundo ribose nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. U. gynėjo advokato Donato Ramanausko apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Edita LapinskienėLinas PauliukėnasRemigijus Preikšaitis