Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-01-28 · Administracinė byla Nr. eI2-5300-764/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-01-28
Bylos Nr.
eI2-5300-764/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06897-2024-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas
A. K. A. K.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-5300-764/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06897-2024-1Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. sausio 28 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

dalyvaujant pareiškėjo A. K. A. K. (A. K. A. K.) atstovei advokatei I. A.,

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. K. A. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 24S260784, kuriuo nuspręsta panaikinti A. K. A. K. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760344097, galiojantį iki 2025 m. kovo 26 d. (toliau – Sprendimas).

Paaiškina, kad pareiškėjas nuo mažens dažnai lankydavosi skirtingose Europos šalyse. Per gyvenantį Lietuvoje pažįstamą egiptietį jis gavo pasiūlymą atvykti į Lietuvą dirbti suvirintoju. 2024 m. vasario 1 d. darbdavys Nord Seeel UAB pasirašė su pareiškėju darbo sutartį ir rūpinosi pareiškėjo atvykimu į Lietuvą. 2025 m. kovo 26 d. Dubajuje pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Deja sutartu laiku dėl šeimyninių aplinkybių pareiškėjas atvykti į Lietuvą negalėjo. 2024 m. balandžio 24 d. pareiškėjas atskrido į Atėnus, iš jų – į Lietuvą ir prisistatė darbdaviui. Tačiau bendravimas vietoje nebebuvo toks sklandus. Iš pradžių jam buvo pasakyta, kad kol kas įmonė neturi laisvų darbo vietų, todėl jam reikia palaukti. Pareiškėjas kas savaitę rašė į kontaktinį įmonės telefoną, bet darbo vis nebuvo, o po kurio laiko darbdavys liovėsi atsakinėti į žinutes. Pareiškėjas pradėjo nerimauti ir ieškoti kito darbdavio, bet netikėtai gavo skubų pagalbos prašymą iš geros bičiulės italės S. S.. Su ja pareiškėjas pažįstamas jau itin seniai, būdamas Italijoje ją aplankydavo, kartais jie susirašydavo arba susiskambindavo. Pokalbio metu moteris paaiškino, kad po sunkios traumos negali pati savimi ir namais tinkamai pasirūpinti ir ieško pagalbos namų ūkyje. Kadangi pareiškėjo situacija Lietuvoje komplikavosi su kieviena diena dėl to, jog jis vis dar neturėjo darbo, o kasdien patyrė pragyvenimo išlaidų, moteris pasiūlė laikinai kol ji atsistatys ar kol pareiškėjas gaus darbą, jam apsigyventi jos namuose. Spontaniškai pareiškėjas apsisprendė ir 2024 m. birželio 9 d. išvyko į Turiną. Iš pradžių situacija buvo sudėtinga, nes S. reikėjo nuolatinės priežiūros, bet palaipsniui S. sveikata ėmė gerėti, todėl pareiškėjas pradėjo vėl ieškoti darbo pagal savo profesiją ir grįžo į Lietuvą ieškotis darbo vietos. Nemokant lietuvių kalbos darbo paieškos nebuvo sėkmingos, todėl 2024 m. rugsėjo 21 d. jis vėl išvyko pas S.. Kadangi darbdavys nevykdė savo įsipareigojimų ir nesėkmingai susiklostė asmeninio gyvenimo situacija, pareiškėjas negalėjo realizuoti savo teisės dirbti Lietuvoje. 2024 m. lapkričio 18 d. elektroniniu paštu jis gavo pranešimą, jog jo leidimas gyventi Lietuvoje yra panaikintas. Atsakovas Departamentas 2024 m. lapkričio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 24S260784, kuriuo nuspręsta panaikinti A. K. A. K. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760344097, galiojantį iki 2025 m. kovo 26 d., nes: 1. duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės 2. darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. Sprendime nurodyta, kad Departamento duomenimis, įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyveni išdavimo, darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė, ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui leidimas laikinai gyventi išduotas dirbti, tačiau darbo sutartis nesudaryta, konstatuotina, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

Teigia, jog Sprendimo priėmimą iš esmės nulėmė vienintelis faktas – tai, jog pareiškėjas nesudarė darbo sutarties. Iš esmės ta pati faktinė aplinkybė lėmė ir Departamento nurodytą kitą leidimo panaikinimo pagrindą – jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (nes jis nepradėjo dirbti). Tačiau toks traktavimas yra neteisingas, nes darbo sutartis buvo sudaryta, tik darbo sutartis nebuvo pradėta vykdyti – ir tai nutiko ne dėl pareiškėjo kaltės. Pažymėtina, kad šiuo atveju Departamento pozicija, jog pareiškėjas darbo sutarties nesudarė, yra neteisinga ir klaidinanti, todėl visiškai nepagrįsta. Klausimas, ar darbo sutartis tarp pareiškėjo buvo sudaryta, ar ne, turi būti sprendžiamas pagal LR Darbo kodekso nuostatas ir negali būti traktuojamas kitaip. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 42 str. 1. numato, jog darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (šio kodekso 34 straipsnis). Kaip akivaizdžiai matyti iš pridedamos darbo sutarties, kurios turinys žinomas ir Departamento iš pareiškėjo jam pateikus prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, darbo sutartis su pareiškėju buvo sudaryta ir ginčo dėl to negali būti. Tuo tarpu pareiškėjas neginčija, kad sutartis realiai nebuvo pradėta vykdyti dėl darbdavio kaltės nepasiūlius darbo. DK 42 str. 3 d. nurodo, jog 3. Darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti. Jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau ji neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys privalo sumokėti darbuotojui kompensaciją, kurios dydis ne mažesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu vienas mėnuo. Taigi, darbo sutarties (ne-) sudarymas ir darbo sutarties (ne)-įsigaliojimas yra visiškai skirtingi teisiniai terminai turintys skirtingas teisines pasekmes. Dėl to, jog darbo sutartis neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, negali būti taikomos darbo sutarties nesudarymo pasekmės, nes įstatymas tokios formuluotės nenumato, o Departamento sprendime nurodytos aplinkybės, jog darbo sutartis nebuvo sudaryta, neatitinka tikrovės.

Nurodo, kad Departamentas negali automatiškai naikinti išduotą leidimą laikinai gyventi – atsakovas privalo išnagrinėti dokumentus ir įvertinti nustatytus faktus. Skundžiamame sprendime atsakovas sprendimą motyvavo aplinkybe, jog darbo sutartis nesudaryta ir tai vertino kaip būtent pareiškėjo pateiktus klaidingus duomenis. Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Priimant Sprendimą reikšmingos faktinės aplinkybės yra tik epizodiškai paminėtos, bet realiai nevertintos. Akivaizdu, jog šiuo atveju Departamentas savo veikloje nesirėmė proporcingumo principu, kuris reiškia, jog administravimo sprendimo mastas ir įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 str. 3 p.). Pareiškėjo įsitikinimu, skundžiamas Sprendimas priimtas pažeidžiant VAĮ 10 str. reikalavimus, kurie įpareigoja, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Iš skundžiamo Sprendimo akivaizdu, kad Departamentas nesilaikė iš Aprašo 69 p. išplaukiančių pareigų išnagrinėti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertinti nustatytus faktus ir priimti motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, nes skundžiamas Sprendimas paremtas vien tik formaliu VSD rašto perrašymu į Sprendimą. Skundžiamame Sprendime nėra jokių duomenų apie Departamento atliktą vertinimą dėl leidimo nuolat gyventi proporcingumo surinktos informacijos apie pareiškėją kontekste. Kadangi skundžiamas Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, skundžiamas Sprendimas naikintinas.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, jog su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Paaiškina, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „Nord steel“ (toliau – bendrovė) suvirintoju, 2024 m. kovo 5 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 40 str. 1 d. 4 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 44 str. nuostatas). 2023 m. gruodžio 29 d. Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p., pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760344097, galiojantį nuo 2024 m. kovo 26 d. iki 2025 m. kovo 26 d., kuris asmeniui įteiktas 2024 m. balandžio 5 d. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Taip pat UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. Departamentas ginčijamą sprendimą priėmė nustatęs, kad pareiškėjas darbo sutarties su bendrove nesudarė, todėl kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

Pažymi, jog patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas atsiėmęs leidimą laikinai gyventi darbo sutarties su bendrove nesudarė. Departamento duomenimis, įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyveni išdavimo, darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė, ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui leidimas laikinai gyventi išduotas dirbti, tačiau darbo sutartis nesudaryta, konstatuotina, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Tai, kad asmuo neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą UTPĮ 50 str. 1 d. 6 p (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta). Pareiškėjas skunde neneigia, kad bendrovė su juo sutarties nesudarė, taigi dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra. Pažymi, kad UTPĮ 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019 konstatavo, kad „Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“. UTPĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį.

Teigia, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijami sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „Nord steel“ suvirintoju, 2024 m. kovo 5 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 44 str. nuostatas).

2023 m. gruodžio 29 d. Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p., pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760344097, galiojantį nuo 2024 m. kovo 26 d. iki 2025 m. kovo 26 d., kuris asmeniui įteiktas 2024 m. balandžio 5 d.

Departamentas ginčijamą sprendimą priėmė nustatęs, kad pareiškėjas darbo sutarties su bendrove nesudarė, todėl kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti.

UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Taip pat UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Teismas, atsižvelgdamas į ankščiau aptartą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad pareiškėjas po Leidimo išdavimo turėjo pareigą laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas, be kita ko, UTPĮ 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus.

Pažymėtina, kad minėtus reikalavimus pareiškėjas turėjo atitikti ne tik Prašymo pateikimo metu, bet ir viso Leidimo galiojimo metu. Išimčių, kad tam tikrą laiką užsienietis gali neatitikti (nevykdyti) sąlygų, pagal kurias išduotas Leidimas, Įstatymas nenumato. Tą yra išaiškinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pabrėžia, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr. LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023; LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad Leidimo galiojimo laikotarpiu, iki jo panaikinimo, buvo sudaręs darbo sutartį su Bendrove ir bent kurį laiką dirbo. Priešingai, pareiškėjas neginčija fakto, kad jis nepradėjo dirbti Bendrovėje po Leidimo išdavimo.

Pažymėtina ir tai, kad pagal UTPĮ 62 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi UTPĮ 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus (kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidaujantis pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, pateikia Departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją).

Atitinkamai pagal UTPĮ 40 straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Minėto teisinio reglamentavimo sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą įsidarbinti pas tą darbdavį ir tų darbo funkcijų vykdymui, kurios buvo nurodytos Tarpininkavimo rašte, t. y. turėjo įsidarbinti Bendrovėje. Jeigu, kaip nurodo pareiškėjas, jis nepradėjo dirbti dėl darbdavio kaltės nepasiūlius darbo, tai pagal UTPĮ 40 straipsnio 5 dalį jis turėjo pareigą gauti naują leidimą laikinai gyventi dėl pasikeitusių aplinkybių, lėmusių Leidimo išdavimo pagrindą, t. y. gauti leidimą laikinai gyventi dirbant pas kitą darbdavį ar kitu pagrindu.

Kadangi Sprendimo priėmimo metu su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis dirbti Bendrovėje pagal jo Prašyme ir Tarpininkavimo rašte nurodytas sąlygas ir pareiškėjas negavo naujo leidimo laikinai gyventi pasikeitus aplinkybėms, nulėmusioms Leidimo išdavimo pagrindą, tai Sprendimo priėmimo metu pareiškėjo buvimas Lietuvoje laikomas neatitinkančiu Leidimo išdavimo sąlygų ir Įstatymo reikalavimų.

Teismas konstatuoja, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje, privalėjo taikyti UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą ir panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas nepradėjo dirbti ne dėl jo kaltės ir jis tam negalėjo padaryti įtakos nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Sprendimą, nes, viena vertus, UTPĮ nenumato, kad darbo sutarties nesudarymas yra pagrindas panaikinti Leidimą tik tuo atveju, jeigu ji nesudaryta dėl užsieniečio kaltės, o kita vertus, darbo sutarties nesudarymo priežastys nepaneigia fakto, kad darbo sutartis nesudaryta. Darbo sutarties nesudarymo faktas savaime yra pagrindas panaikinti Leidimą UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, nes UTPĮ neįpareigoja Departamento aiškintis užsieniečių ir jų darbdavių darbo santykių niuansus, jų tarpusavio pareigų vienas kitam vykdymą ir jų teisių pažeidimus darbo santykiuose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinant analogiškus užsieniečio argumentus, jog priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ginčo faktinių aplinkybių bei Bendrovės kaltės, t. y. priežasčių, dėl kurių buvo nutraukti darbo santykiai su pareiškėju, teisėjų kolegija išaiškino, jog byloje nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, asmenų kaltės klausimas neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024-08-21 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024; 2024-10-23 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2409-624/2024).

Taigi, pareiškėjo argumentai, kad darbo sutartis su Bendrove nebuvo sudaryta dėl Bendrovės kaltės nepaneigia nei fakto, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ reikalavimų, pagal kuriuos jis gavo Leidimą, nei egzistuojančio pagrindo panaikinti Leidimą, numatyto UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Todėl vien tik šio pagrindo pakanka Leidimui panaikinti ir teismas neturi pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą.

Teismo vertinimu, ginčijamam Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų (Sodros duomenų, kad pareiškėjas niekada nedirbo Bendrovėje), o teismų praktikoje pripažįstama, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, LVAT 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018).

Įvertinus nustatytas aplinkybes teismas taip pat sutinka su Departamentu ir dėl to, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kad jis dirbs Bendrovėje, kurie neatitinka tikrovės, nes po Leidimo išdavimo jis nei pradėjo dirbti Bendrovėje, nei pagal UTPĮ 40 straipsnio 5 dalį kreipėsi į Departamentą gauti naują leidimą laikinai gyventi dėl pasikeitusių aplinkybių, lėmusių Leidimo išdavimo pagrindą, t. y. Bendrovei atsisakius, kaip teigia pareiškėjas, jį įdarbinti. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad būtent Bendrovė atsakinga už tai, kad darbo sutartis su juo nesudaryta (pavyzdžiui, duomenų (susirašinėjimo), kad jis bent kreipėsi į bendrovę, duomenų, kad ji atsisakė pareiškėją įdarbinti ir panašiai). Dėl ko šie teiginiai dėl Bendrovės kaltės pripažintini nepagrįstais pakankamais įrodymais.

Taigi, teismo vertinimu, Sprendimu Leidimas pagrįstai panaikintas ir UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – nustačius, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

Teismas konstatuoja, jog pareiškėjas skundžiamo Sprendimo priėmimo metu neatitiko visų užsieniečiui keliamų reikalavimų leidimui laikinai gyventi gavimo/turėjimo sąlygų, nes pareiškėjas po Leidimo išdavimo nesudarė darbo sutarties su Bendrove, o jo elgesys liudija, jog duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti Leidimą, neatitinka tikrovės. Šios aplinkybės atitinka UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto (UTPĮ 35 str. 1 d. 5 p.) ir 6 punkto numatytus pagrindus, kuriems esant Departamentas turi panaikinti leidimą laikinai gyventi, todėl ši skundžiamo Sprendimo dalis tinkamai pagrįsta nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir nurodytomis teisės normomis.

Teismas pažymi ir tai, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių tiek atvykimą, tiek ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. UTPĮ 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikoje, pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja UTPĮ nuostatos.

Teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1266-442/2024; 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1131-442/2024; 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019). Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr. LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023; LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022).

Taigi, Leidimo gavimas savaime nesuteikia pareiškėjui teisėto lūkesčio ir garantijų, kad Leidimas nebus panaikintas, jeigu jis Leidimo galiojimo metu nevykdo savo pareigų ir neatitinka Įstatymo sąlygų ir reikalavimų, pagal kuriuos jam Leidimas buvo išduotas.

Pažymėtina, jog patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas atsiėmęs leidimą laikinai gyventi darbo sutarties su bendrove nesudarė. Departamento duomenimis, įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyveni išdavimo, darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė, ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui leidimas laikinai gyventi išduotas dirbti, tačiau darbo sutartis nesudaryta, konstatuotina, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Tai, kad asmuo neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą UTPĮ 50 str. 1 d. 6 p (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta). Pareiškėjas skunde neneigia, kad bendrovė su juo sutarties nesudarė, taigi dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra. Teismas konstatuoja, kad Departamentas iki Sprendimo priėmimo iš esmės teisingai išsiaiškino ir įvertino individualią pareiškėjo situaciją, pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje pagal darbo sutartį, o duomenys, kuriuos jis teikė Leidimui gauti, neatitiko tikrovės, todėl atsižvelgiant į tai, kad šie UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 6 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs ir juose nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, Departamentas privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Leidimas galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams, o teikdamas Prašymą pareiškėjas nenurodė, kad neketina atitikti šių pagrindų ir po Leidimo išdavimo darbo sutarties su Bendrove nesudarė, bet vertėsi kita veikla. Todėl, neatitikdamas Leidimo išdavimui UTPĮ nustatytų pagrindų bei sąlygų pareiškėjas pažeidė imperatyvias UTPĮ nuostatas.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Departamentas iš esmės teisingai įvertino reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėju ir jo siekiu įgyti teisę laikinai gyventi Lietuvoje. Skundžiamas Sprendimas pagrįstas surinktais duomenimis iš Sodros informacinės sistemos, taip pat teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime išdėstyti motyvai (išnagrinėti visi argumentai), Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, todėl Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo netenkinamas ir pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas Sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, jam patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Gitana ButrimaitėEgidija PuzinskaitėEglė Žulytė-Janulionienė