- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-12
- Bylos Nr.
- 1A-391-478/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-04-0-00045-2018-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Darius Kantaravičius
- Nuteistasis
- R. S.
- Advokatai
- Zenonas Žymančius
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dariaus Kantaravičiaus ir Algirdo Remeikos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis prie 2014 m. gruodžio 22 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies pridėtsekona šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, jos pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. R. S. nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam valstybės tarnautojui, o būtent: 2018 m. spalio 12 d. apie 9.20 val. (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), prie kontrolės praleidimų posto Nr. 3 nepakluso (duomenys neskelbtini) pataisos namų apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesniojo specialisto M. R. teisėtam reikalavimui sugrįžti atgal į 2-ojo lokalinio sektoriaus kiemą, vartodamas necenzūrinius žodžius, siekdamas išvengti sulaikymo, intensyviai muistėsi, stumdė M. R., sudavė ranka jam į galvos sritį, taip sukeldamas jam fizinį skausmą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Marijampolės apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nors kaltinamasis ir neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, jo kaltę patvirtina nukentėjusiojo parodymai bei vaizdo įraše užfiksuoti duomenys. Būtent šie įrodymai paneigia nuteistojo teiginius, kad jis pats buvo be priežasties stumdomas, ir patvirtina, kad R. S., būdamas agresyviai nusiteikęs nevykdyti pataisos įstaigos pareigūno reikalavimo, pradėjo puolamojo pobūdžio veiksmus. Teismas, įvertinęs R. S. atliktus veiksmus, jų pobūdį ir intensyvumą, tai, kad jie atlikti pataisos įstaigoje, padarė išvadą, kad pastarasis suprato, jog panaudodamas fizinę jėgą ir pavojingus sveikatai smurtinio pobūdžio veiksmus, priešinasi valstybės tarnautojui, atliekančiam viešojo administravimo funkcijas, ir norėjo taip veikti. Jo veiksmai įvykio situacijoje neabejotinai laikytini fiziniu smurtu, atlikti kryptingai – kad pasipriešinti režimo pažeidimo fiksavimui bei nevykdyti teisėto, neatitinkančio nuteistojo pageidavimo, nurodymo, vengti sulaikymo. Šie veiksmai atitinka BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. S., neigdamas kaltę padarius BK 286 straipsnyje numatytą nusikaltimą, prašo baudžiamąją bylą nutraukti, kadangi jis jau atliko (duomenys neskelbtini) pataisos namų administracijos paskirtą bausmę.
3.1. Skunde nurodo, kad 2018 m. spalio 12 d. iškart nepakluso pareigūno reikalavimui grįžti į lokalinį sektorių, kadangi pagal iš anksto sudarytą grafiką turėjo teisę nueiti į parduotuvę ir, nors tuo metu buvo ruošiamasi atlikti patalpų dezinfekciją, matė, kad kiti 3-iojo būrio nuteistieji grįžo iš parduotuvės, todėl manė, kad pareigūnas, neleisdamas eiti įsigyti maisto prekių ir būtiniausių reikmenų, jo atžvilgiu taiko dvigubus standartus. Jis bandė susitarti su prižiūrėtoju, tačiau to padaryti nepavykus, pareikalavo šio prisistatyti, kad galėtų apskųsti jo veiksmus. Tačiau pastarasis sureagavo neadekvačiai, ėmė dengti vardinį ženklą ranka, šalintis nuteistojo. Apeliantas tikina, kad tokie pareigūno veiksmai jį tik dar labiau skatino sužinoti šio vardo ir pavardę. Nuteistasis teigia, kad tuo metu minėtas pareigūnas ėmė jį stumdyti, tampyti, pargriovė ant žemės, kas matyti ir vaizdo įraše, kodėl taip elgiasi, neaiškino.
3.2. Skunde teigiama, kad nukentėjusiojo M. R. parodymai yra melagingi, ką galėtų patvirtinti ir liudytojas R. K., kuris įvykio metu stovėjo šalia ir viską matė bei girdėjo. Tačiau teismas pastarąjį apklausti atsisakė, spręsdamas dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, apsiribojo vaizdo įraše esančiais duomenimis, nors garsas jame nebuvo užfiksuotas. Be to, teismas iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų neišreikalavo pareigūnų M. R. ir P. R. charakteristikų, kurios patvirtintų, kad dėl jų brutalių veiksmų, be priežasties prieš nuteistuosius naudojamo smurto ir pan. yra gauta skundų. Apeliantas mano, kad vaizdo įrašas turėtų būti perduotas tirti ekspertams, kad šie, jį įvertinę, galėtų paneigti M. R. parodymus, jog nuteistasis stovint nutraukė jo vardinį ženklą, patvirtintų, jog apeliantas M. R. jokių smūgių nesudavė, o pats buvo sumuštas pareigūnų ir pastarųjų kankinamas ašarinėmis dujomis.
3.3. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu negalėjo nurodyti, su kuo (kumščiu ar delnu) jam buvo suduota į kaktą, kas, pasak apelianto, patvirtina, kad jo parodymai melagingi, juolab, kad ir iš vaizdo įraše užfiksuotų duomenų matyti, kad nuteistasis nesipriešino, nesmūgiavo pareigūnui į galvos sritį.
3.4. Skunde nuteistasis taip pat pažymi, kad dėl 2018 m. spalio 12 d. (duomenys neskelbtini) pataisos namuose buvusių įvykių, įvardytų nepaklusimu, jis pataisos namų administracijos buvo nubaustas drausmine tvarka, todėl yra įsitikinęs, kad dėl tų pačių veiksmų jam iškėlus ir baudžiamąją bylą, yra pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, BK 2 straipsnio 6 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios, kad už tą patį nusikaltimą niekas negali būti baudžiamas antrą kartą.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis R. S. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti.
7. Nuteistasis R. S. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, nes teismas pažeidė įrodymų vertinimą – faktai ir įvykiai neatitinka tikrovės, o nukentėjusiojo M. R. parodymai yra iškeliami aukščiau teisės.
8. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-158-976/2017). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
9. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šio straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014). Iš kasacinio teismo praktikos matyti, kad konkrečiose bylose konstatuota, jog pasipriešinimas taip pat gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, t. y. tyčiniu smūgių sudavimu, uždarymu, laikymu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, muistymusi ir daužymusi galva, kai bandoma uždėti antrankius, smūgiais rankomis ir rankine, draskymusi (pavyzdžiui, taip suplėšant tarnybinės uniformos liemenės kišenę ir nagais – veidą), smūgiavimu taburete, nors smūgio buvo išvengta, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2011, 2K-324/2013, 2K–439/2013, 2K-229/2014, 2K-467/2014, 2K-69-976/2015).
10. Byloje nustatyta, kad R. S., panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam valstybės tarnautojui - nepakluso (duomenus neskelbtini) pataisos namų apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesniojo specialisto M. R. teisėtam reikalavimui sugrįžti atgal į 2-ojo lokalinio sektoriaus kiemą, vartodamas necenzūrinius žodžius, siekdamas išvengti sulaikymo, intensyviai muistėsi, stumdė M. R., sudavė ranka jam į galvos sritį, taip sukeldamas jam fizinį skausmą.
11. Nuteistasis R. S. neigia pareigūno atžvilgiu vartojęs smurtą ir tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir pačiame apeliaciniame skunde nurodo priešingai, t. y. kad būtent jis be jokios priežasties buvo stumdomas į visas puses. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus bylos duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokie R. S. parodymai yra vertintini kaip siekimas išvengti atsakomybės, nes jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių, prieštarauja nukentėjusiojo parodymams ir byloje esančio vaizdo įrašo duomenims.
12. Nukentėjusysis M. R. nurodė, kad po trečio būrio apsipirkimo sustabdymo, praėjus apie 5 minutėms, pamatęs R. S., nurodė jam grįžti į savo sektorių, iš karto nurodydamas, kad apsipirkimas yra sustabdytas, tačiau R. S. nekreipė dėmesio į nurodymą, griebė už ženklo, pradėjo grumtis, sudavė į veidą. R. S. priešinosi, bandant jį sulaikyti. Prispaudė R. S. prie sienos, ir tada šis sudavė į veidą, su dešine ranka pataikė į kaktą. Pajuto smūgį, buvo paraudimas kaktoje, jautė fizinį skausmą, kiek laiko truko fizinis skausmas, įvardinti negali. Nuteistasis priešinosi stumdydamasis staigiais rankų mostais. R. S. sulaikinėjo dėl pastarojo agresyvaus elgesio, pasireiškusio po to, kuomet nebuvo leista į parduotuvę (b. l. 113-114). Šiuos nukentėjusiojo parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojo P. R. parodymai, kuris nurodė, kad įvykio dieną jam dirbant (duomenys neskelbtini) pataisos namų gyvenamosios zonos poste, buvo gautas pranešimas, jog yra sustabdomas apsipirkimas, tačiau R. S. vis tiek ėjo apsipirkti ir neklausė įspėjimo, kad eiti negalima. Iš savo posto pamatė, kad kaltinamasis su nukentėjusiu raičiojasi ant žemės, tada atėjo ir padėjo R. S. sulaikyti, priėjus prie jų, nuteistasis gulėjo, M. R. bandė jam už nugaros užlaužti ranką, bet nuteistasis vis tiek grūmėsi (b. l. 114). Tokiais liudytojo P. R. parodymais yra patvirtinama ta aplinkybė, jog R. S. nepakluso teisėtam pareigūno M. R. reikalavimui ir priešinosi jam fiziniu smurtu.
13. Būtent nukentėjusiojo M. R. parodymų objektyvumą, o ne melą, kaip teigiama apeliaciniame skunde, patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas. Sutiktina, kad vaizdo įraše garso nėra, tačiau matosi objektyvūs tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo atlikti veiksmai. Vaizdo įraše akivaizdžiai matyti, kaip paskui pareigūną M. R. einantis R. S. griebia atsisukusiam pareigūnui už tarnybinio ženklo, pareigūnui nustūmus jo ranką, būtent R. S. atlieka aktyvius fizinius veiksmus – mostaguoja rankomis, stumdosi ir visaip muistydamasis stengiasi išvengti sulaikymo, stumia pareigūno rankas ir patį pareigūną, tarp R. S. ir M. R. vyksta grumtynės, R. S., priremtas prie pastato sienos, mosikuoja rankomis, suduoda ranka M. R. į galvos sritį, po ko nukentėjęs, paveiktas rankos smūgio jėgos, nubloškiamas nuo R. S., pareigūnas besipriešinantį R. S. parverčia ant žemės ir jį laiko. Atbėga P. R., po to abu pareigūnai praveda R. S. pro filmavimo kamerą. Ta aplinkybė, kad nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu negalėjo nurodyti, su kuo (kumščiu ar delnu) jam buvo suduota į kaktą, nepaneigia vaizdo įrašu nustatytų objektyvių aplinkybių, kad R. S. ranka smogia pareigūnui į galvos sritį. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esantį objektyvų įrodymą – vaizdo įrašą, nustatė, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo M. R. parodymais dėl konfliktinės situacijos pradžios, eigos, R. S. veiksmų bei to, kad R. S. fiziniu smurtu pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui – (duomenys neskelbtini) pataisos namų apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesniajam specialistui M. R.
14. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo parodymų tikrumą galėtų patvirtinti liudytojas R. K., įvykio metu buvęs šalia, tačiau iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad jokių kitų nuteistųjų konflikto tarp M. R. ir R. S. metu šalia šių asmenų nebuvo. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis pasipriešino, jo manymu, neteisėtam pareigūno reikalavimui, manydamas, kad jo atžvilgiu yra taikomi dvigubi standartai. Siekdamas pagrįsti savo teiginius, nuteistasis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme pateikė kasos čekius, išduotus 2018-10-12 9.13 val. ir 9.36 val., kurie buvo išduoti kitiems nuteistiesiems, apsipirkusiems parduotuvėje. Teisėjų kolegija pažymi, kad, bylos duomenimis, ne tik R. S., bet ir visiems 3-jo bei 4-jo būrių nuteistiesiems apsipirkimas parduotuvėje buvo sustabdytas dėl jų patalpų dezinfekcijos, tai buvo Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininko V. R. nurodymas (b. l. 8), o tuo metu parduotuvėje apsipirkinėjo tik 5-jo, 6-jo ir 7-jo būrių nuteistieji, todėl pateiktieji kasos čekiai niekaip nepagrindžia apeliacinio skundo argumentų dėl R. S. teisės apsipirkti parduotuvėje suvaržymo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareigūno M. R. nurodymas grįžti į savo lokalinį sektorių buvo teisėtas, R. S., vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio nuostatomis, privalėjo jį vykdyti, tačiau to nedarė. R. S. nevykdant reikalavimų ir aktyviais veiksmais bei fiziniu smurtu priešinantis, M. R., turėdamas užtikrinti pataisos įstaigos režimą ir apsaugą, sulaikinėdamas nuteistąjį elgėsi teisėtai.
15. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje teigiama, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą (non bis in idem). Nuteistasis R. S. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad 2018 m. spalio 12 d. už įvykius (susistumdymą, nepaklusimą budinčiam pareigūnui) (duomenys neskelbtini) pataisos namuose iš karto (duomenys neskelbtini) pataisos namų administracijos buvo nubaustas 15 parų patalpinimu baudos izoliatoriuje.
16. Nors apeliantas nurodo, kad buvo pažeistas dvigubo baudimo principas, įvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 punkte, nes jis jau buvo nubaustas drausmine tvarka, tačiau toks argumentas yra visiškai nepagrįstas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjo, kad non bis in idem principas reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas. Tačiau šis konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje pasisakoma tik prieš tokį patį dvigubą baudimą, kuris yra tam tikro baudžiamojo proceso rezultatas. Teigiama, kad „niekas negali būti persekiojamas ar baudžiamas baudžiamąją tvarka pagal tos pačios valstybės įstatymus už nusižengimą, už kurį buvo galutinai išteisintas ar nuteistas remiantis tos valstybės teise ir baudžiamuoju procesu“. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika rodo, jog non bis in idem principo pažeidimas siejamas tik su nusikalstama veika ir administracinės teisės pažeidimu, kuriuos konstatavus kartu, asmuo du kartus yra nubaudžiamas (2004 m. birželio 18 d. LAT Žmogaus teisių Apžvalga Nr. T-7, publikuota 2004 m. „Teismų praktika“ Nr. 21). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra suformavęs teismų praktiką šiuo klausimu, konstatavęs, kad Konvencijoje vartojamas „teisės pažeidimo”, dėl kurio dvigubai baudžiama, terminas atitinka Lietuvos teisėje vartojamus administracinio teisės pažeidimo ir nusikaltimo terminus (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2003). Asmens nuteisimas už padarytą nusikalstamą veiką iš esmės nedraudžia spręsti kitos, su šia nusikalstama veika susijusios atsakomybės (civilinės, drausminės, materialinės), išskyrus administracinės atsakomybės, klausimų. Teisėjų kolegija, įvertinus baudžiamosios bylos duomenis, nustatė, kad byloje nėra pateikta duomenų apie nuteistajam (duomenys neskelbtini) pataisos namų administracijos paskirtą nuobaudą dėl šioje byloje nagrinėjamo įvykio. Tačiau, netgi jei R. S. ir buvo nubaustas (duomenys neskelbtini) pataisos namų administracijos dėl šio įvykio, ta aplinkybė, kad už vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus R. S. buvo taikyta drausminė atsakomybė ir jam už teisės pažeidimą yra pritaikyta baudžiamoji atsakomybė, nereiškia, kad buvo pažeistas konstitucinis principas non bis in idem.
17. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad R. S. kaltė dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo yra įrodyta. Nors nuteistasis savo kaltę neigia, tačiau byloje surinktais ir tinkamai ištirtais įrodymais yra nustatyta, kad R. S. 2018 m. spalio 12 d. panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) pataisos namų apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesniajam specialistui M. R. Apylinkės teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.