- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-12-10
- Bylos Nr.
- eI2-16047-1064/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04085-2025-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Sigita Fomičiova
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ atstovui advokatui T. B.,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei A. S.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2025 m. birželio 25 d. pranešimą dėl draudimo teikti tarpininkavimo raštus (toliau – ir Raštas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pareiškėja nurodo esanti ilgametė keleivių vežimo reguliaraus susisiekimo maršrutais Vilniaus mieste ir gretimose savivaldybėse bendrovė, teikianti viešąsias keleivių vežimo paslaugas. Nurodo, kad Migracijos departamentas skundžiamu Raštu apribojo pareiškėjos galimybę teikti tarpininkavimo raštus nuo 2025 m. birželio 25 d. iki 2025 m. gruodžio 25 d., konstatavęs, jog bendrovės veikla kelia pagrįstų įtarimų, jog gali kilti jos kviečiamų užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė, nes per pastaruosius 6 mėnesius 31 užsienietis po leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo neįsidarbino (neatvyko dirbti), o su vienu užsieniečiu per trumpą laiką nutraukta darbo sutartis (iki 2 mėn.).
Pareiškėja mano, kad jos teisė yra stipriai apribota iš esmės nepadarius jokių teisės aktų pažeidimų, dėl formalių priežasčių, nors toks ribojimas turi būti objektyviai pateisinamas ir proporcingas padarytiems pažeidimams. Pažymi, kad atsakovas, kaip kompetentinga institucija, net neišsiaiškino, dėl kokių priežasčių užsieniečiai neįsidarbino bendrovėje, tik konstatavo neįsidarbinusių darbuotojų skaičių, Rašte nenurodydama konkrečių asmenų.
Pareiškėja pažymi, kad jos veikla – keleivių vežimas autobusais ir troleibusais mieste ir priemiestyje, o testuoti Vilniaus miesto sąlygomis bendrovė gali tik Lietuvoje teisėtai esančius užsieniečius, kurie jau turi galiojančius leidimus gyventi Lietuvoje. Laiko, kad Departamento nepasitikėjimas bendrove yra suponuotas vieno užsieniečio atleidimo, su kuriuo darbo sutartis buvo nutraukta jam pačiam prašant, nes bendrovė negali priversti jo dirbti; bei dėl neįdarbinto 31 užsieniečio, nes jie neišlaikė praktinių vairavimo testų.
Nurodo, kad bendrovė teikia tarpininkavimo raštus Migracijai, nenurodydama nei kandidato kvalifikacijos, nei darbo patirties (paprastai tokios kvalifikacijos ir darbo patirties kandidatai neturi), todėl tarpininkavimo rašte nurodoma, jog darbuotojui bus mokamas ne mažesnis negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis (kaip numatyta Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto (b) papunktyje), t. y. pasirenkama kvalifikacijos ir darbo patirties alternatyva. Kandidatui gavus naują leidimą gyventi Lietuvoje darbui bendrovėje, yra išrašomas medicininis nukreipimas ir kandidatas užregistruojamas vizitui poliklinikoje; antrame etape užsienietis laiko KET teorijos testą; trečiame etape kandidatai, išlaikę teorijos testą, laiko praktinį vairavimo testą (vairuoja transporto priemones Vilniaus mieste).
Pareiškėjos vertinimu, grėsmės viešiesiems interesams ir migracijos politikai nėra, nes bendrovė testuoja tik tuos užsieniečius, kurie gyvena Lietuvoje. Nurodo, kad iki tarpininkavimo rašto pateikimo bendrovė negali testuoti užsieniečių, nes būtina įsitikinti, kad užsienietis galės vairuoti troleibusą/autobusą būtent Vilniaus mieste, esant Lietuvoje įprastomis oro sąlygomis (lietus, sniegas, rūkas ir t.t.). Pažymi, kad neskatina nelegalios migracijos, priešingai, stengiasi įdarbinti, jeigu tik saugiai gali tai daryti, todėl griežtai rūpinasi, kad miesto autobusus ir troleibusus vairuotų tik kvalifikuoti vairuotojai.
Nurodo, kad per 6 mėnesius 31 neįdarbintas asmuo ir 1 asmuo, su kuriuo buvo nutraukta Darbo sutartis tesudaro 1,49 proc. darbuotojų, palyginus su bendru Bendrovėje dirbančių darbuotojų skaičiumi (2147 darbuotojų). Toks neįdarbintų darbuotojų skaičius nėra ir negali būti laikomas dideliu ir suponuoti, kad bendrovė kelia užsieniečių nelegalios migracijos grėsmę.
Laiko, kad Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 37¹.1 punkto nuostata, kad įmonė negali teikti tarpininkavimo raštų, jeigu per pastaruosius 6 mėnesius 10 ar daugiau įmonės kviestų užsieniečių neatvyko ar neįsidarbino arba atvykę nutraukė darbo sutartį yra neteisėta ne tik dėl to, kad prieštarauja Įstatymo 44 straipsnio 8-9 dalims, bet ir nėra realistiška, nes turint virš 2000 darbuotojų, objektyviai yra neįmanoma išvengti atvejų, kai darbo sutartys yra nutraukiamos ar darbuotojai atleidžiami dėl vienų ar kitų priežasčių, kurios objektyviai niekaip nepriklauso nuo bendrovės.
Nurodo, kad jokių pažeidimų nepadarė; teisėtai ir sąžiningai darbina užsieniečius Lietuvoje; moka mokesčius valstybei; neteikia jokių duomenų, kurie neatitinka tikrovės; neklastojo jokių dokumentų. Nurodo, kad Rašte nurodytas draudimas nėra pagrįstas, o jame išdėstytos aplinkybės savaime nesuponuoja išvados, kad pareiškėja kelia nelegalios migracijos grėsmę. Laiko, kad draudimas teikti tarpininkavimo raštus yra neproporcingas, neatitinka gero administravimo principo, todėl Raštas negali būti laikomas teisėtu ir atitinkančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Šalies argumentai
Pareiškėja taip pat prašo ištirti norminio teisės akto teisėtumą. Nurodo, kad ji nėra pažeidusi Įstatymo imperatyvių nuostatų, todėl nėra pagrindo taikyti Įstatymo 44 straipsnio 9 dalį. Pažymi, kad Raštas priimtas vadovaujantis žemesnę galią turinčiu teisės aktu, t. y. Aprašo 37¹ ir 37² punktais, kurie, pareiškėjos vertinimu, prieštarauja Įstatymo 44 straipsnio 8-9 dalims, nes nustato skirtingus reikalavimus verslui, kuris ketina įdarbinti užsieniečius Lietuvoje ir sudaro galimybę Departamentui veikti ultra vires). Akcentuoja, kad poįstatyminiam aktui realizuojant įstatymo normas, jame negali atsirasti teisės normų, konkuruojančių su įstatymo normomis, juo negali būti keičiamas įstatymų normų turinys bei sukuriamos naujos bendro pobūdžio teisės normos konkuruojančios su įstatymų normomis.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė su skundu nesutinkantis.
Atsakovo teigimu, atlikus bendrovės kviestų užsieniečių patikrinimą buvo nustatyta, kad per pastaruosius 6 mėn. 31 užsienietis po leidimo laikinai gyventi išdavimo bendrovėje neįsidarbino neatvyko dirbti), o su 1 užsieniečiu per trumpą laiką nutraukta darbo sutartis (iki 2 mėn.). Nurodo, kad vadovaujantis Aprašo 37¹ punktu įmonė negali teikti tarpininkavimo raštų, o jos pateiktas tarpininkavimo raštas atšaukiamas, jeigu įmonės veikla kelia pagrįstų įtarimų, kad gali kilti jos kviečiamų užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė, kai nustatoma, kad per pastaruosius 6 mėnesius 10 ar daugiau įmonės kviestų užsieniečių neatvyko ar neįsidarbino arba atvykę nutraukė darbo sutartį. Pažymi, kad šios aplinkybės pareiškėja neginčija, todėl laiko, kad buvo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas Raštui priimti. Nurodo, kad vien tai, jog pareiškėja mano, kad šios aplinkybės nesudaro pagrindo uždrausti jai teikti tarpininkavimo raštus, nereiškia, kad toks draudimas buvo pritaikytas nesant teisinio pagrindo. Pažymi, kad aptariama Aprašo nuostata nenustato Migracijos departamento pareigos aiškintis priežastis, dėl kurių pareiškėja neįdarbino ar nutraukė darbo sutartis su užsieniečiais, nes pakanka nustatyti tik objektyvią aplinkybę – kas per pastaruosius 6 mėnesius daugiau nei 10 bendrovės kviestų užsieniečių neatvyko, neįsidarbino arba atvykę nutraukė darbo sutartį. Aprašo nuostatos nesuteikia Migracijos departamentui diskrecijos teisės vertinti subjektyvių aplinkybių ar aiškintis individualių priežasčių, taip pat nenustato jokių išimčių iš imperatyviai įtvirtinto draudimo.
Pažymi, kad vien tai, jog bendrovė turi virš 2000 darbuotojų, savaime neatleidžia jos nuo pareigos laikytis teisės aktuose nustatytų reikalavimų dėl užsieniečių įdarbinimo; nei Įstatyme, nei Tvarkos apraše nėra daroma nei išlygų dėl įmonėje įdarbintų darbuotojų ar užsieniečių skaičiaus.
Nurodo, kad Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Valstybinės darbo inspekcijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Valstybės duomenų agentūros paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija arba apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu, ir jo turimą ne mažesnę negu vienų metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu, arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos ir darbo patirties.
Nurodo, kad Migracijos departamentas buvo išplatinęs perspėjimą dėl vežėjų piktnaudžiavimo nustatytomis migracijos procedūromis, kuriame nurodyta, jog tokia praktika, kai užsieniečių kvalifikacija tikrinama tik po to, kai jie gauna leidimus laikinai gyventi, yra vertinama kaip piktnaudžiavimas nustatytomis migracijos procedūromis. Nurodo, kad pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies a ir b punktų nuostatas, darbdavys dar iki leidimo laikinai gyventi išdavimo privalo įsitikinti, kad kviečiamas užsienietis turi atitinkamą kvalifikaciją ar ne trumpesnę kaip vienerių metų darbo patirtį, susijusią su atliekamu darbu, t. y., pareiga patikrinti užsieniečio tinkamumą pareigoms kyla iki leidimo išdavimo momento, o ne po jo. Pareiškėja faktiškai neatlieka kviečiamų užsieniečių kvalifikacijos patikrinimo iki leidimo laikinai gyventi išdavimo, nors teigia, kad tarpininkauja dėl leidimų išdavimo tiems užsieniečiams, kurie jau gyvena ar dirba Lietuvoje, tačiau nepaaiškina, kodėl neturi galimybės įvertinti jų kvalifikacijos dar iki leidimo išdavimo. Esant situacijai, kai pareiškėja kviečia užsieniečius, kurie vėliau neįsidarbina arba per itin trumpą laiką nutraukia darbo sutartis, ji turėtų imtis padidinto atidumo ir atsakomybės, iš anksto įsitikindama, kad kviečiami asmenys turi realias kompetencijas ir galės tinkamai vykdyti darbo funkcijas, dėl kurių yra kviečiami.
Pažymi, kad bendrovei užsieniečių neįdarbinus jie, turėdami išduotus leidimus laikinai gyventi, gali išvykti į kitas Europos Sąjungos valstybes, bandyti įteisinti savo buvimą šiose valstybėse, nors iš esmės neturėjo realaus pagrindo atvykti į Lietuvą ar kitas Europos Sąjungos valstybes, vengti grąžinimo į kilmės valstybę sprendimų priėmimo ir vykdymo, panaikinus leidimus laikinai gyventi, todėl gali kilti kviečiamų užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė.
Dėl norminio administracinio akto ištyrimo atsakovas nurodo, kad pareiškėja nepateikia jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių nuomonę, jog Aprašo nuostatos nuo 2024 m. liepos 1 d. turėjo būti pakeistos ar pripažintos netekusiomis galios. Nurodo, kad jos nedubliuoja Įstatymo nuostatų, todėl, priėmus Įstatymo pakeitimus, neturėjo būti keičiamos arba pripažįstamos netekusiomis galios. Laiko, kad Aprašo 37¹ punktas tik konkretizuoja, kokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog gali kilti įmonės kviečiamų užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė, t. y., detalizuoja, kokiais atvejais taikomas Įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 5 punktas.
Šalies argumentai
Pareiškėja ir atsakovas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus.
Posėdžio metu pareiškėjos atstovas ir atsakovo atstovė palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 25 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus pranešimo dėl draudimo teikti tarpininkavimo raštus teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta ir šalys neginčija, kad Raštu pareiškėja buvo informuota, jog Migracijos departamentas, atlikęs pareiškėjos kviestų užsieniečių patikrinimą, nustatė, kad per pastaruosius 6 mėnesius 31 užsienietis po leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo UAB „Vilniaus viešasis transportas“ neįsidarbino (neatvyko dirbti), o su 1 užsieniečiu per trumpą laiką nutraukta darbo sutartis (iki 2 mėn.). Rašte nurodyta, kad šios aplinkybės atitinka Įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 5 punkte ir Aprašo 37¹ 1 punkte nustatytą pagrindą, ir pranešama, kad 2025 m. birželio 25 d. pareiškėjai buvo nustatytas draudimas teikti tarpininkavimo raštus iki 2025 m. gruodžio 25 d.
Pareiškėja, nesutikdama su Raštu, kreipėsi į teismą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas ir Aprašas.
Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Valstybinės darbo inspekcijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Valstybės duomenų agentūros paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija arba apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu, ir jo turimą ne mažesnę negu vienų metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu, arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos ir darbo patirties.
Įstatymo 44 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad darbdavys, teikiantis įsipareigojimą įdarbinti užsienietį, arba visi užsieniečio darbdaviai tuo atveju, kai su užsieniečiu ketinama sudaryti darbo keliems darbdaviams sutartį, turi atitikti šias sąlygas: <.....> 5) nėra rimto pagrindo manyti, kad jo įmonė yra fiktyvi arba kad gali kilti jo kviečiamų užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė. Įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad jeigu darbdavys arba nors vienas iš visų darbdavių, ketinančių įdarbinti užsienietį pagal darbo keliems darbdaviams sutartį, neatitinka bent vienos iš šio straipsnio 8 dalyje nustatytų sąlygų, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį nepriimamas 6 mėnesius nuo šių aplinkybių nustatymo dienos.
Aprašo 37¹.1 papunktyje nustatyta, kad Įmonė negali teikti tarpininkavimo raštų, o jos pateiktas tarpininkavimo raštas atšaukiamas, jeigu įmonės veikla kelia pagrįstų įtarimų, kad gali kilti jos kviečiamų užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė, kai nustatoma bent viena iš šių aplinkybių: <...> per pastaruosius 6 mėnesius 10 ar daugiau įmonės kviestų užsieniečių neatvyko ar neįsidarbino arba atvykę nutraukė darbo sutartį. Aprašo 37² punkte nustatyta, kad įmonė negali teikti tarpininkavimo raštų 6 mėnesius nuo Aprašo 37¹ punkte nurodytos (-ų) aplinkybės (-ių) nustatymo dienos.
Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių atitikties Aprašo 37¹.1 papunktyje nurodytam pagrindui.
Taigi, viena vertus, pareiškėjai ir atsakovui tenka pareiga laikytis teisės aktų nuostatų, kita vertus, nors aptariama Aprašo nuostata yra imperatyvi, tačiau ji aiškintina Įstatymo tikslų kontekste, o priimamas sprendimas turi atitikti VAĮ reikalavimus ir būti proporcingas.
Teismas pažymi, kad pagal teismų praktiką tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (LVAT 2025 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2227-525/2025).
Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės bei administracinio sprendimo motyvai. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Individualiam administraciniam aktui taip pat yra keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, dėl kurio jis priimamas.
Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, vien neįdarbintų asmenų skaičiaus nurodymas Rašte nėra pakankamas išvadai dėl pareiškėjos kviečiamų užsieniečių nelegalios migracijos grėsmės. Pirma, Rašte apskritai nėra nurodomos individualios ir konkrečios aplinkybės, o būtent: koks laikotarpis buvo tikrinamas, ir kokie asmenys nebuvo įdarbinti. Vien tai, kad aptariamos Aprašo nuostatos taikymui, atsakovo vertinimu, yra svarbus bendras neįdarbintų asmenų skaičius, savaime nesuponuoja išvados, kad Departamentui priimant sprendimą tokie asmenys neturėtų būti įvardinti. Pažymėtina, kad nors teismas buvo įpareigojęs atsakovą pateikti visą su ginču susijusią medžiagą kartu su atsiliepimu, jokia papildoma informacija, iš kurios būtų galima matyti, kokie konkretūs asmenys buvo neįdarbinti pagal pareiškėjos išduotus tarpininkavimo raštus, nebuvo pateikta.
Pažymėtina ir tai, kad nors atsakovas nurodo, jog pareiškėja, teikdama tarpininkavimo raštus, prisiėmė pareigą patikrinti darbuotojų kvalifikaciją iki tarpininkavimo rašto išdavimo, tačiau į bylą nepateikė įrodymų, kad pareiškėja išties būtų tai patvirtinusi. Atsakovas nepateikė teismui ginčui aktualių tarpininkavimo raštų, susijusių su šiai bylai aktualiais asmenimis, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėja patvirtino Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte tiek a), tiek b) papunkčiuose nurodytas sąlygas. Iš į bylą pareiškėjos iniciatyva pateiktų atsitiktinių tarpininkavimo raštų matyti, kad vienu atveju pareiškėja tarpininkavimo rašte patvirtina abiejų (tiek a), tiek b) papunkčiuose nurodytų) aplinkybių egzistavimą (pažymėdama abu langelius), o kitu atveju – tik vieną.
Jeigu pareiškėja, teikdama tarpininkavimo raštus nepatvirtindavo, kad patikrino užsieniečio kvalifikaciją (nepažymėdavo abiejų pirmiau nurodytų papunkčių), nors tai atsakovo teigimu, buvo privaloma, nėra aišku, kodėl tokiu atveju atsakovas apskritai išduodavo leidimus, nes, kaip jis pats teigia, situacija neatitikdavo Įstatymo nuostatų.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas akcentavo, jog pareiškėja neatliko net minimalios darbuotojų kvalifikacijos patikros iki tarpininkavimo raštų išdavimo dienos; pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu tvirtino, kad pareiškėja tokią patikrą buvo atlikusi, tačiau vien ji nebuvo pakankama asmeniui įdarbinti, nes tik užsieniečiui atvykus buvo galima patikrinti realius jo gebėjimus vairuoti transporto priemonę. Bylos nagrinėjimo metu nei viena iš šalių nepateikė jos poziciją patvirtinančių įrodymų.
Teismo vertinimu, tam, kad atsakovas galėtų konstatuoti pareiškėjos keliamą nelegalios migracijos grėsmę dėl netinkamos išankstinės asmenų kvalifikacijos patikros, ji turėjo surinkti informaciją ir įrodymus, kaip pareiškėja tikrindavo kviečiamus asmenis (ar jų netikrindavo). Iš bylos medžiagos nematyti, kad atsakovas leidimų išdavimo metu ar pradėjęs tyrimą dėl pareiškėjos neįdarbintų asmenų būtų pareikalavęs jos pateikti įrodymus apie tai, kaip buvo tikrinama darbuotojų kvalifikacija, todėl atsakovo išvada dėl netinkamos kvalifikacijos patikros yra nemotyvuota ir negali būti laikoma pagrįsta.
Pažymėtina ir tai, kad nei su procesiniais dokumentais, nei posėdžio metu, nei viena iš proceso šalių negalėjo nurodyti, kokią dalį visų pareiškėjos išduotų tarpininkavimo raštų ginčui aktualiu laikotarpiu sudarė atvejai, kai asmenys nebuvo įdarbinti. Kitaip tariant, Migracijos departamentui nesurinkus duomenų apie pareiškėjos kviestų ir neįdarbintų asmenų santykį, nėra galimybės įvertinti pareiškėjos veiklą nelegalios migracijos grėsmės kontekste. Teisėjų kolegijos nuomone, nors Aprašas ir nustato konkretų neįdarbintų asmenų skaičių (10 per 6 mėnesius), tačiau vien absoliutus skaičius pats savaime nėra pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti bendrovės keliamą nelegalios migracijos grėsmę, nes taip būtų pažeidžiami gero administravimo, proporcingumo ir teisingumo principai.
Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad nors Aprašo 37¹.1 papunktyje įtvirtinta nuostata yra suformuluota imperatyviai, jos sąlygų tenkinimas pats savaime nėra pakankamas išvadai, kad įmonė savo veiksmais kelia nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovas, darydamas tokią išvadą ir taikydamas įmonei ribojančias priemones, turi nustatyti ir įvertinti konkrečius tos įmonės veiksmus: ar darbuotojų kvalifikacijos patikra iki tarpininkavimo rašto išdavimo buvo privaloma, ir ar įmonė buvo nurodžiusi, kad ją tikrino; kokiomis priemonėmis tai darė, ir ar šios priemonės buvo pakankamos; ar neįdarbinimo priežastys buvo nulemtos objektyvių aplinkybių, kurios nepriklausė nuo įmonės valios ir kurių įmonė, besielgianti sąžiningai ir dėdama protingas pastangas, negalėjo išvengti; koks yra kviestų ir neįdarbintų asmenų santykis; kaip įmonė laikėsi pareigos informuoti Departamentą dėl neįdarbintų asmenų ir pan. Atsakovui šių aplinkybių netyrus ir jų nenurodžius, jo išvada dėl pareiškėjos keliamos nelegalios migracijos grėsmės negali būti laikoma motyvuota, todėl Raštas laikytinas nepagrįstu. Esant šioms aplinkybėms Raštas naikintinas kaip neatitinkantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas)
Dėl pareiškėjos prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, t. y. įvertinti, ar Aprašo 37¹ ir 37² punktai neprieštarauja Įstatymo 44 straipsnio 8-9 dalims, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, aptariamas Aprašo nuostatas taikant vadovaujantis Įstatymo normų bei VAĮ įtvirtintų principų kontekste, abejonių dėl jų teisėtumo nekyla, todėl pareiškėjos prašymas kreiptis dėl norminio administracinio akto ištyrimo netenkintinas.
Pagal ABTĮ 40 straipsnį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).
ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo priteisti 8830,70 Eur išlaidų advokato pagalbai.
CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija nuo 2015 m. kovo 19 d. (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-533-552/2017). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas. Teismų praktikoje akcentuojama galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015, 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-98-520/2020).
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu tokie veiksmai kaip konsultacijos, susipažinimas su dokumentais, strategijos kūrimas negali būti išskirti į savarankiškus teisinius veiksmus, o turi būti laikomi sudėtine procesinio dokumento (pvz., skundo) rengimo arba atstovavimo teisme dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-786-442/2017).
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo pobūdį, bylos apimtį, tai, kad byla nėra sudėtinga faktų ar teisės aiškinimo aspektu, teismui teiktų dokumentų apimtį, tai, kad pareiškėjos atstovas advokatas T. B. atstovauja kitose panašaus pobūdžio bylose dėl tarpininkavimo raštų, kurių aplinkybės yra analogiškos, o bylose taikomas teisinis reglamentavimas yra identiškas, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus sprendžia, kad paslaugų išklotinėse nurodytas valandų skaičius ir apskaičiuotos išlaidos neatitinka būtinumo ir pagrįstumo kriterijų, be kita ko ir todėl, kad tokie veiksmai kaip pasiruošimas ir konsultacijos, atskirojo skundo korekcijos ir kt. yra nepagrįstai išskirti į savarankiškus teisinius veiksmus. Dėl šių priežasčių teismas, sprendžia, kad pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą yra tenkintinas iš dalies ir mažintinas iki 3000 Eur, taip pat priteisiant ir sumokėtą žyminį mokestį (22,50 Eur).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 40-41 straipsniais, 85?87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 25 d. pranešimą dėl draudimo teikti tarpininkavimo raštus.
Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus viešasis transportas“ (j. a. k. 302683277) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (j. a. k. 188610666) 3022,50 Eur (trijų tūkstančių dvidešimt dviejų eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.