Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Šileikio ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Ganos Respublikos piliečio S. F. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2025 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 25S79449, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę (Ganą) per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos – iki 2025 m. balandžio 9 d. (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis į Lietuvą atvyko 2025 m. sausio 21 d., turėdamas Ganos Respublikos piliečio pasą, išduotą 2021 m. balandžio 14 d., galiojantį iki 2031 m. balandžio 13 d., ir Nyderlandų (C) vizą, galiojančią nuo 2025 m. sausio 31 d. iki 2025 m. kovo 29 d., buvimo laikas 60 dienų.

3. Pareiškėjas, tarpininkaujant viešajai įstaigai (toliau – ir VŠĮ) Futbolo klubui „Aukštaitija“ (toliau – ir Klubas), 2025 m. kovo 7 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti jam (pareiškėjui) nacionalinę vizą (toliau – ir Prašymas). Pareiškėjo teisėtas buvimas Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje baigėsi 2025 m. kovo 21 d., tačiau atsakovas, vietoj to, jog išduotų pareiškėjui vizą pagal Prašymą, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo įpareigojo pareiškėją išvykti iš šalies.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad į Lietuvą jis atvyko pakviestas Klubo, kuriame žaidžia futbolą ir su kuriuo yra pasirašęs sutartį. Pareiškėją su Lietuva sieja ekonominiai ryšiai. Pareiškėjo teigimu, pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 26 straipsnio nuostatas jam galėjo būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi, Leidimas), tačiau Leidimą atsisakyta išduoti, nustačius per ilgą pareiškėjo buvimą Lietuvos Respublikoje. Panaikinus ginčijamą Sprendimą, pareiškėjas toliau galėtų tvarkytis paduotus dokumentus Leidimui gauti. Pasak pareiškėjo, jis turi pakankamai lėšų, kad galėtų save išlaikyti ir atitinka kitas sąlygas Leidimui gauti.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad Įstatymo 124 straipsnio 2 dalis įtvirtina aiškią pareigą užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos, leidimo laikinai gyventi galiojimo ar bevizio režimo pabaigos išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas viršijo leistiną buvimo laiką Šengeno erdvėje. Pareiškėjas nepateikė jokio galiojančio dokumento, kuris suteiktų jam teisę būti Lietuvos Respublikoje po leidžiamo buvimo laikotarpio pabaigos.

7. Atsakovo teigimu, aplinkybė, kad pareiškėją su Lietuva sieja ekonominiai ryšiai, nepaneigia fakto, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvą su Nyderlandų Karalystės išduota daugkartine Šengeno (C) viza ir viršijo vizoje nurodytą buvimo (60 dienų) terminą. Pasak atsakovo, pareiškėjas neturi šeimos narių ar nepilnamečių vaikų, kurie gyventų ar mokytųsi Lietuvoje, nedirba ir nėra dirbęs Lietuvos įmonėse, o kitų reikšmingų socialinių ar ekonominių ryšių taip pat nenustatyta.

8. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad priimtas Sprendimas yra teisėtas, motyvuotas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo.

II.

9. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjo S. F. skundą.

10. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog iki pareiškėjui išduotos Nyderlandų (C) vizos galiojimo, kuri buvo išduota 60 dienų, pabaigos – 2025 m. kovo 21 d., pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos neišvyko. Nors pareiškėjas teigė, jog jis nežinojo apie 60 dienų buvimo termino taikymą ir manė, jog gali likti Lietuvoje iki vizos galiojimo pabaigos, neskaičiuojant 60 dienų termino nuo jo atvykimo į Lietuvos Respubliką, ir buvo įsitikinęs, jog, pateikęs prašymą nacionalinei vizai gauti, gali teisėtai laukti sprendimo būdamas Lietuvoje, tačiau pareiškėjas neneigia, jog jam nebuvo išduotas dokumentas, patvirtinantis jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje.

11. Nustatęs minėtas aplinkybes teismas vertino, kad nuo 2025 m. kovo 22 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, todėl atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 23 straipsnio 2 punktu, 124 straipsnio 2 dalimi, 125 straipsnio 1 dalies 3 ir 7 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 3¹ dalimi, 6 dalimi, turėjo teisinį pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą.

12. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo pateiktas Prašymas dėl nacionalinės vizos išdavimo nesuteikė jam teisės likti Lietuvos Respublikoje po teisėto buvimo termino pabaigos. Vadovaujantis Įstatymo 28 straipsnio 2 dalimi, vien tik prašymo dėl leidimo gyventi ar vizos pateikimas nesuteikia užsieniečiui teisės būti Lietuvos Respublikos teritorijoje iki bus priimtas sprendimas dėl prašymo.

13. Teismas nurodė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, įvertino aplinkybes, jog pareiškėjas neturi jokių socialinių, šeiminių ar ekonominių ryšių su Lietuva, kaip tai įtvirtinta Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Lietuvoje turėtų šeimos narių, nepilnamečių vaikų, kurie mokytųsi pagal formaliojo švietimo programas, ar kad jis būtų dirbęs ar dirbtų Lietuvoje. Be to, vien pareiškėjo teiginys apie 2025 m. vasario 1 d. sudarytą sutartį su VšĮ Futbolo klubu „Aukštaitija“ savaime nepatvirtina realių ir įstatyme numatytų ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, todėl Departamentas, teismo vertinimu, pagrįstai sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti pareiškėjo buvimą Lietuvoje teisėtu ar pagrįstu ekonominiais ryšiais. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie individualias rizikas Ganos Respublikoje, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo taikyti Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų, kurios draudžia užsieniečio grąžinimą, kai užsieniečiui toje valstybėje grėstų pavojus gyvybei, sveikatai ar laisvei, arba kai tikėtina, kad jis patirtų nežmonišką elgesį.

14. Teismas vertino, kad pareiškėjo teiginys, jog panaikinus Sprendimą jis toliau galėtų tvarkytis leidimo laikinai gyventi dokumentus, nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimo terminui yra neteisėtas, o kitokio teisėto leidimo būti Lietuvoje pareiškėjas neturi, pareiškėjo ketinimas ateityje gauti nacionalinę vizą ar leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nepaneigia jau įvykusio teisės pažeidimo – buvimo šalies teritorijoje viršijus leistiną 60 dienų terminą – ir neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl šio pažeidimo padarinių.

15. Teismas sprendė, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

16. Teismas pažymėjo, kad sprendimas grąžinti asmenį į užsienio valstybę, neuždraudžia asmeniui pateikti prašymą išduoti vizą ar leidimą laikinai gyventi per išorės paslaugų teikėją bei neužkerta kelio asmeniui teisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką.

III.

17. Pareiškėjas S. F. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

18. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

19. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis į Lietuvą atvyko, gavęs Klubo kvietimą žaisti futbolą. Pareiškėjas pasirašė su Klubu sutartį, pareiškėjas yra draustas, gaunu nuolatines pajamas, dalyvauja Klubo, Panevėžio miesto veikloje, pareiškėją su Lietuva sieja ekonominiai ryšiai.

20. Pareiškėjas mano, kad tik dėl atsakovo kaltės jam nebuvo išduota viza per laikotarpį, kol pareiškėjas turėjo teisę būti Lietuvoje. Pareiškėjas pažymi, kad jam taip pat galėjo būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, nes jis atitinka Įstatyme nustatytas sąlygas Leidimui gauti.

21. Pareiškėjas teigia, kad jis nekelia pavojaus nacionaliniam saugumui, todėl, kol nėra išspręstas vizos išdavimo klausimas, nėra pagrindo jį išsiųsti iš Lietuvos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo Ganos Respublikos piliečio S. F. skundo reikalavimas panaikinti Departamento 2025 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 25S79449, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę (Ganą) per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos – iki 2025 m. balandžio 9 d., pagrįstumo ir teisėtumo.

23. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nustatęs, kad nors pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, turėdamas Nyderlandų išduotą (C) tipo vizą, galiojančią nuo 2025 m. sausio 31 d. iki 2025 m. kovo 29 d., tačiau iki vizos galiojimo pabaigos iš Lietuvos neišvyko, todėl Lietuvoje šiuo metu yra neteisėtai. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo su Lietuva nesieja socialiniai, šeiminiai ar ekonominiai ryšiai, teismas sprendė, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 ir 7 punktų, 127 straipsnio 1, 3¹ ir 6 dalimis, turėjo teisinį pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, priėmė formalų sprendimą. Pareiškėjas pažymi, kad jis į Lietuvą atvyko teisėtai, gavęs VŠĮ Futbolo klubo „Aukštaitija“ kvietimą žaisti šiame klube futbolą, ir atvykęs į Lietuvą pasirašė su Klubu sutartį. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju būtent dėl atsakovo kaltės jam (pareiškėjui) nebuvo išduota nacionalinė viza, suteikianti teisę likti Lietuvoje, nes jis dėl vizos išdavimo kreipėsi dar galiojant ankstesnei išduotai vizai.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

26. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2025 m. sausio 21 d., turėdamas Ganos Respublikos pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2021 m. balandžio 14 d., galiojantį iki 2031 m. balandžio 13 d., bei Nyderlandų išduotą (C) tipo vizą Nr. 018207146, galiojančią nuo 2025 m. sausio 31 d. iki 2025 m. kovo 29 d., leidžiančią būti Šengeno erdvėje 60 dienų.

27. Pareiškėjas 2025 m. vasario 1 d. su VŠĮ Futbolo klubu „Aukštaitija“ sudarė sporto veiklos sutartį, kuria pareiškėjas įsipareigojimo Klubo naudai žaisti futbolą ir gauti už tai atlygį; sutarties galiojimo terminas nuo 2025 m. vasario 1 d. iki 2026 m. kovo 1 d.

28. Pareiškėjas, tarpininkaujant Klubui, 2025 m. kovo 7 d. pateikė Departamentui prašymą Nr. 2503-NVIZ-0045 dėl nacionalinės vizos išdavimo. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad jis yra Klubo futbolininkas ir rungtyniauja pagal sportinės veiklos sutartį. Byloje nėra duomenų apie šio pareiškėjo prašymo nagrinėjimo procesą.

29. Pasibaigus Nyderlandų išduotos (C) tipo vizos galiojimui (faktinis leistinas buvimo Lietuvoje ir Šengeno teritorijoje 60 kalendorinių dienų terminas baigėsi 2025 m. kovo 21 d.), Departamentas 2025 m. kovo 26 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę – Ganą. Departamentas Sprendimą grindė Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 ir 7 punktuose, 127 straipsnio 1, 3¹ ir 6 dalyje nustatytais teisiniais pagrindais.

30. Ginčo teisinius santykius reguliuojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (įstatymo redakcija, galiojant nuo 2025 m. sausio 1 d.) 125 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo arba vizos galiojimui. To paties straipsnio 7 punkte nurodyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.

31. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

32. Įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 str. 2 d.).

33. Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011). Taip pat atsižvelgdamas į Direktyvoje įtvirtintą teisinį reguliavimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3947-556/2020 yra pažymėjęs, jog Direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendimai grąžinti ir, jei tokie priimti, sprendimai uždrausti atvykti bei sprendimai dėl išsiuntimo priimami raštu pateikiant faktines ir teisines priežastis, taip pat informaciją apie galimas teisines teisių gynimo priemones. Analizuojant Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatas matyti, kad sprendimai, susiję su grąžinimu, kaip nurodyta 1 dalyje, pateikiami standartine forma, tik asmenims, neteisėtai atvykusiems į valstybės narės teritoriją ir vėliau negavusiems leidimo ar teisės būti toje valstybėje narėje.

34. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas, 2025 m. kovo 21 d. pasibaigus vizos galiojimo terminui, Lietuvoje yra neteisėtai, tačiau byloje nebuvo nagrinėta aplinkybė, jog pareiškėjas, tarpininkaujant jį įdarbinusiam Klubui, 2025 m. kovo 7 d. pateikė Departamentui prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo, t. y. pareiškėjas siekė pratęsti savo teisėtą buvimą Lietuvoje vizos pagrindu. Pareiškėjas prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo atsakovui padavė dar galiojant vizai, su kuria jis (pareiškėjas) atvyko į Lietuvą, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie šio prašymo nagrinėjimo eigą, t. y. ar Departamentas priėmė sprendimą atsisakyti priimti prašymą dėl vizos išdavimo, ar tokio prašymo netenkino. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo argumentus, kad pareiškėjo pateiktas prašymas dėl nacionalinės vizos išdavimo nesuteikia jam teisės būti Lietuvos Respublikos teritorijoje iki bus priimtas sprendimas dėl jo Prašymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašymo dėl nacionalinės vizos išdavimo pateikimo faktas yra svarbus vertinant, ar pareiškėjas ėmėsi veiksmų, siekdamas pratęsti savo teisėtą buvimą Lietuvoje, ar tokius veiksmus jis atliko laiku (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2047-821/2023).

35. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas ir jo interesams atstovaujantis Klubas dėjo pastangas, kad tinkamai ir laiku būtų įgyvendintos pareiškėjo teisės gauti nacionalinę vizą. Įvertinus atsakovo Sprendimo turinį matyti, kad nors Sprendime nurodytos tik esminės faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo neteisėtu buvimu Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad pasibaigė vizos galiojimas, ir Įstatymo straipsniai, kuriais vadovaujantis priimtas šis individualus administracinis aktas, tačiau neįvertintas nurodyto teisinio reglamentavimo taikymas susidariusios faktinės situacijos apsektu, t. y. neatsižvelgta į pareiškėjo laiku pateiktą prašymą nacionaliniai vizai gauti. Atsakovas turėjo ir galėjo žinoti apie pareiškėjo dedamas pastangas įteisinti buvimą Lietuvos Respublikoje, nes Sprendimas buvo priimtas po pareiškėjo pateikto Prašymo nacionalinei vizai gauti, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie šio prašymo nagrinėjimą.

36. Pažymėtina ir tai, kad byloje yra pateikti duomenys, jog pareiškėjas su Klubu 2025 m. vasario 1 d. sudarė sporto veiklos sutartį, kuria pareiškėjas įsipareigojimo iki 2026 m. kovo 1 d. Klubo naudai žaisti futbolą ir gauti už tai atlygį, todėl yra pagrindas vertinti, kad pareiškėją su Lietuva sieja ekonominis ryšys (darbas) (Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

37. Akcentuotina, kad tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr. 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-185/2013; 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013; 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015 ir kt.).

38. Teisėjų kolegija dėl atsakovo ir pirmosios instancijos teismo akcentuotos imperatyvios pareigos priimti sprendimą dėl asmens išsiuntimo tuo atveju, jei pareiškėjas neįvykdo Įstatyme nustatyto reikalavimo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos galiojimo pabaigos, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, jog Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės konkrečiu atveju yra svarbios ir nulemia, jog asmuo nebus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje turės būti įteisintas. Atitinkamai Įstatymo 128 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip numatanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Priešingas Įstatymo nuostatų aiškinimas reikštų, jog Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės neturi prasmės, nes tais atvejais, kai asmuo Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, jis bet kuriuo atveju turėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos, o Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės de facto (faktiškai, iš tikrųjų) būtų vertinamos ne priimant sprendimą tokį asmenį išsiųsti, o tuomet, kai jis, būdamas užsienio valstybėje, pateiktų naują prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3947-556/2020). Atsižvelgiant į paminėtų teisės aktų nuostatas bei formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovui priimant sprendimą visų pirma kyla pareiga įvertinti Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, o šias aplinkybes, atsižvelgus į konkrečią situaciją, įvertinus palankiai pareiškėjui, jam neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į Departamentą dėl vizos (ar leidimo laikinai gyventi Lietuvoje) išdavimo.

39. Apibendrindama nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes ir taikė teisės aktų normas, nesivadovavo aktualia teismų praktika, todėl yra pagrindas tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti Departamento Sprendimą.

40. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.

41. Pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėjas yra sumokėjęs 22,50 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir 22,50 Eur – už skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, pareiškėjui atlygintinos išlaidos, turėtos bylą išnagrinėjus apeliacinės ir pirmosios instancijos teismuose, t. y. pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistina 33,75 Eur sumokėto žyminio mokesčio suma, o 11,25 Eur suma grąžintina pareiškėjui kaip permoka už apeliacinį skundą (ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

42. Išaiškintina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 straipsnio 3 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40–41 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo Ganos Respublikos piliečio S. F. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo S. F. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 25S79449.

Priteisti pareiškėjui S. F. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus 75 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Grąžinti pareiškėjui S. F. 11,25 Eur AS „Citadele banka“ 2025 m. gegužės 22 d. mokėjimo nurodymu Nr. FT25142PD3C6 sumokėto žyminio mokesčio permoką.

Sprendimas neskundžiamas.