Marijampolės apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išsprendė pareiškėjų E. A. ir C. A. skundo, gauto privataus kaltinimo tvarka, priėmimo klausimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šakių rajono apylinkės teisme 2017-05-18 gautas E. A. ir Ch. A. skundas, kuriuo prašoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn A. D. ir S. D. Skunde nurodoma, kad A. D. ir S. D. kreipėsi į Šakių rajono apylinkės teismą su ieškiniu pareiškėjams E. A. bei Ch. A. ir pareikštu ieškiniu prašė pripažinti 2015-01-14 tarp A. ir S. D. ir E. ir Ch. A. sudarytą išlaikymą iki galvos sutartį Nr. 146 negaliojančia ab initio; taikyti restituciją natūra ir priteisti ieškovams iš atsakovų išlaikymo sutartimi perleistą nekilnojamąjį turtą bei priteisti ieškovų naudai jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje melagingai nurodoma, kad E. ir Ch. A. primygtinai prašė A. ir S. D. sudaryti išlaikymo sutartį. Be to ieškinyje nurodoma, kad E. ir Ch. A. nuo pat išlaikymo sutarties sudarymo dienos (2015-01-14) neva nevykdė išlaikymo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų – „Tačiau atsakovai savo įsipareigojimų išlaikyti ieškovus nevykdė nuo sutarties pasirašymo dienos <...>. Atsakovai (rentos mokėtojai) nuo pat išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sudarymo 2015 m. sausio 14 d. iki dabar nevykdė įsipareigojimo išlaikyti ieškovus (rentos gavėjus) iki gyvos galvos ir vykdyti išlaikymo iki gyvos galvos sutarties IV skirsnyje nurodytas sąlygas“. Priešingai, nuo pat išlaikymo sutarties sudarymo dienos pareiškėjai stropiai vykdė visas savo pareigas ir vadovavosi ne tik išlaikymo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, tačiau taip pat vykdė ir visus kitus A. ir S. D. žodinius nurodymus, kurie išlaikymo sutartyje nebuvo aptarti. Tikrovės neatitinkantys yra taip pat teiginiai, kad neva pareiškėjai nepirko A. ir S. D. maisto, higienos reikmenų, neprižiūrėjo ūkio, negamino maisto, neatliko namų ruošos darbų – „Atsakovai nepirko rentos gavėjams vaistų, higienos reikmenų, nemaitino, neprižiūrėjo ūkio, negamino maisto, neatliko namų ruošos darbų, nekeitė patalynės, nemokėjo mokesčių“. Melagingi taip pat yra A. ir S. D. teiginiai, kad „A. E. A. nuo sutarties sudarymo dienos nuolat skundėsi, kad jai trūksta pinigų, neturi pajamų iš ko pragyventi. Atsakovė nuolat išlaikė ieškovė A. D., nuolat duodama pinigų, nors tai prieštarauja sudarytai sutarčiai.“ Tai tikrovės neatitinkanti informacija, kuri kenkia pareiškėjams ir juos žemina, sumenkina jais pasitikėjimą. Nepagrįstai pradėta kvestionuoti ir kelti abejonių dėl pareiškėjų sąžiningumo.

Privataus kaltinimo procesą atsisakytina pradėti.

Privataus kaltinimo bylų procesas yra specifinė baudžiamojo proceso rūšis, kai kaltinimą vykdo nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas; šios kategorijos bylose būtent nukentėjusiojo skundas (atstovo pareiškimas) atlieka kaltinamojo akto funkciją, nes juo pradedamas privataus kaltinimo bylų procesas ir nustatomos nagrinėjimo teisme ribos, todėl šiam procesiniam dokumentui keliami didesni formalūs reikalavimai nei kreipimuisi bylose, kuriose atliekamas ikiteisminis tyrimas, jis turi būti surašytas griežtai laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 412 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų; be to, privataus kaltinimo bylų procese būtent nukentėjusysis turi pareigą rinkti ir pateikti teismui įrodymus (BPK 34 straipsnis), jis turi būti aktyvus proceso dalyvis ir pateikti teismui visą reikiamą medžiagą, kad būtų teisingai išnagrinėta baudžiamoji byla, kadangi būtent nukentėjusysis privataus kaltinimo procese atlieka prokuroro funkciją (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartis Nr. 1S-509-190/2014, 2013 m. vasario 26 d. nutartis Nr. 1S-167-312/2013).

Pareiškėjai E. ir Ch. A. prašo teismo pradėti teisminį tyrimą A. ir S. D. atžvilgiu ir patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 1 dalį.

Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo ir yra baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pagal BPK 407 straipsnio nuostatas baudžiamųjų bylų dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 straipsnyje, procesas pradedamas tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus. Taigi, kaip matyti, pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas nėra atliekamas, o pagal BPK 165 straipsnį teismas nėra ikiteisminio tyrimo įstaiga ir neturi įgaliojimų atlikti ikiteisminį tyrimą.

BPK 412 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skunde privataus kaltinimo tvarka turi būti nurodyta, be kitų aplinkybių, nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės. Skundas, neatitinkantis BPK 412 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (BPK 412 straipsnio 3 dalis).

Pateiktame skunde pareiškėjai nekonkrečiai aprašo galimai A. ir S. D. padarytų nusikalstamų veikų padrinius – neaišku kuo buvo pakirstas pasitikėjimas pareiškėjais, kokius konkrečius neigiamus išgyvenimus jiems teko patirti, kaip ir kuo pasireiškė nusikalstamų veikų padariniai.

Baudžiamojo proceso kodeksas suteikia teisę teismui nepradėti privataus kaltinimo proceso. BPK 412¹ straipsnyje numatyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą, ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, kurioms esant procesas negali būti pradedamas. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 3 straipsnio 1 dalis). Baudžiamojo proceso normos reglamentuoja procesą ne bet kokių teisės pažeidimų, o būtent nusikalstamų veikų padarymo. Pagal BK 2 straipsnį asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Nusikalstamos veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai. Nusikaltimas yra pavojinga ir BK uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė.

Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, civilinė byla Nr. 2-672-630/2017, kurioje pareiškėjai galimai buvo apžmeižti, Šakių rajono apylinkės teisme dar nėra išnagrinėta, galutinis teismo sprendimas nepriimtas. Vertinti A. ir S. D. išsakytų teiginių turinį civilinėje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo bei jų atitikimą tikrovei yra šią civilinę bylą nagrinėjančio teismo (teisėjo) prerogatyva. Kištis į bylą nagrinėjančio teismo veiksmus draudžia Konstitucija ir įstatymai.

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atitinkamo kreipimosi (ieškinio, skundo) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz.: policijos pareigūnams, teisėjams ir kt. asmenims) dėl jų teisės aktais reglamentuotų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu <...> (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-56/2004). Teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl pažeistų teisių gynimo numato ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 21, 30 straipsniai, bet ir BPK, kiti įstatymai, todėl A. ir S. D. kreipimasis vien tik į Šakių rajono apylinkės teismą ieškiniu, nelaikytinas šmeižimu BK 154 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos būtinojo objektyviosios pusės požymio – informacijos paskleidimo tretiesiems asmenims. Tokia veika gali būti vertinama kaip šmeižimas (BK 154 straipsnis) tik tuo atveju, jeigu melaginga informacija apie konkretaus asmens nebūtą nusikaltimą (pažeidimą) pateikiama kitiems asmenims, žiniasklaidai ir pan.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011).

Tokių vertybių gynimas Lietuvos teisinėje sistemoje numatytas ir kitomis – civilinio proceso priemonėmis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra jokio pagrindo daryti išvados, jog A. ir S. D. išsakyti žodžiai, frazės ar pasisakymai turi būti vertinami kaip BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika. Paduotame skunde yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo), todėl baudžiamasis procesas negali būti pradedamas ir skundas grąžinamas jį padavusiems asmenims.

Įvertindamas tai, kas išdėstyta ir vadovaudamasis BPK 412¹ straipsnio 2 dalimi, 440 straipsniu, teismas,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylų procesą pagal E. A. ir C. A. pateiktą skundą A. D. ir S. D. atžvilgiu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį nesant veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Nutarčiai įsiteisėjus skundą su priedais grąžinti jį padavusiems asmenims.

Nutartis per 7 dienas nuo jos gavimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui per Šakių rajono apylinkės teismą.