Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-262-221/2020

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-03-03
Bylos Nr.: e2A-262-221/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-13-3-03524-2018-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Nijolia Indreikienė, Virginija Lozoraitytė, Tomas Romeika
Ieškovas: S. A.
Atsakovas: S. M., J. G.

Kategorijos

2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris
2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
2.4.2.13Kiti su nuosavybės teise susiję klausimai
2.6.37Jungtinė veikla (partnerystė)
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.2.4.11Įrodymų vertinimas
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-262-221/2020Teisminio proceso Nr. 2-13-3-03524-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 2.4.2.9.1; 2.4.2.13; 2.6.37; 3.1.7.6; 3.2.4.11; 3.3.1.20 (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 3 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė, pranešėja) ir Tomo Romeikos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. A., atsakovių S. M. ir J. G. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. A. ieškinį atsakovėms S. M. ir J. G. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, turto lygių dalių nustatymo, atsakovės J. G. priešieškinį ieškovui S. A. dėl iškeldinimo iš gyvenamojo namo ir kitų nekilnojamųjų daiktų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas S. A. (toliau – ieškovas), patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė teismo pripažinti atsakovių S. M. ir J. G. (toliau kartu – atsakovės) 2012 m. liepos 25 d. sudarytą dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. 3081, negaliojančia ab initio ir taikyti restituciją – dovanojimo sutartimi atsakovei J. G. perleistą nekilnojamąjį turtą: pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius)-kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), grąžinti į pirminę nuosavybės teisės į šį turtą turėtojo padėtį; pripažinti, kad ieškovas ir atsakovė S. M., gyvendami kartu kaip sugyventiniai, bendrojoje dalinėje nuosavybėje įgijo nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini), kurioje jų nuosavybės teisės dalys yra lygios, ir nustatyti ieškovui 1/2 dalį žemės sklypo, 1/2 dalį gyvenamojo namo, 1/2 dalį pastato-garažo, pastato-viralinės, kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini); pripažinti, kad ieškovas ir atsakovė S. M., gyvendami kartu kaip sugyventiniai, bendrojoje dalinėje nuosavybėje įgijo nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurioje nuosavybės teisės yra lygios, ir nustatyti ieškovui 1/2 dalį šio žemės sklypo; priteisti ieškovui iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovė S. M., nuo 1987 metų gyvendami kartu faktinėje santuokoje, iš bendrų piniginių lėšų pasistatė gyvenamąjį namą su priklausiniais (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Nors gyvenamasis namas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotas atsakovės S. M. vardu, tačiau tarp šalių buvo susitarimas sukurti bendrą dalinę nuosavybę. 2012 m. liepos 25 d., ieškovui nežinant, atsakovė S. M. atsakovei J. G. dovanojimo sutartimi perleido nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini).

Atsiliepimas

3. Atsakovės atsiliepime į ieškinį nurodė nesutinkančios su ieškiniu, prašė jį atmesti. Atsakovės teigė, kad atsakovės S. M. tėvai buvo turtingi ūkininkai ir padėjo jai pasistatyti namą. Alytaus miesto vykdomojo komiteto 1988 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 69 atsakovei S. M. buvo suteiktas 600 kv. m ploto žemės sklypas individualaus namo statybai. Per visą gyvenimo kartu laikotarpį ieškovas neprisidėjo nei prie bendro turto su atsakove S. M. sukūrimo, nei prie jo išlaikymo. Statybos darbus dirbo atsakovės S. M. samdyti darbininkai, su kuriais atsiskaitydavo atsakovė S. M. iš savo lėšų. Statybinės medžiagos namo statybai buvo supirktos iš atsakovės S. M. lėšų. Ieškovas savo pinigines lėšas išleisdavo transporto priemonių pirkimui–pardavimui, įvairių detalių, įrankių ir pan. pirkimui ir kaupimui. 2005 metais už savo asmenines lėšas atsakovė S. M. įsigijo sodo žemės sklypą, kuriame viena ir dirbo. Ieškovas žinojo, kad nekilnojamieji daiktai yra įregistruoti atsakovės S. M. asmeninės nuosavybės teise, taip pat žinojo, kad 2012 metais gyvenamasis namas, garažas, ūkio pastatas ir žemės sklypas buvo padovanoti atsakovei J. G. ir dėl to neprieštaravo.

Šalies argumentai

4. Atsakovė J. G. priešieškiniu prašė teismo iškeldinti ieškovą su jam priklausančiais asmeniniais daiktais iš gyvenamojo namo, pastato-garažo, pastato viralinės, kitų statinių- kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini); įpareigoti ieškovą grąžinti atsakovei J. G. gyvenamojo namo ir garažo raktus, panaikinti gyvenamosios vietos deklaravimą adresu (duomenys neskelbtini); priteisti iš ieškovo atsakovei J. G. 126,82 Eur išlaidas, sumokėtas už ieškovą; priteisti iš ieškovo 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisti atsakovei J. G. iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

5. Atsakovė J. G. nurodė, kad ieškovas, būdamas atsakovės S. M. sugyventiniu ir jos išlaikytiniu, atsakovės S. M. leidimu gyveno gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), naudodamasis visais šiuo adresu esančiais nekilnojamaisiais daiktais. 2012 m. liepos 25 d. dovanojimo sutartimi atsakovės J. G. motina S. M. padovanojo jai žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini). Po šios sutarties sudarymo atsakovė J. G. leido ir toliau turtu naudotis savo motinai S. M. ir ieškovui. Ieškovas žinojo, kad atsakovė S. M. savo turtą padovanojo vienintelei dukrai J. G. Ieškovas 2013 metais smurtavo prieš jos motiną S. M., todėl atsakovė J. G. paprašė ieškovą išsikelti iš jai priklausančio gyvenamojo namo ir kitų patalpų, tačiau jiems abiem susitaikius, atsakovė J. G. neinicijavo iškeldinimo bylos. Ieškovas toliau smurtavo prieš atsakovę S. M., todėl ši 2018 m. spalio 5 d. apsigyveno pas atsakovę J. G. Nuo 2018 m. spalio 5 d. visu turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), naudojasi vienas ieškovas, jį niokoja, nemoka mokesčių.

6. Ieškovas atsiliepime į priešieškinį nurodė nesutinkantis su priešieškiniu, prašė jį atmesti. Ieškovas teigė, kad niekada nebuvo atsakovės S. M. išlaikytinis. 2012 m. liepos 25 d., jam nežinant, atsakovė S. M. dovanojimo sutartimi perleido nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), savo dukrai J. G. Tik 2018 m. spalio 3 d. ieškovas gavo pranešimą apie dovanojimo sutartį. 2012 m. liepos 25 d. dovanojimo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, nesiekiant realiai pakeisti savininko. Niekas nepasikeitė sudarius dovanojimo sutartį: atsakovė J. G. nepakeitė duomenų paslaugų tiekėjų įmonėse, nesudarė naujų sutarčių, mokėtoja liko atsakovė S. M.

7. Atsakovė S. M. atsiliepime į priešieškinį nurodė su juo sutinkanti, prašė jį tenkinti, nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir atsakovė J. G.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Alytaus apylinkės teismas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino, kad pastatas-gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-viralinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai-kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), yra ieškovo ir atsakovės S. M. bendroji dalinė nuosavybė, ir nustatė ieškovui 1/3 dalį gyvenamojo namo, 1/3 dalį garažo, 1/3 dalį viralinės, 1/3 dalį kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančia 2012 m. liepos 25 d. sudarytą dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovė S. M. padovanojo atsakovei J. G. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius-kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); atmetė ieškinio reikalavimus dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendrąja daline nuosavybe; atmetė priešieškinio reikalavimus; priteisė ieškovui iš atsakovės S. M. 219,15 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė atsakovei J. G. iš ieškovo 484,51 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė valstybei iš ieškovo 224,8 Eur žyminį mokestį, 18,66 Eur pašto išlaidas, iš atsakovių – po 273,1 Eur žyminio mokesčio ir po 9,71 Eur pašto išlaidų.

9. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisių objektai, esantys (duomenys neskelbtini), dėl kurių teisinio statuso ir priklausomybės nuosavybės teisėmis yra kilęs ginčas, įgyti iki 2000 m. Lietuvo Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) įsigaliojimo, todėl sprendžiant pareikštus reikalavimus vadovaujamasi 1964 m. CK nuostatomis, o dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) – pagal naujojo CK ketvirtos knygos normas, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams, CK trečios knygos VI dalies XV skyriaus nuostatos netaikytinos, kadangi nepriimtas specialus įstatymas, reglamentuojantis partnerystės įregistravimo tvarką.

10. Šalims skirtingai nurodant, nuo kada pradėjo gyventi kartu (ieškovas nurodė, kad nuo 1987 metų, atsakovė S. M. – nuo 1989 metų), teismas sprendė, kad ieškovas ir atsakovė S. M. pradėjo gyventi kartu 1988 metais. Pažymėjęs, kad valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, teismas laikė, kad tai buvo asmeninė atsakovės S. M. nuosavybė, ginčo žemės sklypas įgytas 1993 m. rugsėjo 16 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi, sutartyje nurodyta, kad pirkėja S. M. žemės sklypą nupirko asmeninės nuosavybės teise, pirkėja įmokėjo valstybės vienkartinėmis išmokomis ir tikslinėmis kompensacijomis. Teismas, nustatęs, kad ginčo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), įgytas už atsakovės S. M. turėtus investicinius čekius, ieškovas nepateikė duomenų, jog jam asmeniškai buvo paskirta valstybės vienkartinė išmoka, byloje nėra duomenų, kad minėta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis būtų nuginčyta dėl žemės įgijimo asmeninės nuosavybės teise, kaip nepagrįstą atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra ieškovo ir atsakovės S. M. bendroji dalinė nuosavybė.

11. Teismas nustatė, kad ieškovui ir atsakovei S. M. gyvenant kartu buvo pastatytas ginčo gyvenamasis namas su priklausiniais. Byloje esant priešingiems šalių paaiškinimams dėl bylos esminių faktinių aplinkybių, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimu, teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais. Teismas sprendė, kad šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai patvirtina, jog ginčo namo statybos metais (nuo 1988 iki 1993 metų) ir vėliau iki 2018 metų spalio mėnesio šalys gyveno kartu, statybos darbus planavo ir vykdė tiek ieškovas, tiek atsakovė S. M., ieškovas prie statybos darbų prisidėjo savo asmeniniu darbu, lėšomis. Teismas konstatavo, kad ginčo žemės sklypas ir gyvenamasis namas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini), buvo registruoti atsakovės S. M. vardu (iki turto dovanojimo sutarties sudarymo), todėl visi dokumentai dėl statybos leidimo, darbų apmokėjimo, medžiagų įsigijimo, taip pat apmokėjimo už žemę ir komunalines paslaugas buvo išrašomi taip pat atsakovės S. M. vardu, tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas daryti išvadą, kad namo pastatymas buvo vykdomas vien tik atsakovės S. M. pastangomis ir lėšomis. Nei ieškovas, nei atsakovė S. M. nenurodė, kiek kainavo ginčo namo ir priklausinių statyba, nepateikė detalios statybų išlaidų paskaičiavimo, todėl teismas negalėjo nuspręsti, kiek kainavo namo ir jo priklausinių statyba prieš trisdešimt metų. Teismas sprendė, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovo pajamos 1988–1991 metais sudarė 3 235,94 rublius, o atsakovės S. M. pajamos 1988–1991 metais – 12 189,6 rublius. Teismas taip pat vertino šalių gautas pajamas 1992–1993 metais, kadangi, VĮ Registrų centro duomenimis, statinio priėmimo naudotis aktas surašytas 1993 m. liepos 21 d. Teismas nustatė, kad atsakovė S. M. 1992–1993 metais gavo 15 036,88 rublių, 46 154 talonų, 555,97 litų, nurodytu laikotarpiu ieškovas pajamų negavo. Teismas konstatavo, kad iš pastatų statybos laikotarpiu ieškovo ir atsakovės S. M. gautų pajamų akivaizdu, kad didesnes pajamas gavo atsakovė S. M. Atsižvelgęs į byloje nagrinėtiną laikotarpį, kuris buvo prieš trisdešimt metų ir į buvusį laikmetį, kuris apima ir tarybinį laikotarpį, teismas manė, kad labiau tikėtina, jog ieškovas galėjo turėti oficialiai nedeklaruotų pajamų. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovas ir atsakovė S. M. įrodinėja, jog ginčo pastatai buvo pastatyti ne tik iš jų oficialiai gautų pajamų, tačiau abi šalys nepateikė įrodymų, kokias jie gavo pinigines lėšas iš kitų asmenų ir veiklos, todėl teismas negali nustatyti, už kiek pinigų buvo pastatytas namas, kiekvienos iš šalių įnašo į bendrą turtą. Atsižvelgęs į šalių paaiškinimus, liudytojų R. J., A. Č., A. K., A. P., A. A., S. G., A. B., S. B., V. Š., S. M. parodymus (kurių dauguma nurodė, kad atsakovė S. M. darbu, pastangomis ir pinigais labiau prisidėjo prie gyvenamojo namo ir jo priklausinių statybos, bet nepaneigė, kad ir ieškovas rūpinosi statybomis), teismas padarė išvadą, kad atsakovės S. M. indėlis yra žymiai didesnis nei ieškovo, todėl, vadovaudamasis CK 1.54 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pripažino ieškovui nuosavybę į 1/3 gyvenamojo namo, garažo, viralinės, kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini).

12. Teismas sprendė, kad lėšos ginčo namo renovacijai gali būti pagrindas spręsti klausimą dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo, tačiau nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant šalių nuosavybės dalių šiame turte nustatymo klausimo, atsakovė S. M. šioje byloje nepareiškė savarankiškų reikalavimų dėl minėtų lėšų. Teismas pažymėjo, kad pinigines lėšas po motinos Z. S. mirties atsakovė S. M. paveldėjo 2011 m. birželio 30 d., todėl šių lėšų paveldėjimas nėra siejamas su ginčo pastatų statybų laikotarpiu. Buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo aplinkybės nėra nagrinėjamos bylos dalykas, atsakovė S. M. nėra dėl jo pareiškusi reikalavimo, todėl teismas dėl to nepasisakė. Teismas nustatė, kad 1989–1993 metais ieškovo vardu neregistruota transporto priemonių, o laikotarpiu nuo 1994 iki 2018 metų kiekvienais metais buvo registruojamos ir išregistruojamos transporto priemonės. Teismo nuomone, šie duomenys patvirtina ieškovo teiginius, kad jis vertėsi transporto priemonių pirkimu–pardavimu. Teismas pažymėjo, kad netinkamas ieškovo elgesys buityje, už ką jis yra vieną kartą nuteistas ir baustas administracine nuobauda, gali turėti reikšmės sprendžiant klausimą dėl turto naudojimosi ar atidalijimo tvarkos, tačiau negali lemti bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių dalies bendrame turte.

13. Teismas nustatė, kad sodo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo metu ieškovas ir atsakovė S. M. gyveno kartu kaip sugyventiniai, tačiau vien tik šis faktas savaime negali lemti, jog įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė duomenų, kokio dydžio lėšomis jis prisidėjo prie ginčo sodo žemės sklypo įsigijimo, kodėl ginčo sklypas nebuvo įgytas ir jo nuosavybėn. Ginčo sklypas pirktas 2005 m. lapkričio 5 d., todėl, teismo nuomone, šalys, sudarydamos pirkimo–pardavimo sutartį, jau nuo 1988 metų faktiškai gyvendamos kartu, aiškiai išreiškė savo valią dėl naujai įgyto nekilnojamojo turto, t. y., kad ginčo sklypas įgytas atsakovės S. M. asmeninės nuosavybės teise. Teismas sprendė, kad atsakovė S. M. finansiškai buvo pajėgi savo lėšomis įgyti šį žemės sklypą, o ieškovo nurodyta aplinkybė, kad jis su traktoriumi išlygino žemės sklypą, galėtų būti vertinama kaip vienkartinio pobūdžio pagalba, nereiškianti, jog šalys susitarė bendrai rūpintis ginčo žemės sklypu.

14. Teismas sprendė, kad ieškovas apie dovanojimo sandorį sužinojo 2018 m. gegužės 2 d., į teismą kreipėsi 2018 m spalio 24 d., t. y. nepraleidęs 1 metų ieškinio senaties termino. Teismas konstatavo, kad dovanojimo sutartis sudaryta dėl akių, siekiant išvengti namo ir jo priklausinių dalybų, prasidėjus nesutarimams tarp šalių, todėl yra pagrindas dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia (CK 1.86 straipsnio 1 dalis). Teismas, nustatydamas ginčo turto vertes, rėmėsi UAB „ideArt“ turto vertintojos R. V. parengtomis turto vertinimo ataskaitomis, nes ji nuo 2013 m. sausio 15 d. įrašyta į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą (nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizė), o UAB „ideArt“ 2012 m. rugpjūčio 1 d. įtraukta į išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą. Teismas konstatavo, kad atsakovės J. G. priešieškinio reikalavimai yra susiję su ieškinio reikalavimais. Teismas, pripažinęs dovanojimo sutartį negaliojančia ir ieškovui pripažinęs nuosavybės teisę į 1/3 dalį gyvenamojo namo ir jo priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini), kaip nepagrįstą atmetė atsakovės J. G. priešieškinį, nes atsakovė J. G., nebūdama ginčo turto savininke, neturi teisinio pagrindo reikšti reikalavimą iš ginčo gyvenamojo namo ir jo priklausinių iškeldinti ieškovą ir prašyti priteisti išlaidas už naudojimąsi gyvenamuoju namu.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

15. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimo dalį dėl ieškinio ir patenkinti ieškinio reikalavimus, palikti nepakeistą Alytaus apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinis; pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, jas priteisiant iš atsakovių; priteisti ieškovui iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme; priimti papildomus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Aplinkybė, kad žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre registruotas atsakovės S. M. vardu, nėra pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo. Žemės pirkimo–pardavimo sutartis dėl Vykdomojo komiteto 1988 m. gegužės 25 d. sprendimu suteikto žemės sklypo pirkimo sudaryta 1993 m. rugsėjo 16 d., ieškovui ir atsakovei S. M. gyvenant faktiniuose šeiminiuose ryšiuose. Ieškovas buvo įsitikinęs, kad už išperkamą žemės sklypą buvo mokama grynaisiais pinigais.

1.2. Padarydamas išvadą, jog atsakovės S. M. indėlis į gyvenamojo namo ir jo priklausinių statybą buvo žymiai didesnis nei ieškovo, teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į ieškovo paaiškinimus apie šalių turtinę padėtį nuo gyvenimo kartu pradžios 1987 metais. Nemaža dalis pateiktų kvitų, čekių yra be atsakovės pavardės. Nuo gyvenamojo namo statybos pradžios praėjus daugiau kaip trisdešimt metų, nėra realių galimybių pateikti dokumentus, susijusius su ieškovo dalyvavimu statybų procese. Taip pat nėra realių galimybių nurodyti ir pagrįsti gautas nedeklaruotas pajamas. Dėl S. A. individualios įmonės išregistravimo ir dėl to, kad Juridinių asmenų registre nebuvo įregistruotas nė vienas šios įmonės dokumentas, nėra galimybės atlikti dokumentų sąrašo peržiūrą ir ją pateikti teismui. Nė vienas 2019 m. rugpjūčio 19 d. teismo posėdyje apklaustas atsakovės S. M. iniciatyva pakviestas liudytojas nenurodė pinigų sumos, kurią atsakovė S. M. gavo iš savo motinos namo statybai. Nesant objektyvių duomenų apie ieškovo ir atsakovės S. M. indėlį į statybas, nustatytinos lygios dalys turte. Nepaneigti ieškovo teiginiai, kad su atsakove S. M. jis gyveno kaip šeima, o šeimoje uždirbti ar iš individualios veiklos gauti pinigai panaudojami šeimos reikmėms. Aplinkybė, kad įrašai VĮ „Regitra“ yra tik nuo 1994 metų, nereiškia, kad iki 1994 metų ieškovo vardu nebuvo registruotų transporto priemonių.

1.3. Aplinkybė, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), įregistruotas atsakovės S. M. vardu, nėra įrodymas, kad šis turtas neturėtų būti pripažįstamas bendrąja daline nuosavybe. Apie šio nekilnojamojo turto įsigijimą 2019 m. rugpjūčio 19 d. teismo posėdyje liudijo ankstesnis žemės sklypo savininkas A. J. Atsakovė S. M. melagingai teigė, kad žemės sklypą pirko pagal 2005 m. spalio 21 d. laikraščio skelbimą. Liudytojai B. Š., D. R. patvirtino tik tai, ką matė jų pačių buvimo sode momentu, tačiau nepaneigė ieškovo paaiškinimų apie žemės sklypo tvarkymą ieškovo darbu, technika. Ieškovas sodo žemės sklype būdavo dienos metu, tvarkė sklypą, šienavo, laistė sodinius.

1.4. Iš ieškovo nepagrįstai priteistas 224,8 Eur žyminis mokestis. Kadangi ieškovas teismo nebuvo įpareigotas primokėti trūkstamą žyminį mokestį, nebuvo priimta nutartis dėl atleidimo nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo ar jo atidėjimo, darytina išvada, jog ieškovas buvo iš dalies atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.

1.5. Neteisingai išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Ieškovas teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius turėtas išlaidas: 271 Eur už turto vertinimą, 11,46 Eur už paslaugas VĮ Registrų centrui, 2,14 Eur už korespondencijos siuntimą. Duomenų gavimas iš VĮ Registrų centro yra mokama paslauga, todėl išlaidos pagrįstos. Turto vertinimas buvo atliktas vykdant teismo įpareigojimą, tai yra pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, kurios turi būti vertinamos ir paskirstomos teismo sprendime. Teismas nepagrįstai nesinaudojo J. P. atliktu nekilnojamojo turto vertinimu tik dėl to, jog jis neįrašytas į teismo ekspertų sąrašą, nes jis turėjo teisę atlikti tokį vertinimą. Atmetus priešieškinį ir pripažinus negaliojančia dovanojimo sutartį, atsakovės J. G. patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, spręstinas tik atsakovės S. M. patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas, atsižvelgiant į ieškinio reikalavimų patenkinimo procentą.

1.6. Teismas tinkamai nevykdė pareigos vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.

16. Apeliaciniu skundu atsakovės prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimo dalis, kuriomis teismas pripažino, jog gyvenamasis namas, pastatas-garažas, pastatas-viralinė, kiti inžineriniai statiniai-kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), yra ieškovo ir atsakovės S. M. bendroji dalinė nuosavybė, nustatė ieškovui 1/3 dalį gyvenamojo namo, 1/3 dalį garažo, 1/3 dalį viralinės, 1/3 dalį kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pripažino negaliojančia 2012 m. liepos 25 d. sudarytą dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovė S. M. padovanojo atsakovei J. G. žemės sklypą, gyvenamąjį namą, garažą, viralinę, kitus inžinerinius statinius-kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini); patenkinti atsakovės J. G. priešieškinio reikalavimus iškeldinti ieškovą su jam priklausančiais asmeniniais daiktais iš gyvenamojo namo, pastato-garažo, pastato-viralinės, kitų statinių-kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), įpareigoti ieškovą grąžinti J. G. gyvenamojo namo ir garažo raktus ir panaikinti gyvenamosios vietos deklaravimą adresu (duomenys neskelbtini); priteisti atsakovėms iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

2.1. Teismas vertino įrodymus, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normas ir suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Nors teismas nusprendė pašalinti prieštaringus šalių paaiškinimus ir jų nevertinti, vertinti tik rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus, tačiau teismas bendro turto sukūrimą motyvavo klaidingais ir nesąžiningais ieškovo teiginiais, paaiškinimais, prieštaraujančiais kitiems įrodymams – liudytojų parodymams ir rašytiniams įrodymams. Teismas nenustatė ieškovo teiginių neatitikimo rašytiniams įrodymams ir teismo sprendime nepagrįstai vadovavosi klaidingais ieškovo patikslintame ieškinyje ir paaiškinimuose nurodytais teiginiais. Ieškovas neteikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, kuriais teismas be pagrindo tikėjo, nuslėpė nuo teismo savo turtinę padėtį, piktnaudžiavo procesu, prašydamas atleisti nuo žyminio mokesčio dėl lėšų nepakankamumo.

2.2. Teismo išvada, kad byloje nustatyta, jog ieškovui ir atsakovei S. M. gyvenant kartu buvo pastatytas gyvenamasis namas su priklausiniais, prieštarauja rašytiniams įrodymams Aplinkybę, kad gyvenamojo namo statyba buvo apspręsta ir jai pasirengta dar iki apsigyvenimo su ieškovu, patvirtina rašytiniai įrodymai apie medžiagų statybai įsigijimą iki apsigyvenimo su ieškovu momento. Esant rašytiniams įrodymams, kad statybinės medžiagos buvo įgytos ir namo statybos darbai buvo pradėti iki apsigyvenimo kartu su ieškovu, darytina išvada, kad negalėjo būti susitarimo statyti bendrą namą ieškovo ir atsakovės S. M. poreikiams, kai jis jau buvo pradėtas statyti ir buvo apspręsta jo nuosavybė. Teismas nepasisakė, kokiais įrodymais konstatavo bendrą jungtinę veiklą, kai pripažino nesant bendros jungtinės veiklos elementų – susitarimo statyti namą, ieškovo darbų ir lėšų. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių susitarimą dėl namo statybos. Ieškovas apsigyveno pas atsakovę S. M., kai jau buvo vykdomos namo statybos. Ieškovas atėjo be turto, santaupų, turėdamas įsipareigojimą išlaikyti savo du nepilnamečius vaikus. Ieškovas nepateikė nė vieno rašytinio įrodymo ir nė vienas liudytojas nepatvirtino apie ieškovo prisidėjimą prie namo statybos darbu ar lėšomis.

2.3. Teismo išvados, kad gyvenamasis namas buvo baigtas statyti 1993 metais nepatvirtina VĮ Registrų centro išrašas, kuriame nurodyta, kad gyvenamasis namas, garažas ir viralinė buvo baigti statyti 1991 metais. Nors 1993 metais atsakovė S. M. deklaravo statybos užbaigimą, tačiau deklaracijos (dokumento) data negali būti vertinama kaip statybos pabaigos data.

2.4. Teismas nepagrįstai vertino ieškovo indėlį į gyvenamąjį namą, kaip atitinkantį 1/3 turto dalį. Ieškovas po santuokos nutraukimo su sutuoktine neturėjo 7 000 rublių, ieškovas negaudavo jokių papildomų pajamų, nevežė prekių iš Lenkijos. Tokie ieškovo teiginiai nebuvo pagrįsti nei liudytojų parodymais, nei rašytiniais įrodymais, o atsakovė S. M. juos paneigė. Taksi paslaugas ieškovas teikė, kai dirbo (duomenys neskelbtini) pagal darbo sutartį vairuotoju, jis nevykdė jokio verslo ir/ar individualios veiklos. Ieškovas individualia veikla vertėsi trumpą laiką, gautas pajamas, kaip yra įrodyta rašytiniais įrodymais, investavo į žemės ūkio padargus, automobilius ir atsargines dalis, kuriomis prekiavo.

2.5. Teismo teiginį, jog atsakovė S. M. nepateikė paskaičiavimo, kiek kainavo ginčo namo ir priklausinių statyba, paneigia 2019 m. spalio 11 d. teismo posėdžio protokolas, kai atsakovė S. M. nurodė, kad motina suteikė 20 000 rublių finansinę paramą. Šio posėdžio metu atsakovė S. M. teismui teigė turinti išsaugotą 30 metų senumo statybos apskaitos sąsiuvinį, kuriame ji darė įrašus apie išlaidas medžiagoms ir darbams, todėl jas žino. Atsakovė nurodė, kad viso namo statyba kainavo apie 36 000 rublių.

2.6. Teismas nepasisakė ir nevertino rašytinių įrodymų apie ieškovo lėšų investavimą į žemės ūkio techniką, transporto priemones. Ieškinio pateikimo metu ieškovas buvo sukaupęs ne tik materialaus turto, bet ir piniginių lėšų, nes ieškovas pinigines lėšas kaupė ir naudojo vien savo asmeniniams poreikiams.

2.7. Iš įrodymų viseto teismas be pagrindo sprendė, kad atsakovė S. M. darbu ir piniginėmis lėšomis labiau prisidėjo prie namo statybos, nes rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais atsakovė S. M. įrodė, kad ne prisidėjo, o savo lėšomis ir darbu, tvarkydama savo turtą atskirai nuo ieškovo turto, pastatė gyvenamąjį namą su priklausiniais (duomenys neskelbtini). Vertindamas įrodymų visetą teismas klaidingai sprendė, kad ieškovas rūpinosi statybomis, tačiau nedetalizavo ieškovo rūpesčio, nepagrindė jo faktinėmis aplinkybėmis, nenurodė tai patvirtinančių įrodymų.

2.8. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad 1997 m. birželio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ieškovo vardu buvo įregistruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriuo disponavo ieškovas, o vėliau jį pardavė ir pinigines lėšas laikė savo sąskaitoje. Ši aplinkybė įrodo, kad ieškovas ir atsakovė S. M. turėjo du atskirus (kiekvienas savo) gyvenamuosius būstus.

2.9. Teismas neatskleidė bylos esmės. Teismas įvardijo rašytinius įrodymus, pagrindžiančias atsakovės S. M. išlaidas namo renovacijai, tačiau juos vertino atsietai nuo ginčo dalyko ir nepagrįstai sprendė, kad dėl namo pagerinimo išlaidų atsakovė S. M. galėjo pareikšti savarankišką reikalavimą ieškovui. Gyvenamasis namas buvo įregistruotas atsakovės S. M. asmeninės nuosavybės teise, nepriklausė ieškovui, todėl atsakovė S. M. neturėjo pagrindo prašyti lėšų iš ieškovo už namo renovaciją. Atsakovė S. M. namą pastatė ir jį renovavo savo darbu ir lėšomis.

2.10. Teismas be teisėto pagrindo panaikino visą dovanojimo sutartį, taip pat ir tą jos dalį, kuria atsakovė J. G. dovanojimo sutarties pagrindu įgijo žemės sklypą, teisėtai priklausiusį atsakovei S. M., taip pat dovanojimo sutarties dalį dėl 2/3 pastatų dalių. Teismui pripažinus šiuos daiktus teisėtai įregistruotus atsakovės S. M. nuosavybe, nebuvo pagrindo viso dovanojimo sandorio panaikinimui.

2.11. Teismas nenustatė, nors privalėjo nustatyti visas actio Pauliana taikymo sąlygas, kurios būtinos kreditoriui ginčijant skolininko sudarytus sandorius. Ieškovas žinojo, kad gyvenamasis namas su statiniais buvo atsakovės S. M. nuosavybė, negalėjo nežinoti, kad 2012 metais atsakovė S. M. padovanojo savo nekilnojamuosius daiktus vienintelei dukrai. Ieškovas ilgą laiką neginčijo dovanojimo sandorio. Ieškovas nebuvo atsakovės S. M. kreditoriumi, atsakovė S. M. nereiškė pretenzijų į ieškovo buto pardavimo sandorį, sudarytą 2017 m. balandžio 21 d. Ieškovas neturėjo neabejotinos ir neginčijamos teisės į dovanojimo sutartimi perleistą nuosavybę, dovanojimo sandoris nepažeidė jo interesų, nes ieškovas turėjo kitą būstą ir kitą didelės vertės turtą. Nėra jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad atsakovė S. M. neprivalėjo sudaryti sandorio.

2.12. Teismas nepagrįstai sprendė, kad sandoris buvo sudarytas tik dėl akių, siekiant išvengti turto dalybų. Ieškovė padovanojo gyvenamąjį namą 2012 metais. Po motinos mirties pablogėjus atsakovės S. M. sveikatai, atsakovė S. M. priėmė sprendimą dėl savo turto tolesnio likimo, pasitarusi su savo dukra, kuri pritarė motinos norui gyventi kartu su ja. Atsakovė J. G. teismui paaiškino ir pagrindė aplinkybę, kodėl negalėjo apsigyventi padovanotame name, gyvenant ieškovui. Dovanojimo sutarties sudarymo metu atsakovė J. G. neturėjo savo būsto, dėl ko jai su šeima buvo būtinas gyvenamasis namas. Ieškovas nesutiko atlaisvinti gyvenamojo namo, padovanoto atsakovei J. G., todėl ji nusprendė statytis namą (duomenys neskelbtini). Dovanojimo sandoris buvo visiškai įvykdytas: atsakovė S. M. perdavė turtą atsakovei J. G., kuri juo disponuoja: rūpinasi jai padovanotu nekilnojamuoju turtu, pirko kietą kurą namui kūrenti, kasmet moka žemės mokestį, apdraudžia namą ir pastatus gyventojų turto draudimu, sąžiningai moka mokesčius už komunalines paslaugas (nors name gyvena ieškovas), suremontavo tvorą, įrengė lauko laistymo sistemą, tvarkė namo aplinką ir kt.

2.13. Patenkinus apeliacinį skundą, atsakovės J. G. priešieškinio reikalavimas iškeldinti ieškovą iš atsakovei J. G. priklausančių nekilnojamųjų daiktų yra pagrįstas ir teisėtas, atitinkantis CK normas ir konstitucinę asmens teisę į nuosavybę.

Atsiliepimas

17. Ieškovas atsiliepimu į atsakovių apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

3.1. Teismas neprivalo vadovautis apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika, nes ginčo objektas ir faktinės aplinkybės nėra tapačios.

Šalies argumentai

3.2. Ieškovas teismui nurodė realias aplinkybes, realiai įvykusius faktus, dalyvavusius žmones.

3.3. Nuo 1987 metų gyvenant kartu su atsakove S. M., jai buvo žinoma apie ieškovo vykdomą individualią veiklą, todėl tokio fakto neigimas vertintinas kritiškai.

3.4. Teismo posėdyje atsakovė S. M. pripažino, kad byloje pateikti mokėjimo dokumentai yra tie patys, kurie buvo teikiami Valstybinei mokesčių inspekcijai įteisinant statybą. Žinomas ir neįrodinėtinas faktas, jog, užbaigus pastato statybą, reikėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti duomenis ir įrodymus, patvirtinančius legalias išlaidas namo statybai. Ne paslaptis, jog vieni iš kitų „skolindavosi“ kvitus, čekius. 1986 metais jokios lentos ir tašai nebuvo perkami, nebuvo niekur sandėliuojami, nebuvo žinoma, ar bus galimybė gauti žemės sklypą individualaus namo statybai, nes tik 1987 metų pabaigoje buvo apžiūrėtas sklypas ir pradėti sklypo tvarkymo darbai, pamatų klojimas, o Alytaus miesto vykdomojo komiteto sprendimas priimtas tik 1988 m. gegužės 25 d. Taigi, atsakovės S. M. pateikti statybinių medžiagų įsigijimo dokumentai negali būti vertinami kaip išimtinai atsakovės S. M. patirtos išlaidos, nes šalys nuo 1987 metų gyveno kartu.

3.5. Apeliaciniame skunde pateikiami liudytojų parodymai yra ištraukti iš konteksto, neatitinka garso įraše užfiksuotų parodymų.

3.6. Tik įregistravus pastatą baigtu, institucijoms patvirtinus statinio priėmimo naudoti aktą, atsirado teisėtas pagrindas apsigyventi name ir deklaruoti gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Tik ieškovui su atsakove S. M. yra žinoma, kad šio reikalavimo jie preciziškai nesilaikė, viename kambaryje ir virtuvėje apsigyveno neįteisinus namo pridavimo.

3.7. Netiesa, kad statybomis rūpinosi tik atsakovė, buvo atskiri biudžetai.

3.8. 1987–1993 metais 20 000 rublių pinigų suma buvo labai didelė, galiojęs CK numatė pinigų sumas, dėl kurių dovanojimo turėjo būti sudarytos ne paprastos rašytinės sutartys, bet tvirtinamos notaro. Tokių sutarčių byloje nėra. Nė vienas liudytojas nenurodė pinigų sumos ir laikotarpio, kada atsakovės S. M. motina Z. S. perdavė pinigus. Pačios atsakovės S. M. pakviesti liudytojai paneigė, jog jos materialinė padėtis buvo gera.

3.9. Neturi sąsajų su civiline byla, jos pagrindu, dalyku, teismo priimtu sprendimu apeliacinio skundo teiginiai apie ieškovo vardu registruotą techniką, transporto priemones. Ginčo dalyku nebuvo 2017 metais parduotas butas, piniginės lėšos, namo renovacija, todėl apeliacinio skundo teiginiai, nesusiję su civiliniu ginču, atmestini.

3.10. Ieškovas apie 2012 m. liepos 25 d. dovanojimo sutartį sužinojo tik iš 2018 m. spalio 3 d. notarės pranešimo.

3.11. Atsakovės nesiekė realaus dovanojimo sutarties realizavimo, joms pakako paties veiksmo – notarės patvirtintos dovanojimo sutarties ir jos įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Padovanotas nekilnojamasis turtas realiai nebuvo perduotas apdovanotajai. Sudarius dovanojimo sutartį, atsakovė J. G. neapsigyveno dovanotoje namų valdoje, nesudarė savo vardu paslaugų teikimo sutarčių.

Atsiliepimas

18. Atsakovės atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti atsakovėms iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

4.1. Pagal to meto teisinį reglamentavimą santuokos nutraukimas sutuoktiniams pasekmes sukėlė nuo jos įregistravimo momento (šiuo atveju (duomenys neskelbtini)). Tai reiškia, kad iki (duomenys neskelbtini) tęsėsi bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė su ieškovo pirmąja sutuoktine ir negalėjo būti vykdoma jungtinė veikla su atsakove S. M.

Šalies argumentai

4.2. Ieškovas nei savo paaiškinimais, nei byloje esančiais įrodymais nepagrindė, kad žemės sklypą atsakovė S. M. įsigijo bendrai susitarusi su ieškovu, vykdydama bendrosios jungtinės veiklos sutartį. Žemės sklypo atsakovei S. M. suteikimo momentu (1988 m.) ieškovas nebuvo atsakovės S. M. sugyventinis, todėl jam turi būti taikoma CK 6.969 straipsnio 4 dalies nuostata, reikalaujanti rašytinės susitarimo formos. Iš ieškovo paaiškinimų akivaizdu, kad jis nesidomėjo nei žemės sklypo suteikimo, nei jo išsipirkimo aplinkybėmis. Atsakovė S. M. išsaugojo dokumentus, kuriais pagrindė ir įrodė, kad žemės sklypas buvo įsigytas tik jos valia, ieškovui niekuo neprisidėjus prie jo įsigijimo.

4.3. Ieškovas neturėjo pajamų namo statybai iki 1991 metų, kai namas buvo pabaigtas statyti, jis pats buvo išlaikomas atsakovės S. M. Ieškovas nepateikė rašytinių įrodymų, kad pirko medžiagas, rūpinosi namo statyboms arba mokėjo mokesčius už gyvenamajam namui teikiamas paslaugas. Ieškovo nesąžiningų paaiškinimų teisme nepatvirtino nė vienas liudytojas. Ieškovas turėjo patentą individualiai veiklai nuo 1998 m. sausio 9 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d., tačiau nurodytu laikotarpiu nedeklaravo pajamų, nes gautos pajamos tik padengė išlaidas, todėl ieškovas vėliau atsisakė ūkinės veiklos.

4.4. Iš santuokos nutraukimo bylos matyti, kad turto, kurį ieškovas nurodo turėjęs, jis nebuvo įgijęs, todėl ieškovo teiginiai apie turėtą turtą ir VĮ „Regitra“ neišlikusius duomenis patvirtina ieškovo nesąžiningumą. Visas turtas, įgytas ieškovo sudarytoje santuokoje, atiteko jo sutuoktinei, ieškovui buvo priteista maža kompensacija ir prievolė išlaikyti nepilnamečius vaikus.

4.5. Renovavus gyvenamąjį namą, jo vertė padidėjo, todėl nepagrįsta ir neteisinga būtų ieškovui priteisti nuosavybės teisę į turtą, prie kurio sukūrimo ieškovas neprisidėjo nei lėšomis, nei darbu.

4.6. Ieškovas savo vardu turėjo nekilnojamąjį turtą, transporto priemones, žemės ūkio techniką, į kurią atsakovė S. M. nepretenduoja, nes tarp šalių buvo susitarimas neregistruoti santuokos, kad nebūtų sukurta bendroji jungtinė nuosavybė, kiekvienam iš šalių pasiliekant teisę turėti asmeninę nuosavybę.

4.7. Ieškovas nepateikė duomenų, kad lėšomis ar darbu, kitokia veikla būtų prisidėjęs prie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo. Ieškovas apeliacinį skundą grindžia vien liudytojo A. J. parodymais, kurie yra prieštaringi ir nepatikimi, nesutampantys su byloje nustatytomis objektyviomis aplinkybėmis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

20. Apeliacijos dalyką sudaro teismo sprendimo dalių, kuriomis iš dalies tenkintas ieškinio reikalavimas dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, tenkintas reikalavimas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, atmestas priešieškinio reikalavimas dėl iškeldinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų rašytinių įrodymų priėmimo

21. Apeliantas (ieškovas) su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – išrašus iš Juridinių asmenų registro, pasak apelianto, patvirtinančius apelianto vertimąsi individualia veikla (taksi paslaugų teikimu), fotonuotraukas, darytas 2019 m. rugpjūčio 19 d., iš kurių, kaip nurodo apeliantas, matyti, kad tik nedidelė dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), užsodinta sodiniais, pastatytas laikinas medinis statinys, šalia polietileno plėvele uždengtas mėšlas. Prašo šiuos įrodymus priimti.

22. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

23. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017). Šis klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į įstatymų leidėjo įtvirtintus ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme. Šiuo ribojimu siekiama panaikinti bylos dalyviams galimybę piktnaudžiauti procesu, skatinama veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis jau pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Tokiu ribojimu taip pat yra siekiama užtikrinti bylos šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis), kiekvienai iš šalių suteikti galimybę laiku atsikirsti į antrosios šalies pateiktus reikalavimus ar paneigti pateiktus atsikirtimus, skatinamas bylos šalių sąžiningumas ir proceso koncentracija pirmosios instancijos teisme, kuriame kiekvienas proceso dalyvis turi pareigą rūpintis ne tik greitu bylos išnagrinėjimu, bet ir rūpestingai, laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas neabejotinai turėjo galimybę šiuos įrodymus teikti anksčiau. Dėl to, kas pasakyta, apelianto pateiktus naujus įrodymus atsisakytina pridėti prie bylos medžiagos (CPK 314 straipsnis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

25. Bylos duomenimis nustatyta, kad S. A. ir S. M. nesusituokę gyveno nuo 1988 metų iki 2018 m. spalio mėnesio. Nuo 1993 m. rugsėjo mėnesio abu deklaravę savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), name, kuris pastatytas jų bendro gyvenimo metu. Dėl šio namo, bendro gyvenimo metu įsigyto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti juos bendrąja daline (po 1/2 dalį) nuosavybe. Ieškovas taip pat ginčijo gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį. Atsakovė J. G. priešieškinyje prašė iškeldinti S. A. iš jai padovanoto gyvenamojo namo ir kitų statinių.

26. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad gyvenamasis namas, garažas, viralinė, kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), yra ieškovo ir atsakovės S. M. bendroji dalinė nuosavybė, ir nustatė ieškovui 1/3 dalį statinių; pripažino negaliojančia 2012 m. liepos 25 d. sudarytą dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovė S. M. padovanojo atsakovei J. G. žemės sklypą, gyvenamąjį namą, garažą, viralinę, kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini); atmetė ieškinio reikalavimus dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendrąja daline nuosavybe; atmetė priešieškinio reikalavimus; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

27. Su sprendimu nesutinka ieškovas ir atsakovės.

28. Apelianto (ieškovo) teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jam nuosavybės teisę tik į 1/3 dalį gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), nepagrįstai nepripažino kaip bendrosios dalinės nuosavybės teise įgytų žemės sklypų (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini).

29. Atsakovės nesutinka su sprendimo dalimi, kuria pripažinta, kad gyvenamasis namas ir kiti statiniai (duomenys neskelbtini), sukurti kaip bendroji dalinė nuosavybė, bei su sprendimo dalimi, kuria 2012 m. liepos 25d. dovanojimo sutartis pripažinta negaliojančia, atmestas priešieškinio reikalavimas iškeldinti ieškovą iš atsakovei J. G. padovanoto gyvenamojo namo ir kitų statinių.

Dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe

30. Šiuo metu galiojančios Civilinio kodekso trečiosios knygos ir pirmiau galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normos reglamentuoja tik sutuoktinių, t. y. santuoką sudariusių asmenų, turtinius santykius. Bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų, t. y. sugyventinių nesant partnerystės, turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja.

31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; kt.). Tokiais atvejais jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą. Jeigu asmenų susitarimas dėl bendros veiklos siekiant sukurti bendrąją nuosavybę buvo sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, taikomos 1964 m. CK nuostatos (1964 m. CK 472, 474 straipsniai; 2000 m. CK 6.969, 6.971 straipsniai).

32. Pagal jungtinės veiklos sutarties nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams. Kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta.

33. Nagrinėjamu atveju minėta, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis ginčo šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, nustatė, jog ieškovas S. A. ir atsakovė S. M. nuo 1988 metų iki 2018 m. spalio mėnesio gyveno kartu, bendrai tvarkė ūkį, įgijo bendro turto. Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl S. A. ir S. M. santykių, teismas juos teisiškai kvalifikavo kaip jungtinės veiklos (partnerystės) teisinius santykius ir dėl ginčo turto teisinio statuso pagrįstai sprendė pagal jungtinę veiklą bei bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančias teisės normas.

34. Pažymėtina, jog tai, kad šalis sieja jungtinės veiklos teisiniai santykiai, nereiškia, jog visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise. Jungtinės veiklos, kaip ir bet kurios kitos sutarties, dalyviai turi teisę susitarti, kokį turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, o koks turtas nebus laikomas jungtinės veiklos rezultatas. Aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę.

35. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šioje konkrečioje byloje nustatytas ieškovo ir atsakovės S. M. bendro gyvenimo ir bendros veiklos aplinkybes, priėjo prie teisėtos išvados, kad nurodyti jungtinės veiklos dalyviai buvo susitarę dėl skirtingo turto režimo, t. y. kad jie buvo sutarę tam tikrą turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, o kitą – asmeninės nuosavybės teise, ir kad toks susitarimas atitiko sutarties laisvės principą bei neprieštaravo imperatyviosioms įstatymo normoms.

Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)

36. Apeliantas (ieškovas) nesutinka su sprendimo dalimi, kuria atmestas jo reikalavimas pripažinti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovo ir atsakovės S. M. bendrąja daline nuosavybe.

37. Pritartina apeliantui (ieškovui), jog tai, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre registruotas atsakovės S. M. vardu nėra pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimą dėl sklypo pripažinimo bendrąja daline nuosavybe. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad minėtas sklypas buvo įsigytas atsakovės S. M. 1993 m. rugsėjo 16 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi, sumokant valstybės vienkartinėmis išmokomis ir tikslinėmis kompensacijomis, kurios buvo skirtos S. M., t. y. S. M. asmeninėmis lėšomis. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog ieškovas nepateikė duomenų, kad jam asmeniškai buvo paskirta valstybės vienkartinė išmoka. Byloje nėra duomenų, kad minėta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis būtų nuginčyta dėl žemės įgijimo asmeninės nuosavybės teise.

38. Teisėjų kolegija pritaria kitiems pirmosios instancijos teismo motyvams dėl minėto žemės sklypo įsigijimo, jų nekartoja. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kolegija atmeta apelianto (ieškovo) argumentus, kiek jie susiję su minėto žemės sklypo pripažinimu bendrąja daline nuosavybe.

Dėl gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini)

39. Nutarties 26 punkte minėta, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog gyvenamasis namas, garažas, viralinė, kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), yra ieškovo ir atsakovės S. M. bendroji dalinė nuosavybė, ir nustatė ieškovui nuosavybės teisę į 1/3 dalį statinių.

40. Apeliantas (ieškovas) apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, padarydamas išvadą, jog atsakovės S. M. indėlis į gyvenamojo namo ir jo priklausinių statybą buvo žymiai didesnis nei ieškovo, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į ieškovo paaiškinimus apie šalių turtinę padėtį nuo gyvenimo kartu pradžios 1987 metais. Nuo gyvenamojo namo statybos pradžios praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų, nėra realių galimybių pateikti dokumentus, susijusius su ieškovo dalyvavimu statybų procese. Taip pat nėra realių galimybių nurodyti ir pagrįsti gautas nedeklaruotas pajamas. Nė vienas 2019 m. rugpjūčio 19 d. teismo posėdyje apklaustas atsakovės S. M. iniciatyva pakviestas liudytojas nenurodė pinigų sumos, kurią atsakovė S. M. gavo iš savo motinos namo statybai. Nesant objektyvių duomenų apie ieškovo ir atsakovės S. M. indėlį į statybas, nustatytinos lygios dalys turte. Nepaneigti ieškovo teiginiai, kad su atsakove S. M. jis gyveno kaip šeima, o šeimoje uždirbti ar iš individualios veiklos gauti pinigai panaudojami šeimos reikmėms. Aplinkybė, kad įrašai VĮ „Regitra“ yra tik nuo 1994 metų, nereiškia, kad iki 1994 metų ieškovo vardu nebuvo registruotų transporto priemonių.

41. Apeliantės (atsakovės) S. M. ir J. G., nesutikdamos su minėta teismo sprendimo dalimi, teigia, jog teismo išvada, kad byloje nustatyta, jog ieškovui ir atsakovei S. M. gyvenant kartu buvo pastatytas gyvenamasis namas su priklausiniais, prieštarauja rašytiniams įrodymams. Esant rašytiniams įrodymams, kad statybinės medžiagos buvo įgytos ir namo statybos darbai buvo pradėti iki apsigyvenimo kartu su ieškovu, negalėjo būti susitarimo statyti bendrą namą ieškovo ir atsakovės S. M. poreikiams. Teismas nepasisakė, kokiais įrodymais konstatavo bendrą jungtinę veiklą, kai pripažino nesant bendros jungtinės veiklos elementų – susitarimo statyti namą, ieškovo darbų ir lėšų. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių susitarimą dėl namo statybos. Ieškovas individualia veikla vertėsi trumpą laiką, gautas pajamas investavo į žemės ūkio padargus, automobilius ir atsargines dalis, kuriomis prekiavo. Teismo išvados, kad gyvenamasis namas buvo baigtas statyti 1993 metais nepatvirtina VĮ Registrų centro išrašas, kuriame nurodyta, kad gyvenamasis namas, garažas ir viralinė buvo baigti statyti 1991 metais. Teismas nepagrįstai vertino ieškovo indėlį į gyvenamąjį namą, kaip atitinkantį 1/3 turto dalį. Atsakovė S. M. įrodė, kad ne prisidėjo, o savo lėšomis ir darbu, tvarkydama savo turtą atskirai nuo ieškovo turto, pastatė gyvenamąjį namą su priklausiniais (duomenys neskelbtini). Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad 1997 m. birželio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ieškovo vardu buvo įregistruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriuo disponavo ieškovas, o vėliau jį pardavė ir pinigines lėšas laikė savo sąskaitoje. Ši aplinkybė įrodo, kad ieškovas ir atsakovė S. M. turėjo du atskirus (kiekvienas savo) gyvenamuosius būstus. Atsakovė S. M. namą pastatė ir jį renovavo savo darbu ir lėšomis.

42. Teisėjų kolegija apeliantų (ieškovo ir atsakovių) argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

43. Nagrinėjamoje byloje esant prieštaringiems šalių paaiškinimams, pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje ištirtais rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais, susijusiais su ieškovo ir atsakovės S. M. bendru gyvenimu, pagrįstai pripažino, jog jie apie 30 metų gyveno kartu, vedė bendrą ūkį. Kad šalys vedė bendrą ūkį iki 2018 m. spalio mėnesio pradžios iš S. M. žodžių nurodyta Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. balandžio 4 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal S. A. pareiškimą.

44. Kadangi ieškovas ir atsakovė S. M. neturėjo savo būsto, apsigyveno atsakovės S. M. broliui priklausiusiame bute, o 1988 metais pradėjo gyvenamojo namo statybas. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantėmis, kad atsakovė S. M. dar iki apsigyvenant kartu su ieškovu jau buvo apsisprendusi ir pasirengusi gyvenamojo namo statybai ir, kad tai patvirtina 1986 metais pirkti 8,6 kub. m medienos tašų, 8 kv. m lentų, 1988 metais pirktas cementas, durų blokai bei 1987 metais I. S. vardu įsigytos plytos namo statybai. Pastebėtina, kad plytas iš I. S. S. M. nusipirko 1989 m. kovo 15 d. sutarties pagrindu, o Alytaus miesto vykdomojo komiteto sprendimas dėl žemės sklypo skyrimo priimtas tik 1988 m. gegužės 25 d. Tai, kad statybinės medžiagos įsigytos S. M. vardu negali būti vertinama kaip vienasmenis sprendimas statyti namą, neigiant susitarimą dėl bendro gyvenamojo namo statymo. Kadangi leidimas namo statybai išduotas atsakovei S. M., todėl ir pirkimą patvirtinantys dokumentai išrašyti jos vardu arba be jokios pavardės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į (duomenys neskelbtini) Alytaus rajono teismo sprendimą, kuriuo nutraukta S. A. ir D. A. santuoka. Minėtame sprendime konstatuota, kad S. A. faktiškai jau gyvena su kita moterimi.

45. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovių argumentu dėl ieškovo 1997 m. birželio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įregistruoto buto (duomenys neskelbtini), vertinimo. Atsakovių teigimu, ieškovas ir atsakovė S. M. turėjo du atskirus (kiekvienas savo) gyvenamuosius būstus. Ieškovo aiškinimu, butas įgytas ieškovui ir atsakovei S. M. gyvenant kartu, jame gyveno atsakovės S. M. motina Z. S. Tuo tarpu atsakovių pozicija nėra nuosekli. Atsiliepime į ieškinį atsakovės nurodė, kad minėtą butą už savo pinigus tik ieškovo vardu nupirko Z. S., kad butas ieškovui nepriklauso. Tačiau atsakovė J. G. priešieškinyje nurodžiusi, kad S. A. visą laiką turėjo savo nuosavą būstą – trijų kambarių butą (duomenys neskelbtini). Iš 2018 m. gegužės 10 d. Alytaus policijos komisariato nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą matyti, kad S. M. tyrėjai aiškino, jog S. A. turėjo butą, kurį pardavė. S. bute apie 10 metų gyveno jos dukra. Triplike į priešieškinį S. M. nurodė, kad minėtas butas įgytas už jos motinos pinigus. Taigi iš nurodytų aplinkybių negalima daryti apeliančių nurodytos išvados, jog ieškovas ir atsakovė S. M. asmeninės nuosavybės teise turėjo atskirus gyvenamuosius būstus.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš įrodymų visumos pagrįstai konstatavo, kad ieškovas ir atsakovė S. M. buvo susitarę dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgijimo.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal įstatymą preziumuojama, jog partnerių įnašai į bendrą veiklą yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutarties nenustatyta ko kita (1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 6.970 straipsnio 2 dalis).

48. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo visus į bylą pateiktus rašytinius įrodymus apie ieškovo ir atsakovės S. M. gautas pajamas namo (duomenys neskelbtini), ir viso jų bendro gyvenimo metu. Pritartina pirmosios instancijos teismui, kad šalims aiškinant, jog ginčo pastatai pastatyti ne tik iš oficialių pajamų, tačiau nė vienai iš šalių nepateikus neginčijamų įrodymų apie iš kitų asmenų ar kitos veiklos gautas lėšas, nėra galimybės nustatyti šalių įnašų į ginčo turto sukūrimą. Nors apeliantas (ieškovas) apeliaciniame skunde nurodo, kad nepaneigti jo teiginiai, jog su atsakove S. M. jis gyveno kaip šeima, o šeimoje uždirbti ar iš individualios veiklos gauti pinigai panaudojami šeimos reikmėms, tačiau teismui nepateikė jokių įrodymų šioms jo uždirbtoms lėšoms pagrįsti. Galima sutikti su apeliantu, kad aplinkybė dėl įrašų VĮ „Regitra“ nuo 1994 metų apie ieškovo vardu registruotas transporto priemones, nereiškia, jog iki 1994 metų ieškovo vardu nebuvo registruotų transporto priemonių. Tačiau iš tokios aplinkybės negalima spręsti nei apie veiklos mastą, nei apie gautas pajamas. Kritiškai vertintini apeliančių (atsakovių) teiginiai, kad ieškovas visiškai neprisidėjo prie turto sukūrimo, neturėjo tam lėšų. Atkreiptinas dėmesys į atsakovių apeliacinį skundą, kuriame jos, teigdamos, kad ieškovas neturėjo jokių papildomų pajamų, pačios pripažįsta, jog ieškovas teikė taksi paslaugas, gautas pajamas, pasak apeliančių, „investavo į žemės ūkio padargus, automobilius, atsargines dalis, kuriomis prekiavo ir kuo nuolat užsiėmė“. Iš tokių apeliančių teiginių kaip tik spręstina, jog ieškovas galėjo turėti, o ir turėjo nedeklaruotų pajamų.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas ne tik į pateiktus rašytinius įrodymaus apie šalių gautas pajamas (ieškovės pajamos didesnės), į liudytojų parodymus, kad S. M. finansiškai padėjo motina, pagrįstai nustatė nelygias dalis sukurtoje nuosavybėje. Ieškovo ir atsakovių apeliaciniuose skunduose nenurodyta teisinių argumentų, kurie būtų pagrindas abejoti bylą nagrinėjusio teismo išvados ginčo klausimu, t. y. ginčo statinių pripažinimo bendrąja daline ieškovo ir atsakovės S. M. nuosavybe ir dalių joje nustatymo (ieškovui 1/3, atsakovei S. M. 2/3), teisėtumu.

Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini)

50. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įgytą 2015 m. lapkričio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, registruotą atsakovės S. M. vardu, bendrąja daline ieškovo ir atsakovės S. M. nuosavybe po 1/2 dalį.

51. Apelianto (ieškovo) teigimu, tai, kad sklypas registruotas atsakovės S. M. vardu, nėra įrodymas, kurio pagrindu sklypas nepripažintinas bendrąja daline nuosavybe. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu, kaip ir su tuo, jog sklypo įgijimo metu apeliantas gyveno su S. M., nesutikti neturi pagrindo, tačiau atmeta kitus apelianto argumentus.

52. Apelianto teigimu, žemės sklypas buvo apleistas ir jis jį sutvarkė savo darbu ir jėgomis, žemės sklypui buvo panaudoti bendri pinigai.

53. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad būtent apelianto nurodytų aplinkybių jis ir neįrodė, t. y. nepateikė duomenų, kad ieškovas savo lėšomis ar darbu bei kitokia veikla būtų prisidėjęs prie žemės sklypo įgijimo. Nors apeliantas nurodė, kad daug dirbo sode (traktoriumi lygino žemę sklype, rovė medžius, vaiskrūmius, sodino naujus ir pan.), tačiau tokioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė įrodymų. Priešingai, byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad sode dirbančią matė tik S. M.

54. Negalima sutikti su apeliantu, jog apie šio ginčo turto įsigijimą bendrojon dalinėn nuosavybėn spręstina iš liudytojo A. J. parodymų. Visų pirma, pastebėtina, kad liudytojas nurodė, jog jis buvęs ieškovo bendradarbis, ieškovas prašęs paliudyti, kad „padavė pinigus“. Atkreiptinas dėmesys, kad notarine tvarka patvirtintoje sutartyje nurodyta, jog pinigus mokėjo S. M., su kuria ir sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Liudytojas teigė ieškovo ir S. M. santykiais nesidomėjo ir nieko pasakyti apie juos negalėjo.

55. Nutarties 33, 34 punktuose nurodyta, kad šalys jungtinės veiklos sutarties galiojimo metu gali susitarti ir tam tikrą turtą įsigyti asmeninės nuosavybės teise.

Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia

56. Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškinio reikalavimą pripažinti 2012 m. liepos 25 d. dovanojimo sutartį, kuria S. M. žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kitus statinius sklype (duomenys neskelbtini), padovanojo dukrai J. G.

57. Su šia sprendimo dalimi nesutinka atsakovės. Apeliančių teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad sandoris sudarytas tik dėl akių siekiant išvengti turto dalybų, ieškovas visą laiką žinojo apie sudarytą sandorį, tačiau jo neginčijo, teismas be pagrindo pripažino negaliojančia visą dovanojimo sutartį, nors pats pripažino, kad atsakovei S. M. priklauso žemės sklypas ir 2/3 dalys statinių.

58. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantėmis. Pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Aišku, kad dovanotojas nuosavybės teise kitam asmeniui perleisti turtą gali tik tada, kai šis turtas priklauso nuosavybės teise pačiam dovanotojui (CK 4.48 straipsnio 1 dalis).

59. Pagal CK 1.86 straipsnį, kuriame pateikta tariamojo sandorio sąvoka, negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad toks sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių. Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti kokių nors teisinių padarinių ir tą gerai žino. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nevykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014).

60. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad byloje dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017; 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-219/2020).

61. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, padarė išvadą, kad dovanojimo sandoris buvo sudarytas tik dėl akių siekiant išvengi turto dalybų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išvada yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.

62. Teisėjų kolegijos neįtikino apeliančių teiginiai, jog ginčo turtą S. M. dukrai J. G. padovanojo todėl, kad norėjo gyventi su dukra, kuri tuo metu neturėjo savo gyvenamojo būsto. Bylos duomenimis nustatyta, kad J. G. jai padovanotame name niekada negyveno. Name ir toliau gyveno atsakovė S. M. ir ieškovas S. A. Kolegijos neįtikino ir apeliančių teiginiai, kad J. G. padovanotame name negalėjo gyventi, nes ieškovas J. G. „būnant vaiku psichologiškai ir fiziškai smurtavo“, jų santykiai blogi. Iš bylos medžiagos matyti, kad pati J. G. patvirtino, jog ji ieškovui nieko apie dovanojimo sutartį nesakė. J. G., turėdama jai nuosavybės teise padovanotą namą, šešerius metus nesiėmė jokių priemonių tam, kad padovanotame name apsigyventi. Byloje nustatyta, kad atsakovė J. G. 2010 m. kovo 10 d. įsigijo kitą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pasistatė gyvenamąjį namą, kur ir gyvena. Bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad J. G. savo vardu nebuvo sudariusi paslaugų teikimo sutarčių. Sutartis sudarė tik nagrinėjant šią bylą, 2019 metų pavasarį. Sutiktina su ieškovu, jog tai, kad žemės mokestis buvo mokamas atsakovės J. G., nepriklausė nuo jos norų ir valios, nes pasikeitus duomenims VĮ Registrų centre, Valstybinė mokesčių inspekcija mokesčius skaičiuoja pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą turto savininką.

63. Apeliančių teigimu, ieškovas apie tai, kad ginčo turtas padovanotas J. G. žinojo nuo pat dovanojimo sutarties sudarymo. Teisėjų kolegija atmeta tokius apeliančių argumentus. Minėta, kad J. G. aiškino, jog pati apie jai dovanotą namų valdą ieškovui nieko nesakė, pranešimą dėl išsikėlimo išsiuntė tik 2018 m. spalio 3 d. Ieškovas aiškino, kad tik tada ir sužinojo apie dovanojimo sutartį. Tačiau kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui iš byloje esančių duomenų nustačiusiam, kad ieškovas apie dovanojimo sandorį žinojo nuo 2018 m. gegužės 2 d. Tai konstatuota Alytaus vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. gegužės 10 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą.

64. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš į bylą pateiktų Alytus vyriausiojo policijos komisariato ikiteisminio tyrimo nutarimų matyti, kad S. A. paaiškinimuose nurodęs, jog jo ginčai su S. M. kyla dėl bendrai įgyto turto.

65. Pažymėtina, kad CK 1.96 straipsnis nustato, jog sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pagrįstai pripažinus, kad dovanojimo sandoris sudarytas tik dėl akių, pagrįstai negaliojančiu pripažintas visas sandoris. Nustačius tikslias ieškovo ir atsakovės turto dalis, atsakovė S. M. turės galimybę dėl savo turto sudaryti naują sandorį.

Dėl reikalavimo iškeldinti ieškovą iš gyvenamojo namo ir priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini)

66. 2012 m. liepos 25 d. dovanojimo sutartį pripažinus negaliojančia, ieškovui pripažinus nuosavybės teisę į 1/3 dalį statinių, pagrįstai atmestas atsakovės J. G. reikalavimas iškeldinti ieškovą iš gyvenamojo namo ir priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini).

Dėl bylos baigties

67. Apeliantai (tiek ieškovas, tiek atsakovės), nesutikdami su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taigi jie iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos reikšmingos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliantų argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neleidžia abejoti teismo procesinio sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, todėl tiek ieškovo, tiek atsakovių apeliaciniai skundai atmetami, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

68. Apeliantas (ieškovas) nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Apeliantas nurodo, kad dalis patirtų bylinėjimosi išlaidų yra susiję su atliktu turto vertinimu, dokumentų gavimu ir korespondencijos siuntimu (271 Eur už turto vertinimą, 11,46 Eur už paslaugas VĮ Registrų centrui, 2,14 Eur už korespondencijos siuntimą). Teismas nepagrįstai nepaskirstė 282,46 Eur (271 Eur + 11,46 Eur), motyvuodamas tuo, kad nesivadovavo ieškovo pateiktu ginčo turto vertinimu. Apeliantas nurodo, kad turto vertinimą atliko įpareigotas teismo. Be to, jo teigimu, atmetus priešieškinį ir pripažinus negaliojančia dovanojimo sutartį, atsakovės J. G. patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, spręstinas tik atsakovės S. M. patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas, atsižvelgiant į ieškinio reikalavimų patenkinimo procentą.

69. Šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

70. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje patenkinta 51 procentas ieškovo patikslinto ieškinio atsakovėms reikalavimų, atmestas atsakovės J. G. priešieškinis.

71. Sutiktina su apeliantu, kad jis 2018 m. spalio 26 d. Alytaus apylinkės teismo nutartimi buvo įpareigotas nurodyti nekilnojamojo turto vertes, grąžintino turto rinkos vertes ieškinio pateikimo teismui metu. Dėl to buvo atliktas turto vertinimas, ieškovas patyrė išlaidas, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Taigi ieškovas pirmosios instancijos teisme iš viso patyrė 1 744,60 Eur išlaidas (iš jų 180 Eur už atsiliepimo į priešieškinį parengimą), pateikė tai pagrindžiančius įrodymus. Kadangi ieškinys patenkinamas 51 procentu, todėl jam iš atsakovės S. M. priteistina 399 Eur (1 564,60 Eur (1 744,60 Eur – 180 Eur ) x 51 proc. / 2), o iš J. G. – 579 Eur (399 Eur + 180 Eur).

72. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad S. M. iš ieškovo priteistina 107,80 Eur jos turėtos išlaidos. Padarius vienarūšių priešpriešinių reikalavimų užskaitą, iš atsakovė S. M. ieškovui priteista 219,15 Eur suma, padidintina iki 291,20 Eur.

73. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad nepagrįstai priteistos bylinėjimosi išlaidos atsakovei J. G. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad reiškiant ieškinį dėl turto pripažinimo daline nuosavybe, dalies turto savininkė buvo atsakovė J. G. Ieškovas ieškinyje atsakove nurodė ir J. G., kuri, kaip atsakovė, teismui teikė procesinius dokumentus (atsiliepimą į ieškinį, tripliką, prašymus, buvo atstovaujama advokatės teisme). Taigi ji patyrė išlaidas, kurias (49 procentais, t. y. 991,46 Eur) pirmosios instancijos teismas priteisė pagrįstai. Padarius vienarūšių priešpriešinių reikalavimų užskaitą, iš ieškovo atsakovei J. G. priteista 484,51 Eur suma mažintina 412,46 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

74. Kadangi tiek ieškovo, tiek atsakovių apeliaciniai skundai atmetami, apeliantai paliekami prie jų turėtų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Pakeisti sprendimo dalį, kuria iš atsakovės S. M. ieškovui S. A. priteista 219,15 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, ją padidinant iki 291,20 Eur.

Pakeisti sprendimo dalį, kuria iš ieškovo S. A. atsakovei J. G. priteista 484,51 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, ją sumažinant iki 412,46 Eur.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Nijolia IndreikienėVirginija LozoraitytėTomas Romeika