Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Boleslovo Kalainio, Vidmanto Mylės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Gintaro Misevičiaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 286 straipsnį laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 7 punktu, 10 punktu, E. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant E. J. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį:

– pradėti dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje;

– nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokymųsi;

– nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką E. J. įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. gruodžio 31 d. 23.14 val. iki 2020 m. sausio 2 d. 11.30 val. (dvi paros).

Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui iš E. J. 326,70 Eur (trys šimtai dvidešimt šeši eurai 70 euro centai) turtinės žalos.

Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajam policijos komisariatui iš E. J. 853,09 Eur (aštuoni šimtai penkiasdešimt trys eurai 9 euro centai) turtinės žalos.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir D. E., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

pripažinti E. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad naujus tyčinius nusikaltimus (jei liktų nuteistas tik už vieną nusikaltimą, tokiu atveju vietoje „naujus tyčinius nusikaltimus“ įrašyti „naują tyčinį nusikaltimą“) jis padarė būdamas recidyvistas (neišnykęs teistumas už tyčinį nusikaltimą);

3. Apygardos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis E. J. ir jo gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

6. Pažymima, kad įrodymų vertinimo procese itin svarbiu pripažįstamas nuoseklus nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų laikymasis. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-440-976/2015). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, 2K-7-173/2014, 2K-98-895/2015). Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-90-976/2016).

7. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo bei vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino atskirai ir siedamas juos į visumą, įvertino jų patikimumą, teisėtumą ir remdamasis surinktų įrodymų visuma padarė bylos duomenimis pagrįstas išvadas, t. y. nustatė, kad E. J. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir jį pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį išteisino.

9. Iš E. J. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu matyti, kad jis nuosekliai nurodė, jog 2019 m. gruodžio 31 d. automobilio nevairavo. Apklausiamas kaip įtariamasis 2020 m. vasario 26 d. E. J. parodė, kad jis transporto priemonės nevairavo, vairuoti net nebūtų galėjęs, nes buvo labai girtas – su kaimynu D. E. gėrė alų ir degtinę. Pamena, kad D. E. vairuojamu automobiliu „Audi A4 B6“ raudonos spalvos jie buvo nuvykę pas jo (E. J.) dėdę G. A.. Po to D. E. sėdo už automobilio vairo ir jo vairuojamu automobiliu jie išvažiavo namo. D. E. nesuvaldė vairuojamo automobilio ir nuvažiavo nuo kelio. Tai, kad D. E. vairavo automobilį, matė jo (E. J.) dėdė G. A., jo brolis A. J. ir A. A. (2 t., b. l. 55–58). Tai, kad jis nevairavo automobilio, automobilį vairavo D. E., E. J. nurodė ir apklausos, vykusios 2020 m. balandžio 1 d., metu (2 t., b. l. 138–141). Suvedus E. J. ir D. E. į akistatą, E. J. dar kartą nurodė, kad jis automobilio nevairavo, sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje, automobilio vairuoti negalėjo, nes buvo labai neblaivus. Kaip jis atsidūrė ant galinės automobilio sėdynės nepamena, tik pamena, kad policijos pareigūnai jį rado būtent ant galinės automobilio sėdynės, tuo metu jis rankoje laikė automobilio užvedimo raktelį, kurį pasiėmė nuo galinės automobilio sėdynės, raktelis, jam gulint ant sėdynės, buvo po nugara. Atkreipiamas dėmesys, kad akistatos metu D. E. nurodė, kad automobilį jis visgi vairavo, teigė, kad (duomenys neskelbtini), „ant posūkio“ jis E. J. paprašė pasikeisti vietomis ir atsisėdo į priekinę keleivio sėdynę, o E. J. toliau vairavo automobilį ir juo nuvažiavo nuo kelio į griovį. E. J. tokius D. E. parodymus paneigė, nurodydamas, kad jis nesutiko keistis vietomis su D. E. ir liko sėdėti priekinėje keleivio sėdynėje, automobilį vairavo D. E. (2 t., b. l. 65–69). Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad bylos duomenimis E. J. įvykio metu buvo žymiai girtesnis už D. E. – E. J. buvo nustatytas 2,33 promilių neblaivumas (2 t., b. l. 21), o D. E. buvo nustatytas 1,60 promilių neblaivumas (1 t., b. l. 169), kelia abejonių D. E. parodymų teisingumu – nelogiška būtų tikėti, kad automobilį vairavęs D. E. paprašė keistis su juo vietomis ir vairuoti automobilį kur kas girtesnio už jį žmogaus, ir dar, kaip jis nurodė, „ant posūkio“. Nuteistasis E. J. teisiamajame posėdyje iš esmės nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, dar kartą patvirtino, kad 2019 m. gruodžio 31 d. jiems su D. E. važiuojant į kaimą, automobilį visą laiką vairavo D. E., o jis sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje. Prisimena, kad nuvažiavus pas dėdę į (duomenys neskelbtini) kaimą, ten matė savo brolį A. J.. Iš kaimo jie išvažiavo D. E. vairuojamu automobiliu, jis (E. J.) nesutiko keistis su pastaruoju vietomis, automobilio tikrai nevairavo, du kartus buvo užmigęs (3 t., b. l. 52–53). Atsižvelgiant į tai, kad minėtus nuteistojo E. J. parodymus patvirtina ir kiti bylos įrodymai, netikėti šiais E. J. parodymais atsižvelgiant į prokuroro skunde nurodytą aplinkybę, kad 2013 m. kovo 7 d. pastarasis teistas už melagingų parodymų davimą, ir juos vertinti tik kaip siekį išvengti atsakomybės, nėra pagrindo.

10. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas E. J. brolis A. J. nurodė, kad 2019 m. gruodžio 31 d., apie 22.40 val., būdamas dėdės namuose (duomenys neskelbtini), išgirdo į kiemą įvažiuojant kaukiantį automobilį. Jie su dėde išėję į lauką pamatė raudonos spalvos automobilį „Audi A4“. Už šio automobilio vairo sėdėjo D. E., o E. J. sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje. Jie su dėde nenorėjo kartu su atvykusiais D. E. ir E. J. švęsti Naujųjų metų, nes pastarieji buvo labai girti, todėl jie maždaug po 10–15 minučių išvyko. E. J. vos laikėsi ant kojų, vos kalbėjo. D. E. buvo ne toks girtas, kaip E. J., jis sėdo už automobilio vairo, E. J. – į priekinę keleivio sėdynę, ir jie labai dideliu greičiu išvažiavo iš kiemo. Maždaug po 12–20 minučių jie sužinojo, kad už 1,5–2 km nuo dėdės namų įvyko avarija. Nuvažiavus į įvykio vietą, jis (A. J.) automobilį „Audi A4“ be jokio tikslo nufilmavo ir nufotografavo (2 t., b. l. 121–124). Liudytojas G. A. teisiamajame posėdyje taip pat nurodė analogiškas aplinkybes, t. y., kad išvažiuojant iš jo namų, už automobilio vairo atsisėdo D. E., o E. J. – į priekinę keleivio sėdynę. Jie buvo atvykę kartu švęsti Naujųjų metų, tačiau buvo girti, todėl, jis, pasakęs, kad kartu su jais (E. J. ir D. E.) negers, liepė važiuoti namo (3 t., b. l. 78–79). Taigi liudytojų A. J. ir G. A. parodymai patvirtina E. J. parodymus, kad į (duomenys neskelbtini), esančius G. A. namus E. J. ir D. E. atvyko ir iš jų išvyko būtent D. E. vairuojamu automobiliu. Šios aplinkybės neneigia ir pats D. E.. Dėl to netikėti liudytojų A. J. ir G. A. parodymais tik todėl, kad jie yra E. J. artimieji, nėra pagrindo.

11. Nors nuteistasis D. E. teigė, kad iš savo namų kiemo išvažiavo E. J. vairuojamu automobiliu, tačiau kartu nurodė ir tai, kad automobilį „Audi A4 B6“ vairavo ir jis, teisiamajame posėdyje parodė, kad iš kiemo automobiliu išvažiavus E. J., jie prie kito kaimo posūkio pasikeitė vietomis – už automobilio vairo sėdo jis (D. E.) ir jie atvažiavo į E. J. dėdės kiemą, išvažiuojant iš šio kiemo, automobilį vairavo jis, po to jie vėl pasikeitė vietomis – automobilį vairavo E. J.. Kaip minėta, tai, kad į (duomenys neskelbtini) esančius G. A. namus E. J. ir D. E. atvyko D. E. vairuojamu automobiliu, patvirtino ir liudytojai A. J. bei G. A., t. y. šių liudytojų, E. J. ir D. E. parodymai dėl šios aplinkybės visiškai sutampa, o duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų D. E. teiginį, kad įvykio metu automobilį vairavo ne jis, o E. J., byloje nėra.

12. Liudytojos D. J. parodymai, kad ji matė, kaip iš namo, kuriame gyvena su savo sugyventiniu D. E., kiemo pastarasis ir E. J. išvažiavo E. J. sėdint už automobilio vairo, o D. E. – priekinėje keleivio sėdynėje, nepatvirtina, kad įvykio metu kelyje (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) kaimu, automobilį vairavo būtent E. J., juo labiau, kad ir pats D. E. patvirtino vairavęs automobilį, o pro įvykio vietą važiavęs liudytojas L. M. bei liudytojai policijos pareigūnai G. J., I. S., Ž. S. ir J. Ž. paties įvykio nematė, t. y. nematė, kuris būtent asmuo įvykio metu vairavo automobilį, į įvykio vietą jie atvyko tik gavę pranešimą. Minėta, kad E. J. nuosekliai teigė automobilio nevairavęs, o vertinant liudytojos D. J. parodymus visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog mažai tikėtina, kad pastaroji tamsiu paros metu pravažiuojant pro namą automobiliui matė, kad už automobilio vairo sėdėjo E. J., vilkintis tamsios spalvos chalatu. Juo labiau, kad D. J. teigimu, automobilis pro ją pravažiavo keleivio puse, ji aiškiai matė priekinėje keleivio sėdynėje sėdintį D. E., ar kas nors sėdėjo automobilio gale, nematė, nes automobilio galiniai stiklai tamsinti. Tokie liudytojos D. J. parodymai kelia abejonių, ar ji tamsiu paros metu pravažiuojant automobiliui, galėjo aiškiai matyti jo vairuotoją ir netgi tiksliai nurodyti jo aprangą (tamsų chalatą), kai šalia pastarojo sėdėjo keleivis, kuris neabejotinai sumažina galimybę matyti vairuotoją.

13. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas E. J. kaltės klausimą, įvertino visumą byloje surinktų įrodymų, o ne rėmėsi liudytojo L. M. parodymais. Bylos duomenimis liudytojas L. M. taip pat nematė, kas vairavo automobilį „Audi A4 B6“, jis, vykdamas pro šalį, šį automobilį pamatė griovyje ir sustojo įsitikinti, ar nėra nukentėjusių asmenų. Taigi atsižvelgiant į tai, kad liudytojas L. M. nematė automobilį vairavusio asmens, prokuroro skunde nurodytos aplinkybės, kad šio liudytojo parodymai nėra visiškai nuoseklūs, L. M. ir E. J. yra pažįstami, nėra pagrindas L. M. parodymus vertinti kaip visiškai nepatikimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojo L. M. parodymai E. J. kaltę nei patvirtina, nei paneigia.

14. Prokuroro apeliaciniame skunde E. J. kaltė iš esmės grindžiama šiais argumentais: kad po įvykio D. E. elgėsi ramiai, jo elgesys rodė, kad jis nieko blogo nėra padaręs, t. y. jautėsi, kad jis automobilio nevairavo, o E. J. elgesys buvo priešingas – jis su pareigūnais konfliktavo, nenorėjo išlipti iš automobilio ir atiduoti automobilio raktelius, automobilio rakteliai buvo būtent pas E. J., E. J., atvykus policijos pareigūnams, sėdėjo automobilio gale, už vairuotojo sėdynės, o tai reiškia, kad jeigu E. J. būtų nevairavęs automobilio, o sėdėjęs priekinėje keleivio sėdynėje, jam nebūtų buvę jokio reikalo persėsti į automobilio galą. Be to, E. J. policijos pareigūnams paprašius atiduoti automobilio raktelius, paklausė, „kas už tai bus“, o D. E. jį vežusiems policijos pareigūnams sakė, kad automobilį įvykio metu vairavo ne jis, o E. J., taip kalbėjo savo iniciatyva.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės nepatvirtina E. J. kaltės padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas vertimo tik kaip prielaidas, kuriomis grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima. Kaip minėta, kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, o ne remiantis nuojauta. Taigi tai, kad po įvykio E. J. aktyviai priešinosi policijos pareigūnams, automobilio rakteliai buvo rasti būtent pas jį, jis sėdėjo galinėje automobilio sėdynėje, o ne priekinėje keleivio sėdynėje, policijos pareigūnų klausė „kas už tai bus“, pastarojo kaltės neblaiviam vairavus transporto priemonę nepatvirtina. E. J. akistatos su D. E. metu paaiškino, kad jis dėl girtumo visų aplinkybių nepamena, todėl negali pasakyti, kaip atsidūrė ant galinės automobilio sėdynės, pamena, kad policijos pareigūnai jį rado būtent šioje vietoje, tuo metu jis rankoje laikė automobilio užvedimo raktelį, kurį pasiėmė nuo galinės automobilio sėdynės, raktelis buvo jam po nugara. Nors iš byloje esančio vaizdo įrašo apžiūros protokolo matyti, kad policijos pareigūnams paprašius atiduoti automobilio raktelius E. J. paklausė „kas už tai bus“, kolegijos vertinimu, tai nereiškia, kad E. J. suvokė galimą atsakomybę už automobilio vairavimą esant apsvaigusiam nuo alkoholio ir teiravosi, kokios gali kilti teisinės pasekmės. Neatmetama, kad tokį klausimą E. J. galėjo užduoti ir norėdamas sužinoti, kokios bus pasekmės, jeigu jis neišlips iš automobilio ir neatiduos automobilio raktelių. Tai, kad D. E. jį vežusiems policijos pareigūnams pasakojo, jog automobilį įvykio metu vairavo ne jis, o E. J., taip kalbėjo savo iniciatyva, E. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką taip pat nepatvirtina. Pastebėtina, kad policijos pareigūnas Ž. S. teisiamajame posėdyje parodė, jog D. E., sakydamas, kad jis automobilio nevairavo, akcentavo, kad vairuoti būdamas neblaivus jis atsisakė, nes dirba vairuotoju ir neblaivus vairuoti negali. Tai, kad jis nenorėjo prarasti vairuotojo teisių, D. E. nurodė ir teisiamajame posėdyje (3 t., b. l. 51–52). Esant tokioms aplinkybėms pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad D. E. kelis kartus nurodė, jog jis nevairavo automobilio, nes dirba vairuotoju ir jam reikalingas vairuotojo pažymėjimas, tik norėdamas visus įtikinti savo nekaltumu. Be to, kaip jau minėta, D. E. nurodė, kad jis, nors ir būdamas neblaivus, visgi vairavo automobilį „Audi A4 B6“, juo atvažiavo ir išvažiavo iš E. J. dėdės namų kiemo. Tai, kad girtumas nėra esminė aplinkybė, neabejotinai sustabdanti D. E. nuo vairavimo esant neblaiviam, patvirtina ir duomenys apie D. E. baustumą administracine tvarka – 2020 m. vasario 19 d. nutarimu jis nubaustas pagal Administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalį ir 417 straipsnio 7 dalį bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 12 mėnesių už tai, kad vairavo automobilį neblaivus, apsisukinėdamas ir važiuodamas atbuline eiga įvažiavo į griovį bei nepateikė jokių dokumentų (2 t., b. l. 16–18).

16. Taigi patikrinus skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu konstatuojama, kad teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, o ne rėmėsi tik E. J. ir liudytojų, kurie yra giminystės ar kitais draugiškais ryšiais susiję su pastaruoju, parodymais, kaip nepagrįstai teigiama prokuroro skunde, įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje, nė vienam iš įrodymų nesuteikdamas išskirtinės reikšmės. Vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas. Tai, kad teismas bylos įrodymus vertino ne taip, kaip pageidautų apeliantas, ir padarė kitokias išvadas bei priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi prokuroras, nereiškia, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų vienas ar kitas proceso dalyvis, savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas yra motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pritaria pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadoms. Esant visumai išdėstytų aplinkybių tenkinti prokuroro apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir pripažinti E. J. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nėra teisinio pagrindo.

17. Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktą atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma tai, kad veiką padarė recidyvistas. Nusikaltimų recidyvo, taip pat recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnio 1 dalyje. Joje nurodoma, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Aiškinant šias nuostatas kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Todėl pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Nusikaltimų recidyvo atveju asmuo yra laikomas recidyvistu savaime, todėl teismas, skirtingai nei pavojingo recidyvo atveju (BK 27 straipsnio 3 dalis), šiuo klausimu atskiro sprendimo nepriima (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-459/2012). Atitinkamai teismas tame pačiame nuosprendyje gali konstatuoti nusikaltimų recidyvą, o asmenį, padariusį tokius nusikaltimus, laikyti recidyvistu ir į tai atsižvelgti jam individualizuodamas bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85-303/2017, 2K-231-495/2019).

18. Iš bylos duomenų matyti, kad E. J. iki nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo buvo teistas tris kartus, paskutinį kartą jis nuteistas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu už tyčinio nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą (2 t., b. l. 98–101), naują tyčinį nusikaltimą padarė esant neišnykusiam ir nepanaikintam įstatymų nustatyta tvarka teistumui. Taigi E. J. pagal BK 27 straipsnio 1 dalį yra recidyvistas. Nors kaltinamajame akte nebuvo nurodyta E. J. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką pastarasis padarė būdamas recidyvistas, tačiau teisiamajame posėdyje prokuroras nurodė, kad E. J. nusikalto būdamas recidyvistas ir į šią aplinkybę prašė atsižvelgti skiriant pastarajam bausmę. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. J. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis yra teistas, teistumas jam neišnykęs, tačiau jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tik BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytą aplinkybę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad prokuroras apeliaciniame skunde prašo BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nurodytą aplinkybę pripažinti E. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, prokuroro prašymas tenkinamas – nuteistojo E. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad jis nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė būdamas recidyvistas. Dėl to prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas), tačiau šiuo pagrindu E. J. pagal BK 286 straipsnį paskirta bausmė nekeistina, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, E. J. bausmė paskirta teisingai, be to, prokuroras apeliaciniame skunde neprašė skirti E. J. už nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje, griežtesnės bausmės.

19. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienų iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 4 dalis). Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

20. Skundžiamu nuosprendžiu E. J. nuteistas laisvės atėmimu vieniems metams trims mėnesiams už vieno nesunkaus nusikaltimo padarymą, yra nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, anksčiau jis nebuvo teistas realia laisvės atėmimo bausme, turi šeimą – 2020 m. rugsėjo 16 d. susituokė, šeimoje auga du mažamečiai vaikai, dirba – teikia miškininkystės paslaugas. Teisėjų kolegija, įvertinusi šių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti neizoliavus E. J. nuo visuomenės, o pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėjus jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą bei paskyrus BK 75 straipsnio 2 dalies 2, 7 ir 10 punktuose numatytas pareigas: pradėti dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokymųsi, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Dėl to prokuroro prašymas panaikinti BK 75 straipsnio taikymą ir paskirti E. J. bausmę realiai atlikti pataisos namuose netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. rugsėjo 10 d. nuosprendį pakeisti: pripažinti E. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.