- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-07
- Bylos Nr.
- 2A-155-372/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-01073-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius, Birutė Simonaitienė (pran.)
- Ieškovas
- A. Š.
- Atsakovas
- AB „Lietuvos geležinkeliai“
- Advokatai
- Kęstutis Valys
- Kategorijos
- 121.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėjas J. K.-Butkuvienė Teisminio proceso Nr. 2-35-3-01073-2012-9
2013 m. kovo 7 d.
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Š. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovei AB „Lietuvos geležinkeliai“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė A. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašydama iš atsakovo priteisti 28 000,00 Lt turtinės ir 50 000,00 Lt neturtinės žalos. Nurodė, kad jos tėvas A. Š. dirbo AB „Lietuvos geležinkeliai“ Radviliškio prekinių vagonų depe pagalbiniu darbininku, vėliau šaltkalviu. 2006-05-22 A. Š. buvo nustatyta profesinė liga, kuri VSDFV Radviliškio skyriaus 2006 m. liepos 18 d. sprendimu pripažinta draudiminiu įvykiu. Tėvui A. Š. tapus nedarbingu ir ryškiai sumažėjus šeimos pajamoms, ieškovės materialinė padėtis tapo nepakeliamai sunki, o nuolatinis stresas ir nerimas namuose, pergyvenimai dėl tėvo sveikatos, nepriteklius, prasta mityba, užsitęsę teismai, kurie pareikalavo nemažai finansinių lėšų, nesaugumas gyvenant bendrabučio tipo bute, nes tėvai prarado galimybę įsigyti nuosavą būstą, neigiamai paveikė ieškovės sveikatą. Jai buvo diagnozuotos ligos: nuo 2001 m. – bronchinė astma, kuria serga iki šiol, nuo 2002 m. – alerginis rinitas, alerginis dermatitas, nuo 2008 m. – geležies stokos mažakraujystė, difuzinė struma, hipermenorėja, lėtinis tonzlitas, hirsutizmas, nuo 2009 m. plaukuotosios galvos dalies daugybinis steatocizmas, židininis nuplikimas. Be to, taip pat nurodė, kad tėvui susirgus profesine liga ir nesant šeimoje pakankamai pajamų, teko atsisakyti studijų valstybės nefinansuojamoje vietoje Šiaulių universitete, nes studijų kaina metams buvo 6000,00 Lt. Todėl prašė priteisti iš atsakovės 28000,00 Lt turtinės žalos, kurią sudaro 24000,00 Lt prarasta galimybė studijuoti Šiaulių universitete valstybės nefinansuojamojoje vietoje, 3000,00 Lt išlaidos vaistams ir 1000,00 Lt išlaidos viešam transportui pas gydytojus, bei 50000,00 Lt neturtinės žalos, kurią grindė tuo, jog patyrė pastovų stresą dėl sunkių tėvo darbo sąlygų ir darant jam medicininius tyrimus, emocinę depresiją dėl nuolatinių užgauliojimų ir nesaugumo gyvenant socialiniame būste, dvasinius išgyvenimus dėl tolimesnės savo ateities, jaučia diskomfortą dėl židininio nuplikimo, nuolatiniai apsilankymai pas gydytojus ir gydymasis sanatorijose atėmė daug laiko ir lėšų, buvo apribotos bendravimo galimybės, jaučia didelę nuoskaudą, jog teko atsisakyti savo pasirinktos specialybės (duomenys neskelbtini) vien dėl to, kad dėl atsakovės kaltės jos tėvas tapo nedarbingu ir negali jai materialiai padėti.
Atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nors ieškovė savo patirtą žalą sieja su jos tėvui A. Š. nustatyta profesine liga, kurią sąlygojo darbas pas atsakovę, tačiau ieškovė neturi teisinio pagrindo reikšti atsakovei ieškinį, nes jų niekada nesiejo ir nesieja jokie teisiniai santykiai, atsakovė neatliko ieškovės atžvilgiu jokių tiesioginių veiksmų, ką būtų galima laikyti civilinės atsakomybės pagrindu, o tarp ieškovės sveikatos problemų ir galimos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos – kaltės, nėra priežastinio ryšio. Taip pat nurodė, kad ieškovės tėvui A. Š. nustačius profesinę ligą ir ją pripažinus draudiminiu įvykiu, buvo paskirta netekto darbingumo periodinė kompensacija, o vėliau Šiaulių apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimais priteista 25000 Lt neturtinė žala, kurią atsakovė sumokėjo, o ieškovės reikalavimas priteisti jai 50000 Lt neturtinę žalą, susijusią su išgyvenimais, gyvenimo sąlygomis, ligomis bei prarastais lūkesčiais dėl tėvo A. Š. susirgimo profesine liga ir pajamų šeimoje sumažėjimu, turi būti pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu, nes neturtinė žala yra tik asmeninio pobūdžio, o kiti asmenys teisę į ją turi tik išimtinais atvejais.
II. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados
Radviliškio rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Išanalizavęs bylos medžiagą, teismas sprendė, kad tarp atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiksmų, kai 2005-08-26 atsakovė pagal paties ieškovės tėvo A. Š. prašymą nutraukė darbo sutartį su juo ir pastarasis neteko pajamų, bei ieškovei A. Š. dar 2001 m. diagnozuotos bronchinės astmos, dėl kurios ji net devynis kartus gydėsi stacionarinėse įstaigose, nėra nei atsakovės kaltės, nei jos neteisėtų veiksmų, nei priežastinio žalos ir atsakovės veiksmų ryšio, nes minėta liga atsirado anksčiau, nei ieškovės tėvui buvo nustatyta profesinė liga.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, kad ieškovės sveikatos problemų padariniai yra teisiškai nutolę nuo atsakovės neteisėto veikimo. Ieškovės mamai, kuri taip pat privalėjo išlaikyti nepilnametę dukrą, tik 2009-08-21 buvo nustatytas 55% nedarbingumo lygis. Mama tik 2012-06-19 užsiregistravo darbo biržoje kaip ieškanti darbo. Teismas nustatė, kad atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ dar prieš ieškovei A. Š. 2011-06-14 dieną paduodant prašymą dėl stojimo į aukštąsias mokyklas, ieškovės tėvui A. Š. 2011-04-05 pervedė teismo priteistą 25000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, jog ieškovės šeimos materialinė padėtis pagerėjo, bet ieškovė pati pasirinko mažiau apmokamas studijas(duomenys neskelbtini). Teismas pripažino, kad ieškovė, kaip pilnametis asmuo, nuo 2010-10-23 įgijęs civilinį veiksnumą (CK 2.5 str.) nesikreipė dėl valstybės remiamos studijų paskolos, Jos argumentą, kad dėl atimtos galimybės studijuoti (duomenys neskelbtini) kaltas atsakovas, neužtikrinęs jos profesine liga susirgusiam tėvui tinkamų darbo sąlygų, dėl kurių jis prarado darbingumą ir tuo pačiu pablogėjo jų šeimos materialinė padėtis, vertino kaip neatitinkančius sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijų.
Teismas nurodė, jog ieškovė nepateikė pagrįstų rašytinių įrodymų, kad jos tėvų pajamos buvo pakankamos ir bankas būtų suteikęs būsto paskolą, jei jos tėvas nebūtų susirgęs. Vertinant turtinės žalos atlyginimo klausimą konstatuojama, jog jos tėvo gautos pajamos netekus darbingumo laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2009 m. gegužės 1 d. viršijo pajamas, kurias A. Š. galėjo gauti dirbdamas, atsižvelgiant į netekto darbingumo procentinę išraišką (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis). Nustatęs, kad nei Europos Tarybos Komiteto rezoliucijoje, nei Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nenumatyta kitų asmenų teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo už nukentėjusiojo asmens sužalojimus bendrais pagrindais, teismas sprendė, kad ieškovė neturi teisės reikalauti neturtinės žalos už tėvo patirtą žalą sveikatai, todėl ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė A. Š. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012-11-09 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti jai iš atsakovo 28 000,00 Lt turtinės ir 50 000,00 Lt neturtinės žalos.
Apeliantė nurodo, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas nesivadovavo Aukščiausiojo teismo suformuluota praktika (Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005). Su sužalotu asmeniu susijusiems asmenims (tėvams, vaikams, sutuoktiniui) gali būti padaryta rimta neturtinė žala, pasireiškianti dideliu neigiamu poveikiu. Pirmiausia tai pasakytina apie asmenis, kurie emociškai labai susiję su nekentėjusiuoju. Tai – tėvai vaikai, sutuoktiniai, kurių tarpusavio santykiai yra labai glaudūs. Ar jie tokie yra turi būti spendžiama kiekvienu konkrečiu atveju;Apeliantė nurodė, kad neturi jokių įrodymų dėl turtinės žalos priteisimo, tačiau prašo teismo remtis protingumo, sąžiningumo ir teisėtumo principais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012-11-09 sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliacinis skundas yra visiškai analogiškas ieškiniui. Apeliantės nurodyta nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005, yra priimta esant kitokioms faktinėms aplinkybėms. Atsakovas neginčija to, kad teismai, nagrinėdami bylas, yra saistomi anksčiau priimtų sprendimų, siekiant išlaikyti teisminės praktikos vientisumą ir vienodumą. Tačiau esminis teisminės praktikos taikymo principas yra tas, kad teismas, vadovaudamasis anksčiau priimtomis nutartimis bei sprendimais, privalo įvertinti, ar nagrinėjamo ginčo atveju faktinė situacija yra pakankamai panaši, kad galima būtų vadovautis jau suformuota praktika. Apeliantės nurodytoje nutartyje yra nagrinėjamas neturtinės žalos, padarytos sužalojus naujagimius, atlyginimo tėvams klausimas, faktinė situacija ginčo atveju skiriasi.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo taisyklių, nustatančių ir apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos pagrindus, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė bylos esmę, nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai kvalifikavo tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kartu apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Apeliantė iš esmės pažodžiui nurašė ieškinį, įvardindama jį apeliaciniu skundu, tačiau nesuformulavo jokių naujų motyvų, kurie nuginčytų teismo padarytas išvadas.
CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-171/2008; kt.). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė A. Š. nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai.
Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo suformuota teismų praktika, kuri išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartyje Nr.3K-7-255/2005. Kolegija sprendžia, kad šioje nutartyje nurodytos aplinkybės yra skirtingos, todėl besąlygiškai jomis remtis negalima. Pati apeliantė pripažįsta, kad turi būti įrodinėjamos aplinkybės, patvirtinančios labai glaudžius artimų asmenų tarpusavio santykius. Nagrinėjamoje byloje tokių itin glaudžių tėvo ir dukters santykių, dėl kurių nuolat išgyventų apeliantė, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas įvertino medicininius dokumentus, kuriuose užfiksuota, kad 2010.06.02 depresija ieškovei nekonstatuota. Detalizuodama savo motyvus dėl neturtinės žalos atlyginimo, apeliantė iš esmės pasisako dėl savo sveikatos būklės, dėl negalėjimo gyventi tinkamame būste, dėl prarastos galimybės pasirinkti norimą specialybę Šiaulių universitete, t.y., ji daugiau išgyvena dėl savo esamos būsenos ir ateities perspektyvų. Tačiau kolegija pažymi, kad tai nėra susiję su atsakovo veiksmais. Kaip jau pirmosios instancijos teismo nustatyta, apeliantės tėvas gauna išmokas, kurios nėra mažesnės nei jo gautas darbo užmokestis. Tokiu atveju negalima daryti išvados, kad tinkamesnio būsto jos tėvai neįsigijo dėl atsakovo kaltės. Studijuodama kolegijoje, apeliantė turėjo galimybę gyventi bendrabutyje, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad ši galimybė jai buvo atimta. Apeliantė turėjo teisę naudotis valstybės suteikiama galimybe gauti mokymo paskolą, tačiau ja nepasinaudojo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantės sveikatos būklė pablogėjo dėl to, kad tėvas tapo neįgalus. Teismui pateikti įrodymai patvirtino, kad pagrindine savo liga apeliantė serga nuo 2001 metų, tuo tarpu tėvui profesinė liga nustatyta tik 2006 metais. Iš byloje esančių medicininių dokumentų nematyti, kad apeliantei reikalingas ypatingai sudėtingas ar brangiai kainuojantis gydymas, kurio negalėtų gauti apeliantė būtent dėl to, kad tėvas negali skirti pakankamai lėšų. Negalima neįvertinti to, kad apeliantė tikrai serga keletu ligų, tam privalo skirti pakankamai daug laiko ne tik vykstant pas gydytojus, bet ir taikant sanatorinį gydymą, tačiau kolegija sprendžia, kad tai negali būti siejama su bendravimo su giminėmis ir draugais apribojimu, kaltu dėl to pripažįstant atsakovą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad odos liga, dėl kurios vietomis nuslinko plaukai, susijusi su atsakovo veiksmais, neužtikrinus A. Š. darbo sąlygų. Kolegija daro išvadą, kad apeliantė yra hiperjautrus žmogus, nepagrįstai matantis atsakovo kaltę dėl visų jos problemų. Apeliantė yra jauna mergina, tačiau jos teiginiai, kad ji “nebeturės normalaus gyvenimo”, “nebėra vilties, kad plaukai kada nors ataugs”, kad “sveikatos problemas jaus visą laiką”, rodo ir tai, kad tėvai nėra tiek artimi, kad padėtų jai gelbėtis nuo psichologinių problemų.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Nagrinėjamu atveju kolegija nenustatė jokių aplinkybių, kurių nebūtų išanalizavęs pirmosios instancijos teismas. Kartoti jo išvadų kolegija nemato pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Radviliškuio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.