Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-03-10 · Administracinė byla Nr. I1-546-764/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-03-10
Bylos Nr.
I1-546-764/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01111-2019-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Egidija Puzinskaitė (pirm.)
Pareiškėjas
J. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-546-764/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01111-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 10 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. (J. M.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-4), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Paaiškino, kad nuo 2018 m. birželio 8 d. iki 2019 m. kovo 14 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose, pažeidžiant minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui leistiną normą ir pareiškėjo privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu. Kamerose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, nebuvo įrengta ventiliacija, todėl buvo drėgna ir sklido nemalonūs kvapai. Taip pat, pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintos sveikatos priežiūros paslaugos.

Pareiškėjo teigimu, jis dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. psichologinį spaudimą ir sveikatos sutrikdymą. Prašo už laikotarpį, praleistą Lukiškių TI-K, priteisti 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad iš byloje pateiktų pareiškėjo judėjimo duomenų matyti, kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.

Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka LR higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus: Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.

Teigė, kad vaistų ir vaistinių medžiagų bei preparatų įsigijimą, laikymą, išdavimą vartoti, įtraukimą į apskaitą ir nurašymą laisvės atėmimo įstaigose nustato Vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-538 „Dėl Vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas). Pagal Aprašo 18 punktą, suimtajam ar nuteistajam naujai atvykus į įstaigą ir su savimi turint vaistų lėtinėms ligoms gydyti, įstaigos gydytojas įvertina jo sveikatos būklę ir, patvirtinęs lėtinės ligos diagnozę, išduoda Medicininį pažymėjimą (forma Nr. 046), kuriame pažymi turimo vaisto pavadinimą, kiekį, bei terminą, per kurį turimi vaistai turi būti suvartoti. Toks medicininis pažymėjimas išduodamas ir suimtajam ar nuteistajam, sergančiam lėtine liga, vykstant iš vienos įstaigos į kitą. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad nesant konkretaus aiškiai išdėstyto paciento kreipimosi dėl reikalingo gydymo sveikatos priežiūros skyriaus gydytojai negalėjo savo nuožiūra skirti pareiškėjui gydymą ir paskirti vaistinius preparatus.

Atsakovės atstovas nesutinka su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Nėra aišku, kuo pasireiškė pareiškėjui padaryta neturtinė žala, nepagrįstas prašomos neturtinės žalos dydis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl 10 000 eurų neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų (neveikimo), neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo nuo 2018 m. birželio 8 d. iki 2019 m. kovo 14 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas kamerose, pažeidžiant minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui leistiną normą.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.2 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) konstatavo, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Atsižvelgęs į pateiktą išaiškinimą, teismas pažymi, kad, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. Iš Vilniaus PN atsiliepimo matyti, kad sanitariniai įrenginiai kamerose užima 0,56 kv. m.

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 kv. m., neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto byloje pateiktus duomenis (b. l. 30). Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas įkalinimo įstaigoje atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus, todėl pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus nėra.

Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą (LVAT 2018 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018,

2018 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018). Todėl, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.

Pareiškėjas žalos atsiradimą, be kita ko, kildina iš to, kad Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto, todėl buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

Ginčo laikotarpiu tardymo izoliatoriaus-kalėjimo gyvenamųjų patalpų, tame tarpe ir sanitarinio mazgo, įrengimo reikalavimai nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), kurių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Lietuvos higienos norma 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimo tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje nereglamentuoja, tačiau jos 3 punkte įtvirtinta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo atveju, sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Pažymėtina, kad nustatytos aplinkybės dėl sanitarinio mazgo įrengimo neatleidžia atsakovės atstovo nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis sanitariniu mazgu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas.

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra pasisakęs, kad, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT) nuomone, sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo, kamerų sanitariniai mazgai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog sanitarinis mazgas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti sanitarinį mazgą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

Atsakovės atstovas neginčija fakto, kad kamerose Nr. 106, Nr. 372, Nr. 404 ir Nr. 115 sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 aukščio sienele. Iš Vilniaus PN paaiškinimų matyti, kad minėtose kamerose sanitariniai mazgai buvo atitverti sienele ir užuolaida, tuo tarpu kamerose Nr. 389 ir Nr. 386 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, kad kamerose Nr. 106, Nr. 372, Nr. 404 ir Nr. 115, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Nagrinėjamu atveju, atsakovės atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Vadovaudamasis minėta teismų praktika, įvertinęs bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas kamerose Nr. 106, Nr. 372, Nr. 404 ir Nr. 115 neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, dėl ko buvo pažeistas pareiškėjo orumas.

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis. Teigia, kad kamerose drėgna, netinkama temperatūra ir nėra ventiliacijos.

Ginčo laikotarpiu galiojusios higienos normos nustatė, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ir kondicionavimo sistema (HN 134:2015 17 punktas). Vilniaus PN nėra finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl kameros vėdinamos natūraliai per langus. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Tinkamai vėdinant gyvenamąsias kameras yra išvengiama drėgmės susidarymo, pelėsio ir nemalonaus kvapo.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad oro temperatūra atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl netinkamų higienos normų laikymosi ar prašymais pašalinti higienos normų pažeidimus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K atitiko higienos normų reikalavimus.

Pareiškėjas teigia, kad jam 2019 m. vasario 25 d. atvykus į Lukiškių TI-K, pareigūnai neleido pasiimti turėtų antivirusinių preparatų.

Ginčo laikotarpiu vaistų ir vaistinių medžiagų bei preparatų įsigijimą, laikymą, išdavimą vartoti, įtraukimą į apskaitą ir nurašymą laisvės atėmimo įstaigose nustatė Vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-538 „Dėl Vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas). Aprašo 18 punkte numatyta, kad suimtajam ar nuteistajam naujai atvykus į įstaigą ir su savimi turint vaistų lėtinėms ligoms gydyti, įstaigos gydytojas įvertina jo sveikatos būklę ir, patvirtinęs lėtinės ligos diagnozę, išduoda Medicininį pažymėjimą (forma Nr. 046), kuriame pažymi turimo vaisto pavadinimą, kiekį, bei terminą, per kurį turimi vaistai turi būti suvartoti. Toks medicininis pažymėjimas išduodamas ir suimtajam ar nuteistajam, sergančiam lėtine liga, vykstant iš vienos įstaigos į kitą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad yra užsikrėtęs žmogaus imunodeficito virusu (toliau – ir ŽIV). Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantys pareiškėjo ligos istorijos išrašai (b. l. 18-26). 2019 m. vasario 27 d. pareiškėjui pasikreipus į Lukiškių TI-K sveikatos priežiūros skyriaus darbuotojus su prašymu leisti jam turėti įstaigoje skunde išvardytus vaistus, leidimo negavo. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neįvardijo konkrečių darbuotojų, kurie nesuteikė leidimo turėti vaistus. Taip pat, kad nesant konkretaus pareiškėjo kreipimosi dėl reikalingo gydymo ar vaistų, sveikatos priežiūros skyriaus gydytojai negalėjo skirti pareiškėjui tam tikrą gydymą ar paskirti vaistus savo nuožiūra.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš medicininių paslaugų pareiškėjui neužtikrinimo, atlyginimo, ir remdamasis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi nurodo, kad nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp įkalinimo įstaigos, kurioje pareiškėjas atliko bausmę, kiek tai susiję su šios įstaigos sveikatos priežiūros funkcijas vykdančio personalo veiksmais, o taip pat gydymo įstaigos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. Atitinkamai sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, susijusį su medicininių paslaugų neužtikrinimu, būtina vadovautis ne tik CK normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir CK nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Taip pat pažymėtina, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, norėdamas gauti žalos atlyginimą dėl, jo nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, prieš kreipdamasis į teismą privalėjo pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Pareiškėjas su rašytiniu pareiškimu privalėjo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į 24 straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, - per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės. Todėl šiuo atveju, pareiškėjas, pasinaudojęs Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, turi teisę dėl ginčo išsprendimo kreiptis į bendros kompetencijos teismą (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartis Nr. T-110/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis Nr. AS-41-520/2017). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka, skundo dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų, palieka nenagrinėta (ABTĮ 105 straipsnio 1 punktas).

Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, darytina išvada, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai, trukę gana trumpą laiką (11 dienų, kai nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo faktą. Tokiu būdu pripažintina, kad laikotarpiais nuo 2018 m. birželio 8 d. iki 2018 m. birželio 15 d. ir 2019 m. vasario 25 d. pareiškėjui, atliekant bausmę Lukiškių TI-K, buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamu teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis (pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą byloje arba nutartį nutraukti bylą ar skundą (prašymą, pareiškimą) palikti nenagrinėtą arba gavęs prašymą susipažinti su bylos medžiaga, teismas turi teisę proceso dalyvių prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie asmens sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė ar komercinė paslaptis. Vadovaujantis minėtomis Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, siekiant apsaugoti pareiškėjo sveikatos konfidencialumą, Alytaus pataisos namų pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos kopijos nuo 2019 m. vasario 25 d. iki 2019 m. kovo 14 d. (b. l. 17-26) pripažintinos neviešomis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais ir 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. M. skundo dalį dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl sveikatos priežiūros paslaugų neužtikrinimo, atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Pareiškėjo J. M. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo J. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu nuo 2018 m. birželio 8 d. iki 2018 m. birželio 15 d. ir 2019 m. vasario 25 d., o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Pripažinti bylos dalį (pareiškėjo sveikatos istorijos kopijas (b. l. 17-26)) nevieša.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė