- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-12
- Bylos Nr.
- 2-390-196/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Konstantinas Gurinas
- Pareiškėjas
- V. M., S. M.
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. M. ir S. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria leista nukreipti išieškojimą į asmeninį skolininkų turtą, individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras bankroto byloje Nr. B2-10-230/2014,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras bankroto administratorius prašė priimti nutartį leidžiančią administratoriui nukreipti išieškojimą į neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkų turtą. Prašyme administratorius nurodė, kad visas įmonės turtas parduotas, tačiau iš gautų lėšų nebus galimybės atsiskaityti su visais kreditoriais. Kadangi įmonėje turto, kurį pardavus būtų galima pilnai patenkinti kreditorinius reikalavimus, nėra, prašė leisti nukreipti išieškojimą į neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkų turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. lapkričio 21 d. nutartimi tenkino administratoriaus prašymą.
Teismas nurodė, kad šalims, nesudarius taikos sutarties iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo yra pagrindas priimti nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkų turimo turto.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjai V. M. ir S. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartį ir perduoti klausimą nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo. Atskirajame skunde nurodo, kad administratorius prieš kreipdamasis į pirmos instancijos teismą dėl leidimo nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininkų turtą išdavimo, privalėjo prieš tai kreiptis į individualios įmonės savininkus ir kreditorius su pasiūlymu sudaryti taikos sutartį. Administratorius prašydamas leidimo nukreipti išieškojimą į pareiškėjų turtą, nenurodė kokia apimtimi jau yra tenkinti kreditorių reikalavimai, nepateikė prašymo patikslinti kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą, nedetalizavo kiek ir už kokį realizuotą turtą gavo lėšų, kaip gautas lėšas paskirstė ir pan. Teismas priimdamas skundžiamą nutartį jos visiškai nemotyvavo, nesudarė galimybės pasisakyti individualios įmonės savininkams, nekvietė jų į teismo posėdį. Teismas nenurodė į kokį konkretų savininkų turtą leidžia nukreipti išieškojimą. Pareiškėjai turi tik butą, kuris yra įgytas dar iki individualios įmonės įsteigimo ir jo įsigyjimas neturėjo jokios įtakos įmonės pajamų sumažėjimui, be to butas yra šeimos gyvenamoji patalpa, bute kartu gyvena ir pareiškėjų dukra su trimis mažamečiais vaikais.
Bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą likviduojamos IĮ V. ir S. M. prekybos centras administratorius prašo pareiškėjų atskirąjį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepime nurodo, kad aplinkybė kada įsigytas pareiškėjų butas, šioje byloje neturi reikšmės, nes teisės aktuose nėra numatytas draudimas išieškoti iš individualios įmonės savininkų turto. Įstatymas nenumato bankroto administratoriui pareigos siūlyti sudaryti taikos sutartį, prieš prašant leidimo nukreipti išieškojimą į neribotos civilinės atsakomybės savininkų turimą turtą, jeigu prašymo pateikimo metu įmonė įsiteisėjusia nutartimi jau pripažinta bankrutavusia ir likviduojama.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pareiškėjai (apeliantai) prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.
Teismas, atsižvelgdamas į civilinio proceso kodekse įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis (atskirasis) skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinęs šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio (atskirojo) skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo nutarties (sprendimo) teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiama nutartimi (sprendimu) byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str., 338 str.).
Apeliacijos objektą sudaro Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria leista nukreipti išieškojimą į neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkų turtą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje sprendžiama, ar likviduojamos IĮ V.ir S. M. prekybos centras administratorius tinkamai įvykdė Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 28 straipsnio 2 dalies nuostatas ir ar bankroto bylą nagrinėjantis teismas pagrįstai tenkino šios bendrovės bankroto administratoriaus prašymą suteikti teisę nukreipti išieškojimą į šios įmonės savininkų turtą (21 t., 73-80 b. l.).
Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 11 dalį, taikos sutartis – kreditorių ir įmonės, o tuo atveju, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, – ir jos savininko (savininkų) susitarimas tęsti įmonės veiklą, kai įmonė ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkas (savininkai) prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka savo reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti.
ĮBĮ 28 straipsnio 2 - 4 dalis numato, kad administratorius privalo pasiūlyti sudaryti taikos sutartį neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės kreditoriams prieš kreipdamasis į teismą dėl išieškojimo iš įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai neribotos civilinės atsakomybės įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams tenkinti. Teismas priima nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šalys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo. Taikos sutartis laikoma sudaryta, jeigu ją pasirašo kreditoriai, kurių nepatenkintų reikalavimų suma sudaro ne mažiau kaip 2/3 iki taikos sutarties pasirašymo dienos visų likusių nepatenkintų reikalavimų sumos vertinės išraiškos, arba jų įgaliotas atstovas ir administratorius, gavęs įmonės savininko (savininkų) sutikimą. Kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, taikos sutartis laikoma sudaryta, jeigu ją pasirašo kreditoriai, kurių nepatenkintų reikalavimų suma sudaro ne mažiau kaip 2/3 iki taikos sutarties pasirašymo dienos visų likusių nepatenkintų reikalavimų sumos vertinės išraiškos, arba jų įgaliotas atstovas, administratorius ir įmonės savininkas (savininkai). Taikos sutartis gali būti sudaroma bet kuriuo bankroto proceso metu iki teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Kauno apygardos teismo 2004 m. kovo 22 d. priimtos nutarties dėl bankroto bylos IĮ V. ir M. M. prekybos centras iškėlimo dienai galiojusios 2001 m. liepos 1 d. ĮBĮ 28 straipsnio 3 dalies nuostatos (Žin., 2001, Nr.31-1010) reglamentavo, kad: 1. Pasiūlymą sudaryti taikos sutartį gali pateikti kreditoriai, administratorius, įmonės savininkas (savininkai); 2. Taikos sutartį pasirašo visi kreditoriai, kurių reikalavimai bankroto proceso metu iki taikos sutarties pasirašymo dienos liko nepatenkinti, arba jų įgaliotas atstovas ir administratorius, gavęs įmonės savininko (savininkų), valdymo organo, kuris turi teisę priimti nutarimą reorganizuoti ar likviduoti įmonę, raštišką sutikimą; 3. Taikos sutartis gali būti sudaroma bet kuriuo bankroto proceso metu iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos.
ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įsigaliojusiomis nuo 2013 m. spalio 1 d. (Žin., 2013, Nr. 46-2244), yra siekiama apsaugoti neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų savininkų interesus, kad neribotos civilinės atsakomybės įmonės bankroto atveju sutartinius įsipareigojimus galėtų prisiimti ne tik įmonė, bet ir jos savininkas (savininkai), kuriems suteikiama galimybė sudarius taikos sutartį tenkinti reikalavimus ne tik iš parduoto įmonės ar savininkų turto bet ir iš su darbo santykiais susijusių ar kitaip teisėtai gaunamų pajamų (žiūrėti ĮBĮ aiškinamąjį raštą http://www.lrv.lt/Posed_medz/2012/121016/20.pdf). Aiškinamajame rašte pabrėžiama, jog įstatymu siekiama apibrėžti kreditorių, įmonės, ir jos savininko (savininkų), susitarimą tęsti įmonės veiklą, kai įmonė ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkas (savininkai) prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka savo reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti, o neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turtas būtų parduodamas tik įsitikinus, kad taikos sutarties iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo sudaryti nepavyko. Tokiu reguliavimu taip pat siekiama neužvilkinti bankroto procedūrų ir socialinio teisingumo, kadangi sudarius taikos sutartį, būtų suteikta galimybė neribotos civilinės atsakomybės įmonių savininkams išvengti nuosavo turto pardavimo, ir patenkinti kreditorių reikalavimus iš su darbo santykiais susijusių, ar kitaip teisėtai gaunamų pajamų, ir dėl to, įstatyme buvo įtvirtinta imperatyvi administratoriaus pareiga, pateikti pasiūlymą dėl taikos sutarties sudarymo, tiek įmonės kreditoriams, tiek jos savininkams (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-273-516/2015)
Atsižvelgiant į paminėtus įstatymo tikslus, konstatuojama, jog aplinkybė, ar ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga buvo įgyvendinta, yra svarbi teismui sprendžiant dėl galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės savininko turtą, todėl ji turi būti nustatyta ne formaliai, o įvertinus visus faktinius duomenis.
Pirmiau minėta, kad šioje byloje kilęs ginčas dėl administratoriaus tinkamo/netinkamo ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalies reikalavimo įvykdymo. Apeliantų teigimu, administratorius, prieš kreipdamasis į teismą dėl leidimo išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkų turimo turto privalėjo pareiškėjams pateikti pasiūlymą sudaryti taikos sutartį, o tokio siūlymo, pasak apeliantų, jie nėra gavę.
Iš bylos medžiagos matyti, kad IĮ V. ir S. M. prekybos centras bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2004 m. kovo 22 d. nutartimi. Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 25 d. nutartimi pareiškėjai V. M. ir S. M. įtraukti bendraatsakovais į IĮ V. ir S. M. prekybos centras bankroto bylą. Iš pateikto administratoriaus prašymo ir jo priedų matyti, kad kreditorių susirinkimuose, įvykusiuose 2005 m. rugpjūčio 4 d. ir 2005 m. gruodžio 6 d. buvo svarstomas klausimas dėl taikos sutarties sudarymo (21 t., 73-80 b. l.). 2009 m. sausio 8 d. nutartimi IĮ V. ir S. M. prekybos centras pripažinta bankrutavusia ir likviduojama.
Pagal Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 4 dalį individuali įmonė yra neribotos atsakomybės subjektas, todėl už jos prievoles kreditoriams atsako savininkas. ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio nustatyta tvarka parduodamas bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkų turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įsiteisėjus ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai. ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šalys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo. Tiek IĮ V. ir S. M. prekybos centras bankroto bylos iškėlimo metu (2004 m. kovo 22 d.), tiek įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto metu (2009 m. sausio 8 d.) bei atskirojo skundo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu galiojanti ĮBĮ 28 straipsnio 4 dalis (iki 2013 m. spalio 1 d. 28 staripsnio 3 dalis) vienodai reglamentuoja, kad “taikos sutartis gali būti sudaroma bet kuriuo bankroto proceso metu iki teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos”. Kaip minėta iš bylos medžiagos matyti, kad kreditorių susirinkimuose, įvykusiuose 2005 m. rugpjūčio 4 d. bei 2005 m. gruodžio 6 d. buvo svarstomas klausimas dėl taikos sutarties sudarymo galimybės, tačiau taikos sutartis iki teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsitesėjimo nesudaryta, teismo 2009 m. sausio 8 d. nutartimi IĮ V. ir S. M. prekybos centras pripažinta bankrutavusia ir likviduojama. Minėta, jog ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas imperatyvus reikalavimas bankroto administratoriui pasiūlyti taikos sutartį sudaryti neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės kreditoriams galioja nuo 2013 m. spalio 1 d., todėl esant šiai situacijai, kai įmonė dar prieš įsigaliojant šiam imperatyvui jau pripažinta likviduojama dėl bankroto, administratorius neturi prievolės siūlyti skolininkui ir kreditoriams taikos sutarties projekto, o teismas turi pagrindą priimti nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkų turimo turto (ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalis, 33 straipsnio 1 dalis).
Įvertinęs pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą ir paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pateiktus į bylą įrodymus, teisingai nustatė turinčias bylai reikšmės aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, todėl atskirasis skundas atmestinas ir Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 21d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Kiti apeliantų skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliantai teisę būti išklausytiems įgyvendino pateikdami atskirąjį skundą, kuriame išdėstė argumentus dėl ginčijamos teismo nutarties, o atskirajame skunde nurodomi apeliantų teiginiai dėl turimo turto teisinio režimo sprendžiami vykdymo proceso metu. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto nutarties (sprendimo) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 str.) Prašymą atlyginti 231,70 EUR bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinėje instancijoje pateikė atsakovas likviduojama IĮ V. ir S. M. prekybos centras (2014 m. gruodžio 17 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr.141217 ir 2014 m. gruodžio 18 d. išrašas (21 t., 144-145 b. l.)). Kadangi iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikti rašytiniai įrodymai apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl prašymas tenkintinas, ir iš apeliantų V. M. ir S. M. atsakovui likviduojamai IĮ V. ir S. M. prekybos centras lygiomis dalimis priteistinos 231,70 EUR bylinėjimosi išlaidos patirtos apeliacinėje instancijoje, t. y. po 115,85 EUR iš kiekvieno.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartį nepakeistą.
Priteisti iš apeliantų V. M. (a. k(duomenys neskelbtini) ir S. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui likviduojamai IĮ V. ir S. M. prekybos centras (duomenys neskelbtini) 231,70 EUR (dviejų šimtų trisdešimt vieno euro, 70 centų) bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinėje instancijoje, t. y. lygiomis dalimis po 115,85 EUR (vieną šimtą penkiolika eurų, 85 centus) iš kiekvieno.