- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-19
- Bylos Nr.
- e2-18981-595/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05441-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vita Valeckaitė
- Ieškovas
- A. P.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. K ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl nepagrįsto praturtėjimo, dalyvaujant trečiam asmeniui UAB „S. E. Lietuva",
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 4847,08 Eur ir 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Pateiktuose procesiniuose dokumentuose - ieškinyje (el. b.l. 62-65) bei dublike (el. b.l. 79-82) - nurodė, kad jis 2007-10-25 buvo sudaręs kirtimų pardavimo UAB „S. E. Lietuva" sutartį, tačiau kadangi sutartis buvo neįvykdyta, 2011-11-15 pasirašė taikos sutartį, pagal kurią įsipareigojo grąžinti UAB „S. E. Lietuva" 135000 Lt skolos (įskaitant už jį sumokėto gyventojų pajamų mokesčio sumą, taikos sutartis buvo patvirtinta 2011-11-29 Alytaus rajono apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5015-179/2011. Tokią taikos sutartį pasirašė, kadangi jam buvo nurodyta, kad kai kreipsis į Valstybinę mokesčių inspekciją jam bus sugrąžintas už jį sumokėtas gyventojų pajamų mokestis. 2012-05-16 su pareiškimu kreipėsi į Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, prašydamas grąžinti už jį sumokėtą gyventojų pajamų mokestį. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija raštu nurodė, kad ji negali susigrąžinti mokesčio. Vėliau mišką pardavė 2013 metais ir už parduotą mišką vėl buvo išskaičiuotas 16319,08 Lt gyventojų pajamų mokestis. Kadangi buvo panaikintas sandoris pagal kurį jis gavo pajamas ir pajamos buvo grąžintos, išnyko pagrindas mokėti gyventojų pajamų mokestį, todėl laikytina, kad valstybė nepagrįstai praturtėjo16736 Lt. Nurodo, kad Civilinio kodekso normos mokesčių srityje taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai. Nesutinka, kad ieškovo prašoma priteisti suma laikytina mokesčio permoka, kadangi ji neatitinka Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalies sąvokos, kas laikytina mokesčio permoka. Ginčo atveju turi būti taikomas Civilinis kodeksas, kadangi mokestinius santykius reglamentuojantys teisės aktai nereglamentuoja ir nenustato mokesčio grąžinimo, išnykus mokesčio objektui. Nesutinka, su atsakovės argumentu, kad ieškovas turėjo inicijuoti mokestinį ginčą, kadangi ieškovas savo prašymais nesiekė susigrąžinti gyventojų pajamų mokesčio permokos, o siekė susigrąžinti gyventojų pajamų mokestį sumokėtą už pajamas, kurias grąžino panaikinus sandorį. Akivaizdu, kad ieškovas grąžino viską ką jam, kaip pajamas sumokėjo UAB „S. E. Lietuva", įskaitant ir už jį sumokėtą gyventojų pajamų mokestį, todėl atsakovei be jokio teisinio pagrindo liko už ieškovą sumokėtas gyventojų pajamų mokestis dėl ko atsakovė nepagrįstai praturtėjo. Ieškovas nesutinka su atsakovės argumentu, kad ginčo atveju nėra nepagrįstam praturtėjimui taikomų sąlygų. Mano, kad atsakovė nepateikė jokių argumentų, kurie pagrįstų, kokiu kitu būdu ieškovas galėtų apginti savo pažeistas teises ir išreikalauti iš atsakovės nepagrįstą praturtėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas pateikė atsiliepimą į ieškinį (el. b.l. 69-75) bei tripliką (el. b.l. 101-105), kuriuose nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad šiuo atveju negali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo institutas pagal Civilinį kodeksą, o turi būti taikomos mokesčių teisės aktų nuostatos dėl mokesčių permokos grąžinimo. Nurodo, kad ieškovas nesutikdamas su Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimais turėjo inicijuoti mokestinį ginčą, kadangi tokiems ginčams taikomos mokestinius santykius reglamentuojančios teisės normos, o ne Civilinis kodeksas. Gyventojų pajamų mokesčio permokos galėtų būti grąžinamos tik mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka. Nurodė, kad mokesčių inspekcija nėra įsitikinusi ar ieškovas vykdydamas Taikos sutartį grąžino 135000 Lt UAB „S. E. Lietuva“, nes ji nėra pateikusi patikslintų atitinkamų mėnesinių pajamų mokesčių deklaracijų, be to, jau yra pasibaigęs terminas šias deklaracijas tikslinti. Tenkinant ieškinį nepagrįsto praturtėjimo pagrindu būtų pažeistos mokesčių teisės aktų nuostatos dėl mokesčių permokų grąžinimo tvarkos, sąlygų, deklaracijų tikslinimo. Ieškovas galėjo ir, jeigu pagrįstų prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, vis dar gali apginti savo teisę į mokesčio permokos grąžinimą kitais gynybos būdais, būtent skųsdamas VMI prie FM 2013-03-12 sprendimus Nr. (20.16-06)-331 -17461 bei Nr. (20.16-06)-331-17460 mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka. Ieškovas pats prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką. Ieškovas pats savo nuožiūra, interesais ir rizika sudarė Taikos sutartį su UAB „S. E. Lietuva", nesusitarė su UAB „S. E. Lietuva", kad ši pateiktų patikslintas atitinkamas 2007-2008 metų deklaracijas, kad susidarytų grąžintinos gyventojų pajamų mokesčio permokos sumos, taip pat nėra aišku, ar ieškovas įvykdė Taikos sutartį, t.y. grąžino 135000 litų UAB „S. E. Lietuva", o jei įvykdė - ar įvykdė ne jau pasibaigus deklaracijų tikslinimo, mokesčių permokų grąžinimo terminams, be to ieškovas kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją su prašymais grąžinti mokesčio permoką ir pagrindžiančiais dokumentais jau praleidęs terminą, per kurį gali būti tikslinamos deklaracijos, grąžinamos mokesčio permokos už 2007 metus, po VMI prie FM 2013-03-12 sprendimų negrąžinti mokesčio permokų priėmimo neinicijavo mokestinio ginčo ir, jeigu VMI prie FM 2013-03-12 sprendimų priežastys būtų išnykusios, nesikreipė į Valstybinę mokesčių inspekciją pakartotinai dėl permokų grąžinimo mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovo praturtėjimui (GPM permokos negrąžinimui) yra teisinis pagrindas. Teisinį pagrindą tokiam praturtėjimui (GPM permokos negrąžinimui) sudaro mokesčių teisės aktai, nustatantys deklaracijų tikslinimo, mokesčių permokų grąžinimo terminus. Nesutinka, kad ginčo sprendimui turėtų būti taikomos Civilinio kodekso normos, kadangi mokesčių teisė yra viešoji teisė, kurios normos negali būti pažeistos taikant ne mokesčių teisės normas. Tokią pirmenybę įtvirtinta ir Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalyje. Mokesčių administravimo įstatyme yra detaliai reglamentuota mokesčio permokos grąžinimo tvarka. Ieškovo ir trečio asmens vėlesni susitarimai (Taikos sutartis) nepaneigia nei tos aplinkybės, kad sandoris buvo sudarytas, nei pajamų gavimo fakto bei išmokėjimo momento, nei bendrovės prievolės nuo ieškovui išmokamos išmokos išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą pajamų mokestį. Šiuo atveju nei Mokesčių administravimo įstatymas, nei Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas nenumato, kad Taikos sutarties pagrindu (ar teismo sprendimo dėl restitucijos tarp šalių ar kitų civilinių santykių pagrindu) atsirastų pagrindas perskaičiuoti 2007, 2008 metų gyventojų pajamų mokestį, t. y. laikyti, kad ieškovas 2007 metais ir 2008 metais pajamų negavo, t. y. nebuvo mokesčio objekto, kas neatitinka faktinės situacijos. Šiuo atveju negalima teigti, kad yra išnykęs mokesčio objektas. Pažymėtina, kad šiuo atveju ieškovas 2007-2008 metais gavo pajamas - 135000 litų ir galėjo laisvai jomis disponuoti.
Trečias asmuo pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad ieškovas 135 000 Lt lėšas pagal pasirašytą taikos sutartį pervedė tik 2013-2014 metais, kai deklaracijų tikslinimo terminas jau buvo pasibaigęs, todėl jis negalėjo patikslinti deklaracijų už 2007 ir 2008 metus (el.b.l. 90-91). Nurodė, kad jis neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, kadangi ieškovas su juo yra pilnai atsiskaitęs.
Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovė ieškinį palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytais motyvais ir prašė ieškinį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Ieškinys pareikštas dėl nepagrįsto praturtėjimo 4847,08 Eur sumai, valstybei negrąžinant ieškovui už jį 2007 ir 2008 metais sumokėto gyventojų pajamų mokesčio, išnykus mokesčio mokėjimo objektui, tai yra ieškovui grąžinus trečiam asmeniui pinigus, gautus pagal miško pirkimo-pardavimo sutartį.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas su trečiuoju asmeniu 2007-10-25 sudarė pirkimo - pardavimo sutartį Nr. RLO7/42, pagal kurią ieškovas pardavė trečiam asmeniui miško kirtimus jam priklausančioje miško valdoje už 135 000 Lt, iš šios sumos trečias asmuo įsipareigojo sumokėti už ieškovą gyventojų pajamų mokestį (el. b.l. 12-14). Tarp šalių nėra ginčo, kad trečias asmuo už ieškovą 2007 metais sumokėjo 14250 Lt gyventojų pajamų mokesčio iš kurių pateikus metinę pajamų deklaraciją už 2007 metus buvo grąžinta 1757 Lt pajamų mokesčio permoka, o 2008 metais trečias asmuo sumokėjo už ieškovą 6000 Lt gyventojų pajamų mokesčio, iš kurio pateikus metinę pajamų deklaraciją už 2008 metus, ieškovui buvo grąžinta 1757 Lt pajamų mokesčio permoka.
2011-11-29 Alytaus rajono apylinkės teismo nutartimi buvo patvirtinta ieškovo ir trečio asmens taikos sutartis, pagal kurią ieškovas įsipareigojo sumokėti trečiam asmeniui 135000 Lt skolos (el.b.l. 6-7). Ieškovas sumas pagal teismo patvirtintą taikos sutartį trečiam asmeniui sumokėjo laikotarpiu 2013-04-08 iki 2014-02-17 (el. b.l. 129).
2012-05-16 ieškovas kreipėsi su pareiškimu į Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją prašydamas grąžinti už jį 2007 ir 2008 metais trečio asmens sumokėtą gyventojų pajamų mokestį, kadangi sandoris, kurio pagrindu buvo sumokėtas gyventojų pajamų mokestis neįvykdytas ir jis taikos sutartimi įsipareigojo grąžinti 135000 Lt trečiam asmeniui ( el. b.l. 32). 2012-06-12 Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija informavo ieškovą, kad su prašymu grąžinti išskaičiuotą pajamų mokestį ieškovas nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų jo reikalavimo pagrįstumą (el. b.l. 29).
Ieškovas 2013-02-04 pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai Prašymus (forma FR0781) grąžinti gyventojų pajamų mokesčio permoką už mokestinį laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2007-12-31 sumai 12493 Lt ir už mokestinį laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31 sumai 4243 Lt (el. b.l. 106-109).
2013-03-04 Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, išnagrinėjusi ieškovo prašymus dėl pajamų mokesčio permokos grąžinimo už 2007 ir 2008 metus, pranešimu Nr. (9.1-03.2)-K-2188 nurodė ieškovui, kad prašymai nebus tenkinti, kadangi pagal UAB „S. E. Lietuva" pateiktas Mėnesines pajamų mokesčio išskaičiuoto nuo A klasės pajamų deklaracijas už 2007 ir 2008 metus ieškovo gyventojų pajamų permokos nėra ir išaiškino, kad permoka susidarytų, jeigu UAB „S. E. Lietuva" pateiktų patikslintas atitinkamas deklaracijas už 2008 metus ir paaiškėjus, kad permoka už šiuos metus yra, ieškovas įgytų teisę ją susigrąžinti, nurodė, kad už 2007 metus deklaracijų tikslinti nebegalima, kadangi baigėsi deklaracijų tikslinimo terminas, vadinasi ieškovui negalės būti grąžinta gyventojų pajamų mokestis už metus (el.,b.l. 26).
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013-03-12 sprendimais Nr. (20.16-06)-331-17461 bei Nr. (20.16-06)-331-17460 buvo nuspręsta negrąžinti ieškovui 12493 Lt mokesčio permokos už 2007 metus ir 4243 Lt mokesčio permokos už 2008 metus, išaiškinant ieškovui, kad šie sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka (el. b.l. 27-28).
2013-04-08 ieškovas kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su skundu dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013-03-04 pranešimo Nr. (9.1-03.2)-K-2188, kuriuo prašė grąžinti už jį 2007 ir 2008 metais sumokėtą gyventojų pajamų mokestį (el. b.l. 30-31).
2013-05-13 Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsakymą Nr. (24.4-31-5) R-3875, kuriuo paaiškino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimų, kuriais atsisakyta grąžinti mokesčio permokas, apskundimo tvarką mokestiniams ginčams taikoma tvarka pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą (skundas gali būti paduotas Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui) ir nurodė, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nėra kompetentinga nagrinėti ginčo dėl savo pačios priimtų sprendimų dėl mokesčio permokų negrąžinimo bei nurodė ir pačio atsakymo apskundimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą tvarką (el.b.l. 24-25).
CK 1.1 straipsnio 2 dalis nustato, kad turtiniams santykiams, kurie pagristi įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Taigi Civilinis kodeksas aiškiai apibrėžia, kad kai kuriuos turtinius santykius reglamentuoja viešoji teisė. Vieni iš tokių turtinių santykių, kuriuos reglamentuoja viešoji teisė yra santykiai susiję su mokesčiais. Mokesčio permokų grąžinimo santykius išsamiai reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 87 str. ir poįstatyminiai teisės aktai: Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklės, patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186. Todėl, remiantis CK 1.1 straipsnio 1 dalimi, mokesčio permokų grąžinimo santykiams negali būti taikomos nepagrįsto praturtėjimo teisinius santykius nustatančios Civilinio kodekso normos.
Nepagrįstas praturtėjimas reglamentuojamas CK 6.242 straipsnyje, kurio normų paskirtis – įgyvendinti bendrąją taisyklę, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita. Nurodytame straipsnyje nustatytos sąlygos, kurios būtinos konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo ir turi prievolę už praturtėjimą atlyginti kitam asmeniui, kurio sąskaita tai įvyko. Nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ne tik tais atvejais, kai asmuo nepagrįstai gauna turtą, bet ir tais, kai praturtėjama nepagrįstai sutaupius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje J. V. v. B. M. U., byla Nr. 3K-3-1318/2002; 2003 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje S. S. v. SP UAB „Vilniaus vandenys“, byla Nr. 3K-3-693/20032006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, byla Nr. 3K-3-192/2006).
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Redco“ v. AB „Šiaulių bankas“, bylos Nr. 3K-3-196/2011). Toks ieškinio dėl nepagrįsto praturtėjimo tenkinimo prielaidų (sąlygų) traktavimas atitinka tarptautinių teismų praktiką šiuo klausimu (žr., pvz., Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą Masdar (UK) Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla C-47/07 P, 44–46, 49 punktai, Rink. P. I-9761; Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) 2010 m. sausio 21 d. sprendimas Kornelis van Dijk prieš G. K., byla C-470/08, Rink. P. I-0000).
Nagrinėjamoje byloje negalima konstatuoti prielaidų ieškovo pareikštam ieškiniui tenkinti. Bylos medžiaga neginčijamai įrodo, kad atsakovui gyventojų pajamų mokestis už ieškovą buvo sumokėtas pagrįstai, remiantis norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais mokesčių sumokėjimą.
Mokesčių administravimo įstatymas mokestį apibrėžia kaip mokesčio įstatyme nustatytą piniginę prievolę valstybei. Minėto įstatymo 66 straipsnis nustato, kad mokesčių mokėtojas mokestį apskaičiuoja (perskaičiuoja) vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, išskyrus mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis, mokestis ne tik apskaičiuojamas, bet ir perskaičiuojamas vadovaujantis mokesčių teisės aktais, išskyrus mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme yra aiškiai apibrėžtas mokesčio objektas, tarifai, lengvatos, mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo tvarka. Mokestis apskaičiuojamas už mokestinį laikotarpį, tai yra metai. Ginčo atveju gyventojų pajamų mokestis buvo apskaičiuotas ir sumokėtas už ieškovo pajamas gautas per 2007 ir 2008 metų mokestinius laikotarpius nuo kiekvienais metais gautų pajamų.
Tai, kad ieškovo su trečiu asmeniu sudaryta miško pirkimo-pardavimo sutartis buvo neįvykdyta ir trečias asmuo kreipėsi į teismą dėl skolos iš ieškovo priteisimo, ko pasekoje ieškovas su trečiuoju asmeniu sudarė taikos sutartį ir ieškovas įsipareigojo trečiam asmeniui grąžinti visas sumas, gautas pagal miško pirkimo-pardavimo sutartį, įskaitant ir už jį sumokėtą gyventojų pajamų mokestį, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita. Tiek gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimą, tiek jo grąžinimą, kada yra mokesčio permoka, griežtai reglamentuoja viešosios teisės normos, todėl ieškovo argumentai, kad šiuo atveju turėtų būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo institutas laikytini nepagrįstais. Teismas negali sutikti su ieškovo argumentu, kad išnyko mokesčio objektas. Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme aiškiai apibrėžtas mokesčio objektas ir mokestinis laikotarpis. Teismo vertinimu ieškovas neįrodė, kad jo teisės negalėjo būti apgintos taikant kitus teisių gynybos būdus, šiuo konkrečiu atveju inicijuojant mokestinį ginčą dėl atsakovo atsisakymo grąžinti mokesčio permoką. Teismo vertinimu ieškovas pasirašydamas Taikos sutartį ir neužtikrinęs jos savalaikio įvykdymo, kadangi pagal taikos sutartį jis 135000 Lt trečiam asmeniui įsipareigojo sumokėti iki 2012-04-01, o tuo tarpu sutartis buvo įvykdyta tik 2014-02-17, prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką, nes ieškovas iki taikos sutarties sudarymo galėjo išsiaiškinti, kokia tvarka ir sąlygomis jam galėtų būti grąžintas už jį sumokėtas gyventojų pajamų mokestis.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes teismas konstatuoja, kad ginčo atvejui nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovai neteisėtai praturtėjo ieškovo sąskaita, todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
Valstybei iš ieškovo priteistina 4,21 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (LR CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p. ir 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268, 270, 301 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo A. P. K, a.k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 4,21 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.