Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2624-435/2017 pagal ieškovo A. Z. ieškinį atsakovams S. J. ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiai per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. G. esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Ginčas byloje kilo dėl eismo įvykio metu patirtų nuostolių dydžio bei draudiko ir už eismo įvykį atsakingo asmens civilinės atsakomybės.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. vasario 26 d. eismo įvykio metu A. Z. priklausantis automobilis (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) buvo apgadintas S. J. vairuojamo automobilio Mercedes-Benz 200, v/n (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso T. L. ir buvo apdraustas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos filiale. Draudikas pripažino minėtą eismo įvykį draudžiamuoju draudimo sutarties prasme ir atlikęs automobilio (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), apžiūrą, apskaičiavo 1 683,17 Eur remonto išlaidas. Ieškovas nesutiko su draudiko paskaičiuota draudimo išmokos suma, todėl kreipėsi į UAB „Nepriklausomų ekspertų agentūra“. 2016 m. kovo 9 d. UAB „Nepriklausoma ekspertų agentūra“ Transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. 1603A038 nurodžius, kad transporto priemonės atkūrimo kaštai, įvertinant keičiamų detalių nuvertėjimą, bei patirtas nuostolis dėl transporto priemonės apgadinimo yra 2 601,08 Eur, t. t. 451,43 Eur sudaro PVM, ir 100 Eur agentūros paslaugų kaina, draudikas išmokėjo ieškovui 2103,49 Eur draudimo išmokos.

Apeliantas laiko, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino būtinomis išlaidomis 46,16 Eur išlaidas už kairės pusės priekinių durų stiklo pakėlėjo keitimą, laikė neįrodytomis 451,43 Eur PVM išlaidas, taip pat nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti 100 Eur (nors faktiškai 200 Eur), išlaidas už nepriklausomų turto vertintojų ataskaitos parengimą, t. y. nepagrįstai atmetė jo ieškinį, kurio suma 697,59 Eur. Apeliacinės instancijos teismas toliau įvertins apelianto argumentus jo apeliacinio skundo ribose, tačiau iš karto pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad 100 Eur išlaidos už nepriklausomų turto vertintojų ataskaitos parengimą jau buvo įskaičiuotos į ataskaitoje nurodytą bendrą 2701,08 Eur sumą (2 601,08 Eur + 100 Eur). Todėl ieškovo prašymas priteisti dar kartą 100 Eur išlaidas už nepriklausomų turto vertintojų ataskaitos parengimą pagrįstai buvo netenkintas vien dėl to, kad buvo prašoma priteisti šio mokesčio dvigubai (2 601,08 Eur + 100 Eur) + 100).

Dėl atsakingo už padarytą žalą asmens ir solidariosios atsakomybės taikymo

Apeliantas laiko, kad atsakovas S. J., kuris atsakingas už autoįvykį (kaltininkas), turi padengti jos 697,59 Eur išlaidas dėl automobilio sugadinimo, kurių neatlygino draudikas arba jas atlyginti solidariai su draudiku. Apelianto nuomone, pagal TPVCAPDĮ 13 straipsnio 2 dalį, jei atsakingam draudikui ar Draudikų biurui išmokėjus išmoką atlyginama ne visa nukentėjusiam trečiajam asmeniui padaryta žala dėl to, kad žala viršija draudimo sumas, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę kreiptis į kaltininką, kad jis atlygintų likusią žalos dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantas netinkamai aiškina ir taiko paminėtą teisės normą.

TPVCAPDĮ 13 straipsnis reglamentuoja pretenzijų dėl žalos atlyginimo pateikimo tvarką, nurodo atsakingus asmenis, kuriems jos turi būti pateikiamos. Šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad jei atsakingam draudikui ar Biurui išmokėjus išmoką atlyginama ne visa nukentėjusiam trečiajam asmeniui padaryta žala dėl to, kad žala viršija draudimo sumas, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę kreiptis į kaltininką, kad jis atlygintų likusią žalos dalį. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovui padaryta žala neviršija nei draudimo sumos pagal sutartį, nei pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnį, todėl pagrįstai konstatavo, kad S. J., kaip eismo įvykio kaltininkas, nepagrįstai buvo patrauktas atsakovu. Nagrinėjamu atveju atsakingu asmeniu yra tik draudikas, kuriam ieškovas ir pateikė pretenziją.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016, išaiškino, kad civilinės atsakomybės draudiko ir žalą padariusio asmens solidarioji prievolė atlyginti žalą TPVCAPDĮ nenustatyta. Tuo atveju, kai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas atlygina tik dalį nukentėjusiojo draudikui jo išmokėtos draudimo išmokos, nes ši viršija kaltininko TPVCAPD sutartyje ir įstatyme nustatytas maksimalias turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ribas, nukentėjusio asmens draudikas įgis teisę reikalauti iš kaltininko atlyginti tik tą draudimo išmokos dalį, kuri viršija draudimo sutartyje ir įstatyme nustatytą draudimo sumą. Nagrinėjamu atveju draudikas atlygino tik dalį ieškovo reikalaujamų priteisti automobilio remonto išlaidų ne dėl to, kad jos viršija TPVCAPD sutartyje ir įstatyme nustatytas maksimalias turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ribas, o todėl, kad ieškovas neįrodė šių išlaidų pagrįstumo. Todėl apelianto argumentai dėl draudiko ir kaltojo dėl eismo įvykio asmens solidariosios civilinės atsakomybės yra atmetami.

Dėl žalos dydžio

Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2 dalį, draudimo išmoka – draudiko ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas arba – šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais – Biuras, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį <...>. Nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo. Žalos, padarytos eismo įvykio metu, nustatymą ir draudimo išmokos mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimas Nr. 122 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004-06-23 nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Taisyklės).

Pagal Taisyklių 13 punktą, žalos dydis nustatomas vadovaujantis atsakingo draudiko įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgiant į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus. Taisyklių 15 punkte nustatyta, kad žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Tame pačiame punkte yra pasisakyta ir kas sudaro būtinas remonto išlaidas – tai remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos). Taigi, vadovaujantis žalos nustatymo teisniu reglamentavimu, ieškovo patirtais nuostoliais pagal Taisykles laikoma suma, būtina atkurti sugadinto turto rinkos vertę iki eismo įvykio.

Iš byloje pateiktos 2017 m. kovo 9 d. UAB „Nepriklausomų ekspertų agentūra“ vertinimo ataskaitos matyti, kad sugadintos ieškovei priklausančios transporto priemonės atkūrimo sąnaudos, atskaičiavus detalių nuvertinimą, kartu ir patirtas nuostolis dėl transporto priemonės apgadinimo sudaro 2 601,08 Eur su PVM bei 100 Eur agentūros paslaugų kaina, viso 2 701,08 Eur. Šiuo atveju draudikas, vadovaujantis minėta ataskaita ieškovui išmokėjo 2 103,49 Eur draudimo išmoką, atsisakė išmokėti 451,43 Eur apskaičiuoto PVM, taip pat 46,16 Eur už kairės pusės priekinių durų stiklo pakėlėjo keitimą ir 100 Eur už apžiūros paslaugas, viso – 597,59 Eur. Apeliantas šioje dalyje teismo sprendimą laiko neteisėtu, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tam pritarti.

Vertinant prašomos priteisti 451,43 Eur PVM dalies pagrįstumą, remiantis šios nutarties 24 punkte išdėstytu teisiniu reglamentavimu, konstatuotina, kad ieškovas įgijo teisę pasirinkti vieną iš dviejų jam padarytos žalos atlyginimo būdų: pirma, remontuoti sugadintą transporto priemonę pasirinktoje turtą remontuojančioje įmonėje, su kuria už remonto darbus tiesiogiai atsiskaito draudikas (arba Biuras); antra, reikalauti atlyginti jam žalą, atsižvelgiant į ekspertų nustatytus būsimus transporto priemonės remonto kaštus, neremontuojant automobilio (Taisyklių 15 punktas). Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas pasirinko antrąjį žalos dydžio nustatymo būdą, todėl siekdamas draudimo išmokos, jis neprivalėjo prieš tai atlikti automobilio remonto ir pateikti faktiškai patirtas išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Tačiau, pasirinkus pastarąjį būdą, vadovaujantis Taisyklių 15 punkto nuostatomis, ieškovui apskaičiuotinos būtinos turto remonto išlaidos be PVM, siekiant atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prašoma priteisti žalos suma neišmokėto PVM dalyje nepriteistina.

Draudimo įstatymo 102 straipsnio taip pat nustatyta, kad draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų). Kaip minėta šios nutarties 23 punkte, turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas (TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalis) arba Biuras, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį (TPVCAPDĮ 17 straipsnis). Analogiškos žalos dydžio nustatymo nuostatos įtvirtintos ir Taisyklių 6 punkte.

Apeliantas ieškinį bei apeliacinį skundą grindžia 2016 m. kovo 9 d. UAB „Nepriklausoma ekspertų agentūra“ Transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 1603A038. Pažymėtina, kad turto vertinimo ataskaita, neginčijant joje nurodytų duomenų teisingumo, yra vienas, bet ne vienintelis, iš žalos dydį padedančių nustatyti įrodymų, todėl ji turėtų būti vertinama atsižvelgiant į visų pateiktų byloje įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Konstatavus minėtą aplinkybę, kartu darytina išvada, kad turto vertinimo ataskaitos buvimas savaime nesuponuoja ir prielaidos, kad ji turi aukštesnę įrodomąją galią nei kiti žalos administravimo byloje esantys įrodymai ir savaime jų nepaneigia.

Turto vertinimą reglamentuojantys teisės aktai numato, jog turto vertinimas – tai nešališkas transporto priemonės vertės apskaičiavimas, apimantis jos aprašymą, vertintojo nuomonę apie jos būklę ir tinkamumą naudoti bei tikėtiną piniginę vertę rinkoje (Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 įsakymas Dėl kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo). Vertinant sugadintą transporto priemonę siekiama nustatyti transporto priemonei padarytą žalą, kuriai apskaičiuoti sudaroma transporto priemonės atkūrimo (remonto) sąmata. Tačiau būtina pastebėti, kad turto vertintojas nevertina eismo įvykio aplinkybių ir vertinamos transporto priemonės sugadinimų tarpusavio ryšio.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl 2016 m. kovo 9 d. UAB „Nepriklausoma ekspertų agentūra“ Transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. 1603A038 nurodytos keičiamos dalies – automobilio kairės pusės priekinių durų stiklo pakėlėjo, kurio vertė 46,16 Eur. Draudikas nesutiko su žalos suma minėtoje dalyje, nurodant, kad ieškovas neįrodė, jog eismo įvykio metu minėta detalė buvo pažeista ir jos keitimas buvo būtinas.

Iš byloje draudiko pateikto 2016 m. vasario 29 d. ginčo transporto priemonės apžiūros akto matyti, kad minėta detalė nebuvo įtraukta į apgadintų detalių sąrašą. Minėtos detalės sugadinimo fakto nėra užfiksuota ir kartu su UAB „Nepriklausomų ekspertų agentūra“ transporto priemonės ataskaita pateiktose automobilio foto nuotraukose. 2017 m. vasario 27 d. teismo posėdžio metu (garso įrašo 52:25 – 53:00) ieškovo atstovė minėtos detalės keitimo faktą grindė tik prielaidomis nurodydama, kad šiuo atveju atsižvelgtina į tai, jog eismo įvykio metu visi transporto priemonės pažeidimai buvo padaryti kairėje jos pusėje, todėl sprendė, kad pažeidus automobilio kairės pusės dureles, tikėtina, kad buvo pažeistas ir durelių stiklo pakėlėjas.

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nurodytų teisinių ir faktinių aplinkybių visuma, t. t. šios nutarties 30 punkte nurodytos aplinkybės, duoda pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė kairės pusės priekinių durelių stiklo pakėlėjo gedimą ir jo keitimo būtinumą, todėl neįrodžius šių aplinkybių, draudikas neturėjo pagrindo atlyginti minėtos detalės keitimo išlaidų.

Sprendžiant dėl apelianto argumentų dėl išlaidų už nepriklausomų turto vertintojų ataskaitos parengimą, be šios nutarties 18 punkte nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šią ieškinio dalį, teisingai taikė šį klausimą reglamentuojančias teisės normas. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 2 dalis numato, jog atsakingas draudikas ar Biuras nedelsdami, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio trečiojo asmens rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos, privalo nusiųsti įgaliotą asmenį apžiūrėti sugadintą ar sunaikintą turtą, surašyti apžiūros ataskaitą ir pateikti ją pasirašytinai susipažinti nukentėjusiam trečiajam asmeniui. To paties straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotas asmuo neatvyko per šio straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę pasamdyti turto vertintoją, kad jis nustatytų turtui padarytos žalos dydį. Tokiu atveju atsakingas draudikas ar Biuras privalo atlyginti protingumo kriterijus atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertintojo samdymo išlaidas. Nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo.

Vadovaujantis minėtu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad draudikas privalo atlyginti žalos, padarytos turtui, įvertinimo išlaidas tik vieninteliu atveju – jeigu atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotas asmuo ne vėliau kaip per tris dienas nuo nukentėjusiojo asmens rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos neatvyko apžiūrėti nukentėjusiojo asmens sugadinto turto. Iš bylos medžiagos nustačius, kad eismo įvykis įvyko 2016 m. vasario 26 d., o draudikas nukentėjusiojo asmens automobilio apžiūrą atliko 2016 m. vasario 29 d., ką patvirtina draudiko byloje pateiktas 2016 m. vasario 29 d. transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros aktas, nėra pagrindo konstatuoti, kad draudikas pažeidė savo pareigą, numatytą TPVCAPDĮ 15 straipsnio 2 dalyje. Tokiu būdu draudikui nekyla pareiga atlyginti nukentėjusiajam turėtas turto vertintojo samdymo išlaidas.

Dėl bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas atlikęs pakartotinį byloje nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos išsamiu byloje surinktų įrodymų viseto ištyrimu ir jų įvertinimu, teismas tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

A. S. J. atsiliepime į apeliacinį skundą suformulavo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, prašydamas priteisti 300 Eur išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir 100 Eur išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme bei pateikė minėtų išlaidų apmokėjimą patvirtinančius įrodymus.

Apeliacinį skundą atmestus, iš ieškovo atsakovui S. J. priteistinos 100 Eur atstovavimo išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 98 straipsnis). Tačiau sprendžiant dėl 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo, pastebėtina, kad išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas reglamentuojamas CPK 98 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas S. J. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos būtų pateikęs prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Todėl šiuo atveju jo prašomos priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui S. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 100 Eur išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.