Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Liudvinavičienės, Vitalijos Norkūnaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausme.

Į S. K. paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2022 m. gruodžio 28 d. iki 2023 m. lapkričio 23 d.

Bausmės atlikimo pradžią nurodyta skaičiuoti nuo Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio paskelbimo.

Kardomoji priemonė – suėmimas – pratęsta iki Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš nuteistojo S. K. nukentėjusiajai V. N. priteista 2 685,45 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutartimi tenkintas nuteistojo S. K. prašymas ir leista pradėti vykdyti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam S. K. paskirtą 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmę.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir atsiliepimas į apeliacinį skundą

Nuteistasis S. K. apeliaciniame skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio dalį ir paskirti mažesnę laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1.1. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam S. K. dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę, neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, numatytų BK 54, 61 straipsniuose, dėl ko nuteistajam buvo paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmė, kuri dėl netinkamai pritaikytų baudžiamojo įstatymo nuostatų turėtų būti sumažinta.

1.4. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam S. K. laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo S. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistojo S. K. apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama tik su pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu, teigiant, kad S. K. paskirta bausmė yra per griežta, kadangi pirmosios instancijos teismas padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą, nepripažindamas nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, t. y. kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, taip pat nebuvo įvertintos ir kitos aplinkybės, reikšmingos skiriant bausmę. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. patikrinusi skundžiamą nuosprendį tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad Kauno apygardos teismas, parinkdamas S. K. bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. Pirmosios instancijos priimtas nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte

BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-440/2013, Nr. 2K-412/2014). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, Nr. 2K-364/2014, Nr. 2K-153-511/2020, Nr. 2K-29-648/2023).

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusysis A. P., ateidamas į nuteistojo namus, turėjo suprasti, jog konfliktas – „užprogramuotas“, tačiau šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Visų pirma, pats nuteistasis S. K. nuosekliai teigė, kad su nukentėjusiuoju buvo draugai, juos siejo ilgametė pažintis, sutarė su A. P. iš esmės gerai (t. 4, b. l. 144–146). Šias aplinkybes patvirtino tiek liudytoja N. Š., tiek N. C. nurodydamos, kad N. Š. kartu su nuteistuoju S. K. dažnai užsukdavo pas A. P. į namus, pastarasis nors ir rečiau, tačiau taip pat nevengdavo apsilankyti ir jų namuose. Byloje nustatyta, jog S. K., būdamas neblaivus, kartais papriekaištaudavo nukentėjusiajam, kad N. Š. kažkada yra gyvenusi pas nukentėjusįjį, tačiau muštynės tarp A. P. ir S. K. dėl to niekada nebuvo kilusios. Taigi nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pasisvečiavimas vienas kito namuose buvo įprastas tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistojo elgesys, todėl A. P., gavęs kvietimą šventiniu laikotarpiu užsukti į nuteistojo namus, neturėjo ir negalėjo suprasi, kad toks jo elgesys gali iššaukti nuteistojo S. K. nevaldomą agresiją. Be to, liudytoja N. Š. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai teigė, jog ji nors iš tiesų prieš dvylika metų mėnesį laiko buvo apsigyvenusi nukentėjusiojo namuose, tačiau ne dėl to, kad ją su nukentėjusiuoju siejo romantiniai santykiai, kaip teigiama apeliaciniame skunde, o dėl to, jog ankstesnis sugyventinis ją buvo išvijęs iš namų, todėl, neturėdama kur daugiau eiti, apsigyveno pas tėvo bendradarbį A. P., kurį draugiškai vadindavo „tata“ (t. 3, b. l. 55–59, 60–61, 101–105; t. 4, b. l. 101–102).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nukentėjusiojo elgesį įvykio metu, konstatuoja, kad S. K. veikai įtakos turėjo ne A. P. veiksmai, o kitos priežastys. Pažymėtina, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusysis prieš įvykio pradžią apskritai būtų atlikęs kokius nors neteisėtus ar amoralius veiksmus su nuteistojo sugyventine, kurie leistų vertinti S. K. nusikalstamą veiką kaip atsakomąją reakciją į A. P. veiksmus. Vien tai, kad nuteistojo sugyventinė daugiau nei prieš dešimt metų yra gyvenusi nukentėjusiojo namuose, nesudaro pagrindo spręsti, jog nukentėjusysis, apsilankydamas nuteistojo namuose, elgėsi provokuojančiai ar rizikingai, juo labiau, kad A. P. išgertuvių metu kilus konfliktui toliau jo neprovokavo, išliko ramus bei stengėsi nuraminti nuteistąjį, ir tai S. K. neabejotinai suprato. Dėl to byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas S. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, netinkamai pritaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą.

Dėl paskirtos bausmės švelninimo

Apeliaciniame skunde ginčijamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – neįvertino nuteistojo S. K. pastangų po įvykio bei neatsižvelgė į nusikalstamos veikos tikslą, todėl, pasak apelianto, paskirta bausmė turėtų būti sumažinta.

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia (be kita ko) reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų etapų – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

Teismų praktikoje pažymima, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, Nr. 2K-369-942/2015, Nr. 2K-122-976/2021). Be to, teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-99-511/2018, Nr. 2K-266-648/2022).???

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, o būtent tai, kad nuteistasis S. K., apimtas pavydo bei pykčio, savo veiksmais atėmė gyvybę kitam žmogui ir taip sukėlė negrįžtamas pasekmes – nukentėjusiojo mirtį, taip padarė vieną baigtą tyčinį nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Byloje nustatyta, kad nusikaltimas padarytas veikiant netiesiogine tyčia.

Apeliaciniame skunde nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatyta kaltės forma ir rūšis, tačiau teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, jog nuteistasis S. K., suduodamas smūgius A. P., neturėjo tikslo jį nužudyti. Šie apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti.

Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla esant tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai. Esminis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios glūdi valiniame elemente: jei asmuo nori pavojingų padarinių, tai jis veikia tiesiogine tyčia, jeigu jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti, – veikia netiesiogine tyčia. Sąmoningo leidimo sąvoka siejama su kaltininko abejingu požiūriu į tikėtiną padarinių atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015).

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kaltės formą ir rūšį, įvertino visas reikšmingas aplinkybes, o būtent tai, kad S. K., nesant jokių provokuojančių ar rizikingų nukentėjusiojo asmens veiksmų, būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio ir būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, vartodamas intensyvų smurtą prieš nukentėjusįjį, puikiai suprato, jog tokiais veiksmais kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai, ir numatė, kad šiais veiksmais gali jį sužaloti ar net atimti gyvybę, tačiau suduodamas daugybinius smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvą, krūtinę bei šonus, galimomis savo veiksmų pasekmėmis buvo abejingas. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas netiesioginės tyčios atvejį kaltininko veiksmuose, nustatė, kad nuteistasis S. K. nors ir nenorėjo nužudyti nukentėjusiojo, tačiau intensyviai vartodamas fizinį smurtą, sąmoningai leido tokioms pasekmėms atsirasti. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tikslas nužudyti nukentėjusįjį asmenį, sprendžiant kaltės klausimą kaltininko veiksmuose, ir nebuvo nustatytas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, šias aplinkybes vertino kitaip ar į jas neatsižvelgė.

Vertinant S. K. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, svarbu ir tai, kad nuteistasis S. K., nukentėjusiajam dar esant gyvam, nedėjo jokių pastangų A. P. laiku suteikti būtinąją medicinos pagalbą, taip pat nesidomėjo jo sveikatos būkle, nors matė, jog nukentėjusysis kraujavo ir vos galėjo pajudėti. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiojo A. P. sveikata rūpinosi tik liudytoja N. Š.. Tuo tarpu nuteistasis S. K. liepė skambinti greitajai medicinos pagalbai tuomet, kai N. Š. pasakė, jog nukentėjusysis nebegyvas. Pažymėtina, kad prieš atvykstant pagalbos tarnyboms, nuteistasis S. K. sugyventinei liepė išvalyti kraujo dėmes bei pašalinti kitus pėdsakus, taip pat liudytojoms N. Š. bei N. C. nurodė laikytis jo sugalvotos įvykio versijos, jog nukentėjusysis jau prieš tai buvo patyręs šioje byloje nustatytus sužalojimus. Taigi šios pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ne tik paneigia apeliacinio skundo teiginius apie bandymą suteikti būtinąją pagalbą, bet ir neleidžia nuteistojo veikos vertinti kaip mažiau pavojingos.

Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino tai, kad nebuvo nustatyta nuteistojo S. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau buvo nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – S. K. padarė nusikalstamą veiką, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nenustačius, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas pritaikytas netinkamai, nėra pagrindo daryti išvadą, jog skiriant bausmę S. K. buvo pažeistos BK 61 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių. Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, teisingai nustatė atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių santykį ir į jas atsižvelgė skirdamas bausmę.

Parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino ir duomenis, charakterizuojančius kaltininko asmenybę. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. K. anksčiau teistas tris kartus už smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą. Nuteistajam be kitų švelnesnių bausmių buvo paskirta ir laisvės atėmimo bausmė, tačiau nei paskirtos švelnesnės bausmės, nei pati griežčiausia teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui nepadarė. Taigi įvertinęs šių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą S. K. paskyrė dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę, nustatydamas jos dydį šiek tiek didesnį nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo nustatytos jokios išimtinės aplinkybės, dėl kurių laisvės atėmimo bausmės paskyrimas neatitiktų bausmės paskirties. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, S. K. už nužudymą paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir proporcinga padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo pavojingumui, todėl ją dar labiau švelninti nuteistojo apeliacinio skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 325¹ straipsnio 3 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.